Vedos apie šeimą Kalijugos amžiuje

*Kalijugos amžius – netikrų vertybių, melo, neišmanymo, miegančios žmonių sąmonės amžius. Tai negatyvumo stiprėjimo metas, kai dorybės vis labiau blanksta, o negatyvumas – auga.

*Šis apverstų vertybių periodas paliečia ir šeimą: ji palengva netenka svarbiausio pamato – besąlygiškos meilės ir tų amžinųjų dorybių, kurios ją susieja, palaiko ir stiprina.

*Dėl to žmonės praranda suvokimą apie prigimtines savo lyties savybes: vyrai tampa neatsakingi, silpni dvasiškai ir fiziškai, neprincipingi. O moterys, savo ruožtu, pasidaro “stiprios“ – agresyvios, ambicingos, savanaudiškos.

*Sukurti harmoningus santykius ir išsaugoti šeimą darosi itin sunku, nes šeima tampa dviejų egoistų “mūšio lauku“, kur kiekvienas galvoja tik apie save. Daugėja skyrybų, o tvirtos ir darnios šeimos tampa didele retenybe.

*Šeima nelaikoma vertybe, todėl didžiausias dėmesys skiriamas tam, kas vyksta už jos ribų: darbui, įvairiausioms pramogoms ir malonumams. Sutuoktiniai dažnai dirba skirtinguose miestuose ar valstybėse, o tai dar labiau juos visapusiškai atitolina.

*Daugėja santuokų iš išskaičiavimo ir dėl savanaudiškumo – vardan pinigų ir turtų žmonės pasiryžę gyventi su nemylimu žmogumi, gali kurti įvairius planus, kaip po skyrybų atsikovoti dalį turtų.

*Vietoje šeimos žmonės vis dažniau pasirenka sugyventinių gyvenimą: tai niekuo neįpareigoja ir leidžia laisvai keisti partnerius, kai tik jie atsibosta ar kažkuo neįtinka.

*Blanksta meilės suvokimas: meile laikoma aistra, potraukis, intymūs santykiai.  O kadangi visa tai greitai praeina, todėl skaitoma, kad meilės nėra, arba kad ji “tetrunka tris metus“.

*Žmonės praranda gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti ilgalaikius santykius, jie tampa vienas kitam trumpalaikės aistros objektais. Bėgimas paskui kūno potraukius kartais tampa viso gyvenimo “meilės“ paieškomis..

*Besivystant Kalijugai, vyrai ir moterys vis labiau praranda savo geras savybes, todėl pradeda pyktis dėl menkiausių priežasčių. Jie egoistiški, todėl gali susipykti ir išsiskirti dėl materialių lūkesčių žlugimo ar dėl sutuoktinio neatitikimo kažkokiems iliuziniams šablonams.

*Žmones pradeda dominti tik pinigai, turtai, kūno ir skrandžio malonumai. Jiems nerūpi šeima, sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar giminės. Draugystė taip pat remiasi asmenine nauda.

*Tokioje atmosferoje be meilės gimsta nelaimingi vaikai, kurie yra emociškai šalti, ciniški ir net žiaurūs. Vaikai tiesiog atspindi suaugusiųjų būseną, o tam, kad pajustų nors iliuzinę vienybę ir kad pasijustų reikalingi, buriasi į įvairias grupes ir grupuotes.

*Kai prarandamas gebėjimas besąlygiškai, tyrai mylėti, žmonės pradeda degraduoti, nes nesuvokia – kas yra tikrosios vertybės. Todėl plinta palaidas gyvenimas, įvairūs iškrypimai, smurtas ir prievarta.

*Nelieka tvirtos šeimos, pakrinka ir visa visuomenė: pradeda klestėti apgaulė, priešiškumas, melas, gobšumas, išnaudojimas, įvairiausi nusikaltimai, korupcija.. Nelieka nei žmogaus teisių, nei teisingumo, nei sąžinės, nei tiesos.

*Išjuokiami ir žeminami visi, kas gyvena dorai ir sąžiningai, kas dar sugeba mylėti, kurti darnias šeimas ir padėti kitiems žmonėms. Jie laikomi silpnais, kvailais, nevykėliais.

*Gal tai Kūrinijos stebuklas, bet gerų ir šviesių žmonių buvo ir yra visais, net gūdžiausiais laikais..

*Ir būtent tokie žmonės ir yra ta šviesioji žmonijos dalis, kurios dėka išlieka žmonija. Ir ne tik išlieka, bet ir turi į ką lygiuotis, kai persisotina karčia nuopolio patirtimi.

*Skaudi nuopolio patirtis galiausiai verčia žmoniją atsipeikėti ir suprasti degradacijos priežastis. O kai pamatome visų blogybių priežastis ir pasekmes, pradedame remtis Amžinomis Vertybėmis, kurios veda mus evoliucijos keliu – tai Meilė, Tiesa, Vienybė, Taika, Kūryba ir bendradarbiavimas visų labui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Apie involiuciją ir evoliuciją

*Žmogaus dvasia – tai Kūrėjo kibirkštis, tai Kūrėjas žmoguje. Tai tarsi sėkla, iš kurios gali išsivystyti neribotas kūrybingumas, didingi gebėjimai ir aukščiausios dorybės.

*Kiekvieno žmogaus dvasia atsiskiria nuo Absoliuto-Amžino Prado ir leidžiasi į materialų pasaulį. Leidimasis į materialų pasaulį vadinamas involiucija, arba, jei paprasčiau – nusileidimu žemyn vardan materijos pažinimo ir savotišku “nuopoliu“, nes atsiskiriama nuo pirmapradiškumo, tobulumo.

*Žodis “involiucija“ verčiamas kaip susitraukimas, mažėjimas. Jei taikome tai žmogaus dvasiai, tai reikštų, kad leisdamasi į materialų pasaulį, Absoliuti Pradžia mažėja, tankėja (“apvelkama“ daugybe energijos sluoksnių), kad galėtų užgimti materialiame pasaulyje ir jame pasireikšti.

*Taip gimsta žmogus Žemėje – jis pradeda savęs ir materijos pažinimą, mokosi save išreikšti, sąveikauti su kitais žmonėmis ir aplinka. Šiame dvasios involiucijos procese pamažu pamirštamos dvasinės vertybės, todėl žmogus susitapatina su kūnu ir paskęsta materialaus pasaulio iliuzijose.

*Pačiose žemiausiose involiucijos pakopose žmonės jau praranda dvasinių vertybių suvokimą, o kartu ir gebėjimą besąlygiškai mylėti, todėl visus iškilusius klausimus gyvenime pradeda spręsti jėgos ir prievartos pagalba. Išsivysto egoizmas, kuris pradeda vyrauti žmonių santykiuose.

*Involiuciniai sprendimai – visada  jėga, kova, prievarta, neapykanta, savanaudiškumas. Pačioje žemiausioje involiucijos pakopoje bujoja egoizmas, susvetimėjimas, susiskaldymas, priešiškumas, cinizmas, abejingumas.

*Kadangi šios savybės yra nebūdingos ir svetimos Absoliučiam Pradui, todėl pasiekus kraštutinę involiucijos tašką, šis ciklas užbaigiamas ir pradedamas naujas ciklas – pakilimo iš materijos iliuzijų į dvasingumą.

*Šis dvasinio pakilimo procesas vadinamas evoliucija, arba – plėtimasis, augimas. Oficialus mokslas neskiria šių dviejų procesų – involiucijos ir evoliucijos – abu šiuos procesus jis apibendrina ir vadina vienu žodžiu – evoliucija.

*Dvasinis žmonijos pakilimas, arba evoliucijos pradžia – ne mistikų fantazijos, jis buvo aprašytas visuose dvasiniuose mokymuose, visuose Žemės religijose ir dažniausiai įvardinamas kaip pasaulio pabaiga. Tai ir yra involiucijos – senojo pasaulio – pabaiga.

*Kad paskendusi iliuzijose žmonija turėtų vidinių jėgų pakilti, pradėtų evoliucionuoti – siunčiamas Kūrėjo Meilės energijos impulsas, kurį pirmiausiai pajunta tie žmonės, kurie, nežiūrint į nieką, nepasidavė materijos iliuzijoms ir ieškojo šviesos (tiesos) tamsoje.

*Sandūros taške tarp involiucijos žemiausio taško ir evoliucijos pradžios visa žmonija ir kiekvienas atskiras žmogus patiria vidinius prieštaravimus ir išbandymus, išgyvena dvasines ir egzistencines krizes. Tai chaoso taškas, kai į paviršių iškyla visas melas, iliuzijos ir netikros vertybės.

*Kad užgimtų nauja – sena turi sugriūti. Evoliucija – ne seno reforma, o visiškai naujo gyvenimo pradžia. Ši griūtis daugeliui atrodo skausminga, nes išmuša iš įprasto sąmonės letargo ir kviečia į nežinomybę.

*Realybė keičiasi palengva, kai keičiasi žmonių vidinė būsena, todėl kiekvienas turi nubusti, kiekvieno žmogaus širdyje turi išsigryninti  ir nušvisti Amžinosios Vertybės ir Absoliuti Tiesa – jas savo patirties dėka žmonės jau gali atskirti nuo klampių materialumo iliuzijų.

*Kaip atpažinti, ar žmogus jau pradėjo savo evoliuciją? Pirmiausiai – nyksta egoizmas ir pradeda atgimti gebėjimas besąlygiškai mylėti. Gimsta poreikis vienytis, padėti vieni kitiems, saugoti planetą ir visą gyvybę. Perėjimas iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę – tai evoliucijos pradžia.

*Žmonės vis aiškiau pamato visas dvasinio nuopolio pasekmes. Ir nors dauguma dar klaidžioja iliuzijose, tačiau pirmapraeiviai, lyg pavasarinės gėlės, jau rodo visiems dvasinio atgimimo pradžią ir evoliucinę kryptį. Kiekvienas atsibudęs žmogus keičia kolektyvinę sąmonę, o kartu – ir visos žmonijos realybę.

*Vis plačiau iškyla vienybės, bendradarbiavimo, altruizmo, dorovingumo, visų gerovės idėjos, kurios keičia žmonių suvokimą. Progresyvūs žmonės vis dažniau kelia bendrus – įkvepiančius ir vienijančius visą žmoniją tikslus.

*Evoliuciniai sprendimai visuomet grįsti besąlygiška meile, laisve ir visuotina gerove. Evoliucinės sąmonės žmogui negali net mintis kilti kažkam kenkti. Jis – taikus, mylintis, atviras ir geranoriškas.

*Visų žmonijos nelaimių priežastis – involiucinė sąmonė, kuri sėja griovimą ir žmonių degradaciją. Žmonija dabar pabaigia ilgą iliuzijų, egoizmo, piktnaudžiavimo jėga, priešiškumo ciklą ir pradeda naują – evoliucijos ciklą.

*Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas. Pažinę griaunančias bedvasiškumo pasekmes, žmonės pagaliau pradės gyventi Meilėje ir Santarvėje. Tai – norma, tai – dvasingo Žmogaus-Kūrėjo prigimtis 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie žmonijos evoliuciją parengė ruvi.lt)

Ajurveda apie ligos vystymąsi

Šiuolaikinė medicina nustato dvi ligos stadijas: pirmoji – kai liga jau turi aiškiai išreikštus simptomus, ir antroji – tai ligos komplikacijos, kai liga išplinta į gretimus organus.

O Ajurvedoje nustatomos šešios ligos stadijos, tarp kurių aiškiai išreikšti simptomai ir ligos komplikacijos priskiriamos dviems paskutiniosioms stadijoms.

Todėl dar iki pasireiškiant matomiems ligos simptomams, gydytojas gali atpažinti ligos pradžią ir pašalinti priežastis, kurios sudaro sąlygas vystytis ligai.

Pirmoji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama kaupimo stadija. Joje prasideda nedidelis fiziologinis disbalansas: nežymūs virškinimo sutrikimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, o virškinimo sistemoje pradeda kauptis toksinai.

Žmogus gali jausti sunkumą po valgio arba mieguistumą. Jį gali pradėti pykinti, kartais gali pūsti arba skaudėti pilvą, padidėti rūgštingumas, atsirasti nemalonus burnos kvapas.

Žmonės retai sureaguoja į šiuos sutrikimus, nes jie gana greitai praeina, todėl atrodo, kad tai – nieko rimto. Ir vietoje to, kad atidžiau pažvelgtų į savo mitybą ir gyvenimo būdą, jie griebiasi tablečių – virškinimo pagerinimui arba nuskausminimui.

Tačiau tabletės tik nuslopina juntamus sutrikimus, bet tai nereiškia, kad žmogui pasidaro objektyviai geriau. Jei žmogus nekeičia savo mitybos, neperžvelgia savo gyvenimo būdo – tuomet organizme pasėjamos pirmos būsimos ligos užuomazgos.

Jei žmogus nekreipia dėmesio į atsiradusius sutrikimus, ryškėja antroji ligos vystymosi stadija – pabudimo, aktyvumo stadija. Organizme ir toliau kaupiasi toksinai, todėl sutrikimai, kurie atsirado pirmojoje stadijoje, dabar pasireiškia vis dažniau.

Naujų ryškių simptomų dar nėra, bet gydytojas pagal pulsą jau gali nustatyti toksinų padidėjimo lygį ir suteikti rekomendacijas, kurias taikant, galima sustabdyti ligos vystymąsi.

Trečioji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama plitimo stadija. Perpildę virškinimo sistemą, toksinai pradeda pamažu plisti į visas kitas organizmo sistemas, ir “nusėda“ silpniausiose (kiekvieno žmogaus jos skirtingos) kūno sistemose arba organuose.

Ketvirtoji ligos vystymosi stadija – įsitvirtinimo stadija. Joje toksinai jau įsitvirtina silpnuose organizmo sistemose arba organuose. Ten jie sukelia funkcinius struktūrinius pažeidimus. Kokie bus pažeidimai, nulemia įvairūs faktoriai: paveldimumas, neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmės, stresai, virusai, traumos, aplinkos užterštumas.

Penktoji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama klinikine, arba išreikštos simptomatikos stadija. Liga pasireiškia per tam tikrus simptomus, ji jau pažeidžia organizmo gebėjimą palaikyti savo apsaugines funkcijas. Jei slopinami tik simptomai ir nešalinama ligos priežastis – liga sugrįžta.

Šeštoji ligos vystymosi stadija – komplikacijų stadija. Šioje stadijoje pasireiškia visa grupė simptomų, todėl jau galima tiksliai nustatyti ligą. Prasideda rimti organizmo pažeidimai. Skausmingus efektus sustiprina ir šalutiniai vaistų poveikiai. Šioje stadijoje daugumos ligų neįmanoma pilnai išgydyti.

Akivaizdu, kad liga neišsivysto per vieną dieną – tai gana ilgas procesas, kurį galima pavadinti sveikos gyvensenos principų pažeidimų pasekme. Jis gali trukti ištisus dešimtmečius. Tai, žinoma, neliečia įgimtų ligų ar traumų pasekmių.

Kad būtume sveiki, turime sveikai maitintis, sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Išvengti ligų ir nesudaryti sąlygų ligai atsirasti žymiai lengviau, nei susirgus gydytis.

Būti sveikiems bet kokiame amžiuje, ilgai ir laimingai gyventi – tikrai realu. Tiesiog imkimės atsakomybės už savo sveikatą ir būkime sveikos gyvensenos pavyzdžiu savo vaikams 🙂 .

Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt

Ajurveda apie ligas

*Ligos suvokimas Ajurvedoje gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės medicinos koncepcijų. Pavyzdžiui, skiriasi požiūris į virusų ir bakterijų patogeninį poveikį – juk akivaizdu, kad net didžiausių epidemijų metu suserga ne visi žmonės.

*Mūsų aplinkoje ir žmogaus organizme yra daug mikroorganizmų, kuriuos medicina laiko ligų šaltiniu. Bet jei suserga ne visi, tuomet yra neakivaizdūs faktoriai, kurie sudaro sąlygas (arba ne) vystytis ligai.

*Ajurveda teigia, kad liga – ne tik fizinis reiškinys. Kad suprastume ligos priežastis, turime pažvelgti plačiau, nes žmogus – ne tik kūnas, bet ir siela, protas, jausmai.

*Visi šie faktoriai sąlygoja sveikatą arba ligas, visi jie dalyvauja sudarant sąlygas sveikatai arba ligai. Ir tik atradus ligos priežastį, ją pašalinus ir sudarius sąlygas gerai sveikatai, galima ligą išgydyti.

*Pagrindinės ligų atsiradimo priežastys – tai mąstymo klaidos, neteisinga jausmų išraiška ir klimatinių pokyčių poveikis.

*Svarbiausia iš priežasčių – mąstymo klaidos. Ir pagrindinė klaida – tai, kad mes tapatinamės su primestais apribojimais, o ne su beribėmis galimybėmis. Tai sąlygoja klaidingą pasaulio ir savo prigimties suvokimą, atitrūkimą nuo tyrumo ir aiškumo, o svarbiausia – prarandamas gebėjimas skirti tiesą nuo melo.

*Iš čia – gamtos dėsnių pažeidimai ir neteisinga sąveika su gamta bei visa gyvybe, daugybė iliuzijų ir klaidingų įsitikinimų (apie mitybą, gyvenimo būdą, žalingus įpročius,  bendravimą ir t.t.), nesąmoninga būtis (neramus protas, elgesio automatizmai, mąstymo šablonai), destrukciniai elgesio modeliai, vidiniai prieštaravimai ir stresai.

*Klaidingas mąstymas įtakoja destruktyvų žmogaus elgesį, o toks elgesys neišvengiamai sutveria ir vidinę disharmoniją, kuri ir sudaro sąlygas įvairioms ligoms atsirasti. Todėl Ajurvedoje skiriama daug dėmesio proto valdymui (tyrumui ir aiškumui), vidinei dvasinei pusiausvyrai ir sąmoningumo vystymui.

*Toks mąstymas (kai žmogus praranda gebėjimą aiškiai mąstyti) ir neramus protas sukelia iškreiptas, nenatūralias, negatyvias emocines reakcijas: vidinę įtampą, jausmų atbukimą arba, priešingai – audringą jausmingumą.

*Neteisingai išreiškiami jausmai Ajurvedoje įvardinami kaip antroji ligų priežastis, kuri taip pat kuria vidinį disbalansą, vadinamus “emocinius toksinus“, ir tuo pačiu sudaro sąlygas ligoms atsirasti.

*Medicinoje tai taip pat pripažįstama ir vadinama psichosomatika. Tačiau gydomi dažniausiai aiškiai išreikšti simptomai – medikamentais slopinamos ligos pasekmės, o ligos priežastis išlieka, todėl liga vis atsinaujina.

*Trečioji ligų priežastis, anot Ajurvedos – klimatinių pokyčių poveikis. Šis faktorius daro stipriausią poveikį tuomet, kai aktyvūs du pirmieji faktoriai.

*Kai žmogaus mąstymas klaidingas, kai jausmai išbalansuoti, tuomet žmogaus imuninė sistema nusilpsta, organizme prisikaupia toksinų, todėl žmogus pasidaro jautrus ir klimato pokyčiams, metų laikų pasikeitimams ir vadinamoms sezoninėms virusinėms ligoms.

*Visi šie faktoriai išderina vidinę organizmo pusiausvyrą, suardo fiziologinių procesų harmoniją. Tokiame organizme sustiprėja patogeniniai procesai, dauginasi virusai ir bakterijos, kurios sudaro palankią terpę įvairioms ligoms.

*Fizinė ligos išraiška – jau pažeidimų pasekmė. Ajurvedoje pirmiausiai ieškoma ligos priežasčių, kurias pašalinus ir atstačius vidinę pusiausvyrą, galima išgydyti ligą. Čia laikomasi paprastos taisyklės: nėra sąlygų (priežasčių) ligoms atsirasti – negali būti ir ligų.

Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt

Vedos apie meilės išraišką

Materialiame pasaulyje dvasingumo išraiška galima per meilę. Tačiau žmonių sąmoningumas yra nevienodas, o ir bendravimas su įvairiais žmonėmis skirtingas, todėl ir meilės išraiškos yra skirtingos.

Materialiame pasaulyje dėl dvasinio nuopolio meilės suvokimas ir išraiška gali būti neteisingai suprantama ar net iškreipiama. Taip įvyksta tuomet, kai žmogus susitapatina išskirtinai su kūnu, materialiais troškimais, ir tuo pačiu praranda dvasinę harmoniją.

Meilės išraiškų formos dar vadinamos rasa, ir šiuo atveju nurodo pirminį, prigimtinį žmogaus polinkį išreikšti meilę (dvasingumą) šiame pasaulyje. Kuo tyresnė, švaresnė meilės išraiška – tuo harmoningesnis žmogus, tuo tvirtesnis jo ryšys su savo dvasine esybe, su kitais žmonėmis, su Kūrėju ir Kūrinija.

Ryškiausia meilės išraiška – Mathurya rasa, arba meilė tarp dviejų mylinčių žmonių, kurie sudaro porą. Visuomenėje tai santuoka, šeima, tačiau dvasinis šio ryšio aspektas yra gilesnis. Būtent santuokoje žmonės gali “išbandyti“ savo dvasingumą, atsisakydami egoizmo ir išgrynindami savo dvasines vertybes.

Juk santuoka – ne tik dvasinis dviejų žmonių ryšys, tai ir vaikų ugdymas, ir sąveika su giminėmis. Atlaikę visus išbandymus ir išgryninę dvasines vertybes, sutuoktiniai išugdo sakralinę savybę – gebėjimą mylėti besąlygiškai.

Sakhya rasa – tai draugystė, draugiški santykiai. Ir tai tikra draugystė, kai žmonės visose gyvenimo situacijose palaiko vienas kitą: geba ir pasidžiaugti kartu, ir bėdoje visada šalia, ir pasiaukoti nedvejodami gali.

Draugystėje neįmanomas savanaudiškumas ar išskaičiavimas. Tikrų draugų daug negali būti, nes draugystė – tai ne tik pokalbiai ar susitikimai, tai – nuolatinis ryšys, dvasinių energijų apykaita.

Meilė tarp tėvų ir vaikų Vedose vadinama Vatsalya rasa. Ši meilės išraiška tampriai susieta su Mathurya rasa (sutuoktinių meile), bet gali būti išreiškiama ir nepriklausomai nuo jos – kartais santykiai tarp sutuoktinių yra sudėtingi, bet meilės vaikams tai nepaliečia.

O vaikų, ypač mažų, širdelės yra atviros, todėl jie geba mylėti besąlygiškai. Jie myli savo tėvus su visais jų trūkumais ir dorybėmis.. Jei ir tėvai moka mylėti besąlygiškai, tuomet dvasinis tėvų ir vaikų ryšys išlieka stiprus visą gyvenimą.

Dasya rasa – tai meilės išraiška tarp mokytojo ir mokinio, arba – tarp vadovo ir pavaldinių. Tokie santykiai mūsų laikais – didelė retenybė, nes turintys valdžią žmonės atvirai išnaudoja pavaldinius.

Mokytojas arba vadovas turėtų būti lyg tėvas savo mokiniams ar pavaldiniams ir sudaryti sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti mokinio talentai, arba – kad pavaldiniai galėtų realizuoti savo gebėjimus konkrečiose socialinėse sąlygose.

Šiuose santykiuose negali būti jokio savanaudiškumo ar išnaudojimo – tik tuomet natūraliai gimsta pagarba, vienybė, sąveika ir tarnystė bendriems tikslams, tik tokiu atveju visi geriausiu būdu atlieka savo misiją.

Ir – Šanta rasa – tai meilė asmenims ar objektams, kurie mums turi sakralinę reikšmę, pavyzdžiui, meilė Tėvynei, Žemei, žmonijai, gamtai.. Arba – meilė tam tikriems asmenims arba istorinėms asmenybėms, kurie atvėrė išmintį. Tai gilus dvasinis pojūtis: meilė, dėkingumas, pagarba.

Meilė – didelė kurianti jėga.. Ją galime atpažinti pagal jos poveikį: ji viską pagerina, ištaiso, harmonizuoja. Besąlygiška, tyra Meilė turi nuostabią savybę: kuo daugiau jos atiduodame, tuo daugiau jos sugrįžta.. Ir šis sąveikos-apykaitos procesas yra be pabaigos.. ir todėl Meilė – amžina 🙂 ..

Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

Vedos apie kultūringą žmogų

*Kultūringas, arba – civilizuotas žmonių gyvenimas turėtų būti skirtas nuolatinei savišvietai, kūrybai, tobulėjimui, bendrai veiklai visų labui, vienybės ir harmoningos sąveikos puoselėjimui.

*Kultūringą žmogų apibūdina sąmoninga gyvenimo pozicija ir elgesys: jis sąžiningas, atsakingas, taikus, dorovingas, žingeidus, kūrybingas, orus, laisvas. Jo elgesio motyvacija – altruizmas. Tik tokį žmogų galime vadinti kultūringu.

*Nekultūringą žmogų galima atpažinti taip pat pagal elgesį. Jam būdingas žemas sąmoningumas, todėl jis yra valdomas instinktų ir dažnai savo elgesį lygina su gyvūnų elgesiu tam, kad jį pateisintų.

*Egoizmas – jo elgesio motyvacija: jis savanaudiškas, neatsakingas, linkęs meluoti ir apgaudinėti, neturintis dorovinių vertybių, ambicingas, žiaurus, pavydus, kerštingas, godus.

*Toks elgesys laikomas nekultūringu – iš esmės tai žmogaus degradacija, nes taip besielgdamas jis neišnaudoja savo unikalių prigimtinių žmogiškų savybių: sąmoningai veikti savo ir visų labui, mylėti ir kurti.

*Degraduojantis žmogus griauna save, savo aplinką ir gamtą. Dėl savanaudiškų tikslų jis gali lengvai peržengti bet kokias moralines vertybes.

*Nekultūringą žmogų net neetiška lyginti su gyvūnu – juk gyvūnas gyvena pagal gamtos suteiktus gyvūnijos pasaulio dėsnius. O štai neišnaudojantis jam suteiktų prigimtinių savybių žmogus tampa pavojingu ir neprognozuojamu..

*Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi svarbiausią pasirinkimą: vystyti savo prigimtines žmogiškas savybes ir savo gyvenimu harmonizuoti šį pasaulį, arba – paminti savo žmogišką prigimtį ir.. degraduoti. Dualiame pasaulyje tai lemiamas pasirinkimas.

*Todėl žmogus turi nuolat užduoti sau klausimą: pagerinsiu ar pabloginsiu savo elgesiu šią situaciją? Ir jei pastebi savyje egoizmo apraiškas – stabdyti jas ir vietoje jų pradėti ugdyti harmoningas savybes. Tai svarbu ne tik jam, bet ir visai žmonijai.

*Dualiame pasaulyje kiekviena savybė turi priešingybę, todėl lengva atsekti, kuo galima pakeisti, “išgydyti“kažkokią negatyvią savybę, pvz.: neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, melą – tiesa, ir t.t.. Tai raktas saviugdai. Bet yra universali jėga, kuri “gydo“ viską – tai besąlygiška Meilė: iš jos gimsta visos dorybės.

*Jokios išorinės demonstruojamos savybės nepadaro žmogaus kultūringu. Žmogaus kultūrą parodo tik jo veiksmų rezultatai. Negalime kultūringu vadinti gražiai atrodantį, sklandžiai kalbantį, turintį išsilavinimą, bet meluojantį, apgaudinėjantį, sėjantį nesantaiką ir nelaimes, ar kenkiantį kitiems žmogų.

*Kultūringas žmogus gerina visų žmonių gyvenimą, įkvepia kitus žmones tobulėti, o savo būsena (aukštu sąmoningumu) harmonizuoja kolektyvinę žmonijos sąmonę.

*Nugrimzti į dualumo iliuzijas labai lengva – tai tarsi čiuožimas slidžia nuokalne. O štai pakilti sunkiau, nes reikia išmokti atpažinti – kas traukia žemyn, o kas – padeda kilti.

*Savišvieta – tai būdas pažinti save ir supantį pasaulį, harmoningos sąveikos ir evoliucijos principus. O išreikšti žmogiškąją prigimtį – būti savimi, būti tikru Žmogumi – tai reiškia būti kultūringu 🙂 .

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ir vertė ruvi.lt)

Vedos apie karmą

* Ar tai, kas vyksta šiame pasaulyje, yra atsitiktinumai? Senosios Vedos teigia, kad ne: viskas čia turi pradžią ir priežastis. Štai tos priežastys ir yra vadinamos karma.

* Galima tai neigti ir priskirti tai tikėjimui ar svetimai kultūrai, tačiau karmos dėsnis yra vienas iš esminių dėsnių dualiame pasaulyje ir veikia jis nepriklausomai nuo žmonių nuomonės apie tai. Tam, kad galėtume suprasti, valdyti gyvenimą ir orientuotis jame, turime tiesiog žinoti šį dėsnį.

* Karma – neutralus principas, kuris valdo energijas ir minčių, žodžių, bei veiksmų judėjimą. Bet kokia patirtis kažko mus moko ir padeda dvasiniam vystymuisi.

* Vedos aiškina: “Žmogus tampa tokiu, kokie yra jo veiksmai.“ Jis tampa doru, jei jo veiksmai dori ir – nedoru, jei jo veiksmai negatyvūs. Dori veiksmai atneša gėrį, meilę, harmoniją ir tobulėjimą į mūsų gyvenimą, o negatyvūs veiksmai – skausmą, nelaimes, kančią ir stabdo mūsų progresą.

* Karma gali vystytis trejopai. Pirmasis kelias – griaunamoji veikla, Visatos dėsnių ir žmogiškumo principų pažeidimas, skausmo suteikimas ir kenkimas aplinkiniams. Tokie veiksmai atneša sunkias pasekmes: skausmą, netektis ir nelaimes.

Antrasis kelias – gyvenimas pagal visuomenėje veikiančius įstatymus. Taip gyvendamas, žmogus sulaukia trokštamų pasekmių žemiškame gyvenime: šlovės, turtų, pripažinimo, malonumų. Toks gyvenimas atrodo iš pirmo žvilgsnio laimingas, tačiau žemiški džiaugsmai – laikini, o rūpestis materialiais dalykais atitraukia nuo dvasinio augimo.

Trečiasis – dvasiškai stiprių ir ryžtingų žmonių kelias, kurie gyvena pagal Aukščiausius dorovės, Kūrinijos evoliucijos (Dieviškuosius) dėsnius, meilėje, džiaugsme, vienybėje ir tarnystėje visų labui. Dualiame pasaulyje tai nelengvas kelias, tačiau tokie žmonės – šviesos, meilės, dorovės nešėjai ir žmonijos evoliucijos garantai. Toks gyvenimas ne tik “užgesina“ praeitos karmos pasekmes, bet ir atveria Visatos sakralinės išminties lobynus.

* Kokią karmą bepatirtų šiuo metu žmogus, ji yra tokia, kokia yra reikalinga jam būtent dabar. Net ir bloga karma, jei ji išgyvenama išmintingai, gali tapti galingu katalizatoriumi dvasiniam augimui.

* Be karminių priežasčių ir pasekmių, yra ir karminiai ryšiai tarp žmonių. Tokie žmonės – tarsi veidrodžiai vienas kitam: jie mato vienas kitame savo trūkumus, jie turi vienodas gyvenimo programas ir panašias problemas. Neretai jie sudaro poras, kur santykiai sudėtingi, bet jei nors vienas iš jų pradeda taisyti savo klaidas – situacija keičiasi į gerąją pusę, nes karminis “egzaminas“ išlaikomas.

* Karmos dėsnis yra ir energijų apykaitos dėsnis, kuris byloja: negalima imti energijos daugiau, nei atiduodame. Kai imama daugiau, nei atiduodama – tai jau parazitavimas, kuris trikdo normalią energijų saveiką, iškreipia apykaitą, o galiausiai veda į sąstingį ir griūtį.

* Kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas, tuo daugiau energijos jis atiduoda ir tuo mažiau ima iš aplinkos. Taip yra todėl, kad aukšto sąmoningumo dėka jam tampa prieinama neribota Absoliuto energija per aukštesniuosius energetinius centrus (čakras) – Anahatą, Višudhą, Adžną, Sahasrarą.

* Parazituojantiems kitų žmonių energijomis, egoistiškiems žmonėms kelias į Absoliuto energiją yra uždarytas (nes užterštos arba uždarytos jų viršutinės čakros), o kartu neprieinamas ir dvasinis pasaulis su sakraline Visatos išmintimi. Dėl to parazituojantys žmonės priversti ieškoti išorinių energijos šaltinių, o jų gyvenimas tampa kova už būvį.

* Todėl nuodėmė, nusidėjimas – tai neteisinga energijos apykaita su Visata, su gamta, su kitais žmonėmis, parazitavimas kitų gyvų būtybių energija. Mokymai tenkintis mažu, nekaupti pertekliaus, neprisirišti prie laikinų vertybių – ir yra kelias į aukštesnę sąmonę ir dvasingumą.

* Senoji išmintis byloja: “Pasėsi mintį – užauginsi norą, pasėsi norą – užauginsi poelgį, pasėsi poelgį – užauginsi įprotį, pasėsi įprotį – užauginsi likimą.“ Todėl pradėti keistis, augti dvasiškai reikia nuo savo minčių.

* Visi mes šiame gyvenime mokomės: vieni lengviau, kiti – ilgiau ir sunkiau, bet visų mūsų tikslas vienas – pasiekti dvasinį tobulumą ir vienybę su visa gyvybe ir Kūrėju.

* Vienas iš klaidingų žmonių įsitikinimų yra tame, kad dvasinis tobulumas yra nepasiekiamas, arba kad tai yra kažkas išsigalvoto ir nereikalingo. Žmonės galvoja, kad dvasingi žmonės – tai kažkokio mistinio dvasinio pasaulio gyventojai, kurie nieko nesupranta apie pasaulietišką gyvenimą.

* Bet iš tiesų dvasingi žmonės – tai žmonės, kurie persisotino laimės paieškomis pasaulietiškame gyvenime, lygiai taip pat, kaip suaugęs žmogus praranda susidomėjimą vaikiškais žaidimais.

* Žmonija išaugo vaiko amžių ir turi žengti sekantį žingsnį – į subrendusio, atsakingo suaugusio žmogaus gyvenimą. Todėl dabar vyksta pagreitintas karmos veikimas – tą matome ir žmonių santykiuose, ir pasaulio įvykiuose.

* Tai išsigryninimo, apsivalymo metas, kai žmonija išsilaisvina nuo visko, kas jai trukdo žengti sekantį dvasinės evoliucijos žingsnį. Ir nors tai nelengva, o kartais ir skausminga – mes tikrai tai padarysime: žmonijos labui, Kūrinijos labui.. Evoliucijos niekas negali sustabdyti 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt