Apie progresą

Kaip manote – progresuoja žmonija ar ne? Ir nuo ko priklauso progresas? Jei lyginsime vežimaitį, pakinkytą arkliais ir reaktyvinį lėktuvą – taip, čia skirtumas akivaizdus. Tačiau negalime vadinti progresu tik technikos tobulinimą – tai turi būti visaapimantis procesas, nukreiptas visos žmonijos labui.

Lotyniškai “progressus“ – pažanga, vystymosi kryptis iš žemesnio į aukštesnį, į tobulesnės formas. Platesne prasme – aukštesnė organizacija, harmoninga adaptacija aplinkoje, evoliucinių galimybių augimas; priešingybė – regresas. Progresas įmanomas tuomet, kai nėra regreso – kaip, pasirodo, paprasta..

Sociologų teigimu, šiuolaikinės visuomenės progresas – vienpusis, technokratinis. Žinoma, kalbame apie pastarųjų 200 metų mokslinį-techninį progresą. Jis buvo vystomas nepaisant moralės ir gamtos dėsnių – todėl šiandien turime tiek ekonominių, ekologinių ir dvasinių-moralinių problemų.

Pavyzdžiui, mokslininkai daug padirbėjo, išrasdami atominę energiją, ir galėtume tai pavadinti progresu, jei ne išradimo panaudojimas piktam – atominiai ginklai, kurie skirti žmonių ir net pačios planetos naikinimui. Todėl tai – akivaizdus regreso pavyzdys.

Taip pat ir išradimai, kurie dubliuoja tai, ką žmogus pats gali lengvai padaryti. Niekas neginčija buitinės technikos, informacinių technologijų ar transporto reikalingumo – tačiau tai turi būti adekvati pagalba, o ne priemonės, be kurių mes jaučiamės bejėgiai.

Antraip tai tarsi ramentai sveikam žmogui, su kuriais jis įpranta nejudėti, neskaityti, neskaičiuoti, nemąstyti.. O juk gamtoje veikia visiems žinomas dėsnis: viskas, kas nenaudojama arba mažai naudojama – palaipsniui atrofuojasi.

Progresu negalima vadinti ir veiklos tik dėl pelno – tai skatina žmogų ar grupę žmonių pavojingoms manipuliacijoms dėl asmeninės naudos. Tai, deja, tapo mūsų kasdienybe visose gyvenimo srityse, todėl tebeklesti apgavystės, susipriešinimas, konkurencija, išnaudojimas, ciniškumas.

Ir tai tik nedidelė dalis mūsų problemų.. Ar galime problemas vadinti pažanga? Žinoma, ne. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad būtent visuotinė gerovė yra progreso kriterijus. Naivu tikėtis, kad vienas žmogus ar grupė žmonių gali būti laimingi nelaimingoje visuomenėje. Individas negali gyvuoti be visuomenės, o visuomenė – be individo.

Todėl jei iš tiesų norime progreso, turime kurti socialiai orientuotą gyvenimo sistemą, kurioje mokslinis-techninis vystymas nukreiptas visuotiniam gėriui. Pažangos kriterijai paprasti: ar tampa žmonės visuomenėje fiziškai sveikesni, dvasiškai stipresni ir laimingesni?

Yra tam tikros bazinės žmogiškos vertybės, kurių dėka gali būti kuriama laiminga visuomenė. Tai:

– Laisvė;
– Teisingumas;
– Gyvenimo trukmė;
– Gyvenimo tikslas;
– Socialinis optimizmas;
– Šeimos tvirtumas;
– Gimstamumas, rūpestis vaikais;
– Pozityvumas žmonių santykiuose;
– Pagarba pagyvenusiems žmonėms.

Jokiais valdžios veiksmais neturi būti pažeidžiamos šios bazinės žmogiškos vertybės, antraip blogėja visos visuomenės gyvenimas, nes šios vertybės įgauna priešingas savybes ir tampa visuomenės problemomis.

Tuo tarpu šių vertybių vystymas ir palaikymas veda į progresą, nes atskleidžia geriausias žmogiškas savybes – vienybės pojūtį, dvasinį ir kūrybinį potencialą, dorovingumą.

Progresas yra pasikeitimai į gera ir siekis visapusiškai tobulėti, todėl turime pirmiausiai aiškiai pamatyti – kas yra kas. Ir, žinoma, atsisakyti neefektyvių ir pavojingų veiksmų bei nustoti savo veiksmais palaikyti atgyvenusią vienpusio (technokratinio) vystymosi sistemą.

Kaip manote?

Reklama

9 mintys apie „Apie progresą“

  1. Sveika Vilte:)

    Kiek užkliuvo: “Pagarba pagyvenusiems žmonėms“. O tai kitų jau gerbti nebereikia? Ar negalim lygiai taip pat parašyti: “pagarba baltosios rasės žmonėms“, “pagarba moterims“, “pagarba vairuojantiems brangias mašinas“?

    Kodėl manai, kad pagyvenusius reikėtų išskirti iš kitų? Nes sugebėjo baigti vidurinę be Googlės ir Wikipedijos?:)

    Geros dienos
    Vladas

    Patinka

  2. Labas vakaras 🙂

    Kažkaip nei juokauti, nei sarkastiškai kalbėti apie pagyvenusius žmonės negaliu, todėl praleisiu: “Nes sugebėjo baigti vidurinę be Googlės ir Wikipedijos?:). Tai tik dar kartą įrodo, kad nėra pagarbos vyresniajai kartai, net yra prigijęs paniekinantis “megztos beretės“, kurį net valdžios žmonės naudoja.

    Jau keletą metų skaitau apie įvairias būsimas (galimas) visuomenės vystymosi tendencijas, ir akivaizdu, kad visur kalbama apie gyvenimo būdą, kokiu mes dar niekuomet negyvenome. Tačiau visur bendras bruožas – žmonės nori socialinio teisingumo, vienybės ir oraus gyvenimo. Matyt, kitaip gyventi jau tiesiog negalime – tiek priešiškumo ir savanaudiškumo, kad mes “suėsime“ vieni kitus.

    Čia aš parinkau dažniausiai pasikartojančias bazines žmogiškas vertybes. VISUR yra paminėta vyresnioji karta. Kadangi požiūris į senatvę yra ne tik moralės klausimas, bet ir dorovinio ugdymo pavyzdys.

    Dažnas gerbia savo mamą ir tėtį, padeda jiems, ir gali atrodyti, kad to pakanka. Ir kai nejaučiame vienybės, tuomet nepastebime parduotuvėse centukų iš nosinaičių traukiančių mažų senučiukių ir svarstančių – ką galima už juos nupirkti.

    Nesvarbi ir jų senatvė, nors daugelis baigė ne tik vidurines, bet ir aukštuosius mokslus bei sąžiningai dirbo vienoje darbovietėje 40 ir daugiau metų. Apkarpo jiems pensijas, skaičiuoja centukus – tai jų problema..

    Tuo tarpu visuomenės moralinė sveikata matuojama būtent požiūriu į pagyvenusius žmones. Kodėl – galima pasidomėti toje pačioje Googlėje ar Vikipedijoje. Aš negaliu aiškinti suaugusiam žmogui, kodėl tai svarbu. Beje, šis punktas – paskutinis, todėl visi kiti aspektai puikiai įsirašo į aukščiau išvardintus.

    Galiausiai vieną dieną visi tapsime megztomis beretėmis – tuomet gal bus aiškiau? Aš labai tikiuosi, kad požiūris į pagyvenusius žmones pasikeis ir jie turės orią senatvę.

    Adele – šiuo savo rašiniu norėjau atkreipti dėmesį būtent į techninę pažangą, kurią dauguma skaito tikrąja pažanga. O kad dvasinis tobulėjimas vyko visada, visais laikais – žinoma. Juk žmogus negali kitaip – mumyse “įdėtas“ poreikis dvasiniam augimui. Visuomet buvo, yra ir bus žmonių, kurių dėka ši planeta gyvuoja. O dabar tokių žmonių ypač daug – mes priėjome labai svarbų virsmo tašką 🙂 ..

    Ačiū jums, nelabai tikėjausi komentarų, džiugu, kad parašėte 🙂 . Jaukaus vakaro! 🙂

    Patinka

  3. Nuostabus straipsnis, puikus dienoraštis! Pritariu autorės nuomonei. Dar papildyčiau, jog su šiuolaikinėmis technologijomis mes priėjome ribą, kai individas negali būti laimingas apsuptas vargingos visuomenės ir/arba suniokotos gamtos. Mes prarandame ryšį su gamta, žmogaus psichinė sveikata nuo to labai kenčia, visuomenės irzlumas – tai irgi gamtos netekties prižastis.
    Yra toks apibūdinimas: bendrijos (valstybės, šeimos ir pan.) išsivystymo lygis gali būti vertinamas pagal tai, kaip joje jaučiasi silpniausieji, o būtent: neįgalūs, vaikai, pagyvenę žmonės, kai kuriose visuomenėse prie silpnųjų dar prisideda moterys. Kažkada (prieš priimant Lietuvą į ES buvo atlikti tyrimai) teko matyti ES kandidačių socialinę statistiką, Lietuva buvo blgiausioje vietoje pagal vaikų teises, o Lenkija – pagal smurtavimą prieš moteris. Pačiai teko ne kartą matyti paliktą verkiantį vaiką prekybos centro kampe, vieną 4-metę mergaitę motina paliko prie mokamos žaidimų aikštelės Akropolyje, bet nesumokėjo, mergaitė verkė virš valados, aš, mokėdama už savo vaikus, buvau pasiryžusi sumokėti ir už verkiančią mergaitę, tačiau jos nepriėmė, kadangi aš nesu motina, negaliu pasirašyti ir pažadėti, jog ją reikiamu laiku atsiimsiu. Aibė mažų vaikų Lietuvoje vežiojami automobiliuose be specialių kėdučių, dažnai matau neprisisegusius mažylius šokinėjančius ant užpakalinės sėdynės. Visi pukiai suprantame, jog dabartiniai greičiai ir rizika keliuose, tai ne tas pats, kas buvo prieš 50 metų, jeigu kam teko lankytis vaikų traumotologiniame skyriuje ligoninėje, tie žino, jog dauguma vaikų sužalojimų ir mirčių – tai tėvų smurtavimas ir automobilioų katastrofos. Mušamą vaiką beveik kasdien gali matyti Lietuvoje: nenorintis eiti namo iš aikštelės mažylis gauna per minkštą vietą nuo mamos, smalsukas maisto kratuvėje per pakaušį gauną nuo tėvo ir t.t. Aš, kadangi gyvenu svetur, tai atvykusi labiau pastebiu šias “smulkmenas“, bandau užstoti vaiką, sakau pastabas įsiutusiems tėvams, rizikuodama pati gauti į kailį. Mano vaikai net sustingsta pamatę tokius įvykius, bet kas mane stebina labiausiai, dauguma žmonių abejingai visa tai priima, lyg taip ir turėtų būti.

    Patinka

  4. Sveiki, visi

    Vilte, aš labai tau dėkingas už įkeltą filmuką “Aš ir kiti“, bet nejaugi tu pati jo nežiūrėjai? Jei žiūrėjai, tai kodėl kaip argumentą naudoji faktą, kad VISI tavo skaityti tekstai ragina gerbti vyresnius? Man nesvarbu ką rašo VISI, man įdomu ką šiuo klausimu galvoji TU, kaip žmogus.
    Aš turiu savo nuomonę, kodėl “visi“ ragina gerbti vyresniuosius ir beveik niekam nerūpi pagarba jaunesniam, kai žmogui.

    Segebutė labai gražiai aprašė kaip Lietuvoje “gerbiami“ silpnesnieji. Konkrečiai vaikai. Aš taipogi daug dažniau gatvėse ir parduotuvėse pastebiu smurtą ir nepagarbą nukreiptą prieš vaikus, nei prieš pagyvenusius žmones. Gink Dieve neraginu labiau smurtauti prieš pagyvenusius, bet manau kad pirminės, bent minimalios pagarbos yra verti visi, nežiūrint amžiaus.

    O tolesniame bendravime pagarbą arba panieką žmonės nusipelno savo elgesiu. Šiuo atveju gal būt turim būti atlaidesni vaikams, nes jų elgesys kaip taisyklė labai įtakotas tėvų elgesio su jais ir aplinkiniais.

    Labai tikėtina, kad tos mergaitės, kurią prekybos centre prie žaidimų aikštelės matė Segebutė, motina, senatvėje skrebins centus nosinėje ir per TV šauksis savo vaikų ir anūkų. Tai ką turim pulti visi ją gerbti ir užtikrinti jai orią senatvę?

    Dauguma iš mūsų sulauksime senatvės. Ir kokia ji bus, būsime mes orūs jos sulaukę ar ne, labiau priklauso nuo mūsų elgesio šiandien ir nuo mūsų vertybių, bet ne nuo valdžios ar abstrakčios visuomenės.

    Geros dienos:)

    Vladas

    Patinka

  5. Labas, Segebute! 🙂

    Džiaugiuosi, kad jūs išgirdote tai, ką aš norėjau pasakyti :). Dabar tas laikas, kai nei vienas, net pats sėkmingiausias žmogus, kaip jūs rašote – negali būti laimingas apsuptas vargingos visuomenės ir/arba suniokotos gamtos.

    Pernelyg akivaizdūs pasidarė įvairiapusiško niokojimo rezultatai, kad jų nepastebėtume. Ir tai liečia jau absoliučiai visas gyvenimo sritis.

    Paminėjote labai svarbų dalyką – abejingumą, tai iš tiesų išskirtinis mūsų laikmečio žmogaus bruožas.. Pavadinčiau tai savotiška psichologine “apsauga“ – nes žmogui atgrasu tai, kad gyvenimo “norma“ paversta tai, kas yra nenatūralu ir priešinga jo prigimčiai.

    Žmonės iš prigimties yra geri (pažiūrėkite į Meilėje užaugintus vaikus :)), žmonėms natūralu yra bendradarbiauti visų labui (nes visi esame susieti), kurti, džiaugtis, mylėti 🙂 .. Visa tai pakeista konkuravimu, ambicijomis, kova, egoizmo apraiškomis – tai mums nenatūralu, svetima. Todėl ir slepiamės po kaukėmis, atsitveriame abejingumu.

    Žinote, jūsų aprašyti atvejai tokie pažįstami – ir man jie sukelia neigiamas reakcijas, norą padėti.. Ir padedu, jei galiu, nes turime visi pradėti daryti mažus gerus darbus, vaduotis iš abejingumo – kitaip suksimės uždarame rate..

    Juk tai nėra vieno žmogaus problema – tokios negatyvios apraiškos – agresija, smurtas, pyktis, irzlumas – yra visuomenės bendros būsenos išraiškos. Visuomenė esame mes visi. Todėl turime keistis kiekvienas, tuomet keisis ir visumos būsena 🙂 .

    Labai ačiū, Segebute, už tokį išsamų komentarą! 🙂 Užsuksiu į jūsų tinklapį pasisvečiuoti 🙂 .. Ačiū 🙂 .

    Patinka

  6. Labas, Vladai 🙂

    Teisingai rašai – mes esame visuma ir nėra nesvarbių sričių, todėl nelabai suprantu, kuo tave suerzino PASKUTINĖ pastraipa, kurioje paminima ir pagarba vyresniajai kartai – tai tikrai opus klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Juk paminėtas ir rūpestis vaikais, ir tvirta šeima, ir pozityvūs žmonių santykiai – tai savaime siejama IR su pagarba..

    Gal verta pagalvoti – kodėl tai tave užkabino. Aš juk niekaip ypatingai neišskyriau, neparašiau “Pagarba TIK vyresniajai kartai“. Kas ne taip?

    Aš asmeniškai kelis metus slaugiau sunkiai sergančius tėvus, todėl labai artimai susidūriau su nepagarba ligotiems pagyvenusiems žmonėms. Mes padėjome kiek galėjome, tačiau buvo skaudu žiūrėti, kaip žeminamas žmonių orumas. Tačiau nesiplėsiu, tai asmeniška.

    Tave užkabino vieno žurnalisto nepagarbus požiūris į mūsų emigravusią tautietę, o štai čia konstatavimas – kad reikia pagarbos vyresniems, taip suerzino. Keista.

    Niekaip to nevertinu ir ramiai priimu, bet tavo paaiškinimai man nieko nepaaiškino. Tik tiek.

    Ir tau geros dienos, Vladai! 🙂

    P. S. Argumentas su filmu – ne vietoje, nes vienas dalykas – daryti kaip visi, kitas – pamatyti dėsningumą besikartojančioje daugelyje skirtingų šaltinių informacijoje, kuri patvirtino mano nuomonę.

    Patinka

  7. Sveika Vilte,

    Gal aš kiek ir kaltas, kad tiesmukai prisikabinau prie visuotinai priimtos tiesos, kuri, mano manymu, nėra tiesa.
    Manau besąlyginė pagarba vyresniajam ateina iš tos pačios epochos (gal netgi tų laikų kai žmonės buvo klajokliai) kaip ir tiesa, kad moteris privalo besąlygiškai paklusti vyrui. Tačiau pastaroji “tiesa“ per pastaruosius kelis šimtmečius gerokai sumenko. Beje ir hierarchinis požiūris į santykius šeimoje ir visuomenėje, kur viršūnėje stovi vyriausio amžiaus vyras jau pamažu kinta.

    Problema ne tame, kad šiais laikais vyresni žmonės diskriminuojami (manau vaikai diskriminuojami žymiai labiau), bet tai, kad jie nesulaukia tokios išskirtinės pagarbos, kurią patys priversti botago, rodė savo tėvams ir seneliams. Senatvė ne yda, bet ir ne privilegija. Tik daugybė žmonių niekaip nenori su tuo sutikti.

    Įkelsiu keletą citatų iš Carmen bin Laden knygos apie santykius šeimoje Amerikoje ir Saudo Arabijoje:

    “Mano manymu egalitarinį požiūrį į šeimos narius gan gerai atspindi citata iš Carmen Bin Laden knygos „Kita karalystės pusė“. Ten rašoma apie autorės, šveicaro ir persės dukros, įspūdžius patirtus Amerikoje, bendraujant su Barkley‘ų šeima:

    “Mary Marthos šeimoje visus vienijo didžiulė meilė ir abipusė pagarba, tai man buvo nauja. Augdama motinos namuose Šveicarijoje, įpratau besąlygiškai paklusti vyresniesiems – vien todėl, kad jie vyresni. Paklusnumas, pagarba amžiui ir autoritetui buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau Mary Marthos šeima giliai vertino kiekvieną narį. Visi buvo puikiai išauklėti, tačiau laisvi kalbėti, kaip nori, laisvi nesutikti.
    Bendraudama su Barkley‘ų šeima, patirdavau daug šilumos ir gerų išgyvenimų. Ten gerbė kiekvieną individą nepaisant jo amžiaus. Net ir vaiko nuomonės visi išklausydavo ir rūpestingai į ją atsižvelgdavo. Jų mandagumas buvo ne mechaninis, o tikras ir gilus. Tokį požiūrį vėliau pasiėmiau į Saudo Arabiją. Siekiau tokia dvasia auklėti savo dukteris. Su kiekviena diena vis tvirčiau siejau savo gyvenimą su vertybėmis, priimtomis šioje naujoje, laisvoje kultūroje – Amerikoje.“
    Carmen Bin Laden „Kita karalystės pusė“, Alma littera Vilnius 2009, p.56

    Nehierarchnis arba egalitarinis santykis iš esmės labai panašus į elgesį psichologinėje literatūroje vadinamą asertyviu. Trumpai tai apibrėžiama kaip santykis „aš okei ir tu okei“, arba – „aš sveikas ir tu sveikas“. Tai situacija kai išsaugome savo savigarbą ir nebandome pažeminti ar pozicionuoti į žemesnį hierarchijos laiptelį kito asmens.

    Iš esmės tai simetriškas santykis, kuriame meilė ir pagarba nėra tolygios mušimui ir baimei. Todėl ir tėvai su vaikais gali vieni kitus gerbti ir mylėti ir tie jausmai gali būti abipusiai. Lygiai taip pat šioje sistemoje ne tik mokiniai gali gerbti mokytojus, bet ir mokytojai mokinius.
    Ar tokią pagarbą (netolygią baimei) reikia nusipelnyti? Akivaizdu, kad aplinkinius žmones gerbiame nevienodai. Gal būtų galima pasakyti, kad tokioje sistemoje iš anksto, nepradėjus bendrauti, gerbiamas kiekvienas. Tiesiog kaip žmogus. O ar tolimesnio bendravimo metu tą pagarbos kreditą kaip mat iššvaistysime, ar padidinsime, jau priklauso nuo mūsų pačių. Šia prasme galima sakyti, kad pagarbą privalome nusipelnyti. Kiekvienas.
    Galiausiai labai panašiai kalba ir liaudies išmintis: „Sutinka pagal rūbą – palydį pagal protą“.

    Neabejotina, kad ir Amerikoje (ar Europoje) tokį požiūrį į artimuosius rastume toli gražu ne kiekvienoje šeimoje ir ne tik todėl, jog Amerika labai daugialypė ir daugiatautė. Tačiau žymiai ryškesnis kontrastas su aprašytu egalitariniu elgesiu buvo labai aiškiai išreikštas hierarchinis požiūris į pagarbą ir santykius tarp vyresnių bei jaunesniųjų Saudo Arabijoje, į kurią autorė pateko ištekėjusi už Osamos bin Ladeno brolio Jeslamo:

    “Branginau savo dukteris; stengiausi duoti joms meilę, pripažindama, kad pačios turi savų minčių. Tačiau Saudo Arabijoje pagarba suprantama kitaip. Niekada nepamatysi vaiko prieštaraujant tėvui. Mano požiūriu, pagarba yra gilesnis dalykas – šito mane išmokė Mary Marthos pavyzdys. Maniau, kuo labiau ką nors myli, tuo lengviau turėtum sugebėti pasakyti sunkius dalykus; paviršutiniškas sutarimas būdingas svetimiems žmonėms. Norėjau, kad mano dukterys žinotų daugiau už mane, būtų protingesnės už mane, nesutiktų su manimi ir tai išreikštų.
    Gerbiau savo mergaičių būdą ir nuomonę lygiai taip, kaip norėjau, kad jos gerbtų manąją. Pagarba man tapo dalyku, kurį turiu pelnyti savo veiksmais. Nenorėjau, kad dukterys jaustų, jog joms privalu priimti visas mano mintis. Nenorėjau, kad jos gyventų įbaugintos. Norėjau, kad sakytų man „ne“, nes jeigu pajėgs tai ištarti man, pajėgs pasakyti ir pasauliui – ir išaugs tokiais žmonėmis, kokiais pačios norės.
    Tačiau mokykloje jos išmoko bijoti pragaro ugnies. Ėmė nerimauti dėl mano sielos. „Mamyte, jeigu tu nesimelsi, keliausi į pragarą“, – sakydavo Nadžija, žvelgdama į mane didelėmis nekaltomis akimis. Kiekvieną kartą, išvydus jos akyse nerimą, man būdavo be galo skaudu. Atsakydavau, kad mano tikėjimas – tai mano ir Dievo reikalas. Kad svarbiausia yra elgtis taip, jog padėtum kitiems ir nedarytum jiems nieko bloga. Sakiau dukroms nenorinti, kad jos melstųsi, nes bijo pragaro. Aiškinau, kad malda nėra sandėris su Dievu: per ją siekiame vidinės, asmeninės ramybės.“
    Ten pat. P. 145″

    Vilte, atleisk jei buvau kiek piktokas. Šitas Saudiško senolių garbinimo klausimas man užkliūva jau senokai.

    Vladas

    Patinka

  8. Viskas gerai, Vladai :). Nuomonės išsakymas nėra nesutarimas. Smagu, kad padiskutavome be pykčio ir asmeniškumų, tiesiog išsakėme savo nuomonę.

    Man šis klausimas tiesiog kiek aktualesnis, nes patirtis nuvedė truputį toliau suvokimo – būsi geras, ir tau bus geri. Gyvename visuomenėje, kur senatvė negerbiama – tai faktas. Mūsų tėvai buvo labai geri, išsilavinę žmonės ir mes jiems padėjome, kiek galėjome – jų gerumas jiems sugrįžo :).

    Tačiau keliaujant dėl jų sunkių ligų per įvairias instancijas, tas dėsnis negaliojo dėl nepagarbaus požiūrio apskritai į pagyvenusius žmones. Todėl dažnai teko ir reikalauti, ir pyktis (nes geruoju kartais buvo neįmanoma susitarti su kai kuriais darbuotojais), ir verkti – visko buvo per 8 jų ligų metus, niekam nelinkiu to patirti. Nes žiūrint į tokią neteisybę labai lengva ir pačiam palūžti.

    Todėl mūsų diskusijoje suveikė paprastas dėsnis: mes matome tai, kas kiekvienam svarbu :).

    Puiki mintis iš tavo komentaro: “svarbiausia yra elgtis taip, jog padėtum kitiems ir nedarytum jiems nieko bloga“. Ir aš matau tai, su kuo buvau susidūrus, todėl mintis apie pagarbą senoliams man artima 🙂 . Ir tai nereiškia, kad aš pagarbos noriu TIK jiems, o apie garbinimą apskritai nebuvo kalbos 🙂 .

    Aš nesupykau, Vladai, gal kiek sutrikau, bet jau išmokau ne iš karto atsakyti, leisti emocijoms “nusistovėti“ :).

    Gražaus šilto vakaro! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s