Per budizmo prizmę

*Visi kalba apie “sveiką nuovoką“, bet ką jie turi omenyje? Ar tai nereiškia galvoti taip, kaip visi kiti? Galvoti taip, kaip diktuoja minios beprotybė?

*Tu nuolat kybai ant svetimo pavadėlio: kažkas nori keptų bulvių, ir tu nori keptų bulvių. Kažkas valgo saldainį, ir tu nori saldainio. Ir taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės!

*Vagis sako savo sūnui: “Jei tu nesiliausi buvęs tokiu idiotiškai sąžiningu, tu niekada netapsi tokiu geru vagimi, kaip aš. “ Vagių visuomenėje sąžiningą žmogų laiko kvailiu.

*Bet ar neaišku, kad esi vagis, jei vagi svetimą? Bet šiandien visi galvoja, kad vagis nekaltas, kol jo nepagaus policija, kol jo nenuteis ir nepasodins į kalėjimą. Tas pats liečia ir korumpuotus politikus: kol jie slepia savo nusikaltimų įrodymus, visi juos laiko darbščiais ir sėkmingais žmonėmis. Tai tik įrodo, kaip toli pažengė minios beprotybė.

*Dauguma žmonių prarado dvasingumą. Jie daro kažką tik už pinigus. Jie nepajudins nė piršto, jei negaus už tai užmokesčio ar apdovanojimo. Tai, ką egoistas daro iš godumo, dvasingas žmogus daro iš gerumo. Žmogaus vertingumas nematuojamas pinigais.

*Sąmoningas žmogus – tas, kuris supranta realybę, todėl neleidžia iliuzijoms savęs apgauti. O žmonės, kurie nesuvokia realybės, nuolat ieško pramogų: kartais jie įsimyli, kartais prisivalgo, kartais paskaito knygą, kartais pasportuoja. Bet viskas kažkaip per jėgą, tik tam, kad save apgautų, kad pabėgtų nuo realybės.

*Visi kalba apie kultūrą, bet kokia ta kultūra iš tikrųjų? Tranki muzika, erotiški šokiai, sveiką nuovoką iškreipianti literatūra – tai tikrų tikriausias barbariškumas. Mes dirginame savo instinktus, o paskui skundžiamės jaunimu: “ Kas juos taip auklėja?“

*Žmonija progresavo nuo lanko ir strėlių iki arbaleto, nuo arbaleto iki spyruoklinio šautuvo, paskui iki automato, o galiausiai – ir iki atominio ginklo. Bet ar tai turi kažką bendro su dvasiniu progresu? Nemanau: tai tie patys laukiniai, šaudantys vieni į kitus, tik dabar jų rankose vis pavojingesni ginklai.

*Anksčiau žmonės taip pat nepasižymėjo dvasingumu: jie leido krūvas pinigų ir dėjo didžiules pastangas tam, kad statytų pilis – ir kam gi? Ogi tam, kad paskui dėl jų kariautų. Šiandien žmonės su dideliu entuziazmu tęsia šią beprotybę, skatindami priešiškumą ir vis labiau ginkluodamiesi.

*Jei žmonija pagaliau sugrįžtų į savo tikrąją dvasinę prigimtį, tuomet visos šiuolaikinės problemos būtų išspręstos. Tačiau šiandien viskas sukasi aplink pinigus, aistras, gurmaniškus malonumus, naudą, egoizmą – tai tikrų tikriausias beprotnamis! Šiuolaikinis pasaulis skiria visas savo žinias tik tam, kad prieitų aklavietę.

*Žmonės nuolat užimti savo egoistinių poreikių tenkinimu. Jie visą laiką stengiasi kažką padaryti asmeniškai sau. Tačiau viskas, kas grįsta egoizmu – tiesus kelias į nusivylimus ir iliuzijas.

*Visi kenčia nuo savo iškreipto požiūrio į gyvenimą. Jei žmogus žiūri į pasaulį tik iš egoistinio taško, jis viską mato iškreiptai – susireikšminimas, puikybė, pavydas, gobšumas – užgožia bendrą pasaulio vaizdą, vienybę, todėl žmogus gyvena savo mažame pasaulėlyje išskirtinai savo poreikiais ir norais.

*Jei norime tikro dvasinio progreso žmonijai – turime keisti, plėsti mūsų požiūrį į gyvenimą, turime suvokti faktą, kad mes esame viena su visata, planeta, žmonija ir visa gyvybe. Turime ne tik suvokti šį faktą, bet ir remtis juo gyvenime – tai pati svarbiausia užduotis kiekvieno žmogaus gyvenime.

*Suprantame tai ar ne, bet mes visi esame susieti. Todėl dvasingas, sąmoningas žmogus visada jaučiasi geriau tuomet, kai kažką daro dėl kitų ar kažką atiduoda kitiems, nei kuomet ima. Kuo daugiau žmogus daro dėl kitų, tuo ryškiau skleidžiasi jo dvasingumas, ir atvirkščiai – kuo daugiau žmogus daro tik sau, tuo greičiau gęsta dvasingumas, o jo gyvenime vis daugiau iliuzijų.

*Egoistui atrodo, kad kažką padaryti dėl kito ar kažką atiduoti kitam – tai praradimas. Tačiau iš tikrųjų padėti kitam – tai didžiausia dvasingumo išraiška ir laimė žmogui – tame gimsta vienybė, santarvė ir pilnatvė.

*Jei pažvelgsime į gamtą – žemė ir dangus atiduoda, vanduo atiduoda, augalai atiduoda, žmonės atiduoda. Visi kažką atiduoda vienas kitam. Ir mums gali padėti atgimti ir suklestėti toks tarpusavio dovanojimas-dalinimasis.

*Mums reikia nusiimti tuos iliuzijų akinius ir pamatyti realybę ir viską taip, kaip yra iš tiesų. Tuomet mes suvoksime, kad kalnai ir upės, medžiai ir žolynai negyvuoja atskirai nuo mūsų. Šis pasaulis – tavo pasaulis, mano pasaulis, mūsų pasaulis – ir mes visi esame tarsi mažos liepsnelės, apšviečiančios vieni kitus.

Mintys iš Kodo Sovaki rosi knygos “Tau“, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

2 mintys apie „Per budizmo prizmę“

  1. Labas Rūta, man patiko prasmingos ir gilios mintys , išreikštos per budizmo prizmę. O viską vainikavo paskutinis sakinys ,, …mes visi esame tarsi mažos liepsnelės, apšviečiančios vieni kitus.“ Ačiū, miela Rūta, už ryškiai šviečiantį ruvi.lt tinklalapį!
    Šviesos visiems!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s