Sujungti protą ir širdį..

* Būti savimi, t.y., tokiu, kokiu kokiu jus sukūrė Gamta – natūraliu, harmoningu – labai sudėtinga dėl visų susikaupusių sluoksnių, kuriuos žmogui uždeda gyvenimas.

* Būtent vaikystėje prarandama prigimties esmė. Toliau pasijungia įvairūs visuomeniniai auklėtojai (vaikų darželiai, mokyklos ir kitos mokymo įstaigos) ir užpildo žmogų daugybe programų, robotizuodami jį.

* Tokiu būdu suformuota, į savarankišką gyvenimą išeina asmenybė, kuri labai tolima nuo savo esmės, nuo savęs ir nuo Dievo. Ir todėl dauguma gyvena “kaip visi“.

* Tačiau jau yra tūkstančiai žmonių, kurie suaugę pradeda sąmoningas dvasines paieškas ir sluoksnis po sluoksnio nusiima klaidinančias programas.

* Dauguma susimąsto apie gyvenimo prasmę – juk tai ir išskiria žmogų iš kitų planetos kūrinių.

* Liga – disharmonija. Bedvasiškumas – taip pat liga. Todėl šiandien aštriai iškyla klausimas apie elementarias dvasines žinias. “Dvasinės abėcėlės“ žinojimas padeda išspręsti įvairių gyvenimo sferų klausimus.

* Deja, pasaulyje dar labai daug blogio. Praktiškai kiekvienas tai pajunta, žvelgdamas į savo sveikatos būseną, santykius šeimoje ir darbe, padėtį ekonomikoje ir politikoje.

* Daugeliui kyla klausimai: kodėl mes taip gyvename? Kaip išgyventi tokiose sąlygose? Kokie mūsų tikslai? Ar įmanoma būti laimingu čia ir dabar?

* Aiškumo nebuvimas šiais klausimais ir klaidingi įsitikinimai veda į teisingų gyvenimo orientyrų praradimą ir nuklydimą nuo optimalaus kelio, o pasekoje – ir pagrindinių žmoniškų savybių praradimą.

* Neharmoningas žmogus negali savęs pilnai išreikšti, todėl stengiasi įsitvirtinti gyvenime bet kokiais būdais – apgaule, moralės dėsnių nepaisymu, prievarta. Visi nusikaltimai įvykdomi, remiantis žemomis paskatomis.

* Galima būti kuriančiu žmogumi, arba – reaguojančiu žmogumi. Kiekvienas žmogus unikalus, talentingas. Ir tik vidinė harmonija sudaro palankias sąlygas visiems talentams ir geriausioms savybėms išsiskleisti.

* Dažnai materialiame pasaulyje dedama žymiai daugiau pastangų veiksmams, kurie prieštarauja evoliucijai.

* Yra tam tikra riba, už kurios nieko negalima nupirkti. Negalima nusipirkti suardytos sveikatos, šeimos harmonijos, prarastos sąžinės..

* Reikalinga išmintis, leidžianti sujungti žmoguje dvasinį ir kūnišką pradus ir atgauti pirmapradę esmę.

* Gyvas ir subtilus pasaulio suvokimas pasiekiamas klausantis savo širdies balso. Klausydamas širdies, žmogus juda teisinga kryptimi. Širdyje – visos kūrinijos tiesa, dieviškumas, sąžinė.

* Širdis gyvena viltimi, tikėjimu, joje gimsta ateitis. Protas saugo praeitį, ir jei nėra ryšio tarp proto ir širdies – visa jo saugoma informacija negyva. Jei ryšys yra – gimsta išmintis, paremta praeities patirtimi.

* Protingas žmogus svarsto, o išmintingas – žino. Koks bebūtų gilus ir aštrus protas, jis negali suvokti to, ką žino širdis. Tik protas tvirtina: žinau, kad nieko nežinau. O būdamas harmonijoje su širdimi jis žino viską..

* Širdyje gimsta meilė – begalinė didinga energija. Ją jaučia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalai, Gamta, Visata. Meilė, kaip ir Saulė – skleidžia šilumą visiems vienodai – jai visi lygūs.

* Bėda ne prote, bet proto viršenybėje prieš širdį. Tuomet meilę keičia baimė ir egoizmas. Žmogus su uždara širdimi negali mylėti.

* Žemės gelbėtojai yra dvasingi, mylintys žmonės. Širdį atveria Grožis ir bendravimas su dvasingais žmonėmis. Kuo labiau atsiveria širdis – tuo ryškiau ji šviečia ir apkabina meile visus žmones. Kuo daugiau meilės – tuo mažiau baimių ir klaidų.

* Jei protas sujungtas su širdimi – jis prisipildo meile, ir tuomet bet kokia informacija praeina pro meilės filtrą, kuris ištirpdo visą negatyvumą, palikdamas tik Tiesą. Taip gimsta išmintis.

* Laimė – tai gyvenimo pilnatvė. Tai ne tik būsena, bet ir procesas – begalinė kūrybinė sąveika su Pasauliu. Dievas yra meilė. Džiaugsmas – tai išreikšta Meilė.

* Jei žmogus sukūrė savyje meilės karalystę – ji atsispindės ir išorėje. Tokiu būdu aplink žmogų sukuriama Meilės Erdvė, kuri išsklaido ir pakeičia visą negatyvumą į Gėrį.

* Žmogus gali prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Protas sugalvoja įvairiausius prietaisus, kad žmogus išgyventų kenksmingose sąlygose. O ar reikia šito?.. Gal geriau neeikvoti jėgų ir resursų vandens valymui, bet neteršti vandens?.. Nesimokyti gyventi bedvasėje visuomenėje, bet tapti dvasingais žmonėmis ir visiems gyventi laimingai?..

( Mintys iš A. Nekrasovo knygos “1000 ir vienas būdas būti savimi“, parinko ir išvertė – ruvi.lt)