Kategorija: Pamąstymai

Senajame liaudies kalendoriuje šios šventės buvo senųjų metų palydėjimas ir naujųjų sutikimas. Gruodžio 24 dienos (Kūčių) naktis – pati ilgiausia, o nuo 25d. (Kalėdos) ima ilgėti dienos, “sugrįžta“ Saulė. Kūčių pavadinimas kilęs iš ritualinio patiekalo – kūčios. Jis buvo gaminamas iš šutintų kviečių ir miežių kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi. Kūčiomis vadino apeigų vakarienę, o pagal ją – ir visą dieną. Kūčias šventė dar iki krikščionybės įvedimo.

Kalėdų pavadinimas gali būti kilęs iš didžiausio gamtos ir žmogaus nuovargio (nusikalėjimo) taško įvardinimo. Bet Kalėdos – ir vilties pradžia. Kaip tik Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą – “gimsta“ iš naujo, sugrįžta Saulė, tai saulėgrįžos šventė. Prasideda gamtos atgimimas, ilgėja dienos ir trumpėja tamsusis periodas, baigiasi senieji ir prasideda naujieji metai.

Saulės sugrįžimo apeigų pradžia – Adventas, kuris prasidėdavo lapkričio 30 dieną. Būdavo atliekama daug apeigų, kurios padėtų saulei išsivaduoti iš tamsos. Buvo laikomasi rimties. Tris kartus per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį žmonės pasninkaudavo, susilaikydami nuo pieniško ir mėsiško maisto. Daug liaudies dainų buvo susijusios būtent su Adventu – jos buvo vadinamos advento arba kalėdinėmis, jas dainuodavo vakarais, susirinkę bendram darbui, o taip pat kalėdodami.

Svarbiausius darbus buvo stengiamasi pabaigti iki Kūčių. Iki Kūčių stengėsi grąžinti ir skolas, atsiteisti kaimynams ir artimiesiems už padarytas skriaudas, pamiršti pykčius ir nesutarimus. Negalima buvo Kūčių vakarą pamiršti vienišo kaimyno. Jei nebuvo kaip jį pasikviesti vakarienės, tai reikėdavo būtinai jam nunešti maisto. Sėsdavosi prie Kūčių stalo susitvarkę namus ir švarūs – ne tik rūbais, bet ir mintimis.

Kūčių dieną valgydavo mažai arba visai nevalgydavo – visi laukė vakarienės. Dažniausiai prie stalo sėsdavosi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Šeimininkas iš daržinės atnešdavo kuokštelį šieno ir paklodavo ant stalo. Šeimininkė užtiesdavo stalą gražiausia balta staltiese. Šienas po staltiese simbolizuodavo žmogaus lygybę su gamta ir gyvūnais. Tada jau nešdavo valgius, kurių, stengėsi, kad būtų dvylika – tiek, kiek metai turi mėnesių.

Pirmiausia prie stalo sėsdavosi vyriausias šeimos narys. Vyriausias arba šeimininkas pasveikindavo visus, paskui lauždavo duoną ir visiems dalindavo. Prisimindavo praėjusius metus, ką jie atnešė gero ar blogo. Nepamiršdavo ir šeimos narių, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo būti kartu. Pavalgius prasidėdavo įvairiausi būrimai. Pasibaigus vakarienei, stalo nenukraustydavo, nes tikėjo, kad naktį ateis mirusių vėlės. Po truputį visų valgių šeimininkė nunešdavo į tvartą gyvuliams.

Labai svarbi apeiga buvo bluko (medžio kelmo) vilkimas per gyvenvietę. S.Daukantas rašė: “ ..vilko bluką per kaimus, senuosius metus, tabalus, mušdami… Paskui tą bluką sudegino, kaipo sunkų praėjusį metą, vildamiesi, jog ateinantysis metas bus daug lengvesnis… “ Kūčių – Kalėdų šventė tarsi pasidalindavo į dvi dalis: mirimą (bluko sudeginimas – Kūčios) ir gimimą (saulės sugrįžimas – Kalėdos) .

Kalėdų rytmetį buvo keliamasi anksti, nukraustomas stalas. Šieną, kuris buvo po staltiese, išdalindavo gyvuliams. Pusryčiaudavo, pasakodavosi sapnus, nes buvo tikima, kad Kalėdų sapnai pildosi. Pirmą Kalėdų dieną visi būdavo savo namuose. Kitomis Kalėdų dienomis švęsdavo su gimine, bendruomene, būdavo kalėdojama. Kalėdotojų, lyg gero ženklo, visi labai laukdavo ir gausiai apdovanodavo.

Iš trobos į trobą eidavo ir Kalėdų senis arba Kalėda, girdamasis, kad neša pilną terbą turto, laimės ir derliaus. Įėjęs į vidų, semdavosi visokių grūdų ir berdavo krikštasuolėn, kuri buvo skaitoma namų dvasių buvimo vieta. Paskui visus sveikindavo, linkėdavo gerų metų, vaikus apdalindavo riešutais. Kalėdojimas tęsdavosi dvylika dienų. Tomis dienomis minimaliai dirbdavo, nes visos žmonių mintys ir pastangos buvo nukreiptos į Saulę. Dienos ilgėjo, tamsa pasitraukdavo, baigdavosi ir Saulės grįžimo šventė..

Įdomu, kad paprotys puošti namus amžinai žaliuojančių medžių šakelėmis žinomas jau nuo seno. Lietuvoje Kūčių dieną kadagių šakelėmis barstė aslą, norėdami apsisaugoti nuo dvasių ir jų piktų darbų. Žmonės tikėjo apsaugine spygliuočių galia. Be to, tai vienintelis ilgai išsilaikantis žalias medis. Ant eglučių degino ir žvakutes, nes ugnis buvo labai svarbi pagoniškuose papročiuose. Eglutę puošė taip pat žaislais iš šiaudų, obuoliais, riešutais ir saldumynais – visa tai taip pat turėjo simbolinę reikšmę..

Krikščionybė atnešė savo pokyčius į buvusias tradicijas. O mūsų laikmetis sujaukė tikrąją šių gražių švenčių prasmę.. Ar suprantame, ką švenčiame? Gal būt, taip ir turi būti – laikas daro savo..? O man truputį gaila to.. dvasingumo, paprastumo, tyrumo ir.. tikro džiaugsmo, kurį užgožia linksminimosi ir pirkimo vajus su džinglbelsais ir lūžtantys stalai nuo valgių iš mama-maksimų.. ir kuris, matyt, numirs kartu su mūsų močiutytėmis su skarelėmis..

… O gal gims kažkas naujo ir labai gražaus 🙂 ? Kažkas, perimto iš mūsų senolių ir palaikančių mūsų dvasią? Kažkas tikro, ką perduosime savo vaikams 🙂 ?..

Visi apie tai pagalvojame.. Dėliojame prioritetus, keliame sau didelius tikslus, smulkiname į mažesnius, sumuojame, svarstome.. Kodėl kartais, pasiekę visus taip trokštamus tikslus, pasijuntame tušti ir.. nelaimingi? Taip mūsų dėmesį traukiantis išorinis pasaulis, deja, yra efemeriškas.. Kad įgautume tvirtą pagrindą gyvenime, turime atsigręžti į kažką.. amžino. Kas tai yra ir koks pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Toks, kurį pasiekę, jaučiamės laimingi ir prisipildantys prasmės?

Mūsų gyvenime yra dvi realybės: egzoterinė (išorinė) ir ezoterinė (vidinė). Egzoterinė realybė susijusi su išoriniu pasauliu. Išorinė realybė realizuojama maitinant troškimus ir stimuliuojant geismus bei aistras. Ezoterinė, arba vidinė realybė, pasiekiama įvaldžius aistras ir nugalėjus troškimus, ir įsiliejus į neaprėpiamą Aukščiausiąją realybę. Taigi, gyvenimo tikslas yra suvokti tą Aukščiausiąją realybę ir būti sąmoninga jos išraiška. Tuomet ir vyksta žmogaus aukščiausia realizacija, veikianti visas gyvenimo sritis ir pripildanti gyvenimą pilnatve ir harmonija.

Gyvenimas yra evoliucija, o žmogaus evoliucija – tai vidinis atsiskleidimas. Kiekvienas žmogus turi savo misiją ir tam, kad atpažintume savo ypatingą misiją, turime išskleisti savo vidinį potencialą. Išorinio kelio išskleisti tam potencialui nėra. Tai individualus kiekvieno ieškojimo kelias, dvasinio augimo, atsiskleidimo kelias – per saviugdą, kūrybą, išraiškos paieškas.. Be patirties nieko neišmoksime: nėra triūso, nėra ir pažangos..

Patirtis gali būti tiek padrąsinanti, tiek ir nuvilianti. Bet.. savirealizacijos niekada neįvykdys žmogus, kuris yra pasyvus, neaktyvus. Turime dėti realias pastangas – kitos alternatyvos nėra.. Jei patirtis kartais ir nuvilia, tai tik netobulumo patirtis. Tokia patirtis lydi tuomet, kai sąmoningai nedalyvaujame kūrimo procese, o leidžiamės valdomi aplinkos, aplinkybių. Jei nuosekliai vystysime dvasingumą, būtinai pasieksime aukščiausią sąmoningumą – tai tik laiko klausimas.. Tuomet ir pasieksime savo aukščiausiąjį tikslą, kuris pripildys gyvenimą harmonija – tapsime sąmoningais savo gyvenimo šeimininkais..

Yra asmeninė kiekvieno žmogaus evoliucija, yra žmonijos evoliucija. Kiekvienas gyvenimas yra mažas pasaulis savyje, dar vadinamas mikrokosmu. Bet koks dvelksmas beribiame Universume atsispindi kiekvienoje individualioje egzistencijoje, ir atvirkščiai. Tai hologramos principas, kurios pagrindinė savybė – Vienybė. Individuali realizacija tampa tobula tik tada, kai asmuo įsisamonina savo neatsiejamą ryšį ir vienybę su visais žmonėmis pasaulyje.

Taigi, visiškai suprantama, kad egoistiniai norai ir savirealizacija neturi nieko bendra.. Dvasiniame gyvenime ego trikdo, išbalansuoja, nuveda į šalį nuo tikrojo tikslo. Tam, kad transformuotume ego, turime pažiūrėti tiesiai į jį, suprasti jo pinkles ir galiausiai iš jo išsivaduoti, kitaip.. žaisime nesibaigiančius ego žaidimus ir sieksime jo iškeltų tikslų, kurie negali atnešti pilnatvės, o tik nesibaigiančius norus..

Mūsų savirealizacija ne materialiuose laimėjimuose ir turtuose. Jokie pasaulio turtai neatneš ramybės ir harmonijos, kurią atneša dvasinė žmogaus savirealizacija. Mūsų dvasia negali jokių žemiškų ribotumų pasiimti į aukštesnius pasaulius. Tik dvasinės savybės – išvystytos ir išreikštos – turi vertę. Kiekvienas galime manifestuoti skirtingus dvasios aspektus: Šviesą, Galią, Grožį, Gėrį, taip pat Mokytojo aspektą.. Visa tai gyvenime turi šimtus išraiškos būdų..

Kaip tai pasiekti ir įvykdyti aukščiausiąjį tikslą? Jei norime to pasiekti, turime augti iš vidaus. Dvasingumas surandamas ne knygose, ir ne pritarime kitų tikėjimui. Tai individualus Kelias, ir tik pasiekę tikrą sąmoningumą, intuityviai pajusime savo tikslą ir misiją. Beliks juo sekti.. Ir pirmasis “atpažinimo“ požymis, kad einame savuoju keliu – įsitvirtinanti ramybės (nepainiokime su abejingumu) būsena. Kai įgyjame tikrąją Ramybę, realizacija ateina labai natūraliai ir džiaugsmingai..

Neveltui sakoma, kad didžiausia nelaimė, kokią gali patirti žmogus – tai prarasti vidinę ramybę. Jos niekas negali atimti, tik paties žmogaus mintys ir veiksmai išplėšia jį iš ramybės būsenos ir įsuka į blaškymąsi ir chaosą, atitolina nuo savirealizacijos.. Taigi, esame patys atsakingi už savo pasirinkimus ir gyvenimą. Todėl.. veikime kryptingai, ieškokime, būkime nuoseklūs. Kai atskleidžiame savo dvasinį potencialą, tampame savo gyvenimo Kūrėjais, ir tuomet tikrai galime pasiekti viską, ką užsibrėžiame.. Dvasinio potencialo išskleidimas ir yra pagrindinis tikslas, padedantis realizuoti visus kitus siekius.

Indijos poetas Kabiras sakė:
“Jei tavo pančiai nebus sutraukyti kol gyveni,
kokio išsilaisvinimo tikiesi po mirties?
Tuščia svajonė ir viltis,
kad siela su Juo susivienys vien todėl,
jog ji išsilaisvino iš kūno;
Jei Jį radai dabar čia, tai Jį rasi ir tenai;
Jei ne, pasiliksime pilyje
Mirties“.

Skamba truputį liūdnai, bet teisingai.. Liaukimės rūpintis tuo, kas greitai praeina ir pasirūpinkime tuo, kas tikra ir amžina. Aukščiausio Tikslo realizavimas – asmeninis dvasinis atsiskleidimas – atneša harmoniją ir laimę, pilnatvę ir neaprėpiamas galimybės 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Neseniai su tuo susidūriau, todėl rūpėjo išsiaiškinti, kas gi yra kritika ir ar įmanoma kritikuojant sutarti, susitarti, rasti sprendimo būdų? Kaip visuomet, pirmiausia – į žodyną 🙂 .. Žiūrim: kritika – iš pranc. critique “vertinimo menas“ ( štai taip – menas..), iš sen.gr. krinein “atskirti, atriboti“ – tai vertinimas, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.

Pagal turinį skiriama: pozityvi kritika – pagyrimas (tikrai nežinojau), negatyvi kritika – išbarimas. Taip pat konstruktyvi kritika – vertinimas pateikiant tobulinimo variantus ir destruktyvi kritika – pozicija, nukreipta į nuvertinimą. Dar yra meno – literatūros, muzikos, teatro, filmo, scenos kritika, susijusios su meno kūrinių vertinimais.

Gali būti, kad meno žmonėms kritika yra natūralus dalykas – juos nuolat kažkas vertina, gal jiems tikrai yra svarbus jų darbo įvertinimas, kriterijai, kuriais jie galėtų vadovautis. Bet ar išties kritika visada yra tik nuoširdus noras padėti? Kokiais kriterijais vadovaujasi kritikuojantis? Juk jei jis kažką kritikuoja, jis turi idealiai išmanyti kritikuojamą objektą?

Galbūt daugelis klaidingai supranta kritikos esmę? Pripažinkim, kad daugeliui kritika siejasi su negatyviais jausmais, nes visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Gal dėl to, kad mūsų visuomenėje paplitusi negatyvi, destruktyvi kritika? Man, tarkim, buvo naujiena, kad kritika gali būti pozityvi ir kad pagyrimas taip pat yra kritika..

Ir, matyt, turėdami omeny destruktyvią kritiką, psichologai vieningai neigiamai vertina šitą veiksmą. Jie primena, kad kritika kenkia bet kokiems santykiams, nes kritika supriešina ir sukelia norą gintis. O kur dar visos su tuo susijusios neigiamos emocijos ir išgyvenimai.. Ar galima kritikuojant susitarti? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne.

Kritika taip pat menkina žmonių savimonę, ypač vaikų ir paauglių. Net neatsargiai ar emocingai sukritikuoti, jie gali ilgam ar net visam gyvenimui prarasti pasitikėjimą savimi. O ilgalaikė ar pastovi kritika tiesiog žlugdo jauną žmogų ir daro jį bejėgiu, dvasiškai luošina asmenybę.

Nuolat kritikuojami, galime pradėti vengti tos veiklos, už kurią esame kritikuojami ar net jos atsisakyti.. Kritika slopina iniciatyvą ir kūrybiškumą, nes menkina žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Negatyvi kritika žemina ir sukelia neviltį.. Taigi, kritika ir paskatinimas – nesuderinami dalykai, nes žlugdo bet kokias veiklos užuomazgas.

Ką gi daryti, jei susiduriame su kritika? Pirmiausiai, įvertinkime – negatyvi ji ar pozityvi, ar ji konstruktyvi. Būtinai peržiūrėkime įvertinkime dar kartą darbą, už kurį esame kritikuojami ir, atmetę asmeniškumus, taisykime ir tobulinkime tai, kas tikrai yra taisytina. Galbūt, kritikas išties nuoširdžiai nori mums padėti..

Ir.. nepamirškime, kad kritika – visuomet kažkieno asmeninė nuomonė. Mes galime ją priimti arba atmesti. Nėra absoliučių vertinimo kriterijų ir absoliučiai teisių, viską išmanančių vertintojų. Kritika gali būti taikoma kaip puolimo forma arba mėginimas pajuokti. Dažnai kritikuotojas šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save ir pažeminęs kitą, pasijunta pranašesnis.

Gali būti, kad kažkas išliejo kritikuodamas savo jausmus, negalėdamas ar nemokėdamas jų išreikšti kitaip. Dažnai kritika išliejamas pavydas ar piktdžiugiški jausmai. Pastebėjau, kad gyvenime yra daug žmonių su dominuojančiu kritiniu mąstymu – tokie kritikuoja visus ir viską..

Aš už pozityvią kritiką – pagyrimą, paskatinimą. Tegul tai išties būna vertinimo menas.. O ir pastabas dėl darbo ar santykių galime pasakyti geranoriškai ir be kritikos. Geranoriškas požiūris visada skatina geranorišką elgesį 🙂 O dėl kritikos, kuri žlugdo – patiko vienas posakis: istorija prisimena vardus tų, kuriuos kritikuoja, o ar prisimena nors vieną kritiką 🙂 ?

Ar tai tikrai tik prietarai ir kodėl žmonės jais tiki? Panagrinėję giliau, pamatysime, kad kiekvienas prietaras turi savo istoriją, pagrindą. Galime žiūrėti į tai kaip į papročių dalį, galime tuo vadovautis, tikėti ir netikėti – valia mūsų 🙂 .. Kaip žinome, dažniausiai gyvenime suveikia viskas, kuo tikime, o kartais net pradeda mus valdyti… Man buvo įdomu žvilgtelėti į prietarų atsiradimo istorijas, kad suprasčiau, kodėl žmonės jais tikėjo.

Beveik kiekvieno prietaro šaknys siekia gilią senovę – gal todėl atrodo paslaptingai ir bauginančiai. Dažnai įtikime jais, nesusimąstydami, kad jie jau seniai prarado savo prasmę. Pagarbą kelia žmonių noras ištyrinėti supantį pasaulį ir suprasti, kas gali įtakoti likimą, tai vertinga kaip istorija. Peržvelkime populiariausius, išlikusius iki mūsų dienų prietarus.

Venk juodos katės – šis prietaras atėjęs iš viduramžių. Senovės Egipte katės buvo garbinamos, o juodos laikytos šventomis. Nuskriausti ją buvo laikoma blogu ženklu. Ir, atvirkščiai – burtų baimė juodas kates tapatindavo su velniu ar ragana. Katė, perbėgusi žmogui kelią, buvo laikoma velnio pasiuntinė.

Įmesti monetą į vandenį, kad sugrįžtum – labai senas prietaras. Tikėta, kad vandenyse gyvenantys dievai laukia dovanų ir jei žmonės jiems aukos, dievai bus palankūs.Tai toks gilus prietaras, kad paskaičiuota: kasmet labiausiai turistų lankomose vandens telkinių vietose nusėda monetomis šimtai tūkstančių dolerių..

Laimės pasaga – ne tik laimę neša, bet ir atbaido raganas.. Legenda sieja pasagos galią su garsiu Anglijos kaimo kalviu Danstanu, kuris atpažino žmogaus rūbais persirengusį velnią ir išgelbėjo kaimą nuo negandų. Velnias nuo to laiko prisiekė vengti namų, prie kurių bus prikalta pasaga.

Aplenkti kopėčias – buvo manoma, kad siena, žemė ir atremtos kopėčios sudaro magišką trikampį. Eidami pro jį, išardome harmoniją. Kopėčioms buvo suteikta išskirtinė reikšmė, jos simbolizavo žemiško ir dangiško gyvenimo jungtį, žmogaus ryšį su Dievu. Todėl buvo stengiamasi jo netrikdyti, neįkyrėti..

Keturlapis dobilas – buvo vienintelis daiktas, kurį pasiėmė prisiminimui išvaryta iš rojaus Ieva. Keltų žyniai – druidai – skelbė, kad tas, kuris ras tokį dobilą, bus tikrai laimingas. Skaičius 4 buvo laikomas pilnatvės, tvirtumo ir laikinumo paneigimo simboliu.

Neišlipk kaire koja iš lovos – kažkodėl senovėje tikėta, kad kairė žmogaus kūno pusė, nors joje ir plaka širdis, yra prastesnė.. Musulmonai lig šiol kaire ranka atlieka tuos darbus, kurie, jų manymu, yra nešvarūs. Krikščionybėje tikėta, kad kairioji pusė skirta nusidėjeliams, todėl viduramžiais kairiarankiams buvo nelengva – tai buvo skaitoma velnio ženklu.

Sudaužytas veidrodis – septyni nesėkmių metai.. Dar senovėje, kai nebuvo veidrodžių, tikėta, kad vandens atspindėtame vaizde apsigyvena jo siela, todėl vandens atvaizdo stengdavosi nedrumsti, kad nedrumstų sielos ramybės. Taip ir su veidrodžiu – tikėta, kad jam sudužus, netenkame dvasios ramybės. Kodėl septynis metus? Todėl, kad romėnai tikėjo, kad tik po septynerių metų žmogaus kūnas ir siela atsinaujina ir išnyksta buvusios nesėkmės.

Penktadienis, trylikta – lauk nesėkmių.. Skaičiaus 13 labai nemėgo Babilono gyventojai, kur skaičių sistema buvo pagrįsta skaičiumi 12. Buvo 12 mėnesių, 12 nakties ir dienos valandų, 12 Zodiako ženklų ir po 12 sekantis skaičius 13 reiškė tobulybės neigimą, pabaigą. Todėl ir vėliau pastebėtas polinkis suteikti 13 neigiamą prasmę. Judas buvo tryliktas paskutinės vakarienės dalyvis, išdavikas. Penktadienis – diena, kai buvo nukryžiuotas Kristus.

Tik ne per slenkstį – mūsų protėviams, stabmeldžiams ir ankstyviesiems krikščionims slenkstis buvo ypatinga vieta. Ne tik dėl ribos tarp namų ir išorinio pasaulio, bet ir todėl, kad po juo buvo.. laidojami mirusieji. Dažniausiai kūdikiai, gimę negyvi ar be krikšto, arba savižudžiai, mirę netikėta mirtimi, skenduoliai. Slenkstis dėl artimos kaimynystės su mirusiais buvo tarsi altorius įvairioms apeigoms ir visokių magiškų veiksmų vieta.

Pamatyti skrendantį gandrą – laimė. Jau neatmenamais laikais žmonės pastebėjo gandro protingą elgesį, todėl buvo manoma, kad gandrai kadaise buvę žmonėmis. Tai šeimyniškumo, rūpesčio, laimės simbolis. Visame pasaulyje su jais tebėra siejama daug prietarų ir būrimų.

Laimę atneš kaminkrėtys – kadaise jis buvo labai svarbus žmogus, namų židinio saugotojas tiesiogine prasme. Todėl pamatyti jį ar atrasti iš jo rūbų ištrūkusią sagą buvo laikoma laimingu ženklu.

Dar daug daug prietarų yra, kurių ir nesuminėsiu.. Gal jūs kažkuriuos priminsite? Įdomu, kad jie atėjo iki mūsų dienų ir svarbūs kaip senovės papročių, tradicijų dalis – tai gražu ir vertinga. Jų išlikimas patvirtina mūsų ryšį su praeitimi. Ar jie aktualūs mūsų dienomis, ar jais tikėti? Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Klausiau apie tai vieno mago.. Jis tik šyptelėjo ir atsakė : “Kiekvienas pasirenka, kuo tikėti. Tik nereikia pamiršti, kad tai, kuo tikime, veikia mūsų gyvenimą“.

Viskam, kuo tikime, mes suteikiame energijos, todėl didelė tikimybė, kad tai pradės “veikti“. Dauguma tiki prietarais, kad neprarastų vilties, o gal ir dėl to, kad turėtų ką kaltinti, užklupus nesėkmėms.. Aš pasirenku tikėti tik šviesiais dalykais, protėvių paliktais ir savo atrastais ir sugalvotais, nes noriu pozityvumo savo gyvenime 😉 .. O jūs?

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Įdomu, kodėl metaforos turi tokį poveikį ir leidžia pamatyti tai, ką paprastame pasakojime sunku parodyti ir išreikšti? Pirmiausia pažiūrėkime, kokia metaforos reikšmė. Žodis “metafora“ kilęs iš graikų kalbos “metaphora“ ir reiškia perkėlimą. Žodyne šis žodis apibūdinamas kaip vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė – tai, kas lyginama, dažnai neįvardinama, atspėjama iš konteksto.

Mokslininkai įrodė, kad metaforos stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį ir skatina visuminį mąstymą. Metaforos suvokiamos ne tiek intelektualiai, kiek jutimiškai. Metaforos nebando kažkuo įtikinti, neneigia mūsų nuomonės, todėl nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo ir noro ginčytis. Mes jas arba suprantame, arba ne. Jos gali būti ir labai sudėtingos, ir labai paprastos, naudojamos kasdieninėje kalboje, posakių pavidalu.

Sudėtingoms metaforoms priskiriamos alegorijos, įvairios analogijos, taip pat siužetai, turintys keletą prasmės lygmenų, nebūtinai aprėpiančių kažkokį ryškų turinį. Jų paskirtis – suaktyvinti ir atskleisti neprieinamus žmogaus pasąmonės resursus, stimuliuoti mąstymo procesą, kurio metu pamatomos iki tol nežinomos sritys. Kadangi kreipiamasi tiesiogiai į pasąmonę, išsijungia išankstinė kritika ir racionalizacijos.

Metafora šiame mąstymo procese tampa asociacijų katalizatoriumi, savotišku ryšininku, ji pasiūlo protui pačių sudėtingiausių uždavinių sprendimus, parodo esmę. Dažnai žmonės tiesiog negali sutikti su kažkokiu mąstymo būdu, požiūriu į pasaulį ir tai apsunkina bendravimą. Metaforos sėkmingai naikina šį bendravimo barjerą, sukuria tarpusavio ryšius, sustiprina supratimą. Mes tiesiog nepajėgūs ginčytis su metafora..

Su metaforos simbolika susijusios asociacijos labai dažnai duoda postūmį “praregėti“. Kasdieniniame bendravime metaforos padeda perduoti norimą turinį neįžeidžiant, nesukeliant pasipriešinimo ir ginčų. O esant tam tikroms aplinkybėms, jos gali pastūmėti žmogų į neregėtas kūrybos aukštumas.. Taigi, neginčijamai – metaforos kartais išties stebuklus daro 🙂 ..

Keletas pasakojimų, kurie ir nuotaiką kelia, ir priverčia susimąstyti 🙂 ..

SAVO ŽODŽIŲ NELAISVĖJE
Išminčius mokė:
– Kol žodis neištartas, jis belaisvis to, kas jį ketino ištarti. Kai žodis pasakytas, jo belaisviu tampa tas, kuris jį ištarė.

GERIAU PATYLĖTI
Išminčius prisipažino:
– Aš dažnai apgailestauju dėl to, kad kalbėjau, bet retai gailiuosi tylėjęs..

KAS KIENO TARNAS
Valdovas papriekaištavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad ne aš tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioje visi žemiški norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

GALVOK APIE RYTOJŲ
Atsiskyrėlis patarė:
– Tai, ko tu nenori turėti rytoj, atsisakyk šiandien. O tai, ką nori turėti rytoj, įsigyk šiandien.

VALGYK SAIKINGAI
Gydytojas patarė:
– Nesuvirškintas maistas doroja tą, kuris jį valgė. Todėl maitinkis saikingai, kad tai, ką tu suvalgei, nepradėtų valgyti tavęs.

DRĄSI OŽKA
Ožka užsiropštė ant aukšto stogo ir nuo ten drąsiai koneveikė vilką. Jis klausėsi, klausėsi jos burnojimo ir pasakė:
-Tai ne tu, ožka, kalbi įžūlius žodžius, o toji vieta, kur tu esi.

DOSNUMO ESMĖ
Filosofo paklausė:
– Kas yra tikrasis dosnumas?
-T ikrasis dosnumas yra tuomet, kai sunkią valandą padedi reikalingam paramos, – atsakė jis.

IŠMINTINGAS ŽMOGUS
Vienas išmintingas žmogus buvo labiau linkęs klausyti, negu kalbėti. Paklaustas, kodėl jis taip elgiasi, žmogus atsakė: “Ne be reikalo kūrėjas davė žmogui vieną liežuvį ir porą ausų“..

INDĄ PAŽINSI IŠ SKAMBESIO, ŽMOGŲ – IŠ ŠNEKOS
Kaip kad molinio indo stiprumą parodo skambesys, taip žmogaus būdą parodo žodžiai, kuriuos jis ištaria..

IŠMINTIS
Išminties šventovėje viskas tinka ir neatmetama niekas iš to, ką sukuria protas, ko moko papročiai, kas ramina ir nukreipia mintis nuo negandų. Dideliame ūkyje naudojami ne tiktai sidabriniai ir auksiniai indai, bet ir indai, pagaminti iš molio. Ir kaip teisingi apaštalų pamokymai apie tai, kad nuolatos reikia gyventi džiaugsme ir lavinti protą, teisinga ir tai, kad nėra nė vieno menkaverčio pasakojimo, iš kurio negalima būtų pasisemti išminties, suvokus jo esmę..

Saulėto ir smagaus visiems savaitgalio 🙂 !

Evoliucijos psichologija teigia, kad žmonija tapo inteligentiškesnė, bet ir gerokai agresyvesne rūšimi gamtoje. Kokiu būdu formavosi ir plėtėsi žmogaus sąmoningumas? Žmogaus evoliuciją galima suvokti kaip vystymą jame tų galimybių, kurios niekada nesivysto savaime. Ji būtina pačiam žmogui , kai jis suvokia, kokioje yra padėtyje ir supranta savo galimybę pakeisti tą padėtį. Galima sakyti, kad žmogus yra savo evoliucijos priežastis, priemonė ir tikslas.

Žmogus turi sugebėjimą mąstyti, jo evoliucija yra jo sąmoningumo evoliucija, o sąmoningumas negali vystytis nesąmoningai. Kaip gi įvyko esminis šuolis žmogaus sąmoningume? Tyrinėtojai teigia, kad kvantinis šuolis žmonijos vystymosi eigoje įvyko todėl, kad mūsų protėviai pradėjo jungtis į vieną būrį, kompleksiškai ir visiems naudingai tarpusavyje bendrauti.

Ekonominė vystymosi, sąmoningumo pažanga buvo pasiekta ne išstumiant, sunaikinant ar pergudraujant konkurentus, o sukuriant stabilius ir patikimus tarpusavio santykius, praktikuojant darbo pasidalijimą, vykdant lygiaverčius mainus. Tik bendruomenės ir socialinės grupės išgyveno ir sėkmingai vystėsi toliau. Tai buvo svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas.

Karai, rasizmas, pavergimas, išnaudojimas, nėra tikrosios žmogaus prigimties savybės, tai tik nepavykusių susivienijimų pasekmės – teigia evoliucijos psichologas H.Emnst. Laikui bėgant ir didėjant gyventojų prieaugiui, nepakako gamtos išteklių, prasidėjo karai. Žmonija evoliucijos eigoje pasiekė neįtikėtinai komplikuotų ir diferencijuotų santykių sistemos. Žmogus tapo kovojančia ir maištaujančia būtybe.

Bet.. anatomiškai “modernios“ smegenys pradėjo sėkmingai funkcionuoti būtent žmonijos vienijimosi periodu. Archeologas R.Vait teigia, kad kultūrinis šuolis įvyko maždaug prieš 40000 metų, nes vienijimasis tapo egzistencine būtinybe, garantuojanti išgyvenimą. Žmonės išmoko derėtis ir pasiekti kompromisą, pasidalinti patirtimi ir laimėjimais, vystė bendravimo įgūdžius. Todėl socialinė kompetencija yra pats svarbiausias mūsų protėvių palikimas.

Evoliucijos psichologija rekonstruoja realius praeities scenarijus, įrodančius bendruomenės gyvenimo strategijos privalumus. Toks gyvenimas skatino vystymąsi, kompromisinius sprendimus, taiką. Bendruomenės programos egzistuoja ir šiandien, tačiau šiuolaikinis vartotojiškas idealas baigia išstumti bendražmogiškumo principus, gimdo konkurencinę kovą ir susvetimėjimą. Tai socialinės struktūros erezija, stabdanti žmogaus sąmoningumo vystymasi. Todėl, kaip teigia tyrinėtojai, tai aklavietė..

Kad sąmoningumas augtų ir žmonija tobulėtų visomis prasmėmis, turime grįžti prie bendruomeniškumo idėjos.Tai būtų pagrindas sekančiam šuoliui žmogaus sąmonės brandos ir plėtimosi eigoje. Susipriešinimas, susiskaldymas žadina žemiausius žmogaus egoistinius bruožus ir ambicijas. Žmonija tarsi grįžta atgal dvasine prasme.. “ Ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos tautos demonstruoja trimečio vaiko elgesį, – sako psichologas D.Stivensas, – tiktai šiuo atveju frazė: “aš su tavim nežaisiu, nes tu mane erzini“, virsta įvairiomis prekybinėmis sankcijomis dėl nenusisekusių diplomatinių santykių“ ..

Evoliucijos psichologai išskiria esminius žmonijos principus ir primena tai, kas mums yra svarbiausia:
1) Mus visus vienija kultūrinis, kalbinis ir etninis pagrindas.
2) Bendruomenimė strategija sujungia atskiras grupes ir leidžia joms drauge sėkmingai vystytis.
3) Priešų iš esmės nėra.
4) Protėviai mums lėmė dabartį, o mes esam atsakingi už ateitį.
5) Turime atsižvelgti ir pasinaudoti per tūkstantmečius sukauptomis protėvių vertybėmis.

Evoliucija yra judėjimas į priekį, tai neišsemiamos galimybės. Ką pasirinksime mes – turime spręsti kiekvienas asmeniškai.Tik teigiamos nuostatos veda mus link bendruomeninės programos, kuri jau mums gyvybiškai svarbi. Žmogus, praradęs bendrumo jausmą, tampa atskirtas nuo kitų, labiau pažeidžiamas, susipriešinęs. Prisimenat: visi mes esame viena 🙂 ..

Nuo ko ji priklauso? Būna taip, kad, rodos, nereikšminga smulkmena sugadina nuotaiką visai dienai. Ir, atvirkščiai, sunkios situacijos suvienija ir pakelia ūpą, pasitikėjimą savimi.. Galime niurgzti dėl oro – karšta, šalta, lyja, susierzinti dėl kreivo žvilgsnio, intonacijos. Ir.. džiaugtis smulkmenomis. Nuo ko tai priklauso? Netinkama diena ar netokia nuotaika?

Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kartais įsivarome save į tokį skubėjimą, bėgimą, kad nepastebime gražiausių dalykų šalia. Tuomet laikas bėga.. ir viskas erzina, nes viskam trūksta laiko. Kartais turime sustoti ir įvertinti, ar neįsisukome į bėgimą dėl bėgimo, ar tai, ką darome, yra tikrai svarbu. Sustokime kartais.. Verta..

Kaip rašė R.Šarma vienoje savo knygų – suorganizuokime kartais sau dieną, visai mums nebūdingą. Padarykime tai, kam ilgai neradome laiko.. Paskambinkime žmogui, kuriam seniai norėjome paskambinti. Nuvažiuokime į vietovę, kurią taip norėjom aplankyti, bet vis nesusiruošdavome. Perskaitykime knygą, kurią vis atidėliojome. Arba.. tiesiog išsimiegokime, pabūkime ramybėje.. Labai veiksmingas ir neįprastas būdas atgauti pusiausvyrą – išeiti iš vadinamo “voverės rato“ ..

Ir.. patikėkite, niūrumas – dažniausiai prastas įprotis. Mes įpratome reaguoti į viską per prizmę “ne“ – iš pradžių paneigiam ir tai keičia mūsų pačių nuotaiką. Pastebėjote – tai įėjo į mūsų kalbą – sakinį pradėti žodeliu “ne“? Ką po jo besakytume, bet tuo neigimu jau kuriame nuotaiką..

Taigi – viskas mūsų rankose, o mūsų nuotaika tai tikrai.. Kai susiraukiame, nepastebime gražiausių dalykų, kurie šalia. Siūlau šmaikščių posakių iš A.Blocho knygos – “Merfio dėsniai“. Jie parodo, kad ir iš sunkių padėčių yra mažiausiai dvi išeitys, o į smulkmenas, gadinančias nuotaiką, galim pažiūrėti su jumoru – tuomet jos ir lieka smulkmenomis 🙂 Saulėto, šilto visiems savaitgalio ir geros nuotaikos! 🙂

ARISTOTELIO POSAKIS:
Visada turėtum teikti pirmenybę tam, kas galima, bet neįmanoma, o ne tam, kas įmanoma, bet negalima.

RUDNICKIO NOBELIO PRINCIPAS:
Tik tas, kuris ką nors puikiai supranta, gali tai paaiškinti taip, kad niekas kitas to nesuprastų.

RICHARDO NUOSAVYBĖS PAPILDOMOS TAISYKLĖS:
1. Jei ką nors saugai labai ilgai, tai jau gali išmesti.
2. Kai tik ką nors išmeti, tuoj pat to prireikia.

GLATUMO MATERIALINIO GODUMO DĖSNIS:
Vos daiktą nusiperki, įsivaizduojama jo nauda tampa atvirkščiai proporcinga tikrajai.

FLUGGO DĖSNIS:
Kai tau prireikia medžio pabelsti ir pasakyti: tfu, tfu, tfu..“, tu supranti, kad pasaulis sudarytas iš aliuminio ir plastmasės.

ROMĖNŲ TAISYKLĖ:
Sakantis, jog kažko neįmanoma padaryti, neturėtų trukdyti darančiajam.

PETERIO PLACEBO:
Įvaizdžio gramas vertas kilogramo darbo.

DRAZENO ATSTATYMO DĖSNIS:
Situacijai pataisyti laikas yra atvirkščiai proporcingas tam, kurio prireikė ją sugadinti.

BALANSO DĖSNIS:
Blogi įpročiai naikina gerųjų pasekmes. Jeigu pakeliui į darbą jūs surūkote cigaretę ir suvalgote šokoladą, tai jie suryja visus per pusryčius išgertų apelsinų sulčių vitaminus.

ANDERSONO AKSIOMA:
Jaunas gali būti kartą, o nesubrendęs – visą gyvenimą.

KAMBARIO DRAUGO TAISYKLĖ:
Knarkiantis užmiega pirmas.

ESQUIRE’O KOMENTARAS:
Kuo greičiau užmezgi santykius, tuo greičiau jie nutrūksta.

PARDO POSTULATAS:
Viskas, kas gyvenime yra malonu, yra arba nelegalu, arba amoralu, arba didina svorį.

CAMPBELO AUTOMOBILIO REMONTO DĖSNIAI:
1. Jei gali pasiekti sugedusią detalę, tai neturi įrankių ją išimti. 2. Jei gali detalę išimti, tai neturi atsarginės detalės. 3. Jei turi atsarginę detalę, tai nieko neprireikia keisti.

OLIVIERIO DĖSNIS:
Patirtis – tai, ką įgauni, kai jau nebereikia.

HOFFERIO DĖSNIS:
Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą.

Ir.. MAŽAI ŽINOMAS SEPTINTASIS NIUTONO DĖSNIS:
Paukštis rankoje geriau, nei paukštis virš galvos 🙂 ..

Vėl lp pasiūlė temą pasvarstymams – ačiū 🙂 . Galbūt, daug kas jau yra skaitęs šitą knygą, kas dar ne – lp įdėjo nuorodą praeito įrašo komentaruose. Originalo kalba – Erich Fromm “To Have Or to Be?“. Knyga labai aktuali mūsų laikmečiui, nes matyt, tai, ką E.Fromas išnagrinėjo ir numatė savo knygoje, jau pradeda realiai reikštis. Tuo metu, kai buvo rašoma knyga (1976), dar tik sklandė pokyčių nuojautos, kurių priežastis autorius nuodugniai, logiškai išnagrinėjo ir pasiūlė konkrečius būdus realiai keisti situaciją pasaulyje.

Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas – naujo mąstymo visuomenė. E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės.

Kapitalizmas – į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis – vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika. Tai savininkiškas santykis su savimi ir pasauliu.

Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“. Į turėjimą orientuoti žmonės remiasi tuo, ką jie turi.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ – įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė..

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija. Taip pat plačiai aptariami ir žmonių santykiai, įtakoti santvarkos skiepijamo savininkiškumo.

Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia. Tai sąlygoja kūrybiškus santykius ir gamtos išsaugojimą.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius sako, kad mąstymo keitimas – tai natūralus būdas, nes pasikeitus vertybėms, turėtų kilti noras keisti sistemą , kad ji atitiktų tas vertybes.

Kad įsivyrautų nuostatos “būti“ isitvirtinimas, E.Fromas išskyrė keturias būtinas sąlygas:
1) Žmogus turi suvokti, kad kenčia;
2) Žmogus turi suvokti, kad yra kančios priežastis (ar priežastys);
3) Žmogus turi pripažinti, kad negerovę galima įveikti;
4) Žmogus privalo suvokti, kad, norint įveikti negerovę, privaloma keisti savo gyvenimą.

Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo – “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).. Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ – reklamos.. Taip pat mokslo humanizavimą, visuomenės bendruomeniškumo svarbą, nusiginklavimą..

Sunku trumpai aprašyti visą knygą. Pagrindinė idėja – esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis – vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė. Siūloma reali alternatyva – taikios būties visuomenė, kuri skatina žmonės tobulėti ir neprisirišti prie materialių dalykų daugiau, nei būtina, kurios pagrindinė nuostata “būti“ , o ne “turėti“.

Manau, labai aktuali mūsų laikmečiui informacija. Labai rekomenduoju, kas dar nesusipažino. Sakyčiau , filmo “Home“ optimistinis pratęsimas 🙂 .

Pimiausia džiugina tai, kad tokius filmus pradėjo rodyti Lietuvoje. Panašaus pobūdžio filmų yra daug, bet visi jie keliauja pagrinde internete, todėl juos dažniausiai žiūri tuo besidomintys žmonės. Puiku, kad jis pateiktas plačiąjai auditorijai.

Žinoma, pirmieji įspūdžiai sunkūs, keliantys beviltiškumo ir kaltės jausmus. Pirma mintis – na ir pridirbom.. bet be tokių faktų ir realybės vaizdų mes niekuomet nedrįstume ir gal net nelabai galėtume pažiūrėti tiesai į akis. Susikurtas komfortas neskatina galvoti, kokia kaina jis pasiekiamas. O ir aplinka (turiu omeny valdymo sistemą) skatina visapusiškai vartoti, lygiuotis į vis didesnių materialinių “vertybių“ pirkimą, kaupimą. Kaip burtažodis veikia reklamininkų paleistas žodis “naujas“..

Pirkdami daiktus, tikrai nesusimąstome, kokiomis sąlygomis jie pagaminti ir kokį kelią jie nueina, kol pasiekia mus. Ir.. ar apskritai jie mums tikrai reikalingi. Ir tie skaičiai, pateikti filme, kuriuos girdžiu jau ne iš pirmo šaltinio: 20% planetos žmonių sunaudoja 80% visų Žemės resursų.. Arba – pusė pasaulio turtų yra 2% žmonių rankose.. Įspūdingi faktai, verčiantys susimąstyti.. juk žinome – kieno rankose resursai ir pinigai, to rankose ir valdžia. Todėl už tokią padėtį Žemėje pirmiausia atsakinga tokia maža saujelė žmonių, nes jie ir diktuoja pasaulio ir valstybių valdymo sąlygas, kurioms paklūsta dauguma.. Jų rankose visi įtakos įrankiai.

O mes visi? Tenkinamės tuo, kas “lieka“, ką jie mums duoda nuo savo gausybių stalo – duonos ir žaidimų.. Tikime viskuo, ką mums skiepija ir žaidžiame pagal primestas grobuoniškas taisykles, kurių pagrindinis tikslas – greitas pelnas bet kokia kaina, konkurencinė kova.. Vartojame nemąstydami.. Dėl to ir aliname Žemę, kasdien paliekame kalnus šiukšlių ir didiname erozijos teritorijas.. Kaip taikliai pastebėjo vienoje diskusijoje Marius – valdantieji naudojasi mūsų silpnybėmis..

Išeitis? Jų, kaip matome, yra. Yra ne viena, ir tai rodo faktai. Grobuoniško valdymo periodas, besitęsiantis iki šiol, praėjo visas savo vystymosi stadijas ir parodė, kad veda žmoniją tik į krizes.. dabar dar ir į ekologines.. Ir tie, kurie taip valdo, ir mes turime vienintelius namus – Žemę. Ji jau visais įmanomais būdais rodo, kad priėjome visas grobuoniško jos resursų vartojimo ribas. Dėl jos ir dėl visų mūsų turime susitelkti bendram darbui ir kurti naują, optimalią visiems gyvavimo sistemą.

Visi ir viskas šioje Žemėje yra susaistyta tarpusavio ryšiais, kurių jau negalime neigti. Gimsta Bendradarbiavimo visų labui, naujų idėjų era. Labai įkvepia pavyzdžiai filmo gale, kai drąsūs žmonės savo darbu įrodo, kad kiekvienas planetos gyventojas, gyvendamas humaniškumo principais besiremiančioje valstybėje, gali gyventi laimingai. Juk tam reikia tikrai nedaug – bendradarbiavimo dvasios ir sąžiningumo. Tokie filmai priverčia susimąstyti ir drąsiau imtis visiems keisti pirmiausia savo realybę, o reiškia, ir savo, ir mūsų visų ateitį. Gerbti kiekvieną žmogų ir tausoti visų mūsų namus – Žemę. Viskas mūsų rankose, viskas įmanoma. Perfrazuosiu posakį : “Galime kurti ir gėrį, ir blogį – darbo apimtis ta pati“..

O kokios jūsų mintys po šio filmo peržiūros?

Įdomi sritis, paslaptinga. Kai kas tai neigia, kažkas perdėtai pasitiki ar mistifikuoja. Kas gi tai yra iš esmės? Magų žodynėlis teigia, kad tai yra sugebėjimas ką nors atlikti, panaudojant savo dvasinę galią. Paprasčiau – magija yra, kai mes suprantame savo dvasines galimybes, patys imame gyvenimą į savo rankas ir pradedam jį sąmoningai valdyti. Tam, kad tai įvaldytume, turime įveikti savo pasipriešinimą ir aplinkos įtakas, baimes. Tai mums tik atrodo paslaptinga, iš tiesų tai yra normali žmogaus įgimta savybė, tik.. giliai užslopinta.

Visais laikais buvo ir yra žmonių, laisvai besinaudojančių šita savybe. Vadinami įvairiai: raganomis ir raganiais, šamanais, žinuoniais, magais ir būrėjais.. Jų veiksmai skirstomi į juodąją ir baltąją magiją. Teigiama, kad jei tai noras pačiam keisti savo gyvenimą į gerąją pusę ar pagalba kitam pasikeisti, tai yra baltoji magija. Jei palaužiama kito žmogaus valia – tai jau juodoji magija.

Kituose šaltiniuose radau aiškinimą, kad iš esmės nėra nei juodosios, nei baltosios magijos, ji yra neutrali. Tik.. asmuo, panaudojęs savo galias piktiems darbams ir taip pakenkęs, suardo ryšio su visata pusiausvyrą ir atsako už savo veiksmus. Tai visų pirma darbas su energija, didžiulis pasitikėjimas savimi ir tuo, kas daroma. Todėl magijos veikimas pasireiškia tik todėl, kad ja tikima, t.y., tai tikėjimas tuo, kas daroma. “Veikia“ absoliučiai viskas, kuo mes tikime arba tiki magas, atliekantis tam tikrus veiksmus – ritualus.

Ritualas gali padėti susikoncentruoti, susikaupti, užmegzti ryšį su savo vidine esybe. Ritualai atliekami sustiprinti simbolinių veiksmų poveikį. Magija veikia ir be ritualų, o pats ritualas dar nereiškia, kad veiksmai yra magiški. Svarbiausias yra gilus tikėjimas tuo, kas atliekama. Ritualai atliekami, panaudojant tam tikras pagalbines priemones. Jų, priklausomai nuo atliekamo ritualo, yra labai daug ir įvairių. Beje, visos religijos taip pat turi ritualinius veiksmus, turinčius tam tikrus tikslus, taigi yra tam tikra magija.

Daugelis mūsų taip pat dažnai susikuriam įvairius ritualus ar “magiškus“ veiksmus, ar prietarus, kurie pildosi.. Tiesiog nesusimąstom apie tai ir nesiejam to su magija. Kitaip sakant, kartais naudojam savo kūrybinę energiją, kurią prarandame dažniausiai, prabėgus vaikystei.. Vieni turime amuletus, kiti talismanus, dar kiti – mėgiamą spalvą, savaitės, mėnesio dieną, numerį.. ir visa tai “veikia“, nes tuo nuoširdžiai tikime 🙂 .. Vadinami laimės kūdikiai ar sėkmingi žmonės tiesiog nepraranda šito tikėjimo savimi arba jį atgauna, pastebėję, kad tikėjimas tuo, ką darom, nuoširdžios pastangos ir nuoseklumas būtinai duoda rezultatus 🙂 ..

Gali kilti klausimas – o kaip tada su tais visais kerėjimais, nužiūrėjimais, prakeikimais ir visomis kitomis negerovėmis? Visi suprantam, kad sąveikaujame tarpusavyje savo energijomis, o ne išoriniu įvaizdžiu. Kartais žmogus labai malonus ir gražus, bet mus atstumia, o kartais atvirkščiai – mums labai mielas, rodos, visai neryškus žmogus.. Tai mūsų energijų atitikimas arba neatitikimas. Šiaip jau patariama su nemaloniais mums žmonėmis bendrauti kuo mažiau, ir, žinoma, kuo daugiau su mums mielais..

Nemalonus žmogus gali ilgam išmušti iš vėžių, malonus, atvirkščiai – atkurti ramybę ir harmoniją. Sąmoningas kenkimas, užkerėjimas, ar kitokia negatyvi energija labiausiai veikia dvasiškai silpnus, netikinčius savimi, savo galia žmones. Ir.. tikinčius tuo, kad galima nužiūrėti, prakeikti ar kitaip jiems pakenkti. Pagrindinis “skydas“ nuo to – vidinė ramybė, tikėjimas savimi, dvasinė stiprybė. Kaip mokė mus vienas puikus bioenergetikos dėstytojas: “Jei turite įtarimų, kad gavote negatyvios energijos smūgį, tiesiog įsivaizduokite, kad jūs esate erelis, o pasiuntęs negatyvią energiją žmogus – sliekas.. na, ką gali sliekas padaryti ereliui 🙂 ?. Toliau plaunam rankas po tekančiu vandeniu, arba, dar geriau – dušas, ir vėl džiaugiamės gyvenimu 🙂 ..“

Kaip matote, visi esam magai ir raganiai bei raganos, dažnai to net nesuvokdami.. Kam mielos ir įdomios magijos subtilybės, lai gilinasi, o visiems kitiems labai svarbu yra tiesiog žinoti, kad nuo mūsų vidinės būsenos, minčių ir veiksmų priklauso mūsų gyvenimas. Pozityvios mintys, pasitikėjimas savimi ir dvasinė stiprybė daro stebuklus 🙂 tai reali burtų lazdelė savo gyvenimo magams 🙂 ..