Sugrįžti į Gamtą..

Nuo mažens mums yra aiškinama, kad gamta – žiauri kovos arena, kur visi kaunasi už savo išlikimą. Kovoja visa, kas gyva, visais būdais stengdamiesi atimti iš savo kaimynų teritoriją, maistą, orą, šviesą, vandenį – kad galėtų visus nugalėję ir užgožę bujoti.. kol užteks jėgų kovoms ir kol bus kitų nugalėti.

Na, o kadangi esame gamtos dalis, mums diegiama mintis, kad ir žmonių gyvenimas visuomenėje yra amžina kova už būvį. O ir savo aistras ir blogybes žmonės taip pat “nurašo“ gamtai, lygindamiesi su gyvūnais: kur jau tokią laukinę prigimtį besuvaldysi.. belieka paklusti.

Bet ar iš tiesų gamtoje viskas taip žiauru ir primityvu? Ir kodėl mes susidarėme būtent tokią nuomonę? Gal todėl, kad tiesiog patikime tuo, ką teigia įvairių teorijų kūrėjai, kurių išvados galėjo būti tarpinės pakopos į platesnį suvokimą, arba net sąmoningas (arba nesąmoningas) klaidinimas?

Pasirodo, kad gamtoje niekas nekovoja, o atvirkščiai – visi sąveikauja pagal principą “vienas visiems ir visi vienam“. Tik mūsų ribotas ir šabloninis suvokimas trukdo tai pamatyti: matome ir pritaikome tik tai, kas mums įdiegta.

Šiuolaikiniai tyrėjai išsiaiškino, kad gamta gyvena labai sudėtingą, bet itin suderintą gyvenimą. Juk jei gamtoje būtų amžina kova – seniai visi būtų susinaikinę! Gamta vadovaujasi visapusiško palaikymo dėsniu, kitaip palaikyti gyvybę būtų tiesiog neįmanoma.

Pavyzdžiui, augalai miške turi savotišką ryšio sistemą, kurios pagalba vyksta pasikeitimas informacija apie gresiantį pavojų, apie kenkėjus arba apie maistinių medžiagų trūkumą. Tokia informacija skleidžiama po žeme – mikorizės, arba grybų simbiozės su aukštesniųjų augalų šaknimis – pagalba.

Tai visapusiškai naudingas tarpusavio ryšys, kai gaunamos informacijos dėka paskirstomos maistinės medžiagos ir vanduo augalams pagal jų poreikius (keičiantis arba pasidalinant pertekliumi), t.y., palaikoma optimali pusiausvyra ir sudaromos sąlygos vystytis jauniems augalams.

Tokia sąveika-savitarpio pagalba ypač svarbi sausrų ar kitokių ekstremalių situacijų metu. Ir visa tai vyksta lyg išmintingai organizuotoje visuomenėje: kur kiekvienas jos narys supranta, kad jo gerovė priklauso nuo kitų gerovės, todėl bendradarbiauja ir yra vieningi.

Tokių suderintos veiklos pavyzdžių galime pamatyti ir kitose gyvybės sistemos grupėse, pvz., skruzdžių, bičių, paukščių, žvėrių.. Jos organizuotai gyvuoja, sugyvena, sudarydamos vieningą ir subalansuotą sistemą. Ir, ko gero, vienintelis žmogus tą sistemą jaukia ir griauna.

Pakanka pažiūrėti į nepaliestą žmonių veiklos gamtą, kur akį ir širdį džiugina grožis ir harmonija, ir – į žmonių gausiai apgyvendintas teritorijas.. Akivaizdu, kad žmonės gerokai atitrūko nuo gamtos: jie ne tik nepaiso jos dėsnių ir ją griauna, bet ir per visą savo istoriją nesugebėjo sukurti harmoningos ir vieningos visuomenės.

Todėl sugrįžti į gamtą reiškia ne tik būti daugiau gryname ore, bet ir įžvelgti bei taikyti savo gyvenime jos gyvavimo – vienybės ir bendradarbiavimo – principus. Ir, žinoma, nustoti teisinti savo silpnybes gamtos “netobulumu“, kurios kartais tiesiog nesuprantame.

Turime ne tik bendradarbiauti, vienytis, saugoti gamtą, bet ir atminti, kad žmogus iš esmės skiriasi nuo kitų gyvybės formų. Ne, jis ne gamtos karalius ar užkariautojas! Žmogus turi išskirtinę savybę, kaip ir pati gamta – gebėjimą kurti! Todėl.. turi pagaliau tapti harmonijos bendrakūrėju..

Ir tai ne tik ypatinga Gamtos ir Kūrėjo dovana žmogui, bet ir didelė atsakomybė: už save, už gamtą ir gyvybę joje, už žmonijos ateitį, ir už mūsų visų nuostabaus grožio vienintelius Namus – Žemę.. 🙂