Kategorija: Mintys

Ėjo kartą keliu pavargęs keliautojas. Su savimi jis nešėsi daugybę įvairių daiktų, todėl keliauti jam buvo sunku. Ant nugaros kabėjo maišas su smėliu, o šoną slėgė permesta per petį didelė gertuvė.

Dešinėje rankoje keliautojas nešėsi keistos formos akmenį, o kairėje – uolos luitą. Ant kaklo kabėjo girnos, apipintos stora virve.

Kojos buvo supančiotos grandinėmis, ant kurių buvo užkabinti sunkūs svarmenys. Todėl keliautojas sunkiai traukė kojas dulkėtu keliu, ir su kiekvienu jo žingsniu žvangėjo grandinės.

Maža to – ant galvos jis nešėsi moliūgą… Su dejonėmis ir atodūsiais, skųsdamasis savo sunkiu likimu ir kankinančiu nuovargiu, keliautojas vos judėjo keliu.

Vieną kaitrų vidurdienį jis sutiko kitą keliautoją, ir šis jo paklausė:

– O varge, kam gi tu nešiesi tą uolos luitą?

– Ir tikrai, kvaila.., – atsakė keliautojas, – bet anksčiau aš jo nepastebėdavau.

Sulig šiais žodžiais jis numetė luitą į šalį ir pajuto didelį palengvėjimą. Jis ėjo toliau ir netrukus sutiko dar vieną pakeleivį, kuris jo paklausė:

– Sakyk, kam tu kankini save, nešdamas tą begendantį moliūgą ant galvos, ir kam tau tie sunkūs svarmenys su grandinėmis ant kojų?

– O, kaip aš džiaugiuosi, kad pasakei man apie tai! Aš nepastebėjau, kad tempiu juos ant savęs…

Ir keliautojas tuoj pat nukėlė nuo savo galvos moliūgą, nusisegė grandines su svarmenimis nuo kojų, išmetė visa tai į pakelės griovį, ir… pajuto dar didesnį palengvėjimą!

Jis pajudėjo toliau, vis dar besiskųsdamas savo kančia ir nuovargiu. Bekeliaujant sutiktas trečiasis pakeleivis, vos pamatęs jį, su nuostaba paklausė:

– O, gerasis žmogau, tu taip sunkiai neši maišą su smėliu, bet juk aplink pilna smėlio! Ir kam tau tokia didžiulė gertuvė, kai čia pat, šalia kelio, vinguriuoja upelis?

Keliautojas sukluso, nusiėmė gertuvę ir išpylė suplėkusį vandenį. Po to išpylė smėlį iš maišo. Ir sustojo akimirkai susimąstęs, stebėdamas besileidžiančią saulę.

Paskui pažvelgė į save ir pamatė saulėlydžio spindulių apšviestas girnas, kurios kabėjo ant jo kaklo. Ir staiga jis suvokė, kad tai jos savo svoriu vis dar lenkia ir slegia jį.

Keliautojas ryžtingai jas nusiėmė ir metė kuo toliau nuo savęs. Ir tik dabar, nusimetęs taip ilgai slėgusią sunkią naštą, jis lengvai patraukė per gaivią vakaro vėsą tolyn – laisvas ir laimingas!..

…O juk esmė net ne tame – KOKIĄ NAŠTĄ mes nešamės per gyvenimą, o tame, kad mes jos net nepastebime… O kokią naštą nešate jūs? Ar suvokiate, kad nešate? Nuo ko jūs pasiryžę išsilaisvinti, kad toliau lengvai keliautumėte savo Gyvenimo Keliu?..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Taip vadino Leonardą da Vinčį (1452-1519) – universaliu, tobulu žmogumi. Nuo pat vaikystės jis domėjosi daugybe dalykų vienu metu, o su metais tai ne tik nepasikeitė, bet ir smarkiai prasiplėtė jo interesų ratas.

Sunku net įsivaizduoti, kaip Leonardas da Vinčis viską suspėdavo… Matyt, tam, kad savo interesams turėtų kuo daugiau laiko, jis miegojo kas 4 valandas po 15 minučių, t.y., viso labo pusantros valandos per parą!

Jo veiklos įvairovė stebina: literatūra, geologija, botanika, ezoterika, medicina, fizika, anatomija, mechanika, muzika, tapyba, skulptūra, architektūra, filosofija ir t.t… Tiesiog neįtikėtina…

Rašė jis ir alegorinius pasakojimus, su keletu iš jų kviečiu susipažinti.

Kupranugaris ir šeimininkas

Remdamasis į sulenktus kelius, kupranugaris kantriai laukė, kol šeimininkas pakraus ant jo nugaros nešulį.
Jis uždėjo vieną ryšulį, paskui antrą, trečią, ketvirtą…
“Laikas jam jau sustoti“ – nedrįsdamas pasipriešinti šeimininkui, liūdnai galvojo kupranugaris.
Pagaliau žmogus baigė savo darbą, ir, pliaukštelėjęs botagu, paragino stotis.
Kupranugaris sunkiai pakilo.
– Eime! – liepė šeimininkas ir trūktelėjo už vadžių.
Bet kupranugaris nei iš vietos.
– Ko stovi? Judinkis! – piktai šūktelėjo žmogus ir iš visų jėgų patraukė vadžias.
O kupranugaris įsirėmė kojomis į žemę ir stovi lyg akmeninis.
– Ach tu užsispyrėli, – susiprato žmogus, ir atsidusęs numetė du ryšulius nuo gyvūno nugaros.
“Atrodo, kad nešulys dabar man pagal jėgas“ – sumurmėjo kupranugaris ir paklusniai leidosi į kelionę.
Kepinant kaitriai saulei, jie žingsniavo visą dieną, ir žmogus pagalvojo, kad būtų gerai iki sutemų pasiekti artimiausią gyvenvietę.
Tarsi supratęs jo mintis, kupranugaris staiga sustojo.
– Pirmyn! – skardžiai riktelėjo šeimininkas. – Dar truputį, ir būsime vietoje.
“Mano kojos virpa iš nuovargio, ir aš šiandien jau pakankamai padirbėjau, šeimininkas turėtų susiprasti“ – nusprendė kupranugaris ir išsitiesė smėlyje.
Ir nors žmogui buvo apmaudu, bet teko jį iškinkyti ir įsitaisyti nakvynei po atviru dangumi.
Galvodamas tik apie savo naudą, šeimininkas, matyt, pamiršo gerą senolių patarlę, kad nuo vieno kupranugario dviejų kailių nenudirsi.

Topolis

Yra žinoma, kad topolis auga greičiau, nei kiti medžiai. Jo ūgliai labai sparčiai stiebiasi į viršų, aplenkdami visus aplinkinius medžius.

Kartą jaunas topolis nusprendė vesti. Išsirinko jam patikusią vešlią vynuogę.

– Kas per keista užgaida! – atkalbinėjo jį broliai. – Su šia gražuole tik vargą vargsi. Kam ji tau? Mūsų prigimtis – augti aukštyn, ir niekaip kitaip.

Tačiau užsispyręs topolis pasielgė savaip. Įsimylėjėlis susijungė su jauna vynuoge ir leido jai save stipriai apkabinti, ir buvo dėl to neapsakomai laimingas.

Gavusi tvirtą atramą, vynuogė ėmė greitai keroti ir regzti uogas.

Pamatęs, kad apsikabinusi topolio kamieną, vynuogė gerai prigijo, apsukrus valstietis pavasarį pradėjo trumpinti topolio šakas – kad vynuogė nesivyniotų aukštyn, o jam pačiam rudenį būtų patogu pasiekti uogų kekes.

Kur dingo kadaise buvęs topolio grakštumas? Jis suapvalėjo, neteko ankstesnio entuziazmo ir susitaikė su savo likimu.

Stovi sau pakumpęs, apkirptomis šakomis, tarnaudamas atrama savo derlingai draugei.

O jo broliai džiaugsmingai šlama, stiebdamiesi aukštyn vešlių šakų vainikais…

Liežuvis ir dantys

Gyveno kartą berniukas, kuris kentėjo nuo rimti negalavimo, nuo kurio kartais kenčia ir suaugusieji – jis be saiko, be perstojo kalbėjo.

– Kas per bausmė toks liežuvis? – skundėsi dantys. – Kada gi jis nustos plepėti ir bent kiek patylės?

– O koks jūsų reikalas? – šiurkščiai atsakydavo liežuvis. – Kramtykite sau į sveikatą ir tylėkite. Tik tiek galiu jums pasakyti! Tarp mūsų nėra nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į mano asmeninius reikalus, o tuo labiau dalinti kvailus patarimus!

Ir berniukas toliau be perstojo plepėjo, su reikalu ir be reikalo. Liežuvis buvo palaimos viršūnėje, tardamas vis naujus įmantrius žodžius, nors ir nespėdavo įsigilinti į jų prasmę.

Bet kartą plepėdamas berniukas taip įsijautė, kad nepastebimai prisišaukė bėdą. Ir kad išsisuktų iš tos bėdos, jis leido liežuviui sąmoningai sumeluoti.

Tada jau dantims trūko kantrybė. Jie sutartinai užsičiaupė ir skaudžiai įkando melagiui. Liežuvis smarkiai paraudo nuo įkandimo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis pasidarė itin atidus ir atsargus, o ir berniukas prieš ištardamas žodį, dukart pagalvoja.

Vertė ruvi.lt

Visiems linkiu saulėto ir smagaus savaitgalio! 🙂

Kartą pavargęs keliautojas ieškojo vietos poilsiui. Priėjo jis išsikerojusį medį, kuris viliojo vešlių šakų pavėsiu, ir nusprendė čia pailsėti.

O kadangi diena buvo karšta, keliautojui kilo nenumaldomas noras atsigerti. Ir kai tik šis noras įgavo aiškias formas jo vaizduotėje, prieš jį tarsi iš niekur atsirado sklidina šaltų vaisių sulčių stiklinė.

Keliautojas labai apsidžiaugė, atsigėrė. Paskui jis pagalvojo: “kaip būtų puiku, jei čia atsirastų minkštas guolis“. Ir guolis tuoj pat atsirado.

“Kaip šaunu!“ – pagalvojo keliautojas, – bet būtų dar geriau, jei čia atsirastų ir mano žmona…“ Ir tuoj pat prieš jį atsirado žmona.

Tačiau ją išvydęs, keliautojas išsigando: “o kas, jei žmona netikra? O kas, jei tai demonas jos pavidalu?“ Kai tik ši mintis šmėkštelėjo jo galvoje – žmona pavirto demonu.

Keliautojas žado neteko iš baimės: “šis demonas gali mane praryti!“ Ir, žinoma, jo mintis tuoj pat tapo realybe: demonas ėmė jį ir prarijo…

Mūsų norus išpildantis medis yra pats gyvenimas. Anksčiau ar vėliau mūsų mintys materializuojasi.

Tačiau norų įgyvendinimas neteikia pasitenkinimo, o tik gimdo vis naujus norus. Taip mūsų norai kuria supančią mus realybę.

Įsitikinimai ir emocijos – ypač pyktis ir kaltės jausmas – mūsų galingą dvasinę energiją taip pat paverčia realybe.

Štai taip viskas, ko mes stipriai trokštame – galiausiai pasireiškia mūsų gyvenime. Ir galų gale, kaip tą keliautoją, mus gali “praryti“ materialūs norai.

Mūsų norai, tikėjimas ir baimės nukreipia mūsų mintis tam tikra linkme ir formuoja mūsų asmeninę realybę.

Jei mes norime sukurti sveiką, laimingą ir harmoningą realybę – mes turime labai aiškiai to norėti ir neleisti atsitiktiniams norams suvilioti mus pasukti apgaulingomis kryptimis.

Būtina auginti savyje laimingas, sveikas, pozityvias mintis – kad būtent jas realizuotų mūsų gyvenimo norų išpildymo medis.

Taigi: ko gi jūs norite iš tikrųjų?..

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems saulėto ir gražaus savaitgalio!! 🙂

Laimė

Daryti tai, ką mėgsti – laisvė.
Mėgti tai, ką darai – laimė.

Vienybė (Atma Nadi)

Vienybės principas persmelkia visą mūsų gyvenimą.
Jis vienija visus ir viską.
Būtent šis vienijantis faktorius leidžia gyvuoti pasauliui kaip vientisam organizmui.
Šio principo nesuvokimas sąlygoja sąmonės apribojimą, susvetimėjimą – kuomet žmogus užsisklendžia savyje ir tampa egoistiškas.
Tuomet jis nejaučia, kad šis pasaulis ir kitos būtybės yra jo paties sąmonės pratęsimas.

Egoizmas

Ego žaidimai: jei vienas egoistas kažko reikalauja, tai kitas egoistas tam būtinai priešinasi.
Rezultatas: amžina kova.

Mes (Jogi Bchadžan)

Na štai, jūs esate čia, aš esu čia, mes esame čia.
Kai “aš“ ir “jūs“ tapsime “mes“, tuomet mes tapsime Meistrais.
O kol “aš“ esu “aš“, o “jūs“ esate “jūs“, galime tik skaityti knygas apie tai.

Visatos atsakymai

Visata turi tik tris atsakymus:
1. Taip!
2. Taip, bet šiek tiek vėliau!
3. Aš turiu tau kai ką geresnio!

Visi kiti atsakymai – Ego variacijos.

Kuris kelias į laimę?

Nėra kelio į laimę.
Nes laimė yra Kelias.

Apie Meilę (C. Teruelis)

Apibrėžti Meilę nesunku: tu esi Meilė, tavo esmė yra Meilė.
Meilė – tai pirmapradė žmogaus esybės išraiška.

Gyvenimo principai

Gyvenimo principai – tai taisykles, pagal kurias mes gyvename kiekvieną sekundę.
Pažvelkime į save iš šalies, kad suprastume: kur principai, kur vertybės, o kur tiesiog egoizmo apraiškos…
Palikime bent trumpam savo proto išvedžiojimus ir įsiklausykime į savo jausmus.
Klausykime širdies. Ir tegul tai bus svarbiausias gyvenimo principas!

Kaip išmokti matyti gėrį

Nemokate? Tuomet užsidėkite… rožinius akinius!
Jie dešimtis kartų padidins galimybę pamatyti geras žmogaus savybes ir bent du kartus sumažins norą matyti tik trūkumus ;)…

Nuoširdi šypsena tai…

Tai… kuomet šypsomės ne tik lūpomis, bet ir akimis, kiekvienu veido raumenėliu… širdimi, jausmais… ir spindime visa savo esybe 😀 !

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Šalia savo lizdo ant obels šakos tupėjo lakštingala ir čiulbėjo. Jos širdį užtvindė gyvenimo džiaugsmas. Supantis lakštingalą pasaulis buvo nuostabus, ir jos daina tiesiog savaime liejosi iš krūtinės.

Staiga šaka, ant kurios ji tupėjo, stipriai susiūbavo. Lakštingala liovėsi čiulbėjus, apsižvalgė ir pamatė, kad kaimynystėje nutūpė varna.

Lakštingala pagalvojo, kad varna pritūpė jos pasiklausyti, bet varna, kruopščiai išsivaliusi snapą, kimiai karktelėjo:

– Antrame savo dainos takte tu per aukštai imi bemolį ir tą patį darai su diezu penkioliktame takte, o aštuonioliktame pamiršti bekarą. O šiaip, visumoje, tu dainuoji visai neblogai.

Lakštingala šiek tiek sutriko. Dainuodama ji visai negalvojo apie bemolius ir diezus. Daina laisvai liejosi iš jos krūtinės, nes pasaulis lakštingalai buvo kupinas meilės, o širdis pripildyta jos šviesos.

Ji vėl iš pradžių uždainavo savo dainą, bet sudainavusi iki keturiolikto takto, susigėdusi nutilo.

– Mes, kuršių lakštingalos, visada buvome geriausios dainininkės, bet mums niekas niekada nesakė nei apie diezus, nei apie bemolius, o bekaras man apskritai skamba kaip varnos karksėjimas. Oi, atleisk, kaimyne! Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Aš turėjau omenyje kitas varnas, kurios, kaip ir aš, neturi jokio supratimo apie muzikinį išsilavinimą.

– Nieko tokio, aš tau atleidžiu, – nuolankiai karktelėjo varna, – iš kur tu galėjai žinoti, kad konservatorijoje aš baigiau vokalo klasę ir visas dainavimo subtilybes išstudijavau nuo “a“ iki “ž“. Mane kvietė net sostinės operos teatras, bet štai ištekėjau, pati supranti – šeima, vaikai… Aš jiems savo raudoną diplomą vis parodau, kad jie galėtų didžiuotis savo gimine, – kiek patylėjusi pridūrė ji.

– O kokią konservatoriją jūs baigėte? – pereidama į kreipinį “jūs“ nedrąsiai paklausė lakštingala.

– Kokią? Žinoma, mūsų sostinės, komercinį skyrių, – išdidžiai iškarksėjo varna.

– Gerbiama kaimyne, ar negalėtumėte jūs man teisingai padainuoti bemolį antrame mano dainos takte ir diezą penkioliktame? Aš labai noriu teisingai dainuoti savo dainas, kad mano vaikai klaidingai neišmoktų iš manęs dainuoti savąsias dainas. Miela kaimyne, prašau, mes, lakštingalos, lengvai mokomės, ir aš pasistengsiu būti uoli mokinė.

– Nieko nėra lengvesnio, – sukarksėjo varna, – antrame ir penkioliktame takte vietoje savo įmantrių ir niekam nesuprantamų trelių tu turi dainuoti: “kar-r-r-r“. Ir nesugalvok man prieštarauti. Aš vis dėl to diplomuota varna, o tu kol kas niekas. Nagi, kartok paskui mane: “kar – r – r – r“…

Autorius – Piotr Zorin

Saulėtos nuotaikos, gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Atgaila (vienuolis Varnava)

Įkrito žmogus į gilią prarają.
Guli sužeistas, kankinasi…
Subėgo draugai. Laikydamiesi vienas už kito, pabandė nusileisti iki jo ir išgelbėti, bet patys vos į prarają nenugarmėjo.
Atėjo gailestingumas. Nuleido kopėčias į prarają, bet – ech!.. nepasiekia jos iki galo!
Sugužėjo kažkada žmogaus padaryti geri darbai, metė į prarają ilgą virvę. Bet taip pat – per trumpa…
Taip pat bergždžiai bandė gelbėti žmogų: jo garsi šlovė, dideli pinigai, valdžia…
Pagaliau priėjo atgaila. Ištiesė jam ranką. Griebė ją žmogus ir… išlipo iš prarajos!
– Kaip tau tai pavyko? – stebėjosi visi.
Bet atgailai nebuvo kada atsakyti.
Ji skubėjo pas kitus žmones. Kuriuos išgelbėti galėjo tik ji…

Kodėl reikia atleisti

– Mokytojau, sakykite, kodėl reikia atleisti?
– Sakyk, ar gerai jautiesi, kai pyksti?
– Ne…
– Kaip manai, ar gerai jaučiasi tie, ant kurių pyksti?
– Manau, kad ne.
– Tuomet jei ir tau, ir kitiems blogai – ar gali tai būti gerai?
– Ne…
– Todėl ir atleisk – kad ir tau, ir kitiems būtų gerai!

“Dosnus“ godumas (vienuolis Varnava)

Panoro godumas su skurdu pasidalinti savo turtais.
Padalino jį į dvi dalis, o kurią atiduoti – nežino. Tai viena, tai kita jam didesnė atrodo. O didesnę juk atiduoti gaila. Nusprendė ją sumažinti. Paskui dar, ir dar…
Dalino-dalino, ir liko iš mažesnės dalies tik trupinėlis.
– Nieko, – nusprendė godumas. – Skurdas ir tai apsidžiaugs gavęs!
Ir tikrai, skurdas buvo net labai laimingas ir dėl tokios menkos nuotrupos.
O godumas, užmigdęs savo sąžinę, po šito dar godesnis pasidarė.

Jei nori būti laimingas – būk (A. Lopatina)

– O varge, varge, – sėdėdamas ant suolelio, dūsavo žmogus, o ašaros tekėjo jo veidu.
– Kodėl tu nuolat dūsauji? – supyko žmona. – Jei nori būti laimingas – bent jau nustok dejuoti.
– Kaip gi aš galiu būti laimingas, jei laimė manęs neaplanko? Užtat nelaimės liejasi ant mano vargšės galvos viena po kitos: derlius mažas, stogas prakiuro, tvora sulūžo, kojas skauda. O, vargas man, vargas, – verkė žmogus.
Išgirdo Laimė žmogaus dejones ir pagailėjo vargšelio. Nusprendė užsukti į jo namus.
Pabeldė Laimė į langą ir tarė: “Jei nori būti laimingas – būk!“
– Palauk, nustok verkti, kažkas šviečia mūsų lange! – pasakė žmona žmogui.
– Užtrauk užuolaidas! Ši šviesa mane akina ir trukdo dejuoti, – liepė žmogus žmonai ir vėl pradėjo raudoti.
Gūžtelėjo pečiais Laimė ir… nuskrido sau.

Debesis (vienuolis Varnava)

Užstojo debesis saulę.
Aptemo viskas aplinkui. Niūru pasidarė.
Paukščiai nustojo čiulbėti.
Apsidžiaugė debesis:
– Viskas! Dabar atėjo mano laikas, mano valdžia – amžiams!
Bet papūtė vėjas. Nuvijo debesį. Iš karto prašviesėjo. Ir paukščiai vėl sučiulbėjo.
Dar garsiau, nei anksčiau: džiaugdamiesi saule ir tuo, kad debesies laikas niekada neateis amžiams!

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Apie naudą ir reikšmę (pagal Ošo)

Gyvenimas neturi tapti vien praktine nauda. Jūs neturite tapti vien nesibaigiančių poreikių tenkintojais. Būtent tokius poreikius Buda vadino neurotiškais poreikiais.

Jūs čia ne tam, kad kolekcionuotumėte rūbus, persivalgytumėte ar įsigytumėte kuo daugiau daiktų. Tai – priemonės, bet ne tikslas. Nereikia eikvoti visos savo energijos ir gyvenimo daiktams, kurie iš tiesų nesvarbūs ir nereikšmingi.

Kai tik pakeičiate savo požiūrį į tai, gyvenimas įgauna visai kitą prasmę. Tuomet gyvenimas turi ne naudą, o reikšmę – ir tai yra svarbiausia!

Dvasinis skurdas

Kai kurie žmonės tokie vargšai, kad turi tik pinigus.

Apie išmintį ir intelektą (E. de Mello)

– Tu labai didžiuojiesi savo intelektu, – pasakė Mokytojas savo mokiniui, – ir tuo man primeni kalinį, kuris didžiuojasi tuo, kad kali didelėje kameroje.

Šeima ir yra dvasinė praktika (pagal D. Millmen)

Kartą vienas žmogus man parašė: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet pats suprantate – žmona, vaikai, darbas…“ Jis, matyt, dar nesuvokė, kad jo šeima, vaikai, jo darbas ir yra dvasinė praktika – kur kas veiksmingesnė pagal rezultatus, nei meditacijos snieguotuose Himalajų kalnuose.

Aš galiu tai tvirtinti, nes esu patyręs ir viena, ir kita. Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Mokydamiesi iš savo poelgių pasekmių dėsningumo, įgyjate išmintį, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje!

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, prieš atsakydamas aš būtinai klausiu: ar jie mankštinasi, ar sveikai maitinasi, ar išsimiega, ar yra geranoriški bendravime su kitais žmonėmis.

Tai svarbu. Tai ir yra dvasinė praktika.

Geriau pasitikėjimas (F. Moskovskij)

Geriau pasitikėjimo perteklius, nei įtarumo perteklius.

Nes per daug pasitikėjimo – mano klaida, o per daug įtarumo – nuoskauda artimam žmogui.

Kas jūs? (Rumi)

Tai labai subtili sąvoka:

Viskas, ką jūs mylite – ir esate jūs.

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Gyveno kartą vandenyne mažytis krabas. Jis neseniai atėjo į šį pasaulį ir dar prastai orientavosi jį supančioje aplinkoje.

Todėl nuo pirmų dienų jis turėjo prisitaikyti prie nepažįstamų sąlygų.

Tai nebuvo sunku, nes nuo pat gimimo, kaip ir visi gyvi padarai, jis buvo apdovanotas instinktais, kurie jį nukreipdavo – kur miegoti, ką valgyti, kur ir nuo ko slėptis.

Laikui bėgant mažasis krabas sužinojo, kad jam gali grėsti pavojus iš įvairių žuvų ir aštuonkojų, ir kad rūpestinga gamta jį apdovanojo šarvais: kiautu ir žnyplėmis, kurių dėka jis galėjo apsiginti.

Matydamas, kiek pavojų tyko kiekviename žingsnyje, jis norėjo kuo greičiau užaugti ir tapti dideliu gerbiamu krabu su storu kiautu ir didelėmis žnyplėmis, kuriomis jis galėtų apsiginti nuo priešų.

Tačiau buvo viena problema: kad galėtų augti, jis turėjo surizikuoti numesti senąjį, siaurą ir kietą kiautą, trukdantį jam augti.

Tuomet galėtų susiformuoti didesnis už ankstesnįjį, naujas minkštas kiautas, kuris greitai pasidarytų toks pat stiprus kaip ir senasis, ir kuriame jo mažas kūnelis galėtų augti ir stiprėti.

Taip sugalvojo motina-gamta, ir nieko čia negalima pakeisti.

Bet mažasis krabas labai bijojo numesti senąjį kiautą ir kurį laiką likti be jo apsaugos, todėl vis atidėdavo ir atidėdavo šį nemalonų momentą.

Taip jis praleido vieną galimybę išsinerti iš kiauto, paskui antrą, trečią… ir per tą laiką jis nė trupučio neužaugo, nes kietas kiautas neleido jam augti.

Štai ir gavosi užburtas ratas.

Jis bijojo pakeisti kiautą, nes buvo mažas ir silpnas, o mažas ir silpnas buvo todėl, kad bijojo numesti kiautą ir kurį laiką pabūti be jo, kad turėtų galimybę paūgėti.

Autorius – S. Šepel

Saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Kiekvienas iš mūsų tam tikra prasme primena pilną garų puodą: kol dangtis sandariai uždarytas, niekas nežino – koks viduje spaudimas.

Kartais žmonės net neįtaria, kokia didžiulė įtampa yra jų viduje, kol staiga nepratrūksta vienokiu ar kitokiu būdu.

Toks staigus “garo nuleidimas“ gali pasireikšti kaip psichosomatinis susirgimas, o kartais ir kaip nelaimingas atsitikimas.

Perteklinio “garo nuleidimas“ gali pasireikšti ir įvairiais skausminiais pojūčiais – galvos, skrandžio, pilvo, arba kvėpavimo problemomis (pavyzdžiui, astma ar alergija), o kartais ir piktybiniais susirgimais ar širdies-kraujagyslių sistemos ligomis.

Kiti “nuleidžia garą“ nuolatiniais skundais, ašaromis, reikalavimais ir priekaištais, o kartais ir pykčiu, agresija, prievarta ar brutaliu elgesiu.

Dauguma apskritai įsigudrina metų metais nejudinti “dangčio“, nes nenori užsiimti nemaloniais dalykais, nenori dirbti su susikaupusia vidine įtampa.

Kai kurie kompensuoja perteklinę įtampą persivalgymu, rūkymu, girtuokliavimu ir trankvilizatoriais.

Kiti praleidžia gyvenimą prie televizoriaus, dirba nuo ryto iki vakaro ir niekuomet nepasilieka vienumoje, akis į akį su savimi – kad tik nepažvelgtų į savo vidų…

Kitaip tariant – žmonės vengia minčių apie savo susikaupusią vidinę įtampą ir stengiasi apie ją negalvoti, arba nuolat perjungia savo dėmesį į kažką išorinio… ir pavojingai didina įtampą toliau.

Jei turite drąsos ir norite sužinoti tiesą apie save – skirkite kasdien 20-30 minučių tam, kad pažvelgtumėte tiesiai į save ir pamatytumėte savo tikrąjį “aš“.

Yra daug būdų tai padaryti: tai savianalizė, kvėpavimo metodikos, gili relaksacija, fiziniai pratimai, meditacija, arba bet koks kitas būdas, kurio dėka jūs galite užmegzti tvirtą ir sveiką ryšį su savo vidiniu “aš“.

Nepulkite to daryti su pernelyg dideliu entuziazmu, nepersistenkite: juk viduje, kaip tame garų puode – didelis spaudimas, ir staigus “dangčio“ pakėlimas gali smarkiai pakenkti.

Neskubėkite. “Nuleiskite garą“, mažinkite savo vidinę įtampą kasdien, po truputį. Ir palengva pasieksite tokį lygmenį, kai galėsite “atsiverti“ nekenkdami nei sau, nei aplinkiniams.

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Labas, Tėti!

Aš noriu Tau padėkoti…

Už tai, kad kai atvežėte mane ką tik gimusį iš ligoninės ir nusprendėte išmaudyti, mama pasakė: “jis toks mažiukas… aš bijau prie jo prisiliesti..“, o močiutė su seneliu nusprendė, kad man reikėtų paūgėti, kad jie galėtų mane paimti ant rankų…, ir tik Tu pasakei: “aš pats išmaudysiu savo vaiką!“;

Už tai, kad po ilgos ir sunkios darbo dienos, nežiūrint į nuovargį, Tu rasdavai laiko prieš miegą paskaityti man pasaką;

Už tai, kad mokei mane nebijoti tamsos ir pabaisų: netingėjai kas vakarą išjungti kambaryje šviesą, o paskui kartu su manimi lįsti į spintą, po stalu, po lova, už spintelės – kad įtikintum mane, jog ten nieko nėra;

Už tai, kad nežiūrint visų mano “noriu pagerti“, “noriu valgyti“, “o kur čia tualetas“.., o taip pat ne vieną mano sugadintą meškerę – vis vien imdavai mane kartu į žvejybą;

Už tai, kad kasdien vežiojai mane perpildytu autobusu į vaikų darželį, nes tame darželyje buvo ypatinga ugdymo programa, kuri padėjo išskleisti mano individualybę ir talentus;

Už tai, kad šeštadienį ėjome į “mūsų“ parduotuvę, kur buvo prekiaujama skaniausiais saldumynais, kurių man nupirkdavai, bet… tik kad “mama nesužinotų“;

Už tai, kad Tavo ir mamos dovanotą žaislą kartais po mėnesio išnarpliodavau iki detalių (juk smalsu pažiūrėti, kaip jis padarytas!), ir jei mama ir pykteldavo dėl to, Tu nuramindavai: “tai tik daiktas, o mūsų vaikas smalsus ir normaliai vystosi“;

Už tai, kad be žodelio priekaištų pataisei kaimyno tvorą, į kurią įvažiavau, besimokydamas važiuoti dviračiu;

Už tai, kad kantriai ir metodiškai, valandų valandas aiškinai man sunkiai suprantamus matematinius algoritmus ir kosinusus;

Už tai, kad gimtadienio proga padovanojai man gitarą, nes aš labai jos norėjau… nors po mėnesio grojimo ja jau nesidomėjau;

Už tai, kad laukei manęs, paauglio, vakare sugrįžtant namo, ir jei grįždavau vėliau sutarto laiko, nekeldavai balso, nors perspėdavai, kad tai paskutinis kartas;

Už tai, kad nepirkai man daiktų už kažkokius nuopelnus, o todėl, kad tiksliai žinojai, kad man jų reikia;

Už tai, kad nuo pirmų dienų gerbei mane ir bendravai kaip su lygiaverčiu žmogumi;

Už tai, kad visada laikeisi duoto žodžio, ir aš žinojau: kas beatsitiktų, tai, ką pažadėjai – ištesėsi;

Už tai, kad prieš išvažiuojant studijuoti į kitą miestą, Tu man pasakei: “atmink, kad turi namus, kuriuose visuomet esi laukiamas ir kuriuose visuomet būsi suprastas“;

Už tai, kad nežiūrint mano išsilavinimo, užimamos padėties ir solidumo, visada jaučiu Tavo nuoširdų rūpestį ir dėmesį: Tau rūpi mano sėkmė, mano sveikata, Tu visada šalia, kai man sunku, Tu visada paskambini arba parašai per mano gimtadienį ir kitas man svarbias datas;

Už visa tai – nuoširdus AČIŪ! Juk kartais per kasdieninius rūpesčius pamirštu Tau pasakyti, koks esi brangus ir kaip man reikalingas Tavo rūpestis ir Tavo meilė!

Pirmiausia, ką padarysiu šį rytą – paskambinsiu Tau ir visa tai pasakysiu… Ir dar pasakysiu, kad esi man geriausias, puikiausias, nuostabiausias Tėtis pasaulyje! Ir lai visą dieną Tave lydi puiki nuotaika! Tėti, aš myliu Tave!

Tavo vaikas

(pagal internetu keliaujantį tekstą, autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Sveikinimai visiems Tėčiams!! 🙂