Apie kritiką

Neseniai su tuo susidūriau, todėl rūpėjo išsiaiškinti, kas gi yra kritika ir ar įmanoma kritikuojant sutarti, susitarti, rasti sprendimo būdų? Kaip visuomet, pirmiausia – į žodyną 🙂 .. Žiūrim: kritika – iš pranc. critique “vertinimo menas“ ( štai taip – menas..), iš sen.gr. krinein “atskirti, atriboti“ – tai vertinimas, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.

Pagal turinį skiriama: pozityvi kritika – pagyrimas (tikrai nežinojau), negatyvi kritika – išbarimas. Taip pat konstruktyvi kritika – vertinimas pateikiant tobulinimo variantus ir destruktyvi kritika – pozicija, nukreipta į nuvertinimą. Dar yra meno – literatūros, muzikos, teatro, filmo, scenos kritika, susijusios su meno kūrinių vertinimais.

Gali būti, kad meno žmonėms kritika yra natūralus dalykas – juos nuolat kažkas vertina, gal jiems tikrai yra svarbus jų darbo įvertinimas, kriterijai, kuriais jie galėtų vadovautis. Bet ar išties kritika visada yra tik nuoširdus noras padėti? Kokiais kriterijais vadovaujasi kritikuojantis? Juk jei jis kažką kritikuoja, jis turi idealiai išmanyti kritikuojamą objektą?

Galbūt daugelis klaidingai supranta kritikos esmę? Pripažinkim, kad daugeliui kritika siejasi su negatyviais jausmais, nes visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Gal dėl to, kad mūsų visuomenėje paplitusi negatyvi, destruktyvi kritika? Man, tarkim, buvo naujiena, kad kritika gali būti pozityvi ir kad pagyrimas taip pat yra kritika..

Ir, matyt, turėdami omeny destruktyvią kritiką, psichologai vieningai neigiamai vertina šitą veiksmą. Jie primena, kad kritika kenkia bet kokiems santykiams, nes kritika supriešina ir sukelia norą gintis. O kur dar visos su tuo susijusios neigiamos emocijos ir išgyvenimai.. Ar galima kritikuojant susitarti? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne.

Kritika taip pat menkina žmonių savimonę, ypač vaikų ir paauglių. Net neatsargiai ar emocingai sukritikuoti, jie gali ilgam ar net visam gyvenimui prarasti pasitikėjimą savimi. O ilgalaikė ar pastovi kritika tiesiog žlugdo jauną žmogų ir daro jį bejėgiu, dvasiškai luošina asmenybę.

Nuolat kritikuojami, galime pradėti vengti tos veiklos, už kurią esame kritikuojami ar net jos atsisakyti.. Kritika slopina iniciatyvą ir kūrybiškumą, nes menkina žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Negatyvi kritika žemina ir sukelia neviltį.. Taigi, kritika ir paskatinimas – nesuderinami dalykai, nes žlugdo bet kokias veiklos užuomazgas.

Ką gi daryti, jei susiduriame su kritika? Pirmiausiai, įvertinkime – negatyvi ji ar pozityvi, ar ji konstruktyvi. Būtinai peržiūrėkime įvertinkime dar kartą darbą, už kurį esame kritikuojami ir, atmetę asmeniškumus, taisykime ir tobulinkime tai, kas tikrai yra taisytina. Galbūt, kritikas išties nuoširdžiai nori mums padėti..

Ir.. nepamirškime, kad kritika – visuomet kažkieno asmeninė nuomonė. Mes galime ją priimti arba atmesti. Nėra absoliučių vertinimo kriterijų ir absoliučiai teisių, viską išmanančių vertintojų. Kritika gali būti taikoma kaip puolimo forma arba mėginimas pajuokti. Dažnai kritikuotojas šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save ir pažeminęs kitą, pasijunta pranašesnis.

Gali būti, kad kažkas išliejo kritikuodamas savo jausmus, negalėdamas ar nemokėdamas jų išreikšti kitaip. Dažnai kritika išliejamas pavydas ar piktdžiugiški jausmai. Pastebėjau, kad gyvenime yra daug žmonių su dominuojančiu kritiniu mąstymu – tokie kritikuoja visus ir viską..

Aš už pozityvią kritiką – pagyrimą, paskatinimą. Tegul tai išties būna vertinimo menas.. O ir pastabas dėl darbo ar santykių galime pasakyti geranoriškai ir be kritikos. Geranoriškas požiūris visada skatina geranorišką elgesį 🙂 O dėl kritikos, kuri žlugdo – patiko vienas posakis: istorija prisimena vardus tų, kuriuos kritikuoja, o ar prisimena nors vieną kritiką 🙂 ?

Reklama

7 mintys apie „Apie kritiką“

  1. Tikrai kritiką naudojam tik negatyvia prasme. Man net nesiriša žodžiai ‘pozityvi kritika’. Labai taiklus pastebėjimas dėl kritinio mąstymo – paplitęs gerokai! Sakyčiau, kritikams jau nepakanka kritikuojamų, tai ir ieško jų visur, kad išsikrautų. Ir randa…

    Patinka

  2. Labai retai tenka susidurti su “pozityvia kritika“. Tikrai dauguma nori kitą sumenkinti, save išaukštinti ir pasijusti labai gerais (taip jiems atrodo). Stengiuosi naudotis viena iš toltekų išminčių, kad : nereikia nieko priimti asmeniškai. Jei kas ką sako -tai tik jo asmeninė nuomonė ir tai manes neliečia. Jei pasako pastabą protingas ir mano gerbiamas žmogus , tai to nepriimu kaip kritikos, o kaip pamoką, kaip norą man padėti, nukreipti teisina kriptimi. O ir to kritika net negaliu pavadinti, arba tai tikrai jau “pozityvi kritika“. Ji tikrai padeda.

    Patinka

  3. Bagira – taip, kritinis mąstymas dabar gerokai paplitęs..
    Zahira – sutinku, kad kritikuojantis retai turi pozityvų ketinimą.. O pozityvus, geranoriškas pastebėjimas laiku.. padeda stebuklingai 🙂
    Jei kažką koreguojam, skatinami negatyvios kritikos, tai dažniausiai tik dėl to, kad įrodytume kritikui savo teisumą – tai ambicijų kova.
    Na, o geranoriškas nukreipimas uždega iniciatyvą, entuziazmą, tikėjimą savimi 🙂 – tai išties pozityvus veiksmas, nukreiptas į veiklą, o ne į susipriešinimą.

    Patinka

  4. Be abejo, pozityvi kritika yra daug vertingesnė nei negatyvi. Bet čia turbūt dar ir kultūriniai dalykai yra – pas mus galbūt daugiau tokia kultūra, kai visi tau sako tik tai, ką tu padarei blogai, kai tuo tarpu dirbdamas užsienyje (Didžiojoje Britanijoje) turbūt nesu sulaikęs nė vieno kritiško žodžio – visi tik sako, koks tu nuostabus ir kaip tu čia viską puikiai darai 🙂 Ir čia ne vien mano patirtis, kone kiekvienas gali tą paliudyti. Ir pats tu tada jautiesi visai kitaip – gerbiamas, mylimas, vertinamas ir pan. O jeigu kritika negatyvi, tai tada ji turi būti bent jau konstruktyvi – ne tik sakyti, kad kažkas blogai, bet ir iš karto siūlyti, kaip tai būtų galima pataisyti.

    Patinka

  5. Sutinku, Daktare, tai kultūriniai dalykai..
    Nežinau, iš kur tas mūsų kritiškumas, bet paplitęs jis tikrai stipriai.. Dar ir žiniasklaida daro poveikį – iš visko tyčiojamasi, šaipomasi – jau seniai koktu žiūrėti ir skaityti.. tai ir nežiūriu ir neskaitau..
    Gal išaugsime ir iš šito.. O toks geranoriškas elgesys, kaip aprašai tu, pas mus gali pasirodyti keistas. Kokį bjaurų dalyką pasakyti – prašom, lengvai, o pagyrimo ar pritarimo dar neišmokome pasakyti. Bet išmoksime, esu tikra 🙂 ..

    Patinka

  6. Atgalinis pranešimas: Konstruktyvi kritika – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s