Žmogaus prigimtis – žmoniškumas

Kuo skiriasi žmogus nuo visų gyvų būtybių? Atrodo, kad šiandien mes kenčiame dėl savo identifikacijos, nes tapatinamės su tuo, kuo nesame. Mes taip mėgstame lygintis su gyvūnais, daiktais ar nuolat primetamoms modernizuotomis koncepcijomis apie žmogų! Ir dėl to kyla daug painiavos..

Matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės teisina savo silpnybes gyvūnų instinktais – atseit, valdo juos, reiškia, ir mes prieš instinktus bejėgiai; jie kovoja tarpusavyje – ir mes turime kovoti. Arba, kas dar keisčiau – tapatinasi su daiktais: parduoda save darbo rinkoje, vertina save ir kitus pagal turimų daiktų kiekį, investuoja į save, sieja savo laisvę su pinigais.

Ar tame yra žmoniškumo? Ir kuo gi žmogus išskirtinis, arba, kitaip tariant – kas nulemia žmoniškumą? Juk žmogus – ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi. Kokios jos?

Pirmiausia – žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas – reikalingos tik palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Prisiminkime mažus vaikus: jei nenuslopinama jų iniciatyva, jie drąsiai ir labai noriai kuria!

Dar viena išskirtinė žmogaus savybė – gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos.. Jei vaikas auga mylimas – jis išmoksta mylėti.

Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas – dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Jie prigimtiniai – net neugdomi, anksčiau ar vėliau “pabunda“ sąžinės balsu ar teisingumo pojūčiu..

Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai. Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos lyties savybių. O juk tos priešingos savybės turi papildyti viena kitą ir sudaryti harmoningą visumą!

Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai – moteriškėja, o naujieji “socialiniai inžinieriai“ taip įsidrąsino savo “išradimuose“, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir siūlo lytį.. laisvai rinktis.

Kai žmogus nežino – kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas.. Ir tokių idėjų išskirtiniai bruožai – jos kelia sąmyšį ir priešiškumą, skaldo žmones.
Psichologiškai sveikas žmogus natūraliai priešinasi tokioms “naujovėms“.

Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo – tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. O juk kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos tikslas – evoliucionuoti, t.y., tobulinti geriausias žmogiškas savybes.

Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio.

Visi žmonės gimsta su visomis žmoniškumo užuomazgomis ir didžiuliu dvasiniu potencialu, ir tik nuo supančios aplinkos priklauso – ar bus išvystytos šios savybės, be kurių žmogus negali būti laimingas, ir kurios gyvybiškai reikalingos sėkmingai žmogaus ir žmonijos evoliucijai.

Juk jei tikimės užauginti gerą derlių – sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į smėlį – vargiai ar ko sulauksime.. Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias prigimtines žmonių savybes. O nepalanki, destruktyvi aplinka jas tegali iškreipti ir užslopinti.

Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi, kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti.

Būkime Žmonėmis – būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę.. Tai lengva, nes tai mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)!

Reklama

4 mintys apie „Žmogaus prigimtis – žmoniškumas“

  1. Klausimas ,,kas aš esu?“ pats svarbiausias gyvenime. Jeigu žmonės būtų auginami nuo gimimo teisingai, toks klausimas nekiltų išvis. O dabar visi aplink nelaimingi, net jauni žmonės. Šitą klausimą užduoda sau rimtai gal tik senatvėj kai jau vėlu jį uždavinėti. Asmeniškai aš netikiu, kad žmonės gali keistis. Kokį nutašė vaikystėj, toks per gyvenimą ir plauks. Tėvus auklėti reikia, kad mokėtų auginti vaikus. Kartais baisu žiūrėti kaip tėvai neauklėja, bet perkelia savo ydas vaikams. Taip gaunasi pasaka be galo, užburtas ratas. Aš matau tik degradaciją. Gaila vaikų. Gaila žmonių kurie taip ir nesuprato, kas jie tokie ir ką čia veikia. Belieka tikėtis stebuklo.

    Patinka

  2. Labas, Irena 🙂

    Labai džiaugiuosi, kai žmonės rašo tokius išsamius komentarus. Sutinku su viskuo, ką jūs parašėte, bet.. Mano patirtis parodė, kad yra keli realybės (faktų) pamatymo etapai: nepasitenkinimas situacija, faktų pamatymas ir – veiksmai, keičiantys realybę.

    Tai štai – daug kas sustoja ilgam ties faktų pamatymu, ir tai tampa ilgu ir kankinančiu žiūrėjimu į tai, kas nemalonu. Būtinai reikia žengti sekantį žingsnį ir pradėti keisti realybę, kitaip nieko nepasikeis ir tikrai beliks tik laukti stebuklo..

    Jei norime kažką keisti, turime tapti tuo pokyčiu – taip sakė Gandis, ir jis buvo teisus: kito būdo tiesiog nėra. Antraip – tampame degradacijos dalyviais..

    Labai dėkoju už jūsų mintis! Viskas bus gerai 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s