Kad veikla būtų sėkminga, ji turi būti suderinta tarp visų jos dalyvių. Darniai veiklai reikalinga vienybė, kuri neatsiranda iš niekur – ją reikia organizuoti ir palaikyti. Būtent todėl ir reikalingas vadovas, žinantis, kaip tai padaryti.
Koks turėtų būti geras vadovas? Juk dažniausiai tradiciškai reaguojame ne į žmogų (jo savybes), esantį tam tikrame poste, bet į jo pareigas. Vadovas, savo ruožtu, dažniausiai tradiciškai – savo statuso dėka – siekia visiško pavaldinių paklusnumo.
Vadovas visuomet daro vienokį ar kitokį poveikį pavaldiniams: nuo prašymų ir paskatinimų – iki reikalavimų, intrigų ar psichologinės prievartos. Stipriausias (ir dažniausiai naudojamas) poveikis daromas per baimę, todėl žmonės jai anksčiau ar vėliau pasiduoda – jie bijo nemalonumų, bausmių, kažką prarasti ar netekti.
Nors pripažinta, kad tai atgyvenęs, antihumaniškas valdymo būdas, tačiau jis iki šiol, deja, dar vis tebenaudojamas. Tai ne tik slegia ir žlugdo žmones, nes dėl baimės keliamos įtampos jie negali išreikšti visų savo gebėjimų, bet ir reikalauja didžiulių papildomų kontrolės pajėgų.
Gal todėl mūsų dienomis viena didžiausių žmonių baimių – valdžios veiksmų baimė? Juk ir istorija parodė, kad valdžia nedorų žmonių rankose – baisi poveikio priemonė: tai savivaliavimas, engimas, pasinaudojimas valdžia savo tikslams.
Tačiau toks poveikis buvo veiksmingas tol, kol žmonės neturėjo plačios galimybės lavintis – todėl ir paklusdavo aklai bet kokiam spaudimui. Mūsų dienomis dėl informacinio šuolio sąmoningų, išsilavinusių žmonių vis daugėja, todėl žmonės iš vadovų tikisi kompetentingo vadovavimo.
Be profesinės kvalifikacijos, mūsų dienų vadovas turi mokėti organizuoti vadovaujamos srities veiklą ir motyvuoti žmonės darbui. Išmintingas vadovas suvokia, kad yra tiesiogiai priklausomas nuo savo pavaldinių darbo.
Jis turi suprasti ir numatyti savo poveikių pasekmes ir daryti tokį poveikį, kuris skatintų, motyvuotų, vienytų. Tikrasis vadovas visada yra kūrėjas, bet jokiu būdu – ne griovėjas. Ne išvaizda, ne kalbos, ne turtai įtikina žmones eiti paskui jį, o nuoširdus ketinimas dirbti visų labui.
Ne išsilavinimas ar gražus kabinetas padaro žmogų vadovu, o jo dvasinės savybės ir moralė. Sąžiningumas, atsakomybė, teisingumas – štai kuo pelnomas žmonių pasitikėjimas. Kuo aukštesnis postas, tuo aukštesni moralės kriterijai – tai lyg kelrodis, į kurį galima kiekvienam lygiuotis.
Teisingumas – vadovo veiklos pagrindas, jis turi rūpintis, kad bet kokia neteisybė būtų įvardinta ir kuo greičiau ištaisyta. Vadovas rūpinasi visko, kas geriausia, išsaugojimu ir vystymu – tame bet kokio kolektyvo stiprybė.
Būtina atsakomybė ir drąsa kritinėse situacijose – juk vadovas tarsi ant kalno, nuo kurio nėra nusileidimo, o tik kelias pirmyn ir aukštyn. Argi galima pasitikėti ir gerbti vadovą, kuris neišsprendė nei vieno svarbaus klausimo?..
Keičiasi epochos, keičiasi ir reikalavimai vadovams bei vadovavimui. Baigiasi tuščių kalbų, manipuliacijų, ambicijų ir melo laikas. Atėjo laikas vienytis ir dirbti bendram labui, todėl vienintelis vadovo poveikis bus skatinti bendradarbiavimą, nukreipiant visų pastangas bendrai veiklai.
Bendradarbiavimas sudaro geriausias sąlygas laisvai keistis informacija, kurti vieningą poziciją ir išreikšti kiekvieno geriausias savybes. Kai visi vienodai dalyvauja formuojant tikslą ir ieškant geriausių jo įgyvendinimo būdų, tuomet ir dirbama su įkvėpimu ir didžiausiu kūrybingumu.
O vadovavimo efektyvumą visuomenė labai greitai pajunta savo kasdieniniame gyvenime. Gero vadovavimo dėl gero gyvenimo žmonės nepastebi, čia kaip sveikata: jei ji gera, mes negalvojame – kodėl mes sveiki 🙂 ..
ruvi 