Harmonija

Harmoniją nėra paprasta apibrėžti. Tačiau atpažįstame ją visuomet pagal nenusakomą gilią ramybę ir palaimą. Taip yra todėl, kad visi mes turime poreikį harmonijai ir intuityviai jos siekiame – nes esame visumos dalis ir mumyse įdėtas siekis veikti harmoningai.

Žodyne harmonija (gr. harmonia – darna) įvardinama kaip visumos ir jos dalių, vidaus ir išorės, turinio ir formos atitikimas, santaika, vienybė. Nuo senų laikų įvairūs dvasiniai mokymai ir filosofai ieškojo harmonijos principų.

Pavyzdžiui, Dao filosofai ir budistai harmoniją vadino vidurio keliu, pusiausvyros būsena – pagrindiniu gyvenimo tikslu, vedančiu į vienybę su Dangaus ir Žemės dėsniais. Kaip atpažinti harmoniją? Juk tai nėra subjektyvus suvokimas gražu-negražu, patinka-nepatinka. Tai pirmiausiai visuotinis darnos principas.

Harmonijai priskiriami šie požymiai:

1. Vienybė ir darna – nuoseklumas, visų elementų sąveika. Tai aiškiai matome gamtoje: Saulė ir Žemė, oras ir vanduo visapusiškai sąveikauja sudarydami harmoningą sistemą ir palaikydami gyvybę.

2. Priešybių vienybė, kontrastai (poliariškumas). Priešingų savybių susijungimas vienybės vardan, gyvybės gimimas. Harmonijos atpažinimas per kontrastus.

3. Saikas. Tai, kas žemiau ar aukščiau saiko principo – nėra harmoninga. Viskas, kas pernelyg – griauna, o kas nepakanka – gesina.

4. Proporcingumas. Harmoninga sistema visuomet susideda iš dviejų ar daugiau elementų, tarp kurių turi būti tam tikras santykis, arba proporcija. Gamtoje tai išreikšta sakraline geometrija, kurios proporcijas galime matyti ir žmogaus kūne. Harmonija visuomet išreiškiama lakoniškomis ir griežtomis formomis.

5. Pusiausvyra. Ideali pusiausvyra – simetrija, stabilumas. Simetriją matome gamtoje ir žmogaus kūne. Pusiausvyra – tai ir metų laikai bei įvairūs ciklai, apykaitos procesai.

6. Aiškumas – neatsiejamas harmonijos požymis, kuriam svetimas slaptumas ir chaotiškumas. Tai sistemos logiškumas, akivaizdi struktūra ir organizacija, aiškiai matomi ir suprantami dėsningumai.

7. Tikslingumas, atitikimas, sutapimas. Sistema, kurioje kiekvienas elementas giminingas kitiems ir priklauso vienas nuo kito, kiekvienas savo vietoje (ten, kur ir turi būti) – jei kurį nors pašalinsime – suardysime harmoniją.

8. Grožis. Jį apibrėžti taip pat sunku, kaip ir pačią harmoniją. Grožį matome arba jaučiame kaip kažką nuostabaus, kame nėra nieko negatyvaus – tai gali būti jausmai, žmogus, vietovė, gamta, mintys, meno ar muzikinis kūrinys, bendravimas, poelgiai..

9. Didingumas. Viskas, kas sukurta remiantis aukščiausiomis dvasinėmis savybėmis, kas visada pakylėja dvasiškai ir įkvepia.

10. Tobulumas. Jį galima apibrėžti taip: tobula tai, kas neturi nei trūkumų, nei pertekliaus – nei atimti, nei pridėti; tiek, kiek reikia. Tai pilnatvė, kur nėra dviprasmiškumų.

Atpažinti harmoniją lengva – ji visuomet sukelia gražius jausmus, įkvepia geriems darbams, bendradarbiavimui ir kūrybai. O harmonijos pažeidimas (disharmonija), atvirkščiai – sukelia visą gamą negatyvių jausmų. Bet kokių negatyvių būsenų ir nesėkmių priežastis yra neharmoningumas.

Būti harmoningais galime išmokti taip pat, kaip ir visų kitų dalykų. Tai reiškia harmonizuoti, o ne griauti ir nepasiduoti negatyvioms proto nuostatoms. Harmonijos siekis palengva išstumia visas neharmoningas būsenas ir keičia gyvenimą.

Ir pirmiausiai tai atsispindi mūsų santykiuose – su pačiu savimi, su savo šeima, artimaisiais ir giminėmis, su draugais ir kolegomis, kaimynais ir tėvynainiais, su savo miestu, valstybe, su supančia gamta, Visata ir Kūrėju.. Jei esame harmoningi, reiškia, esame bendrakūrėjai – pilnavertė didelės visumos dalis 🙂 .