Kategorija: Mokymai

Kartais išminčiaus žodžiai sukelia jumyse tokį atgarsį, kad jūs pagalvojate: “Bet visa tai aš jau žinau.. aš tai žinojau… aš tai jau kažkur girdėjau… ir kaip aš galėjau tai pamiršti?..“

Jūs tai pamiršote todėl, kad ilgai klaidžiojote aplinkiniais keliais, ir tų kelių dulkės palaipsniui uždengė nuo jūsų tas tiesas. Bet jos visada jumyse, jos gali būti paslėptos, užmigusios, ir reikia, kad kažkas jas pažadintų. 

Ir tas kažkas beldžiasi į jūsų duris, siunčia jums keletą šviesos spindulių – ir jūsų giliai užslėpti prisiminimai išplaukia į paviršių. Vieniems šis pabudimas įvyksta labai greitai, kitiems – tenka palaukti ilgiau.

Todėl jei mes klausomės išminčių žodžių, tai tik tam, kad vėl atrastume tai, ką mes jau žinome. Taip, išminčiai kalba mums tik tai, ką mes jau žinome, tačiau tos žinios dar snaudžia mūsų pasąmonėje.

Pats Kūrėjas iš pat pradžių suteikė mums tas prigimtines tiesas, o išminčių žodžiai tik pažadina mumyse jų aidą.

Mintys iš O. M Aivanchovo knygų, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai darbo dienos rytą niūrių žmonių minioje pamatai žmogų, kuris šypsosi, džiaugdamasis tuo, kad šviečia saulė, čiulba paukščiai, tuo, kad tiesiog gyvena, kvėpuoja, vaikšto, tuomet daugeliui žmonių atrodo, kad toks žmogus ne iš šio pasaulio.

Tokie žmonės visada geranoriškai nusiteikę. Jie lyg saulės spinduliai. Jų šviesoje viskas tarsi atgyja ir pražysta. Šalia jų visada harmonijos ir džiaugsmo pojūtis.

Iš esmės tai ir yra dvasingumas – gyvenimas harmonijoje su savimi, su pasauliu, su gamta. Dvasingumas – tai ne ritualai, ne pamokslavimas, ne sekimas paskui guru. 

Dvasingas žmogus harmonizuoja pasaulį aplink save, daro jį šviesesniu, geresniu. Jo dvasingumas regimas ir juntamas.

O jei žmogus galvoja, kad yra dvasingas, bet pykstasi su artimaisiais, iš aukšto žiūri į kitus, tuomet tai ne dvasingumas. Juk galima ištisas valandas melstis, pasninkauti, laikytis religinių tradicijų, bet gyvenime elgtis destruktyviai.

Dvasingumas – tai pirmiausiai mūsų sielos būsena. Tai aiškumas, sąžiningumas, atsakingumas, besąlygiška meilė, tyrumas, nuoširdumas, geranoriškumas.

Dvasingas žmogus niekam neprimeta savo pasaulėžiūros, jis savo vidine šviesa nušviečia ir parodo kitų žmonių vidinę šviesą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai žmogaus mintys tyros, pats Kūrėjas jį palaiko ir veda. Žmogus yra harmonijoje su Kūrinija.

Bet kai tik atsiranda negatyvus požiūris ir tokios pat negatyvios reakcijos, ryšys su  aukštesniuoju pasauliu nutrūksta.

Žmogus kaipmat papuola į žemų vibracijų, savo ego įtaką, prarasdamas save – ryšį su savo dvasia. Atitrauktas nuo savo aukštesniojo “aš“ ir aukštesniosios realybės, jis įsitraukia į iliuzijų pasaulį.

Žmogus tampa neigiamų emocijų ir baimės įkaitu, o jos turi “savo tiesos“ traktuotę, kur bet koks įvykis nuspalvinamas negatyvumu, kuris, savo ruožtu, formuoja būsimus įvykius iškreiptu būdu.

Žmogus patenka į kovos ir konflikto zoną, kur jo ego įsitvirtina ir plečiasi, įtraukdamas sąmonę į emocinį sūkurį, iš kurio gali išsilaisvinti tik tas, kas dar galutinai neprarado ryšio su savo dvasia ir valia.

Štai čia ir išryškėja tikroji esmė. Jei žinios tapo patirties tiesa ir tikėjimu, tuomet žmogus įveikia bet kokią negatyvią situaciją, darydamas išvadas iš gautos patirties. O jei ne, tuomet emocijos ir baimė užvaldo sąmonę.

Aukščiausia dorybė išreiškiama nuolatiniu nesąmoningumo įveikimu. Dorybė neklysta, todėl gali atskirti laikiną nuo amžino, tiesą nuo iliuzijos. Ir užgimti ji gali tik širdies gilumoje.

Padėka autorei! Pagal Evos Štern tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Blogis išreiškiamas siekiu didinti kančią ir skausmą. Jis laimi ne tuomet, kai nesutinka pasipriešinimo, tikroji blogio pergalė – tai kuomet gimsta atsakomasis blogis, štai tuomet jis plačiai plinta ir dauginasi.

Ir viena iš labiausiai paplitusių blogio didinimo strategijų – tai kuomet viena iš blogio apraiškų paskelbiama “gėriu“.

Tokiu atveju blogis stoja į kovą su pačiu savimi, imituodamas Šviesos ir Tamsos konfliktą, o visa tai stebintys apsigauna tokia regimybe, stodami į blogio pusę, kuris save paskelbė gėriu, ir tuo pačiu užsikrečia blogiu.

Kai sakoma: “Gėris turi būti su kumščiais“, dažnai pamirštama, kad “kumščiai“ – tai neapykanta ir noras suteikti skausmą, todėl “gėris su kumščiais“ ir yra tas pats blogis, tiesiog jis kitoje barikadų pusėje.

Pasipriešinimas blogiui – tai ne blogio veiksmų ir siekių pakartojimas. Pasipriešinti blogiui – reiškia neleisti jam įsiskverbti į sąmonę, apsimetus įvairiais apgaulingais pavidalais.

Padėka autoriui! Pagal En Merkar tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Sunkiausia liga – tai Ramybės (Šanti) nebuvimas. Jei protas yra ramus, tuomet ir kūnas bus sveikas. Todėl kiekvienas žmogus, kuris nori būti sveikas, turėtų atidžiai stebėti savo emocijas, jausmus ir motyvus, kurie įtakoja jo gyvenimą.

Lygiai taip pat, kaip jūs reguliariai skalbiate savo drabužius, jums būtina reguliariai apvalyti savo protą nuo visokiausio užterštumo. Priešingu atveju nuo susikaupusių prote nešvarumų gali susiformuoti blogi įpročiai, kuriais bus sunku atsikratyti – panašiai, kaip išskalbti labai purvinus  drabužius.

Todėl proto švarinimo procesas turėtų būti kasdieninis. Sekite, kad joks purvas nenusėstų jūsų prote. Todėl bendrauti reikėtų su tokiais žmonėmis, kurie neskleidžia to, kas teršia žmonių protą.

Melas, nesąžiningumas. palaidumas, žiaurumas, godumas, neapykanta – visa tai teršia protą. Tuo tarpu Tiesa (Satja), Dorovė (Dharma), Ramybė (Šanti) ir Meilė (Prema) – skaidrina protą.

Jei jūs kvėpuojate Tyru Dorybingumo oru, tuomet jūsų proto nepasieks jokios ligas sukeliančios bakterijos ar virusai, ir sveiki bus ir protas, ir kūnas. 

Mintys iš Satja Sai Babos pasisakymų, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Darydami gerus darbus, nelaukite žmonių reakcijos ar atpildo, tiesiog dalinkitės tuo, ką jūs galite atiduoti. Nesvarbu, kas tai – geras žodis, palaikymas sunkią akimirką ar konkreti pagalba.

Jei darydami gerus darbus tikitės, kad tai, ką jūs darote kitiems, turi sugrįžti jums ypatingu atpildu, tuomet toks gerumas – parodomasis, tai asmeninės naudos paieškos. Neapgaudinėkite savęs ir kitų – žmonės tai jaučia.

Verčiau pasidžiaukite tuo, kad darote gerus darbus – tai ir yra tikrasis gerumas. Gerumas – visada besąlygiškas ir tyras noras pagelbėti, palengvinti kitam, nudžiuginti žmogų, sušildyti dėmesiu ir rūpesčiu.

Tačiau ir žmogus, kuriam pagelbėjo, turi tai prisiminti ir jausti nuoširdų dėkingumą – tai sveikos žmonių tarpusavio sąveikos ir vienybės pagrindas.

Kiekvieno žmogaus širdyje yra suvokimas, kad visi mes, žmonija, esame didžiulė šeima, todėl net nedidelis gerumo gestas gali daug ką pakeisti – didinti harmoniją ir bendrą visų mūsų gerovę.

Atminkime: vienybės ir darnos pagrindai mūsų pasaulyje griūva tuomet, kai padaręs gerą darbą, nuolat tai primena, o sušildytas gerumu, tai pamiršta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ramybė – tai kuomet tau nekelia nerimo pašalinės mintys.

Kai tu nesijaudini, kad rytoj gali nutikti tai, ko tu nenori.

Kai tau nereikia eiti ten, kur tu nenori.

Kuomet tai, ką tu darai – tai ir yra džiaugsmas. 

Tai kuomet tu nustoji kontroliuoti supantį pasaulį ir supranti – jis tiesiog yra. Ir tu – tiesiog jo dalis. Ir ties tuo visi klausimai išnyksta.

Ir štai jeigu tokia vidinė ramybė pasiekta, tuomet galima ir kitiems dovanoti šią ramią, taikią, džiaugsmingą savo sielos būseną.

Padėka autoriui! Pagal Arturo Darra esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartą pažinęs balanso būseną, pažinai savo dvasią.

Yra labai unikali būsena, kurią gali įvaldyti kiekvienas žmogus, ir nors ji nelengvai pasiekiama, tačiau įvaldęs ją, kartu su ja gauna ir tam tikrą gebėjimą, kuris prilygsta gamtos jėgų pažinimui. 

Tai balanso būsena. Visų energijų ir jėgų pusiausvyra, vidinio pasaulio pusiausvyra, kuri įtakoja viską, kas su mumis vyksta išoriniame pasaulyje. Nuostabi ir stebuklinga būsena, atnešanti ramybę ir sąmoningumą kiekviename veiksme, kiekviename žingsnyje.

Būdamas balanso būsenoje, esi savo paties dvasioje, o tai yra ir vidinė ašis, ir nulinis taškas, ir pradžia, ir begalybė. Gauni tai, ką atiduodi, užpildai savo pasaulį tuo, ką pats renkiesi…

Tam, kad pažintų šią būseną ir būtų joje, žmogui reikia atrasti savyje “nulinį tašką, atramos tašką“, o suradus, laikytis to taško.

Kelias į ją kiekvienam savas, bet pradžia, be kurios nebus ir kelio, visiems vienoda – tai klausimas: “kas mes?“…

Padėka autorei! Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai didžiausias stebuklas, kad žmogus, kuriam tenka susidurti su daugybe išbandymų, sugeba, lyg lotoso žiedas, iškilti virš vandens.

Lotosas auga dumble, tačiau išlieka nepriekaištingai švarus visą savo gyvenimą.

Net jei smarkiai lyja, ir vanduo pakyla, tačiau lotoso žiedas, nežiūrint į nieką, visada išlieka virš jo. 

Lygiai tokia pati ir žmogaus dvasios prigimtis.

Pagal Mudži miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir dvasinio tyrumo mums visiems 🙂 !