Kategorija: Mintys

Asmeninis pavyzdys yra natūralus auklėjimo ir mokymo metodas.

Veiksmų pastovumas sukuria įprotį.

Baimė yra emocinė reakcija į nežinomybę, barjeras tarp pažinto ir nepažinto.

Bet kuris tikslas yra tarpinis todėl, kad niekas tiksliai nežino tobulėjimo ribų.

Laikas tarp dabarties ir ateities yra auksinis laikas, suteikiantis žmogui šansą ir galimybę ištaisyti situaciją, peržiūrėti savo išankstinius rezultatus ir įeiti į savo ateitį atsinaujinusiu ir laimingu.

Viskas, ko dar nėra, yra apspręsta tuo, kas jau yra.

Noras turėti mažiau yra galimybė turėti daugiau.

Kiekvienas eilinis troškimas turėti ir valdyti kaskart praplečia kančios ribas.

Kuo mažiau vidinės laisvės, tuo daugiau išorinės nelaisvės. Kuo mažiau išorinės nelaisvės, tuo daugiau vidinės laisvės.

Nepasiruošusiam žmogui laisvė atrodo kaip didžiausia nelaisvė.

Patys tvirčiausi žmogiški santykiai yra santykiai, grįsti laisve ir abipusiu vidiniu troškimu būti kartu.

Supratimo jėga yra norėjime suprasti.

Kiekvienas turi šansą, nes kiekvienas turi pasirinkimo laisvę.

Nebėkite nuo savęs, nes visvien pas save atbėgsite.

Bet kokios sistemos viduje laisvė tėra iliuzija.

Kam kentėti, jei yra džiaugsmas?

Pažink save ir tapsi laisvas.

Viskas visiems yra duota šiame gyvenime, bet ne viskas yra imama.

Tikra vertybė nustatoma naudingumu, o ne kaina.

Pagrindinis dvasios penas yra žinių apie tiesą energija.

Tiesa yra tai, kas patvirtinta ir patikrinta laiku.

Tikras ir realus laikas yra dabar momentas. Tikras ir realus erdvės momentas yra momentas čia.

Viskas, ką mes darome kiekvienas atskirai, visuomet turi poveikį Visumai.

Tai, ką kuriame šiandien, rytoj bus mūsų realybė.

Jei žmogus “netelpa“ į visuomenės apibrėžtus rėmus, tai dažniausiai reiškia, kad jis laisvai išreiškia savo genijaus dvasią.

Protas – kūno kompiuteris.

Poliariškumas suteikia galimybę pamatyti kontrastą ir remiantis tuo padaryti pasirinkimą.

Mūsų vidinis negatyvumas tėra mūsų pačių energija, kuri užstrigo, užsistovėjo ir negali ilgą laiką laisvai judėti.

Be absoliučios tiesos žinojimo dvasinis progresas neįmanomas.

Dviejų kraštutinumų tiesos susivienijusios tampa absoliučia tiesa.

Ginče gimsta kiekvieno iš besiginčijančių pusių teisybė.

Kiekvienas gali judėti arba augimo, arba griovimo keliu – kitų kelių nėra.

Žmogus kenčia dėl meilės kai nori, kad jį mylėtų taip, kaip jis to nori.

Reikalingas augimas bendravime, o ne bendravimas dėl bendravimo. Reikalingas pažinimo augimas, o ne pažinimas dėl pažinimo.

(Mintys iš įvairių paskaitų)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

“Aiškumas – štai gilios minties išskirtinis bruožas.“

“Prekiaudamas garbe nepraturtėsi.“

“Nelengva vertinti žmogų taip, kaip jam to norisi.“

“Žmonės paprastai kankina savo artimuosius, prisidengdami tuo, kad linki jiems gero.“

“Mes teisinamės, kad neturime laiko svarbiems dalykams, tuo tarpu dažnai neriamės iš kailio, siekdami niekingų tikslų.“

“Menas patikti – tai mokėjimas apgaudinėti.“

“Žmonių dorovė kur kas lengviau pagadinama, nei pataisoma.“

“Prievarta gėrio nesukursi.“

“Kad išmokytume žmonės mėgautis tikromis vertybėmis, mes turime atimti iš jų apgaulingas gėrybes; geras grūdas nesudygs, jei neišravėsime aplink piktžolių.“

“Neturėti nė vienos dorybės neįmanoma lygiai taip pat, kaip neturėti nei vienos ydos.“

“Pas mus pakankamai daug gerų taisyklių, tik mažai gerų mokančiųjų (mokytojų) pavyzdžių.“

“Tinginystė – miegančio proto požymis.“

“Genialumo nepadirbsi.“

“Kas gerbia save, tą gerbia ir kiti žmonės.“ ( Šių minčių autorius – L. de Klapje Vovenargas)

“Dosnumas ne tame, kad duoti daug, o tame, kad duoti laiku.“

“Skatiko nevertas jausmas, kuris turi savo kainą.“

“Revoliucijos vykdomos ne tik todėl, kad viena pusė tapo išmintingesnė, bet ir todėl, kad kita peržengė visas padorumo ribas.“ (A.de Rivarolis)

“Nebijok priešų: pikčiausias žmogaus priešas – jis pats.“

“Daugelis dalykų mums nesuprantami ne todėl, kad mūsų suvokimas silpnas, bet todėl, kad tie dalykai neįeina į mūsų suvokimų akiratį.“

“Jei nori būti laimingas – būk.“

“Ką turim – nesaugom; pametę – verkiam.“

“Daugelis žmonių panašūs į dešras: kuo juos prikemša, tą jie ir nešioja savyje.“

“Bet koks daiktas yra begalinės įvairovės išraiškos forma.“

“Iš visų vaisių (darbo) geriausius atneša geras auklėjimas.“

“Atsek visa ko pradžią, ir tu daug ką suprasi.“

“Geriau pasakyk mažiau, bet gerai.“

“Visi sako, kad sveikata brangesnė už viską; bet niekas ja nesirūpina.“ (K.Prutkovas)

(parinko ruvi.lt)

🙂 Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Spręskite..

Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
– Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko namalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps.. o vandens stiklinėje liks tiek pat..
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
– Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti..

Laimė

Žmonės daug nusidėdavo ir tuo užrūstino Olimpo dievus. Jie nusprendė pamokyti žmones ir susirinko pasitarti, kokiu būdu tai geriau padaryti. Galiausiai nusprendė paslėpti laimę – kad žmogus jos ieškotų, o atradęs vertintų.. Tačiau kur?
– Paslėpsime ją danguje, kad kuo ilgiau jos ieškotų.
– Netinka, nes žmonės išras skraidančias mašinas ir jas pasieks.
– Tada slėpsime giliai po žeme.
– Ne, žmonės sugalvos žemes rausiančias mašinas ir greitai suras laimę..
– Paslėpsime ją kitoje planetoje!
– Nuskris ir ten..
Tuomet vyriausias Olimpo dievas tarė:
– O mes paslėpsime laimę giliai žmogaus širdyje!. Ieškodami išorėje, jie tikrai nesusipras, kad laimė – juose..
..Taip ir ieško iki šiol žmonės laimės.. ir tik atkakliausi atranda 🙂 ..

Buskite!

Kai Buda tapo Nušvitusiuoju, savo paties nuostabai, jis padarė paprastą išvadą:
– Neįtikėtina! Reiškia, aš nuo gimimo buvau nušvitęs, o visos šitos grandinės ir pančiai tebuvo.. sapnas!
Ir nuo to laiko, kai jo paklausdavo, ką daryti ir kaip atsikratyti ydų, jis atsakydavo visiems vienodai:
– Buskite. Būkite sąmoningi.
Klausydamas Budos patarimų žmonėms jo mokinys Ananda paklausė:
– Mokytojau, žmonės pas tave ateina su įvairiausiais ir labai skirtingais klausimais, o tu visiems jiems atsakai vienodai. Kad ir šiandien: ir nuo pykčio, ir nuo godumo, ir nuo apsivalgymo tu jiems davei tą patį patarimą.. Kaip tai suprasti?
Buda atsakė:
– Taip, jų ydos skiriasi, kaip skiriasi sapnai, kuriuos sapnuoja skirtingi žmonės. Bet jei jie ateis pas mane patarimo, kiekvienam patarsiu pirmiausiai pabusti ir tapti sąmoningu: nustoti sapnuoti gali tik pabudęs, ir tik pabudęs gali tapti sąmoningu..

Aplinkybės mus ar mes aplinkybes?

Jauna mergina skundžiasi savo tėvui:
– Tėve, mano gyvenimas toks sunkus.. toks įspūdis, kad nuolat plaukiu prieš srovę.. Aš pavargau, ką man daryti?
Vietoje atsakymo tėvas pastatė ant viryklės tris vienodo dydžio puodus su vandeniu. Į vieną įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią įbėrė kavos. Po kiek laiko ištraukė iš verdančio vandens morką ir kiaušinį, o į puodelį įpylė kvapnią kavą iš trečio puodo.
– Kas pasikeitė? – paklausė jis dukters.
– Morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo vandenyje, – kiek nustebinta klausimo, atsakė duktė.
– Ne, mano vaike, tai tik paviršutinis žvilgsnis. Pažiūrėk į buvusią tvirtą morką: pabuvojusi verdančiame vandenyje, ji pasidarė minkšta. Skystas ir trapus kiaušinis pasidarė kietas. Išoriškai jie nepasikeitė, jie tik pakeitė savo struktūrą, paveikti vienodų nepalankių sąlygų – verdančio vandens. Taip ir žmonės: stiprūs išoriškai gali išskysti ir nusilpti ten, kur trapūs ir švelnūs tvirtėja..
– O kava? – paklausė duktė.
– O, tai įdomiausia! Kavos milteliai visiškai ištirpo naujoje priešiškoje aplinkoje ir net pakeitė ją: pavertė verdantį vandenį nuostabiu aromatingu gėrimu.. Gyvenime, vaike, yra ypatingi žmonės, kurie nesikeičia veikiami aplinkybių – jie keičia pačias aplinkybes ir paverčia jas kažkuo nuostabiu.. tuo pačiu gaudami vertingą patirtį ir žinias.. Taigi, nuspręsk pati: leisi aplinkybėms ir toliau tave veikti, ar pati jas kursi..

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 😀

… Gyvenimas labai paprastas: ką mes atiduodame, tai ir gauname. Tik mes patys atsakingi už visus įvykius mūsų gyvenime, kokie jie bebūtų. Kai tik įsileidžiame harmoniją ir balansą į savo sąmonę, visa tai pradeda atsikartoti ir mūsų gyvenime. Mūsų mintys – visa ko pradžia ir mes visada galime jas keisti norima linkme. Mes turime daugybę pasirinkimų, apie ką galvoti, o mūsų pasąmonė pažodžiui priima viską, kuo mes tikime, kaip gyvenimo programą.

…Sveika sąmonė – tai pozityvi sąmonė. Pozityvumas – prigimtinė kiekvieno žmogaus sąmonės būsena. Negatyvios mintys lyg virusas pažeidžia sąmonę ir iškreipia pasaulio suvokimą. Tai lyg liga, nuo kurios reikia būtinai gydytis pozityviu mąstymu, kitaip negatyvios mintys taps mūsų gyvenimo programa ir mūsų realybe. Nuo gerų minčių galvos neskauda, o įtakoti gerų minčių poelgiai atneša džiaugsmą ir pilnatvę.

…Metafizinis požiūris – tai žengimas už fizinės realybės ribų ir priartėjimas prie psichinės fizinio reiškinio priežasties. Žmogaus gyvenime tai reikštų minčių analizę. Jei gyvenime nesiseka, reiškia, žmogus kabinasi už negatyvių ribojančių įsitikinimų. Kad juos pakeistume, turime keisti savo mintis. Į sugniaužtą kumštį jau nieko neįdėsi, todėl jei norime keisti savo gyvenimą, turime atsiverti naujoms pozityvioms mintims ir naujoms galimybėms.

…Kai mes suaugame, mes turime polinkį atkurti emocinę mūsų vaikystės atmosferą. Jeigu mus nuoširdžiai mylėjo vaikystėje, tai ir suaugę mes mylime save ir žmones, ir skleidžiame meilę savo gyvenime. Ir atvirkščiai – jei nepatyrėme vaikystėje šilumos, mes nemokėsime jos dovanoti sau ir aplinkiniams. Kai tai suvokiame, galime mokytis mylėti, tą daryti niekada nevėlu, nes meilė ir gebėjimas mylėti stebuklingai keičia bet kurį gyvenimo tarpsnį.

.. Gausa tai ne tik daiktai ar pinigai, tai sveikata, bendravimas, galimybės, bendradarbiavimas ir džiaugsmas dėl savirealizacijos. Daugeliui su žodžiu “gausa“ siejasi kraštutinumai ar perteklius, bet tai yra klaidingas suvokimas. Žmogus turi gyventi gausoje, jis taip sukurtas, apsižvalgykite aplink, į gamtą – ten niekas nieko nestokoja. Gausos principas byloja: visiems visko užtenka, nes gausa – ne pinigai, o vidinė žmogaus būsena.

… Nepriteklius yra ne tik mąstymo trūkumas ar nesuvokimas, tai yra negatyvi dvasinė būsena, kuri parodo Visatos dėsnių nepaisymą ir savęs žlugdymą. Kertinis gausos energijos pritraukimo principas – pasitikėjimas savimi ir nuolatinis gausos energijos stiprinimas pozityviomis mintimis. Labai svarbus momentas – atsisakyti negatyvių minčių ir pavydo. Taip pat nepamirškime, kad negatyviai nusitekę žmonės šalia labai greitai sumažina mūsų pozityvią gausos energiją..

…Gausos suvokimas prasideda mūsų galvose, mūsų mintyse. Kai tik padarome pasirinkimą gyventi gausoje, mes pajungiame savo vidines jėgas (kurios pritraukia išorines) savo pasirinkimo realizavimui. Būtent gausos pasirinkimas yra kertinis, visa kita yra tik priemonės ir instrumentai. Labai svarbu kaupti, nuolat palaikyti gausos energiją savo mintimis ir įsitikinimais, kad tai taptų jėga.

…Nepamirškime, kad tik asmenybės gali kurti savo gyvenimą, todėl stiprinkime pasitikėjimą savimi, orumą, meilę sau, kitaip visi troškimai kels vidinius prieštaravimus ir neįgaus jėgos realizacijai. Būtinai reikia turėti konkrečius tikslus, jokių “gerai būtų.., jeigu.., kada nors..“. Neturi būti jokios kovos, viską turime pasiekti lengvai, pagal savo įsitikinimus. Mes laisvi, visus apribojimus sau užsidedame patys. Vietoje apribojimų pradėkime mąstyti pozityviai.

…Būkime dėkingi už viską savo gyvenime, net už atrodančias smulkmenas ar kasdieninius dalykus. Dėkingumu išreiškiame pritarimą gyvenimui ir pritraukiame sėkmę ir gausą į savo gyvenimą. Kiekvieną rytą pradėkime nuo pozityvaus nusiteikimo: meilės sau, savo artimiesiems, dėkingumo gyvenimui ir nusiteikimo gerai dienai. Kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija, todėl įpraskime fiksuotis į gėrį ir grožį..

.. Mes patys padarome savo gyvenimą sudėtingą, dažnai stengiamės daryti tai, kas neįmanoma.. Užsiemę tais sudėtingumais, dažnai praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų.. O juk reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

…Pradinis jėgos taškas – visada dabartiniame momente. Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį. Energija – tai gyvenimo procesų palaikymo instrumentas, ji yra neutrali, mes patys savo mintimis suteikiame jai vienokį ar kitokį atspalvį, o kartu ir atitinkamą gyvenimo kryptį.

… Gera nuotaika mūsų širdyse visada yra mūsų rankose. Gyvenimo džiaugsmas yra tame, kad galime nuolat tobulėti. Vidinis grožis yra mūsų mintys: švarios, pozityvios, nuo to priklauso ir išorinis grožis, nes vidus veikia išorę. Suprask ir valdyk savo mintis, tuomet tapsi Kūrėju.. Juokas – greičiausias būdas pajusti savo dvasią, o šypsena – angelo bučinys 🙂 ..

(Mintys iš įvairių paskaitų, parinko ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Savo pasiimsite sau

Kartą Buda keliaudamas su savo mokiniais priėjo kaimą, kuriame gyveno jo mokymo priešininkai. Gyventojai išpuolė iš savo namų, apsupo Budą su mokiniais ir ėmė juos įžeidinėti. Mokiniai pradėjo ginčytis, bet Buda juos sustabdė:
– Jūs nuvylėte mane. Šie žmonės pikti, jiems atrodo, kad aš jų religijos priešas, todėl natūralu – jie mane plūsta. Bet kodėl pykstate jūs? Kodėl leidžiate savimi manipuliuoti? Pykdami jūs atiduodate jiems savo laisvę ir darotės priklausomi nuo jų.

Gyventojai nesitikėjo tokios Budos reakcijos ir pritilo. Buda kreipėsi į juos:
– Ar jūs viską pasakėte? Jei ne, turėsite progos tai padaryti, kai mes grįždami užsuksime..
Žmonės nustebę paklausė:
– Bet juk mes įžeidėme tave, kodėl tu nepyksti?

– Jūs laisvi žmonės, – atsakė Buda – ir jūs turite teisę išreikšti save. Aš pasirenku nereaguoti į tai, nes aš taip pat esu laisvas žmogus. Niekas negali priversti manęs reaguoti, aš esu savo išraiškų šeimininkas. Mano poelgiai yra įtakoti mano vidinės būsenos, mano širdyje yra taika. O dabar aš norėčiau užduoti jums klausimą.. 
Gyventojai sukluso.

– Kaimyninio kaimo gyventojai sutiko mane su džiaugsmu, – tęsė Buda – ir atnešė gėlių, vaisių ir saldumynų. Aš padėkojau jiems ir atsakiau, kad mes jau pusryčiavome, palaiminau vaišes bei dovanas ir paprašiau neštis jas namo – mes nesinešame su savimi kelionėse maisto. Dabar aš klausiu jūsų: kaip jūs manote, ką jie padarė su vaišėmis?
Vienas žmogus iš kaimo gyventojų atsakė:
– Turbūt, jie pasiėmė jas namo ir išdalino vaisius ir saldumynus savo šeimoms, savo vaikams..

Buda šyptelėjo:
– Taip, būtent.. O dabar pagalvokite, ką jūs darysite su savo įžeidimais ir prakeiksmais? Aš nepriimu jų. Tame kaime aš atsisakiau vaisių ir saldumynų, ir žmonės mielai juos pasidalino, tai atnešė jiems džiaugsmą. O ką galite padaryti jūs?.. Parsinešti namo tą įžeidimų ir prakeiksmų naštą  .. ar gali ji atnešti jums ir jūsų šeimoms džiaugsmo?.. spręskite patys.

Kibiras obuolių   

Vienas žmogus nusipirko savo svajonių namą su gražiu sodu. Ir atsitik tu man taip – šalia gyveno pavydus kaimynas, kuris vis apkartindavo gyvenimą ir sugadindavo nuotaiką savo keistais piktybiškais poelgiais.. Vieną rytą pabudo naujas namo šeimininkas ir su puikia nuotaika išsiruošė į savo gražų sodą. Atvėrė duris – o ten nuožmiojo kaimyno pastatytas pilnutėlis pamazgų kibiras..

Žmogus paėmė kibirą, išpylė pamazgas, švarutėliai išplovė kibirą. Po to jis nuėjo į savo sodą, pririnko pilną kibirą gražiausių prinokusių obuolių ir nuėjo pas keistuolį kaimyną. Išgirdęs skambutį ir pamatęs naująjį kaimyną, šis piktdžiugiškai pagalvojo: “pagaliau aš jį įsiutinau..“ Jis plačiai atidarė duris ir pasiruošė barniui, bet.. nustėro.
Naujasis kaimynas plačiai šypsodamasis pasisveikino ir padavė kibirą puikių kvapnių obuolių:
– Kiekvienas dalinasi tuo, kuo turtingas.. 🙂
 
Stebuklingas receptas kiekvienai dienai 🙂

1. Imame DIENĄ ir gerai nuvalome pavydą, neapykantą, nusivylimą, godumą, užsispyrimą, egoizmą, abejingumą ir visas kitas nereikalingas priemaišas.

2. Į švariai nuvalytą DIENĄ su kaupu iš akies negailėdami pridedame optimizmo, pilną saują džiaugsmo, šaukštelį entuziazmo, keletą grūdelių kantrybės, po žiupsnelį pakantumo ir mandagumo, ir viską švelniai išmaišome.

3. Gautą mišinį gausiai užliejame MEILE..

Paruoštą patiekalą būtinai papuošiame spalvingais gerumo ir dėmesio žiedlapiais. Patiekiame kasdien su šiltų žodžių ir šypsenų garnyru 🙂 .
Valgyti iki soties! 😉 Gero apetito!! 😀

NE PINIGUOSE LAIMĖ

– Mokytojau, ar tiesa, kad ne piniguose laimė? – paklausė mokinys.
– Taip, tikra tiesa. Įrodyti tai paprasta, nes: už pinigus gali nusipirkti patalus, bet ne miegą; maistą, bet ne apetitą; vaistus, bet ne sveikatą; tarnus, bet ne draugus; aistrą, bet ne meilę; būstą, bet ne jaukumą; pramogas, bet ne džiaugsmą; išsilavinimą, bet ne išmintį… ir šį sąrašą galima tęsti be galo, kaip matai – ne piniguose laimė…

PASAKA APIE VINIS

Gyveno kartą labai ūmus ir greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Jį kankino šis būdo bruožas, nes buvo sunku bendrauti, jis neturėjo draugų, todėl jis kreipėsi į savo tėvą patarimo. Pasvarstęs tėvas atnešė jaunuoliui maišelį vinių ir patarė kaskart, kai praras savitvardą ir apims pyktis, įkalti po vinį į medinį tvoros stulpą.
Pirmą dieną tvoros stulpe jau buvo įkaltos kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jaunuolis jau mokėsi apvaldyti savo ūmų būdą, ir įkaltų vinių kasdien vis mažėjo. Jis suprato, kad geriau išmokti valdyti savo emocijas, nei supykus kalti vinis į tvoros stulpą.
Galiausiai atėjo diena, kai jaunuolis neįkalė nei vienos vinies į stulpą. Jaunuolis papasakojo apie tai tėvui, ir jie kartu pasidžiaugė. Tėvas šį kartą patarė kaskart, kai pavyks suvaldyti emocijas, ištraukti iš stulpo po vinį ir taip užbaigti judviejų eksperimentą.
Atėjo laikas, kai tvoros stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas nusivedė sūnų prie tvoros ir pasakė:
– Tu puikiai susitvarkei su savo emocijomis, bet… ar matai, kiek skylių stulpe? Jis jau niekuomet nebus toks, koks buvo. Taip ir gyvenime: kai tu kalbi ar darai žmogui kažką pikta, jame lieka randai, kaip šios skylės stulpe. Ir nasvarbu, kad tu gal ir atsiprašysi po to, bet randai visvien lieka…

PETELIŠKĖS IR UGNIS

Trys peteliškės atskrido prie degančios žvakės ir ėmėsi svarstyti apie ugnies prigimtį. Viena, apžiūrėjusi ugnį iš toliau, padarė išvadą:
– Ugnis šviečia.
Antroji peteliškė išdrįso nuskristi dar arčiau ugnies, bet… nudegė sparnelio kraštelį ir padarė savo išvadą:
– Ji degina!
Trečioji surizikavo skristi tiesiai į ugnį ir negrįžo. Ji sužinojo, ką norėjo sužinoti, bet papasakoti kitoms peteliškėms apie tai negalėjo.
Moralė: gavęs Žinojimą netenka galimybės kalbėti apie jį, todėl žinantis tyli, o kalbantis nežino…

SUFIJŲ IŠMINTIS

Pas Mokytoją Rumi ateidavo daug žmonių klausti jo išmintingų patarimų. Kartą pas jį atėjo moteris su savo sūnumi ir paprašė:
– Mokytojau, mano sūnus valgo per daug saldumynų ir neklauso mano draudimų. Pasakykite jam, kad tai nesveika, jis jūsų paklausys.
Rumi pažiūrėjo į vaiką ir pasakė:
– Ateikite po trijų savaičių.
Moteris nustebo, gavusi tokį atsakymą – juk tai toks paprastas prašymas!.. “Nesuvokiama, – galvojo moteris, – pas Mokytoją Rumi atvažiuoja žmonės iš tolimų kraštų su sudėtingiausiomis problemomis, kurias jis padeda greitai išspręsti.. Bet… juk Mokytojas žino, ką daro“.
Ji grįžo po trijų savaičių. Bet Rumi tik vėl atidėjo terminą trims savaitėms, ir taip tris kartus…
Trečią kartą, kai jie atėjo, Mokytojas Rumi pasakė berniukui:
– Vaikeli, paklausyk mano patarimo, nevalgyk daug saldumynų – tai kenkia sveikatai.
– Gerai, jei jūs taip patariate, aš paklausysiu, – atsakė berniukas.
Išgirdusi tokį patarimą, moteris padėkojo ir paprašė berniuką palaukti kieme, o pati kreipėsi į Mokytoją:
– Kodėl, Mokytojau, jūs negalėjote to pasakyti pirmą kartą?
Mokytojas Rumi prisipažino jai, kad ir pats mėgo valgyti daug saldumynų, todėl prieš duodamas patarimą jos sūnui, jam pačiam teko atsikratyti šios silpnybės… Pradžioje jis nusprendė, kad tam užteks trijų savaičių, bet suklydo…
Moralė: vienas iš tikro Mokytojo požymių yra toks: jis niekada nemokys to, ko neišbandė ir nemoka pats, nes Mokytojas sąžiningas pirmiausiai prieš save. Mokytojo žodžiai išplaukia iš jo gyvenimo, jo išmintis gyvena jame pačiame, o ne popieriuje.
Išmintis teigia: “Kai geras žmogus skleidžia melagingą mokymą, jis išsigrynina ir tampa Tiesa. Kai nedoras žmogus skleidžia mokymą apie tiesą, toks mokymas tampa melu.“

NEKASDIENIŠKA KASDIENINĖ ISTORIJA

Kartą žmogus atėjo į kirpyklą apsikirpti. Jis pradėjo šnekučiuotis su kirpėju, kuris jį kirpo. Užsimezgė pokalbis apie Dievą:
– Ką jūs besakytumėte, aš netikiu, kad yra Dievas, – pasakė kirpėjas.
– Kodėl? – paklausė žmogus.
– Bet juk tai akivaizdu, pakanka išeiti į gatvę – kiek ligotų žmonių, beglobių vaikų, kiek vargšų – sunku įsivaizduoti mylintį Dievą, kuris leidžia tokiems dalykams vykti. Jei jis būtų, tai nebūtų nei sunkumų, nei skausmo, nei kančios.
Vengdamas ginčo, žmogus nutylėjo. Kai kirpėjas baigė savo darbą, jis išėjo iš kirpyklos ir šalia jos pamatė benamį: ilgais plaukais ir nesiskutusį. Žmogus grįžo į kirpyklą, parodė benamį kirpėjui ir pasakė:
– Kirpėjų nėra.
– Kaip?! – nustebo kirpėjas – o aš?
– Ne, jų nėra, nes tuomet nebūtų pasaulyje nesiskutusių ir apaugusių žmonių, kaip štai šis benamis už lango.
– Na, mielas žmogau, čia juk reikalas ne kirpėjuose. Tiesiog žmonės patys pas mane neateina…
– Būtent! – patvirtino žmogus – Ir aš apie tai: Dievas yra. Tiesiog žmonės jo neieško, todėl pasaulyje tiek skausmo ir kančios…

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Motinos meilė savo vaikui yra besąlygiška ir beribė. Galima numesti nėštumo metu priaugusį svorį, bet motinystės neįmanoma “nusimesti“ ir tapti tokia, kokia moteris buvo prieš gimstant vaikui. Kad ir kokia rafinuota būtų moteris, motinystė kartais nuleidžia ją ir į primityvų lokės lygmenį, ginančios savo lokiuką: nuoširdus “mama!“ priverčia pamiršti viską.. O kaip ją užlieja šiluma ir meilė savo vyrui, kai ji stebi, kaip šis vysto ir glaudžia Jų kūdikį!..

Ji švelni ir gera, supratinga ir kantri.. Ji lyg kiekvieno savo vaiko metraštis – prisimena pirmą šypseną, pirmą dantuką, pirmą žingsnį ir žodį, juokingą posakį ir išdaigas, pasiekimus ir laimėjimus. Dažnas nustebtume, išgirdę, KAIP ji pasakoja apie savo vaikus: jie visada patys patys pačiausi.. Ji vienintelė, su tokia meilė prisimenanti savo vaikų gimtadienius ir dažniausiai pirma su jais pasveikinanti: juk tai buvo tokia svarbi diena jai ir tą dieną gimusiam jos vaikui..

Kol esame maži, glaudžiamės prie jų – savo nuostabiųjų Mamyčių, mylime jas ir branginame.., o suaugę? Žvilgtelėkime į vieną ypatingą tekstą (gaila, man jį atsiuntė be autoriaus pavardės), parodantį visą motinos meilės gilumą.. ir pagalvokime kiekvienas apie savo Mamą..

“Kol tau sukako metukai, ji kantriai vystė ir maitino tave, nors kartais tu verkei visą naktį..
Kai tau buvo metukai, ji išmokė tave vaikščioti, nors tu nuolat pabėgdavai, kai ji šaukė tave..
Kai tu paūgėjai, ji virdavo tau skaniausią, kokį tik mokėjo, maistą, nors tu dažnai numesdavai lėkštę ant grindų..
Kai tau buvo ketveri, ji davė pieštukus ir mokė piešti, nors kartais tu ir piešei ant sienų..
Ji gražiai papuošdavo tave, nors tu nuolat išsitepdavai..
Kai tau sukako septyneri, ji palydėjo tave į mokyklą ir jaudinosi bei graudinosi ne mažiau, nei tu..
Kai tau buvo dvylika, ji kaskart laukdavo tavęs iš mokyklos, kad apkabintų, o tu užsidarydavai savo kambaryje..
Kai tau buvo aštuoniolika, ji susigraudinus braukė ašarą tavo išleistuvių vakare, o tu paprašei, kad tau nupirktų mašiną..
Kai tau buvo dvidešimt, ji prašydavo tavęs pabūti su šeima, o tu visą savo laiką praleisdavai su draugais..
Kai tau buvo dvidešimt penkeri, ji padėjo surengti tavo vestuves, o tu apsigyvenai kuo toliau nuo jos..
Kai tau buvo trisdešimt, ji atsargiai patardavo tau dėl tavo vaikų auklėjimo, o tu prašydavai nesikišti į tavo gyvenimą..
Kai tau buvo trisdešimt penkeri, ji skambino ir kvietė tave pietų, o tu atsakydavai, kad neturi laiko..
Kai tau buvo keturiasdešimt, ji skambino ir skundėsi ligomis, taip prašydama tavo pagalbos, o tu sakydavai, kad vaikai atiduoda meilę savo vaikams..
Vieną dieną, kai tavo mama paliks šį pasaulį, jos meilė apleis ir tavo širdį. Vieni iš Rojaus vartų – tau dovanojama besąlygiška Meilė – užsidarys..
Todėl.. kol tavo mama čia, nepalik jos, nepamiršk ir padaryk viską, ką tu gali.. Nepyk ant jos, nesakyk ir nedaryk nieko, kas gali sudaužyti jos mylinčią širdį..
Tu turi tik vieną mamą ir vieną tėvą – saugok juos, nes vieną dieną tu suprasi, kokia, gili ir tikra yra jų Meilė tau ir kokia ypatinga ir besąlygiška yra Motinos Meilė.. “

……
Būtinai apkabinkime jas šiandien, padovanokime gėlę – motinoms taip svarbu jausti dvasinį ryšį su savo vaikais – net jei jie suaugę, joms jie amžinai išlieka vaikais.. Ir.. ne tik Motinos dieną – paskambinkime joms rytoj (ir sekančią savaitę, ir nuolat..) ir tiesiog paklauskime, kaip jos jaučiasi, kaip joms sekasi ir palinkėkime geros kloties.. Visoms nuostabioms Mamoms gražiausi sveikinimai ir nuoširdžiausia padėka už didžiausią stebuklą šioje Žemėje – jų besąlygišką Meilę! 🙂

VEIDRODIS

Kadaise vienas karalius pastatė didžiulius rūmus, kuriuose sienos, lubos ir grindys buvo veidrodinės. Ir atsitik tu man taip – įbėgo į šiuos keistus rūmus šuo.. Apsižvalgęs jis pamatė daugybę šunų aplink – jie buvo visur.. Šuo buvo drąsus ir nuovokus, todėl pradėjo urgzti, kad išgąsdintų tuos šunis ir apsigintų. Bet šunys atsakydami taip pat urzgė! Tuomet šuo nusprendė, kad jo gyvybė pavojuje ir ėmė loti. Bet tie tūkstančiai šunų taip pat ėmė įnirtingai loti.. ir kuo stipriau šuo lojo, tuo smarkiau atsakydami lojo ir šunys..

Ryte vargšą šunį rado negyvai užsilojusį.. Jis buvo vienas rūmuose, kuriuose buvo daugybė veidrodžių. Niekas jo nepuolė, bet jis pamatė savo atvaizdus ir išsigando. Ir kai tik jis pradėjo kovoti su savo atvaizdais, tie atvaizdai veidrodyje taip pat stojo į kovą.. Jis žuvo kovoje su savo atvaizdais..

Moralė: jei nėra kliūčių mūsų viduje, tai nėra jokių kliūčių ir mūsų kelyje – toks Dėsnis. Pasaulis – viso labo Veidrodis, didžiulis Veidrodis..

KŪRĖJO DOVANA

Kartą moteris susapnavo sapną, kuriame ji pakliuvo pas Kūrėją.
– O Dieve, tai tu?
– Taip, moterie, tai aš.
– Ar.. galėčiau tavęs kai ko paprašyti, jei jau mes susitikome?..
– Žinoma, prašyk, ko tik nori , – supratingai šyptelėjo Kūrėjas.
– Ačiū! Tuomet.. prašysiu svarbiausio, tai, ko trokšta visi – sveikatos, laimės, meilės, sėkmės ir.. daug pinigų.
Kūrėjas nusišypsojo, išėjo trumpam ir grįžo, nešinas maža popierine dėžute, kurią įteikė moteriai.
– Ir tai viskas?.., – nustebo moteris.
– Taip, čia yra viskas.. O ar tu nežinojai, kad aš dalinu tik troškimų sėklas?.. 🙂

PAVYDAS

Į Mokytoją kreipėsi jauna moteris:
– Mokytojau, patark – kodėl aš taip pavydžiu savo vyro ir dėl to kenčiu?.. Kai jis atsiliepia telefonu, man atrodo, kad tai slaptas gerbėjos skambutis.. kai jis užtrunka darbe, man piešiasi slapti pasimatymai.. pavydžiu buvusioms, pavydžiu kolegėms, kiekvienai sutiktai moteriai.. Tai kankina mane, ką man daryti?
– Taip, pavydas – apgaulingas jausmas, – atsakė Mokytojas. – Tai net ne pavydas, o baimė prarasti. Ką tau daryti? Nustok bijoti! Suprask – tai beprasmiška: kai nėra pagrindo pavydėti, tai yra kvaila, o kai priežastis yra, pavydėti jau vėlu.. Todėl negraužk savęs tuščiai ir džiaukis gyvenimu.. 🙂

KAIP PAJUSTI KŪRĖJĄ?

Kompozitoriaus genialumo išraiška yra jo muzikoje, bet nagrinėdami atskiras natas, genialumo nepamatysime.. Poeto talentas išreiškiamas eilėmis, bet studijuodami žodžius, talento nesuprasime. Kūrėjas išreiškia save per Kūriniją, ir nagrinėdami atskiras jos dalis, mes Kūrėjo nerasime lygiai taip pat, kaip nagrinėdami kūną, neaptiksime dvasios..

Žiūrėdamas į saulėlydį, žmogus matys tik saulę, debesis ir horizontą, kol nesupras, kad grožis negyvuoja pats savaime. Grožis yra sugebėjimas matyti.. Bandymai suvokti Kūrėją bus tušti, kol nesuprasime, kad jo neįmanoma pamatyti kaip asmens.. kad jį pajustume, reikia turėti tyrą vaiko sąmonę – neiškraipytą sugalvotomis doktrinomis ir įsitikinimais.. 🙂

MEILĖS JĖGA

Pareiga be meilės padaro žmogų irzlų. Atsakomybė be meilės daro žmogų tiesmukišku. Teisingumas be meilės padaro žmogų žiauriu. Tiesa be meilės paverčia žmogų negailestingu kritiku. Auklėjimas be meilės padaro žmogų bejausmiu. Protas be meilės daro žmogų gudriu. Meilumas be meilės padaro žmogų veidmainiu. Tvarka be meilės daro žmogų priekabiu. Kompetencija be meilės padaro žmogų nuobodžiu. Valdžia be meilės paverčia žmogų smurtautoju. Garbė be meilės padaro žmogų pasipūtusiu. Turtas be meilės daro žmogų gobšu. Tikėjimas be meilės paverčia žmogų fanatiku..
Gyvenimas be Meilės kietas, pilkas ir bejausmis, todėl – mylėkime, mylėkime, mylėkime!.. 🙂

Nuostabi šiandien diena ir labai labai reikalinga 🙂 . Šiuolaikinis gyvenimas suteikia mažai progų nuoširdžiai šypsenai ir.. žmonės palengva netenka humoro jausmo. Mums jau darosi “normali“ streso būsena.., bet šiandien metame ją lauk, nes stresas yra tiesiog nesveikas, su daugybe šalutinių poveikių įprotis.. O šypsena, nuoširdus juokas – pati galingiausia teigiama emocija ir geriausias vaistas nuo visų mus liūdinančių emocijų 🙂 .

Ne veltui visi sveikuoliai ir filosofai, psichologai ir medikai, išminčiai ir šiaip šaunūs optimistai šlovina juoką ir kuria apie jį posakius ir patarles. Man patinka ši: “Juokis – ir įsigysi draugų, raukykis – ir įsigysi raukšlių“ .. Arba: “Jeigu tu juokiesi, tai visas pasaulis juokiasi su tavimi. Jeigu tu verki, tai verki vienas“. Japonų patarlė pritaria: “Kai juokiasi veidas, juokiasi ir širdis, ir skrandis, o kai veidas piktas, pyksta ir visi vidaus organai“. Beveik visose tautose yra patarlė: “Juoktis sveika“. 🙂 Jau šypsotės? 🙂

Ir labai teisingai, nes tai, pasirodo, ir puikus fizinis pratimas! Oho, kiek puikių reiškinių organizme vyksta, kai mes šypsomės 🙂 : gerėja nuotaika, gaminamas vitaminas C, stiprėja imunitetas, aktyvuojami visi gyvybiškai svarbūs procesai organizme.. o juokas tonizuoja, gerina, optimizuoja visas kūno funkcijas ir net gydo! Be to, linksmiems žmonėms net neateina nė į galvą kažko pykti, kritikuoti, bijoti – šalia linksmo žmogaus aplinkiniai pajunta stebuklingą nuotaikos pakylėjimą..

Pasirodo, juokas užkrečiamas, ir tai vienintelis dalykas, kuriuo norisi užsikrėsti 🙂 .. Kai juokiamės, mes ne tik darome sau pozityvų poveikį, bet taip pat ir mus supantiems žmonėms.. Kur šypsena ir nuoširdus juokas, ten gera ir norisi būti.. Be to, juokas ilgina gyvenimą: prisideda ne tik metų kiekis, bet ir žymiai pagerėja jų kokybė.. Linksmi žmonės yra žyyymiai gražesni ir jaunatviškesni už susiraukusius, nes jų raumenų tonusas yra daug geresnis. Netikite? – pabandykite nusišypsoti sau veidrodyje, o paskui piktai susiraukite – kuris veidelis dailesnis ir jaunatviškesnis? 🙂

Psichologai teigia, kad linksmi žmonės yra smalsūs, turi lakią fantaziją ir yra geranoriški. Linksmų žmonių tarpusavio santykiai tvirtesni, nes jie atviresni ir nuoširdesni, jie greičiau randa išeitį spręsdami gyvenimiškas problemas. Psichologai nustatė, kad moterys šypsosi ir juokiasi dažniau nei vyrai, o žmonės, vyresni nei keturiasdešimties metų (deja!), juokiasi mažiau už jaunesnius.. Ir pagrindinė išvada – kai esame gerai nusiteikę, pasaulis ir žmonės atrodo ir yra mums geresni, todėl šypsokimės, ir pasaulis nusišypsos mums atsakydamas 🙂 .

O jei tai dar nėra gerasis mūsų įprotis, kreipkimės į išmintinguosius indus. Žinot, ką jie turi? Ogi Chasja jogą – tai juoko joga 🙂 . Indas jogas Madan Katarija dirba šį darbą jau daugelį metų – renka grupes žmonių, kurie susirinkę.. juokiasi iš širdies. Jie ne tik praskaidrina sau ir aplinkiniams nuotaiką, bet ir.. sveiksta, meta svorį ir išmoksta džiaugtis gyvenimu. Praktikuojantys Chasja jogą tegia, kad minutė nuoširdaus juoko prilygsta 40 minučių bėgimui, o 10-15 minučių juoko sudegina tiek kalorijų, kiek turi plytelė šokolado..

Senovės mąstytojai teigė, kad juokas paryškina individualybę, o humoro jausmas – tai talentas, kurį žmogui padovanojo pati gamta. Tai galinga jėga, kuri atneša žmonėms džiaugsmą ir gerovę. Sokratas stebėjosi: “Ar rimtumas gali būti kliūtis juokui? Paaiškinkite man, kaip gali žmogus atmesti linksmumą – džiaugsmingąją savo dalį?!“ Taigi – šypsokimės – neatmeskime nuostabiausios gamtos dovanos 🙂 .

Ir.. Odė šypsenai iš atviruko, kurį gavau dovanų ir kurį visada turiu netoliese, jei sugalvočiau susiraukti: “ŠYPSOKIS, Tavo šypsena – veiksmingas rūpesčių naikintojas, ŠYPSOKIS – Tavo šypsena – ekologiškas šilumos gamintojas. ŠYPSOKIS, nes Tavo šypsena – magiškas stebuklų tiekėjas, ŠYPSOKIS – nes Tavo šypsena – pats maloniausias pokyčių vėjas.. ŠYPSOKIS! Šypsena yra visų spynų pin-kodas. ŠYPSOKIS! Šypsena yra sveikiausias meilės nuodas“ 🙂

Tikiu, kad jau pasipuošėte savo gražiausia šypsena 😀 Smagios pokštų dienos ir gražaus pavasarinio širdžių žydėjimo 😉 !!

.

MEILĖ IR LAIKAS

Kadaise Žemėje buvo ypatinga sala, kurioje gyveno visos žmogiškos vertybės ir jausmai. Vieną dieną jie pastebėjo, kad sala grimzta į vandenyną. Puolė visi kaip išmanydami gelbėtis, bet Meilė nespėjo, ir jai nebeliko laivo išsigelbėjimui. Meilė apsižvalgė ir.. ėmė iš nevilties šauktis pagalbos. Pro šalį plaukiantis Turtas atsisakė ją priimti į savo laivą, nes tarp nesuskaičiuojamų turtų Meilei nebeliko vietos..

Tuomet Meilė šūktelėjo, prašydama pagalbos nutolstančio Liūdesio, bet šis atsakė:
– Atleisk, Meile, aš liūdžiu, ir kad išlikčiau liūdnas, aš privalau būti vienas..
Meilė pamatė Išdidumo laivą ir paprašė pagalbos, bet Išdidumas atsakė, kad Meilė sujauks harmoniją Išdidumo laive.. Tuo metu pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis taip linksminosi, kad neišgirdo Meilės šauksmo.

Meilė labai nusiminė ir pravirko, bet staiga išgirdo balsą:
– Eikš, Meile, aš pasiimsiu tave.
Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė savo laiveliu ją iki sausumos ir nuplaukė toliau, o Meilė susigriebė, kad nepaklausė senolio vardo ir jam nepadėkojo.. Tuomet Meilė kreipėsi į Pažinimą:
– Sakyk, Pažinime, kas per senolis mane išgelbėjo?

Pažinimas atsakė:
– Tai buvo Laikas.
– Laikas? – nustebo Meilė, – bet kodėl jis mane išgelbėjo?
Pažinimas žvilgtelėjo į tą pusę, kur nuplaukė Laikas ir atsakė:
– Todėl, kad tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime yra Meilė..

IŠGELBĖTI VIENĄ ŽVAIGŽDĘ

Vienas žmogus ėjo jūros pakrante, kuri buvo nusėta daugybe potvynio išmestų jūros žvaigždžių. Tolumoje jis pamatė mažą berniuką, kuris kažką rinko nuo kranto ir mėtė į jūrą. Priėjęs arčiau žmogus pamatė, kad berniukas renka jūros žvaigždes ir meta jas atgal į jūrą. Šis mažo vaiko darbas žmogui pasirodė toks beprasmiškas, kad jis neištvėręs paklausė:
– Berniuk, kodėl tu meti jūros žvaigždes atgal į jūrą – juk tai beprasmiška?..

– Jei jos liks ant kranto iki rytojaus, jos pražus, – nesustodamas darbuotis, atsakė berniukas.
– Bet juk tai tiesiog kvaila! – nustebo žmogus, – apsižvalgyk, jų čia tūkstančiai, ir tavo pastangos nieko nepakeis!
Berniukas stabtelėjo, numetė į vandenį dar vieną jūros žvaigždę ir atsakė:
– Mano pastangos labai daug pakeis.. tegul nors šiai vienintelei žvaigždei..

Moralė: tas, kuris laukia galimybės padaryti daug gero, gali nieko niekada ir nepadaryti.. Gyvenimas susideda iš daugybės smulkių įvykių. Labai retai pasitaiko proga padaryti kažką grandiozinio. Tikroji didybė yra tame, kad būtume didingi smulkmenose..

APIE LAIKO VERTĘ

Apie metų vertę paklauskite studento, neišlaikiusio sesijos mokslo metų gale..
Apie mėnesio vertę paklauskite motinos, prieš laiką pagimdžiusios kūdikį..
Apie savaitės vertę paklauskite savaitraščio leidėjo..
Apie valandos vertę paklauskite įsimylėjelių, nekantriai laukiančių pasimatymo..
Apie minutės vertę paklauskite pavėlavusio į traukinį..
Apie sekundės vertę paklauskite išgyvenusio avariją žmogaus..
Apie šimtosios sekundės dalies vertę paklauskite sidabrinio medalininko Olimpinėse žaidynėse..
Laikas – didelė vertybė, vertinkime kiekvieną akimirką – ji neįkainojama..

VARLĖ VĖŽĖSE

Kartą po stipraus lietaus varlė pateko į išvažinėtas vėžes kaimo keliuke ir niekaip negalėjo iš ten išlipti. Ji labai stengėsi, bet nieko nesigavo.. Jos draugės varlės kiek įmanydamos stengėsi jai padėti, bet veltui. Vakarop, netekusios vilties ir pavargusios, varlės paliko savo draugę likimo valiai..
Ryte jos grįžo pažiūrėti, ar jų draugė dar gyva. Jų nuostabai, varlė laiminga šokavo link jų..
– Tai stebuklas! Kaip tau pavyko išlipti iš to purvo?
– Labai paprastai, – atsakė laiminga varlė, – tiesiog.. kelyje pasirodė sunkvežimis.. ir aš turėjau iš ten dingti! 🙂

(parinko ir vertė ruvi.lt)

Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂