Klestėjimas – tik Meilės pasaulyje

* Yra šio pasaulio Kūrėjas, yra ir įstatymai, kuriais kūrinija yra palaikoma ir tebekuriama. Mus mokė, kad žmogus yra gyvenimo šeimininkas, bet jei žmogus nežino kūrinijos įstatymų, kurios dalis jis ir yra, tuomet – bėda.

* Žmogus tuo pačiu metu yra kūrėjas (bendrakūrėjas), kūrinys (neužbaigtas) ir kūryba (procesas). Žmogaus kūryba ypatinga tuo, kad vienu metu jis kuria ir save, ir jį supančią aplinką. Kūrinijoje jis atlieka tam tikras funkcijas, kurių niekas kitas Žemėje atlikti negali.

* Žmogus susietas su Dievu – jis visada žmoguje, jis veikia per jį – be šio suvokimo nei būties, nei gyvenimo prasmės, nei Dievo plano paslapties įminti neįmanoma.

* Kai žmoguje pabunda suvokimas, kad Dievas yra jame – kartu bunda ir sąmoningumas, ir atsakomybė už pasaulio kūrimą (evoliuciją).

* Kiekvienas vaikas turi tokį suvokimą. Ir jei jis tinkamai auklėjamas – jis išsaugo šį suvokimą visą gyvenimą ir tampa sąmoningu kūrėju. Jei ne – tuomet jau suaugęs pradeda ieškoti žmonių arba žinių, kurios padeda atgauti šį suvokimą.

* Praradęs Dievą savyje, žmogus pradeda ieškoti jo išorėje, ir “padeda“ jam dažniausiai tokie patys žmonės, praradę dieviškumo suvokimą: netikri pranašai, mokytojai, vadai ir kiti “žinovai“, kurie stengiasi užimti Dievo vietą žmogaus sieloje.

* Žmogus be Dievo širdyje – bedvasis, neatsakingas ir nelaimingas (Meilės nepažinęs).

* Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiklos rezultatus. Blogį sutveria žmonės, kurie nesilaiko etikos dėsnių. Dvasinis išsivystymas – tai etikos dėsnių įvaldymo lygis.

* Etikos dėsniai, arba Kūrėjo Kodeksas – tai taisyklės, kurių dėka kuriamas gėris visų labui ir kurias pažeidę sulaukia blogio.

* Visuomenėje, kur nevystomas dvasingumas, deklaruojamas vertybes – laisvę, lygybę, teisingumą ir t.t. įgyvendinti neįmanoma. Bedvasis žmogus neturi atsakomybės jausmo, o visuomenės institucijos (teisėsauga, mokesčių tarnyba ir t.t.) tampa kontrolės ir prievartos įrankiu. O jei visuomenė valdoma remiantis prievarta – ji nesveika.

* Nesigilindami – kame blogio priežastys ir jų nepašalinę, žmonės visada kovoja su blogio pasekmėmis, o kova yra prievarta, už kurią ateina negatyvus atpildas. Tai – užburtas ratas: blogis pašalinamas tik pažinus jo prigimtį.

* Išmintis – ne žinių suma. Išmintis – pagrindinių kūrinijos dėsnių suvokimas ir jų taikymas kasdieniniame gyvenime. Jei žmogus sugeba skleisti gėrį pačiose sudėtingiausiose situacijose – jis turi galią kurti, o ne griauti šį pasaulį.

* Vakarykštis pasaulis išeina, jo vietoje žmonės kuria šiandieninį pasaulį. Ateitis prasideda šiandien: kokia ji bus, priklauso nuo kiekvieno žmogaus dvasingumo išsivystymo.

* Žmogus – sociumo centras: kiekvieną akimirką jis atspindi ir visuomenės būseną, ir asmenines savybes. Yra žmonės-kūrėjai, kurie sąmoningai kuria ir tai suvokia, bet yra ir žmonės-vartotojai, kurie nesuvokia kūrybos proceso ir kuria nesąmoningai, tačiau, kaip ir sąmoningi kūrėjai yra pilnai atsakingi už savo kūrybą.

* Jei žmogus supranta, kad gyvenimo esmė – evoliucija, tuomet jis ne tik uoliai darbuojasi, bet ir kiekvieną dieną peržengia vakarykštes savo žinių ir gebėjimų ribas, atverdamas ir įgyvendindamas naujas tobulėjimo galimybes sau ir kitiems. Tai – pagrindinė kūrėjo savybė: kūryba be tobulėjimo neįmanoma.

* Iš pradžių – dvasingas žmogus, o po to – ir naujas sociumas. Jei kiekvienas žmogus sukurs savo Meilės pasaulį – bus kuriama ir nauja visuomenė. Bet pirmiausiai žmogus turi tapti žmogumi, kuriančiu iš meilės pozicijos visų labui, laikantis etikos dėsnių.

* Žmonės turi suprasti, kad Meilės nebuvimas – tai Dievo nebuvimas. Kurti galima tik iš Meilės. Juk galiausiai šis pasaulis išstumia ir atsikrato visko, kame nėra Meilės. Dievas yra Meilė, Gėrio troškimas visiems yra Meilė.

* Pasitikėkime Dievu, tikėkime savimi, mylėkime visus.. Ir tegul klesti žmogus Meilės pasaulyje!

Mintys iš L. Klykovo knygos “Tegul klesti žmogus Meilės pasaulyje“, parinko ir iš rusų kalbos vertė R. V. (ruvi.lt)