Kategorija: Pamąstymai

* Kapitalizmas, nors ir dangstomas demokratijos idėjomis, yra viena atgrasiausių santvarkų, nes patys blogiausi žmogaus bruožai daro jį sėkmingu tokioje visuomenėje.

* Žmonėms teigiama, kad viskas reguliuojama įstatymais. Jei taip – visi prieš įstatymą turėtų būti lygūs. Tačiau realybė kitokia: yra “lygesnių“, kurių naudai įstatymai gali būti įvairiai interpretuojami. Ten, kur įteisinta nelygybė ir pinigų valdžia – teisingumo negali būti.

* Vienintelė valdžios teisė – kurti įvairių tarnybų normatyvinius aktus, kurie sudarytų sąlygas visiems žmonėms gyventi laisvai ir laimingai. Dabar gi viskas atvirkščiai: valdžia vis sunkina žmonių gyvenimą vis naujais mokesčiais ir prievolėmis.

* Žmonėms sakoma, kad jie išsirenka valdžią, bet.. Ypatingai retai balsuoti susirenka visi gyventojai (rinkėjai). Daugiausiai – apie 70 %, bet ir tarp jų nėra vienybės, nes kiekvienas “kovoja“ už “savo“ kandidatą. Pridėkite čia dar ir įvairių partinių balsus (kurie balsuoja taip, kaip reikia partijai), ir – geriausiu atveju valdžią visiems “išrenka“ penktadalis gyventojų.

* Sistema sutvarkyta taip, kad pasiimtų iš daugumos žmonių tiek pinigų, kad skatintų dirbti juos vis daugiau. Tai įvairūs mokesčiai, rinkliavos, draudimas, kreditai ir skatinimas vartoti vis daugiau.

* Daugumą profesijų priverčia rinktis būtinybė išgyventi, o ne saviraiška ar kūryba. Nuolatinis pinigų stygius – galingas instrumentas, verčiantis dirbti nemėgiamą darbą.

* Bet kokioje šalyje visada yra “šeimininkai“ (vadinamasis “elitas“) ir “vergai“ (visi kiti gyventojai), o didžioji turto dalis visada kaupiama nedidelės “šeimininkų“ grupės rankose.

* Visos valstybės yra prasiskolinusios liaudies vardu, todėl kiekvienam gimusiam piliečiui “solidariai“ padalinama valstybės skolos dalis (nors jis nieko nesiskolino ir net nežino, kas yra ta skola)..

* Dauguma žmonių skursta ne todėl, kad yra “nepakankamai protingi“, o todėl, kad yra sąžiningi – dėl to jiems nepakanka gudrumo ir įžūlumo brautis arčiau valdžios.

* Žiauri statistika: kasmet beveik trečdalis viso maisto pasaulyje yra išmetama, o šalia – milijardas žmonių badauja (ir šis skaičius kasmet auga)..

* Padorus, sąžiningas, principingas ir galvojantis apie kitų žmonių gerovę žmogus tampa “balta varna“ visuomenėje, kur viskas matuojama pinigais, pelnu, nauda.

* Kapitalizmas pavertė žmogų monstru be idealų, tikėjimo, meilės, sąžinės, garbės ir orumo. Vienintelis “vertingumo“ kriterijus – pinigų kiekis, nes “viskas perkama ir parduodama“.

* Kai besąlygišką, tyrą meilę pakeičia meilė pinigams – žmogus tampa parazitu, savo godumo vergu ir pradeda sėti aplink kančią ir nelaimes.

* Šiuolaikiniai didmiesčiai dažnai užima teritorijas, kurios didesnės už kai kurias valstybes. Juose gyvena milijonai žmonių, paversti vartojimo ir pramogų vergais. Jie gyvena uždarame rate, kuriame besivydami laimę, “apauga“ daiktais.. Ir – paradoksas – būtent tokiuose didmiesčiuose gyvena daugybė vienišų žmonių.

* Visame pasaulyje kasmet tūkstančiai migrantų važiuoja (ir kartais net žūsta pakeliui) į kitas šalis, į savo “ekonominę svajonę“, ir jei atranda darbą – dažniausiai dirba kaip beteisiai vergai.

* Žmonės šioje Žemėje turi būti ne barbarai, užkariautojai, priešai ar išnaudotojai. Jie turi būti kūrėjai, draugai, bendražygiai, turintys bendrus tikslus ir planus visų gerovei.

* Norime to ar ne – tačiau gyvenimas privers gyventi kitaip – remtis dorove, saugoti Žemę, gerbti ir mylėti žmones.. Totalinio melo, manipuliacijų ir destrukcijos sraute atsiranda labai stiprus tiesos ir teisingumo poreikis. Tiesa įgauna ypatingą vertingumą, ir žmonės ją jaučia, jos siekia, nes tiesa tampa vienintele atrama ir viltimi.. ir tik ji gali visus išlaisvinti.

(Mintys iš paskaitų ir knygų, parinko – ruvi.lt)

Taika – būtina ir svarbiausia sąlyga normaliam gyvenimui. Visi tai žino, tačiau karai vyksta iki šiol. Pasaulyje karta keičia kartą, ir reta nėra patyrusi supriešinimo, agresijos, konfliktų ar karų. Ar susimąstėte – kodėl?

Atrodytų – žinome istorinius faktus, turime karčią patirtį, girdėjome apie garsius karus ir jo kurstytojus smerkiančius teisminius procesus, tačiau.. karai tebevyksta.

Maža to – nuolat skleidžiama demagogija, kad karai yra neišvengiamas dalykas. Bet ar jie kažką išsprendžia? Akivaizdu, kad ne, jei jie vyksta iki šiol. Ir skaudžiausia, kad juose žūsta niekuo dėti taikūs žmonės.

Karas – ne kažkoks savaiminis netikėtumas, kaip, tarkime, gamtos stichijos. Tai – organizuotas veiksmas, todėl visada yra jo sumanytojai ir organizatoriai, tam darbuojasi ir visa karinė pramonė. Todėl ir atsirado ciniškas posakis, kad kare laimi tas, kas jį finansuoja..

Apie tai yra alegorinis pasakojimas, kuris puikiai atskleidžia karų iniciatorių klastą:

“Vienas karalius labai užsimanė derlingų savo kaimynų žemių, tačiau pats kariauti nenorėjo.. Kiek pasvarstęs, nukeliavo į vieną iš kaimų ir įkalbėjo gyventojus rytais mušti būgnus – kad derlius būtų geras.

Žinoma, ir būgnų jiems parduoti atvežė. Ir dar perspėjo, kad jų kaimynai iš kito kaimo kitoje upės pusėje labai agresyvūs ir pikti, kad gali juos užpulti, todėl dar ir ginklų jiems pardavė..

Paskui nuvažiavo į kitą kaimą ir papasakojo gyventojams, kad jų kaimynai labai karingi ir žiaurūs, kad ruošiasi juos pulti. Ir kad kai tik išgirs juos mušant būgnus – nieko nelaukdami pultų šaudyti į juos. Žinoma, dar ir ginklų jiems pardavė..

Sugrįžo namo karalius ir ėmė laukti. Vieną rytą būgnai nuaidėjo, kitą, trečią.. O paskui nutilo. Ir nušvietė piktdžiuga karalių: Pavyko!.. Koks jis gudrus: ir pasipelnė iš prekybos, ir žemes naujas gavo, ir dalyvauti mūšyje nereikėjo..“

Štai toks pasakojimas, kuris puikiai nušviečia konfliktų strategų motyvus ir veikimo būdus: informacinis abiejų pusių “demonizavimas“, melas, supriešinimas, kurstymas, apginklavimas, “geradario“ vaidmuo ir pan.

Mes turime daugybę įstatymų ir kodeksų, kurie nuolat papildomi, taisomi ir kuriais reguliuojamas žmonių gyvenimas. Turime ir tarptautines organizacijas, kurios atsakingos už taikų bet kokių ginčytinų klausimų sprendimą. Religijos teigia, kad žudyti yra nuodėmė, įstatymai taip pat tvirtina, kad žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, už kurį griežtai baudžiama.

Todėl – būkime sąmoningi, būkime taikūs, nesileiskime įtraukiami į jokius konfliktus, kokiais “kilniais“ tikslais jie bebūtų pridengiami. Jei žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, tai masinis žmonių žudymas yra nusikaltimas prieš žmoniją – turime aiškiai tai įvardinti.

Mokykimės mąstyti ir gyventi taikiai – vardan mūsų vaikų, mūsų visų ateities. Vaikų likimai visiškai priklauso nuo suaugusiųjų sprendimų. Mes turime garantuoti jiems Taiką – būtiną sąlygą normaliam gyvenimui.

Kad įgytume vidinę harmoniją, dvasiniai mokymai moko mus mylėti šį pasaulį. Tačiau dažną toks raginimas sutrikdo ir sukelia vidinį prieštaravimą: kaip galima mylėti pasaulį, kuriame tiek žiaurumo, neteisybės ir kančios?..

Kaip išspręsti šį prieštaravimą? Tiesiog atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir pamatysime, kad yra.. du pasauliai.

Vienas – žmonių pasaulis: tai valdymo sistema, ekonomika, taisyklės, įstatymai, tradicijos, vertybių sistema ir t.t.. Tai yra viskas, ką sugalvojo žmonės, kuo vadovaujasi savo gyvenime, ir – visos žmonių valdymo bei poveikio priemonės.

Yra ir kitas pasaulis – Žemė su visa gamta – kuri yra valdoma Visatos harmonijos dėsnių. Harmoniją galime įžvelgti gamtos cikluose ir fazėse, įvairių gyvybės grandinių veikime. Svarbiausias harmonijos principas – sudaryti tinkamas sąlygas augimui, vystymuisi, sąveikai.

Akivaizdu, kad šie du pasauliai labai skirtingi. Akivaizdu ir tai, kad jie nesudaro vieningos visumos. O turėtų..

Juk Žemė – visų mūsų namai, mes neturime kitų namų. Kad gyventume harmoningai – turime laikytis dėsnių, pagal kuriuos gyvuoja visa gamta. Tuomet būtų sveika sąveika – žmonija ir gamta palaikytų viena kitą, t.y., sudarytų sąlygas harmoningai būčiai.

Prisiminkime – juk visuose senuose mokymuose sakoma, kad stebėtume gamtą ir įžvelgtume joje būties dėsnius. Mūsų protėviai tai žinojo, visos senovės tautos gerbė ir tausojo gamtą. Ir ne iš baimės ar nemokšiškumo, o iš gilios pagarbos savo maitintojai.

Šiuolaikinė žmonija savo vystymosi etape pasiekė ribines negatyvumo apraiškas, kai vis aiškiau matome tokio vienpusio negatyvaus vystymosi pasekmes: egoizmą, susipriešinimą, agresyvumą, neatsakingumą, išnaudojimą, parazitavimą, atitrūkimą nuo gamtos, ekologijos problemas ir t.t.

Tokio žmonių pasaulio neįmanoma mylėti.. nes gyvenimas griaunančiomis nuostatomis slopina bet kokius šviesius jausmus ir siekius. Todėl turime pažvelgti tiesai į akis ir suprasti, kad taip, kaip šiandien gyvename – yra pasekmės, ir keisti jas sukėlusias priežastis.

O šalia gyvuoja nuostabus ir tyras gamtos pasaulis.. Pateka ir leidžiasi saulė, keičiasi metų laikai ir kiekvieną pavasarį gamta sudaro sąlygas augmenijos augimui. Vėl ir vėl maitina ir rengia mus. Nežiūrint į nieką, net į tai, kad griauname gamtą ir kad nevertiname viso šito stebuklo..

Štai šis gamtos pasaulis ir vertas didžiulės pagarbos ir meilės – kaip natūralaus atsako į jos begalinės, besąlygiškos meilės mums išraišką. Ir žmonija jau vis aiškiau mato savo sugalvoto pasaulio išsigimimą ir intuityviai linksta į tai, kas amžina ir tikra.

Mylėkime mūsų Žemę, jos nuostabų gamtos pasaulį. Pakelkime dažniau akis į dangų, išgirskime paukščių čiulbėjimą, pamatykime bundančios gamtos žavesį, įkvėpkime gaivaus oro.. Tai mūsų gyvybės šaltinis. Kiekvieną akimirką besąlygiškai dovanojamos mums dovanos.. Tai mūsų Namai.

Mes esame šio nuostabaus gamtos pasaulio dalis. Jis myli mus, jis savo meilę išreiškia savo gyvenimu dėl mūsų. Pajuskime tai, ir mūsų širdyje taip pat užgims meilė – kaip nuoširdus atsakas į gamtos besąlygišką meilę.

Tuomet ne tik pajusime harmoniją, bet ir pamatysime, kaip byra mūsų iliuzijų pasaulis. Ir įvyks paprastas stebuklas: iš abipusės meilės gims vienybė, vieninga visuma – vienas pasaulis. Sugrįšime pagaliau Namo.. Mylėti, kurti, džiaugtis. Visų labui 🙂 ..

Pastaruoju metu gavau keletą labai įdomių laiškų, kuriuose žmonės pasakoja apie sąmonės pokyčius ir su tuo susijusias keistas būsenas. Klausimai visuose laiškuose panašūs, todėl nusprendžiau visiems atsakyti tinklapyje – galbūt, kažkam ši tema taip pat įdomi ir žmonės pasidalins savo potyriais?

Laiškuose žmonės aprašo neįprastas būsenas – intuicijos arba aiškiaregystės blykstelėjimus, pastebėtą ryškų poveikį kitiems žmonėms, kitokį (dažnai kardinaliai priešingą, nei iki tol) realybės matymą ir suvokimą, ir pan. Išgyvenimai tokie ryškūs, kad įvardinami kaip sąmonės nušvitimas.

Atsakyti galiu remdamasi savo patirtimi ir stebėjimais. Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo pradžių – mūsų sąmonės būsenų – kad suprastume: kokia sąmonė yra užtemdyta (mieganti), o kokia – bundanti arba nušvitusi.

Taip pat svarbu suprasti, kad visi žmonės yra kūrėjai, skirtumas tik tame – sąmoningai jie kuria ar automatiškai (nesąmoningai) pagal įdiegtus iš išorės šablonus. Todėl sąmoningumas skirstomas į kelias pakopas.

Pirmoji – vadinamos “miegančios“ sąmonės žmonės, kurie nesusimąstydami gyvena pagal įdiegtus šablonus ir taisykles – “kaip visi“.

Sekanti pakopa – joje žmonės jau įžvelgia kažkokius manipuliavimo bei poveikio principus ir naudoja juos savo (egoistiniams) tikslams.

Trečiojoje pakopoje jau vyksta sąmonės prabudimo ir prašviesėjimo blykstelėjimai – jie labai ryškūs, tikri praregėjimai, verčiantys “aukštyn kojom“ bet kokį šabloninį mąstymą. Kontrastas tarp miegojusios ir bundančios sąmonės toks didelis, kad dažnas tai skaito nušvitimu.

Ta proga priminsiu ir šios pakopos etapus, kuriuos jau esu surašiusi komentaruose – tai padės suprasti, kaip be didelių kliūčių ir sustojimų pasiekti kitas sąmonės augimo pakopas. Nes dažniausiai čia ir “užstringame“ – susireikšminame, pasijuntame “ypatingais“ ir gudresniais už kitus, arba pradedame demonstruoti kažkokius gebėjimus-fokusus, arba tiesiog pritrūkstame kantrybės ir nuoseklumo. Žodžiu – sustojame, ir kartais – ilgam..

Taigi – yra keli trečiosios pakopos etapai: pirmasis – kai pamatome realybę (faktus) tokią, kokia ji yra; antrasis – suvokiame tokios realybės priežastis; toliau – darome vidinę “inventorizaciją”, valomės nuo visų įdiegtų klaidingų įsitikinimų ir negatyvių nuostatų; sekantis – atsakome sau į svarbiausius gyvenimo klausimus: “kas aš esu, kokie mano tikrieji norai ir talentai, kokiame pasaulyje gyvenu, koks turi būti harmoningas ir vieningas pasaulis, ką aš galiu padaryti visų labui” ir pan.; ir paskutinis – pradedame gyventi ir mąstyti pagal harmonijos principus ir pagal savo vidines nuostatas, elgiamės pozityviai.

Ketvirtoji pakopa – prabudusi ir vis auganti link nušvitimo sąmonė. Žmogus jau pasijunta didingos visumos dalimi – tai vienybės su žmonija, gamta ir visa gyvybe pojūtis. Auga atsakingumas, gebėjimas atskirti tiesą, noras kurti ir būti naudingu visiems, gebėjimas besąlygiškai mylėti. Tai jau sąmoningas Kūrėjas, kuris vadovaujasi širdimi – jis harmonijos ir išminties skleidėjas, gyvenantis pagal gamtos ir harmoningos sąveikos dėsnius.

Visos sekančios sąmonės pakopos – tyros, arba aukščiausios (dieviškos) sąmonės laukas (kur nėra dualumo), kurį pasiekę ir vadinami nušvitusiais. Kuo jie ypatingi? Pirmiausia – savo vidine būsena (ne kalbėjimu ir ne fokusais), nes tyros sąmonės lauką gali pasiekti tie, kurie neturi nė lašo egoizmo ir visada veikia aukščiausiam visų labui, evoliucijos vystymui. Jie jaučia vienybę ne tik su žmonija, bet ir su Visata. Tokioje būsenoje galima pilnai valdyti sąmonę ir materiją.

Kaip galima to pasiekti? Tik asmeninėmis pastangomis. Patvirtinimu, kad pasiekė nušvitimą, gali būti tik pačio žmogaus gyvenimas: kai pamatome tokį žmogų, mes pajuntame būtent jo būseną, ir mums nereikia jokių įrodymų ar žodžių, kad jis nušvitęs. Paradoksas, bet dažniausiai mes nepastebime tokių žmonių dėl jų kuklumo ir paprastumo – jie tyliai vykdo savo didingą misiją ir tikrai nerodo jokių “išskirtinių“ gebėjimų. Jiems to tiesiog nereikia – jie užimti svarbesniais, visiems reikšmingais darbais..

Sąmonės prabudimas, išsilaisvinimas iš iliuzijų ir nušvitimas yra gilūs vidinės dvasinės transformacijos procesai. Tik pasikeitę iš vidaus ir harmonizavę savo vidinį pasaulį, galime paveikti, keisti, kurti (savo mąstymu, savo elgesiu – t.y., savo vidine būsena) ir išorinį pasaulį.

Ką apie tai manote jūs? Gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Kaip manote – ar gali šiuolaikinis žmogus laisvai pasirinkti jam labiausiai priimtiną gyvenimo būdą, specialybę, darbą? Daug kas atsakytų: “Žinoma, aš pats viską renkuosi, pats užsibrėžiu tikslus ir pats jų siekiu!“

Taip, žmogui atrodo, kad jis viską pats sprendžia, pats renkasi bet.. renkasi jis visada būtent tai, ir tik tai, ką jam siūlo visuomenė. Susimąstome apie tai ar ne – tačiau gyvenimo standartai yra, ir norime to ar ne – dauguma pagal juos gyvename.

Ir – deja, deja, bet standartai nėra laisvės sinonimas, todėl nesuteikia žmogui laisvės savarankiškai rinktis: čia viskas jau surašyta nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, viskas nutiesta, surikiuota, o žmogus, lyg koks traukinukas, keliauja nubrėžtu maršrutu nuo vienos stotelės iki kitos..

Ar teikia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokia “kelionė“? Žinoma, ne. Maža to, gyvenimo standartizacija visose gyvenimo sferose ne tik neskatina mąstyti apie savo gyvenimą, bet ir gena bėgti kuo greičiau pirmyn, vis nukreipia žmogų tam tikra linkme – kad tik atitiktų sistemos normas ir būtų “sėkmingas“!

Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.

Šiandien žmogus nėra nei laisvas, nei savo gyvenimo šeimininkas – jis “priklauso“ visuomenei, jis lenkiamas besąlygiškai paklusti. Nuo mažens standartais formuojamas “mažas žmogus“ – išmokytas nemąstyti, paklusti, vykdyti nurodymus, negebantis kurti, neatsakingas..

Gyvenantys pagal primestas idėjas žmonės tampa priklausomi, jie praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir pajusti tai, ką išgyvena.. Juk apie tai jiems savo vertinimais “praneša“ sistema, ir tie vertinimai daugeliui tampa gyvenimo orientyrais.

Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.

Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

To tikro, vidinio džiaugsmo gyvenime nėra – jis iškeltas į išorę: tai įvairios pramogos, svaigalai, varžybos, daiktai, kelionės. Ir kad patirtų bent džiaugsmo prošvaistes, žmogus pasidarė priklausomas nuo visų šių išorinių atributų..

Beveik visi esame tokios standartizuotos “laisvės“ aukos, ir dažnas to nepastebime. Juk tam, kad prieitume tų standartų-rėmų ribas, reikia laiko, reikia patirties, galiausiai – reikia pamatyti tuos ribojančius rėmus! Kitaip.. galime be galo vaikštinėti ratu skėsčiodami rankomis: “toks jau gyvenimas..“

O iš tiesų – koks mūsų gyvenimas? Tiesiog pagalvokime apie tai.. Pažvelkime atidžiai į savo gyvenimą.. Ar esame laisvi?..

Gyvename visuomenėje, todėl visi esame visuomenės veikiami – kaip gi ištrūkti iš tokios “laisvės“ nelaisvės? Akivaizdu, kad kartodami tą patį veiksmą, gausime tokį patį rezultatą: jei šiandien elgsimės taip, kaip vakar, rytoj gyvensime taip, kaip šiandien..

Turime atminti, kad visuomenė esame mes visi. Visuomenė veikia mus, bet ir mes veikiame visuomenę, t.y., kokia ji yra – priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Keiskimės, pradėkime galvoti, jaustis ir elgtis kitaip, ženkime už rėmų ribų.

Tik naujos sąmonės žmonės gali kurti naują realybę, kitokią visuomenę. Laisvą. Kur laisvė – pačio gyvenimo išraiška: tiesa, meilė, kūryba, įvairovės vienybė, skaidrumas, atsakomybė, bendradarbiavimas, harmonija :)..

Kiekviena idėja, išradimas ar kūrinys pirmiausiai buvo tiesiog mintis žmogaus sąmonėje. Mintis yra pirminė, nuo jos viskas prasideda. O išorinis pasaulis yra minties-sąmonės srauto išraiška, tęsinys.

Sąmonė ir išorinis pasaulis yra tampriai susieti. Todėl jei išoriniame pasaulyje kažkas ne taip – priežasčių reikia ieškoti sąmonėje, mintyse, nes jos pirminės.

Ką reiškia besikartojančios krizės pasaulyje? Tai sisteminių pažeidimų rezultatas. Senoji valdymo sistema išsigimė ir išsikvėpė, ji neturi nei orientyrų, nei sprendimų, nei atsakymų į svarbiausius žmonijos klausimus.

Mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai keičiasi epochos, kai visoje Planetoje žmonės jaučia, kad būtini esminiai pokyčiai, nes šiuolaikinis pasaulis šalia visų įmanomų krizių išgyvena svarbiausią – dvasinę krizę.

Juk jei dauguma žmonių deda daugybę pastangų, kad išgyventų, o gyvenimas ne tik sunkus, bet darosi vis sunkesnis, ir prošvaisčių nė nesimato – tai negali būti nei teisinga, nei logiška, nei sveika – tai nesveikos visuomenės požymiai. Kai viskas gerai ir teisinga – nei aukos, nei kančia nereikalingos.

Pagrindinis visuomenei įdiegtas “virusas“ – baimė. Žmonės tiesiog paskandinti išoriniame negatyvumo sraute – per žinias, nerimą dėl rytojaus, nuolat primetamas neadekvačias prievoles. Žmonių aktyvumas žadinamas per baimes, nepastebimai paverčiant gyvenimą į mechaninį bėgimą ratu su vieninteliu tikslu – kaip nors išgyventi..

Psichologai žino, kad labiausiai paplitusios baimės – sociofobijos. Jos yra dirbtinos, visiškai nesusietos su žmogaus prigimtimi, kaip, tarkim, natūralūs instinkto signalai, kurie perspėja apie realų pavojų. Sociofobijos yra įdiegiamos į pasąmonę per klaidingus įsitikinimus, per kuriuos žmogus yra lengvai kontroliuojamas ir valdomas.

Negatyvume paskendusi žmonija net nepastebi, kad negatyvumas jau priimamas kaip norma: mes manome, kad konfliktai bendravime neišvengiami, kad kažko reikalauti iš kito žmogaus yra teisinga, kad karine jėga – tarptautinių problemų sprendimo būdas, kad dėl asmeninių ambicijų galima lipti per galvas, kad lyderis – agresyvus ir visada teisus, kad prievarta ir kitų žeminimas – normalu, kad laisvę ir ramybę turime užsidirbti sekinančiu darbu ir t.t.

Mes jau nepastebime, kaip sąmoningai skleidžiamas negatyvumas daro mums įtaką ir kaip galiausiai patys tampame to negatyvumo skleidimo įrankiais: kažkam sumelavome, nuo kažko nelaimėje nusisukome, kažką išdavėme, kažką apkalbėjome, kažkuo pasinaudojome..

Ką gi daryti? Atkreipti dėmesį į savo minčių šaltinį – sąmonę: iš kur jos, kodėl taip galvojate, kaip mintys veikia jūsų nuotaiką ir emocijas? Tokiu būdu galima atsekti visas šablonines įdiegtas mintis, kurios sukelia standartines reakcijas.

Sekantis žingsnis – būti sąmoningu, mokytis savarankiškai ir pozityviai mąstyti. Tai reiškia – paveikti, pakeisti priežastį, o ne kovoti su pasekmėmis. Apie tai yra taiklus posakis: “Harmonija ateina ne tuomet, kai kauniesi su priešais ar pakabini pasagą ant sienos, o tuomet, kai nusiimi pančius nuo savo sąmonės“.

Niekas neatneš mums gerų pokyčių, kiekvienas turime pasikeisti, ir tai individualus darbas, ir visi turime pradėti nuo savo minčių, kurios keis ir mūsų elgesį – tik tokiu atveju vyksta ir kolektyvinės sąmonės virsmas: kuo daugiau žmonių bunda, tuo greičiau ir sklandžiau jis vyksta.

Vienas žmogus gali labai daug! Juk sąmonės nušvitimas ir virsmas gali įvykti dviem būdais: kai žmogus pats renkasi dvasingumo kelią per savišvietą ir saviugdą, arba – kai pamato kitų žmonių dvasinį augimą, kuris įkvepia sekti jų pavyzdžiu. Taigi – galite tapti ir pokyčiu, ir pavyzdžiu kitiems!

Žmogus turi tris sąlyčio taškus su Absoliučia realybe, su Amžina Pradžia – tai Meilė, Tiesa, Išmintis. Tiesa amžina ir nekintanti, todėl negali būti sunaikinta melu, klaidingais įsitikinimais, formuojamomis nuomonėmis ar kitokiais veiksmais. Būna tik tamsos – Tiesos užtemdymo laikotarpiai, kurie visuomet laikini.

Visada ateina laikas, kai poreikis Tiesai auga, kai ji tampa būtina lyg oras – štai tuomet ji nušvinta taip aiškiai ir ryškiai per visus melo griuvėsius, kad atkreipia visų dėmesį ir pažadina net kiečiausiai miegančią sąmonę.

Kai ryškėja Tiesa, gali pasirodyti, kad situacija vis blogėja, nes iškyla į paviršių (apšviečiama) vis daugiau ilgai slėpto melo, apgaulės, slaptų intrigų. Tai sunkus, bet laikinas – išlaisvinantis nuo melo, susitikimo akis į akį su realybe – periodas.

Tai virsmas iš kraštutinio negatyvumo į aukštesnį sąmoningumą: kai mokomės iš skaudžių klaidų, darome išvadas ir sąmoningai renkamės harmoniją. Kai aiškiai suvokiame: žemos sąmonės apraiškos gali būti harmonizuotos TIK aukštesniu sąmoningumu.

Kuo skiriasi žmogus nuo visų gyvų būtybių? Atrodo, kad šiandien mes kenčiame dėl savo identifikacijos, nes tapatinamės su tuo, kuo nesame. Mes taip mėgstame lygintis su gyvūnais, daiktais ar nuolat primetamoms modernizuotomis koncepcijomis apie žmogų! Ir dėl to kyla daug painiavos..

Matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės teisina savo silpnybes gyvūnų instinktais – atseit, valdo juos, reiškia, ir mes prieš instinktus bejėgiai; jie kovoja tarpusavyje – ir mes turime kovoti. Arba, kas dar keisčiau – tapatinasi su daiktais: parduoda save darbo rinkoje, vertina save ir kitus pagal turimų daiktų kiekį, investuoja į save, sieja savo laisvę su pinigais.

Ar tame yra žmoniškumo? Ir kuo gi žmogus išskirtinis, arba, kitaip tariant – kas nulemia žmoniškumą? Juk žmogus – ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi. Kokios jos?

Pirmiausia – žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas – reikalingos tik palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Prisiminkime mažus vaikus: jei nenuslopinama jų iniciatyva, jie drąsiai ir labai noriai kuria!

Dar viena išskirtinė žmogaus savybė – gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos.. Jei vaikas auga mylimas – jis išmoksta mylėti.

Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas – dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Jie prigimtiniai – net neugdomi, anksčiau ar vėliau “pabunda“ sąžinės balsu ar teisingumo pojūčiu..

Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai. Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos lyties savybių. O juk tos priešingos savybės turi papildyti viena kitą ir sudaryti harmoningą visumą!

Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai – moteriškėja, o naujieji “socialiniai inžinieriai“ taip įsidrąsino savo “išradimuose“, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir siūlo lytį.. laisvai rinktis.

Kai žmogus nežino – kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas.. Ir tokių idėjų išskirtiniai bruožai – jos kelia sąmyšį ir priešiškumą, skaldo žmones.
Psichologiškai sveikas žmogus natūraliai priešinasi tokioms “naujovėms“.

Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo – tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. O juk kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos tikslas – evoliucionuoti, t.y., tobulinti geriausias žmogiškas savybes.

Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio.

Visi žmonės gimsta su visomis žmoniškumo užuomazgomis ir didžiuliu dvasiniu potencialu, ir tik nuo supančios aplinkos priklauso – ar bus išvystytos šios savybės, be kurių žmogus negali būti laimingas, ir kurios gyvybiškai reikalingos sėkmingai žmogaus ir žmonijos evoliucijai.

Juk jei tikimės užauginti gerą derlių – sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į smėlį – vargiai ar ko sulauksime.. Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias prigimtines žmonių savybes. O nepalanki, destruktyvi aplinka jas tegali iškreipti ir užslopinti.

Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi, kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti.

Būkime Žmonėmis – būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę.. Tai lengva, nes tai mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)!

Kaip jums atrodo – kokia turėtų būti sveika visuomenė? Ir ar šiuolaikinė visuomenė yra sveika? Ko gero, retai užduodame sau tokį klausimą, nes rūpinamės tik asmenine gerove, o tai šiuolaikiniame pasaulyje daugeliui yra jau ne tik gerovės, bet ir išgyvenimo klausimas.

Be to, nėra taip paprasta atsekti ir suprasti sveikos visuomenės kriterijus – informacinėje erdvėje jau senokai skęstame daugžodžiavimo ir tuščiažodžiavimo lavinoje, todėl viskas atrodo supainiota ir sudėtinga.

Ryškėja ir eilę metų skiepyto įvaizdžio “svarbumo“ rezultatai: svarbu atrodyti, o ne būti! Todėl ne tik miestai, valstybės, bet ir visas pasaulis šiandien atrodo lyg gražiai aprengtas ir nugrimuotas sunkiai sergantis ligonis.

Ir kai tik pamatome tą neatitikimą tarp “atrodyti ir būti“, iškyla klausimai, į kuriuos atsakius, išryškėja kriterijai, pagal kuriuos galime spręsti – sveika mūsų visuomenė ar ne.

Kokie tie klausimai? Ar gali būti sveika visuomenė, jei:

– keroja neapykanta, egoizmas, išnaudojimas, konkurencija, korupcija, prievarta, karai?
– plačiai taikomos informacinės manipuliacijos, melas, dogmos, įslaptinti kenkėjiški veiksmai?
– niokojama, teršiama ir nuodijama Gamta – visų mūsų vieninteliai namai?
– tebėra nelygybė, nepriteklius, bedarbystė, skurdas ir badas?
– žmogaus vertingumas matuojamas tik pinigais?
– žmogus nesijaučia saugus ir tikras dėl rytdienos?
– palaikoma žalojanti žmones gamyba: alkoholio ir tabako, žalingų maisto priedų, genetiškai modifikuotų produktų, kenksmingos kosmetikos ir buitinės chemijos?
– palaikoma psichologiškai žalojanti veikla: besaikis vartojimas, azartiniai žaidimai, komercinis sportas, smurtą ir paleistuvystę propaguojantys filmai?

Tokių klausimų iškyla ir daugiau, kai tik pamatome neatitikimą tarp realybės ir kalbų. Pavyzdžiui – pakanka susidurti su rimtesniu klausimu, kurį turime išspręsti kažkokių institucijų pagalba: jei norime išspręsti (ir tai jau pasidarė įprasta) – ieškome pažįstamų.

O tai taip pat nesveikos visuomenės požymis – juk kreipiamės į specialistą ir jam turi pakakti kompetencijos, nes tai jo tiesioginis darbas! Todėl jei jis negali padėti ir turime ieškome pažįstamų – reiškia, sistema neveikia.

Galima ir kitaip pamatyti nesveikos visuomenės požymius: pabandyti pritaikyti “mažas dideliame ir didelis mažame“ principą, t.y., palyginti, tarkim, šeimos harmoningo bendravimo principus ir dabartinės visuomenės gyvavimo principus. Tam taip pat tereikia užduoti kelis klausimus..

Pavyzdžiui: ar taikote šeimoje prievartą ir smurtą, jei norite pasiekti savo egoistinių tikslų? Ar skolinatės didžiules pinigų sumas, neatsiklausdami savo šeimos narių ir palikdami skolų grąžinimą ne tik vaikams, bet ir anūkams? Ar išnaudojate šeimos narius? Ar meluojate jiems? Ar primetate savo taisykles? Ar siekiate iš jų pelno? Ir t.t., ir pan..

Kodėl reikia žinoti sveikos visuomenės kriterijus ir kam to reikia? Mums visiems, kiekvienam žmogui: jei nesuprantame, kokioje visuomenėje gyvename – nevalingai savo veiksmais ją palaikome ir išlaikome. Be to, nesveikos visuomenės požymiai yra ir visuomenės vystymosi (degradacijos) tendencijos.

Juk sakoma: jei norime pasveikti, turime pripažinti, kad sergame – tik tuomet galime pradėti gydytis ir sveikti. Kad pasveiktume, turime nedaryti to, kas mus sargdina ir žinoti – kas palaiko gerą sveikatą.

O sveikos visuomenės kriterijai labai paprasti: bendri tikslai, darbas visų labui, skaidrumas, kūrybingumas, tiesa, lygybė, taika, meilė, vienybė. Pradėkime nuo savęs, įgyvendinkime juos savo šeimoje, rodykime gerą pavyzdį – gėris auga geruoju :)..

Nuo mažens mums yra aiškinama, kad gamta – žiauri kovos arena, kur visi kaunasi už savo išlikimą. Kovoja visa, kas gyva, visais būdais stengdamiesi atimti iš savo kaimynų teritoriją, maistą, orą, šviesą, vandenį – kad galėtų visus nugalėję ir užgožę bujoti.. kol užteks jėgų kovoms ir kol bus kitų nugalėti.

Na, o kadangi esame gamtos dalis, mums diegiama mintis, kad ir žmonių gyvenimas visuomenėje yra amžina kova už būvį. O ir savo aistras ir blogybes žmonės taip pat “nurašo“ gamtai, lygindamiesi su gyvūnais: kur jau tokią laukinę prigimtį besuvaldysi.. belieka paklusti.

Bet ar iš tiesų gamtoje viskas taip žiauru ir primityvu? Ir kodėl mes susidarėme būtent tokią nuomonę? Gal todėl, kad tiesiog patikime tuo, ką teigia įvairių teorijų kūrėjai, kurių išvados galėjo būti tarpinės pakopos į platesnį suvokimą, arba net sąmoningas (arba nesąmoningas) klaidinimas?

Pasirodo, kad gamtoje niekas nekovoja, o atvirkščiai – visi sąveikauja pagal principą “vienas visiems ir visi vienam“. Tik mūsų ribotas ir šabloninis suvokimas trukdo tai pamatyti: matome ir pritaikome tik tai, kas mums įdiegta.

Šiuolaikiniai tyrėjai išsiaiškino, kad gamta gyvena labai sudėtingą, bet itin suderintą gyvenimą. Juk jei gamtoje būtų amžina kova – seniai visi būtų susinaikinę! Gamta vadovaujasi visapusiško palaikymo dėsniu, kitaip palaikyti gyvybę būtų tiesiog neįmanoma.

Pavyzdžiui, augalai miške turi savotišką ryšio sistemą, kurios pagalba vyksta pasikeitimas informacija apie gresiantį pavojų, apie kenkėjus arba apie maistinių medžiagų trūkumą. Tokia informacija skleidžiama po žeme – mikorizės, arba grybų simbiozės su aukštesniųjų augalų šaknimis – pagalba.

Tai visapusiškai naudingas tarpusavio ryšys, kai gaunamos informacijos dėka paskirstomos maistinės medžiagos ir vanduo augalams pagal jų poreikius (keičiantis arba pasidalinant pertekliumi), t.y., palaikoma optimali pusiausvyra ir sudaromos sąlygos vystytis jauniems augalams.

Tokia sąveika-savitarpio pagalba ypač svarbi sausrų ar kitokių ekstremalių situacijų metu. Ir visa tai vyksta lyg išmintingai organizuotoje visuomenėje: kur kiekvienas jos narys supranta, kad jo gerovė priklauso nuo kitų gerovės, todėl bendradarbiauja ir yra vieningi.

Tokių suderintos veiklos pavyzdžių galime pamatyti ir kitose gyvybės sistemos grupėse, pvz., skruzdžių, bičių, paukščių, žvėrių.. Jos organizuotai gyvuoja, sugyvena, sudarydamos vieningą ir subalansuotą sistemą. Ir, ko gero, vienintelis žmogus tą sistemą jaukia ir griauna.

Pakanka pažiūrėti į nepaliestą žmonių veiklos gamtą, kur akį ir širdį džiugina grožis ir harmonija, ir – į žmonių gausiai apgyvendintas teritorijas.. Akivaizdu, kad žmonės gerokai atitrūko nuo gamtos: jie ne tik nepaiso jos dėsnių ir ją griauna, bet ir per visą savo istoriją nesugebėjo sukurti harmoningos ir vieningos visuomenės.

Todėl sugrįžti į gamtą reiškia ne tik būti daugiau gryname ore, bet ir įžvelgti bei taikyti savo gyvenime jos gyvavimo – vienybės ir bendradarbiavimo – principus. Ir, žinoma, nustoti teisinti savo silpnybes gamtos “netobulumu“, kurios kartais tiesiog nesuprantame.

Turime ne tik bendradarbiauti, vienytis, saugoti gamtą, bet ir atminti, kad žmogus iš esmės skiriasi nuo kitų gyvybės formų. Ne, jis ne gamtos karalius ar užkariautojas! Žmogus turi išskirtinę savybę, kaip ir pati gamta – gebėjimą kurti! Todėl.. turi pagaliau tapti harmonijos bendrakūrėju..

Ir tai ne tik ypatinga Gamtos ir Kūrėjo dovana žmogui, bet ir didelė atsakomybė: už save, už gamtą ir gyvybę joje, už žmonijos ateitį, ir už mūsų visų nuostabaus grožio vienintelius Namus – Žemę.. 🙂

Dabar tiek daug kalbų apie nušvitimą, tiek nušvitusių, besidalinančių savo patirtimi.. Akivaizdu, kad šalto išskaičiavimo ir materializmo aplinkoje žmonėms ypač aktualios dvasingumo temos. Tačiau dauguma kalbų apie nušvitimą labai dažnai tėra apgaulė ar mistifikacijos.

Ir kartais žmogus būna nuoširdžiai įsitikinęs, kad pasiekė šią būseną.. Tiek įtikėjęs savo nušvitimu, tiek imituojantis jį labai greitai išsiduoda: išlenda “ego“ apraiškos, pasipūtimas, susireikšminimas.. Tuo tarpu nušvitęs žmogus visada harmoningas – jis negali būti vienoje situacijoje nušvitęs, o kitoje – egoistiškas ir savanaudiškas.

Prisiminkime: nušvitimas – tai žmogaus harmonijos ir tobulumo būsena, pasiekiama per pabudimą iš iliuzijų ir sąmoningą netobulų būsenų atsisakymą. Džiugu, kad iš iliuzijų mūsų laikais bunda tikrai daug žmonių: gyvename informacijos gausoje, todėl žmonės pradeda aiškiai suvokti tikrąsias vertybes, susieja pasekmes ir priežastis, supranta evoliucijos ir vienybės esmę.

Nemažai žmonių žengia ir sekantį žingsnį – atsisako netobulų būsenų, t,y., visko, kas kenkia žmonėms, aplinkai, gyvybei. O štai nuolat gyventi harmonijos ir tobulumo būsenoje retam pavyksta. Tuo tarpu būtent tokia būsena ir yra pagrindinis bruožas, pagal kurį atpažįstame nušvitusį žmogų.

O koks gi jis kasdieniniame gyvenime? Išoriškai nušvitęs žmogus gali niekuo nesiskirti nuo kitų: kažkas gali dirbti buhalteriu, kažkas stato namus, kažkas meldžiasi vienuolyne už pasaulio taiką, o kažkas ir būrį vaikučių augina.. Tačiau visada atpažinsime jį pagal vidinę ramybę ir širdies gerumą, o vidinis tyrumas suteikia tokiam žmogui ypatingą išorinį patrauklumą.

Šalia jo tiesiog gera būti.. jis harmonizuoja aplinką. Ir kalba jis nedaug, o jei kalba – iš esmės, ir tai, kas tuo metu reikalinga. Tai aukšto dvasingumo ir sąmoningumo žmogus, gyvenantis pagal devizą: “Kuo aš galiu būti naudingas šiuo metu žmonėms ir supančiai aplinkai?“

Jis jaučiasi visumos dalimi, todėl gerbia ir tausoja gamtą ir visą gyvybę. Toks žmogus mato pasaulį tokį, koks jis yra – be šablonų, iliuzijų, fanatizmo, prisirišimų. Jis pažino ir save, todėl yra nuoširdus ir neturi kaukių. Nušvitęs visada mato esmę, turi tvirtą ryšį su savo aukščiausiu dvasiniu aspektu ir Kūrėju.

Tiesa – jo kelrodis, jis aiškiai mato ją kiekvienoje situacijoje. Nereaguoja automatiškai, bet stebi ir veikia, vadovaudamasis intuicija. Bendravime – pagarba, geranoriškumas, pasiryžimas padėti, dėkingumas, veikla bendram labui, vienybės pojūtis. Tai kūrybingas žmogus su pozityvia pasaulėžiūra.

Na, o kaip kritinės situacijos – juk jų pasitaiko ir nušvitusiems? Žinoma, tai sudrumsčia jo vidinę ramybę, ir jis, kaip ir kiekvienas žmogus tokioje situacijoje, pajunta diskomfortą. Bet.. greitai susivaldo ir neįsitraukia, kaip dauguma žmonių, į audringas neigiamas emocijas – todėl vadovaudamasis intuicija atranda tinkamą sprendimą.

Iš tiesų nušvitimas nėra kažkokia ypatinga ar nenatūrali žmogui būsena – tai tiesiog sugrįžimas į save tikrąjį, į savo prigimtinę ir esminę būseną. Tai natūrali tikro, gero, žmoniško žmogaus būsena.. Labai ilgai ji buvo tamsoje ir iliuzijose, labai ilgai ji buvo priskiriama išskirtinai tik mistikams ir “antžmogiams“.

Tačiau šiandien vis daugiau žmonių bunda iš iliuzijų, vis daugiau žmonių trokšta harmonijos, taikos, tiesos, vienybės.. Tai išlaisvina didžiulę dvasinę kiekvieno žmogaus jėgą ir atgaivina gebėjimą laisvai ir natūraliai save išreikšti – žodžiuose, poelgiuose, kūryboje, darbuose.

Švintame, šviesėjame, nušvintame.. tampame Šviesuoliais.. Tikrais Žmonėmis :)!