Kategorija: Mintys

Tam tikru metų laiku mes genime nudžiuvusias arba nereikalingas medžių ir krūmų šakas mūsų sode.

Kodėl mes tai darome? Dėl kelių priežasčių.

Mes žinome, kad jei paliksime nesveikas ir nudžiuvusias augalo dalis – jį gali pažeisti įvairūs grybeliai ir medžių ligos.

Mes taip pat suprantame, kad augalų gyvybinė energija priklauso nuo saulės šviesos, vandens ir mineralų kiekio.

Todėl tam tikrose augalo vietose reguliuojame augimą taip, kad jis augintų ne tik lapus, bet ir gėles bei vaisius.

Taip ir mes: kaip dvasinės būtybės, esame atsakingi už savo dvasios, proto ir kūno sodą.

Jei paliekame nereikalingą balastą savyje – tampame pažeidžiami, neatsparūs ligoms ir problemoms.

Toks balastas mūsų viduje yra kūno toksinai, o taip pat seni įpročiai arba mąstymo būdas. Visa tai galima ir reikia “nugenėti“.

Jei nestabdysime savo augimo neperspektyviomis kryptimis, tai didžioji mūsų energijos dalis bus išeikvota veiksmams, kurie labai tolimi nuo mūsų tikrųjų tikslų ir norų.

Visi mes norime taikos, meilės ir dvasinio augimo.

Bet jei kūnas ir protas keroja visai priešingomis kryptimis, tai mes neturėsime nei laiko, nei energijos, kad išaugintume dvasinio gyvenimo gėles ir vaisius.

Pašalindami iš savo gyvenimo viską, kas atgyveno ir yra nenaudinga, mes suteikiame galimybę sužydėti slypintiems mumyse talentams ir jausmams.

Žvilgtelėkime atidžiau į mūsų kūno ir proto “šakas“ ir pašalinkime nereikalingus įpročius ir veiksmus, kuriems mes eikvojame savo laiką, mintis, energiją, ir kurie neleidžia mums sužydėti ir tapti nuostabiais dvasingais žmonėmis.

Taigi – ką reikia “genėti“ jūsų dvasios sode?

Autorius – R. E. Nadžemi

Saulėto savaitgalio!! 🙂

Meilė (Premananda)

Tikroji Meilė tiesiog yra. Tikroji Meilė dovanoja save.
Tikroji Meilė – tavo prigimtis.
Kai tu gyveni pagal savo tikrąją prigimtį, tu ir esi Meilė.
Štai kas yra Tikroji Meilė.

Laikas sodinti obelis (S. Lazarevas)

Iškėlimas savęs virš kitų, arba menkumo jausmas galimas tuomet, kai žmogus turi mažai energijos.
Pabrėždamas savo išskirtinumą, žmogus bando parodyti, kad turi daugiau energijos už kitus.
Tas, kuris gyvena širdimi ir meile, neturi poreikio demonstruoti savo energiją. Jis tiesiog kiekvieną sekundę ją kuria.
Vienas žmogus laiko rankose obuolį ir giriasi, kad jis didesnis, nei pas kitus.
O kitas sodina obelį ir renka derlių, su šypsena stebėdamas pirmąjį…

Visa ko išraiška (Nežinomas autorius)

Kūrėjas miega kiekviename akmenyje, regi sapnus kiekviename augale, juda kiekviename gyvūne ir nubunda žmonijoje.

Išsilaisvinimas (Šri Tatchata)

Žmogus gali pakilti iki Kūrėjo lygmens. Jis turi neįtikėtiną potencialą!
Gyvūnų gyvenime yra 4 esminiai dalykai: valgis, miegas, baimė, dauginimasis.
Ir daugelio žmonių gyvenimas šiuo metu į tai susiveda. Ir žmonės dėl to kenčia (skirtingai nei gyvūnai).
Problema egoizme ir siaurame požiūryje. Turime nusimesti ribojančius sąmonę pančius ir praplėsti savo matymą.
Žmonėms būtina pradėti augimo procesą – link meilės, dvasios harmonijos ir vienybės.
Žmogaus jėga ir atsakomybė – vienybėje su visa gyvybe Žemėje, jis turi būti Meilės Šaltiniu.

Meilė viską gali (Šri S. Sai Baba)

Neapykantą lengva įveikti meile,
aistrą – išmintimi,
melą – tiesa,
pyktį – gėriu,
godumą – dosnumu.

Apie valdymą ir kūrybą (N. D. Walsch)

Didžioji dauguma žmonių dar neišmoko naudotis valdžia.
Dabar pripažįstamas “žmonių valdymo“ modelis, o turėtume vadovautis “valdymo su žmonėmis“ modeliu.
Atminkite: valdžios tikslas ne valdyti, o kurti.
Kai valdžios žmonės imasi valdyti, jie nieko nesukuria.
Štai kodėl taip sunkiai sekasi valdymo manija apsėstiems žmonėms.
Valdymas yra kūrybos priešas. O valdomos kūrybos samprata – tikras nesusipratimas.
Tikra laisvė, tikra valdžia ir tikra kūryba yra viena. Tai Dievo būsena.
Ir žmonių būsena, tik jie to nežino.
Todėl niekas, kas nėra tikra laisvė, nėra “visuomenės interesas“. Tai yra valdžios interesas.

“Ego“ spąstai (E. Tolle)

Įprastas ir žaibiškas “ne“ stiprina “ego“. “Taip“ – silpnina jį.
Tavo susitapatinimas su forma ir su “ego“ nepakenčia net minties apie nusileidimą.

Iš Proto į Širdį (D. Melchizedek)

Senovėje žmonės gyveno Širdimi. Kadaise mes nupuolėme iš Širdies į Protą.
Dabar beveik visi žmonės planetoje gyvena Protu. Ir tai sukėlė didelę problemą, nes mes negyvename Širdimi ir mūsų niekas nejaudina.
Tiems, kas gyvena Protu, reikalingos tik materialios vertybės – ir tokia sąmonė yra bėdoje.
Mums reikia prisiminti tai, ką praradome – gyvenimą Širdimi, kai Protas paklūsta Širdžiai.
Širdyje yra viskas: meilė, tiesa, harmonija, protėvių išmintis, moralės dėsniai ir ryšys su kitomis Širdimis… Joje yra viskas, ko reikia žmogaus augimui ir transformacijai.
Didysis Pakilimas į aukštesnę sąmonę, kurio visi taip laukia, ir yra perėjimo iš Proto į Širdį procesas.

Gražaus visiems savaitgalio! 🙂

Mūsų dvasinį augimą ir realybės suvokimą galime palyginti su vaizdu, kuris atsiveria pro daugiaaukščio namo langus.

Įsivaizduokite, kad gyvenate pusrūsyje, iš kur vaizdas į gatvę gan ribotas. Jūs matote tik praeivių kojas. Matote siaurą vaizdą – tik tai, kas vyksta prieš pat jūsų langus.

Be to, jūs matote tik mažus epizodus. Jūsų matymo perspektyva apribota.

Po kiek laiko jūs persikeliate į pirmąjį šio pastato aukštą. Iš ten jūs jau matote platesnį gatvės vaizdą.

Jūs matote daugiau, galite pažvelgti į abi puses. Aiškiai matote, kas vyksta prieš jus. Jūs matote tą pačią realybę, tik iš didesnės perspektyvos.

Praeina dar kiek laiko, ir jūs pakylate į antrą aukštą, paskui į trečią, į ketvirtą. Su kiekvienu persikėlimu į viršų vaizdas pro langą darosi vis platesnis ir matymo perspektyva vis auga.

Įvykiai gatvėje (tie patys, kuriuos matėte, kai žiūrėjote iš apačios į viršų iš pusrūsio), pasidarė smulkūs, nereikšmingi ir netraukia jūsų dėmesio.

Ir štai jūs jau viršutiniame aukšte, iš kur atsiveria platus panoraminis vaizdas.

Perspektyva įspūdinga. Tai, kas vyksta apačioje, gatvėje, daugiau niekaip jūsų neįtakoja.

Iš aukštai jūs matote visas puses, matote iš kur ir kur link juda žmonės ir mašinos. Jūs geriau suprantate jų judėjimo kryptį ir tikslą.

Matymas iš aukščiau leidžia suprasti viską geriau, nei anksčiau.

O kokiame savo dvasinio augimo aukšte dabar jūs gyvenate?

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems linkiu gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂

Visi žinome apie pozityvumo jėgą, tačiau pozityviai nusiteikusių žmonių nėra daug. Ar susimąstėte, kas mums trukdo būti pozityviais? Aplinkos poveikis, gyvenimo sąlygos, kiti žmonės..? Taip, tai gali daryti mums neigiamą poveikį, jei.. esame nusiteikę negatyviai!

Juk būti pozityviu nereiškia nuolat dirbtinai šypsotis ar linksmintis. Būti pozityviu reiškia remtis savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis, visada aktyviai ieškoti geriausių sprendimų ir tiesiog.. gerinti, harmonizuoti savo ir visų žmonių gyvenimą :).

Kartą tai užsibrėžė padaryti vienas žmogus – šventikas U. Bouenas. Jo istorija išties nuostabi: ji dar kartą mums parodo, kad vienas žmogus gali pakeisti labai daug – šiandien jis jau turi milijonus bendraminčių!

Šventikas stebėjo savo parapijiečių elgesį ir pamatė vieną dėsningumą, apie kurį jau buvo girdėjęs iš įvairių šaltinių: mūsų žodžiai ir mintys tiesiogiai veikia mūsų poelgius. Žinojo jis ir dar vieną dėsnį: nori pakeisti pasaulį – keiskis pats.

Tuomet jis sugalvojo originalų metodą, kurį pirmiausiai išbandė pats. O įsitikinęs savo metodo veiksmingumu, šventikas pasiūlė išbandyti jį ir kitiems žmonėms. Rezultatai pranoko visus lūkesčius :)!..

Kame metodikos esmė? Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: tereikia ant rankos užsidėti apyrankę (specialiai metodikai gaminama violetinė – transformacijos spalvos apyrankė su užrašu “Complaint Free World“), bet galima ir kitokią; ją reikia nešioti 21 dieną (3 savaites); ir, svarbiausia – tą laikotarpį gyventi be skundų, kritikos ir apkalbų.

Svarbi detalė: jeigu per šį laikotarpį žmogus užsimiršta ir pradeda skųstis, kritikuoti, apkalbinėti ar kitaip reikšti negatyvumą – jis turi užsidėti apyrankę ant kitos rankos ir pradėti dienų atskaitą iš naujo. Tęsti reikia iki tol, kol ant vienos rankos apyrankė išbus 21 dieną.

Neįtikėtina, bet išbandę šią metodiką žmonės keitėsi neatpažįstamai.. Ir tokio pasikeitimo negalima buvo nepastebėti, todėl ir aplinkiniai – artimieji ir draugai, jungėsi prie šio įdomaus eksperimento, dėdavosi apyrankę ir.. keitėsi į gerąją pusę.

Kodėl gi toks paprastas metodas yra toks veiksmingas?

1. Svarbus nusiteikimas: jau nuo pat pirmos eksperimento dienos žmogus žino, kad jam negalima kalbėti negatyviai, o pats geriausias būdas tai atlikti – pradėti pastebėti pozityvumą savyje, žmonėse, pasaulyje.

2. Padidėja pastabumas, dėmesingumas savo mintims, savo kalbai, savo elgesiui – o tai labai svarbu kiekvienam žmogui. Dėmesingumo dėka žmogus išmoksta būti sąmoningas.

3. Šio eksperimento metu žmogus sužino daug naujo apie save, savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Tai labai vertinga patirtis ir motyvas keistis.

Atrodo, paprasta, tiesa? Beje, šio metodo rezultatai kartais nustebina ir tuos, kurie laiko save dvasingais, pozityviais ir pažengusiais žmonėmis ;).. todėl pabandyti verta kiekvienam :)..

Pabandom?.. 🙂

Pagal W. Bowen knygą “Complaint Free World“ (“Pasaulis be skundų“)

Visiems linkiu smagaus savaitgalio!! 🙂

* Nėra natūralesnio troškimo, kaip žinių troškimas. (M. de Montenis)

* Svarbu nenustoti klausinėti… Neprarasti švento žingeidumo. (A. Einšteinas)

* Įrodinėti žmogui žinių būtinumą – tolygu įtikinėti, kad regėjimas yra naudingas. (M. Gorkis)

* Poreikis mokytis įgimtas visiems žmonėms; žmonės trokšta ir ieško žinių, kaip trokšta ir ieško oro kvėpuoti. (L. Tolstojus)

* Kas nieko neklausia, tas nieko ir neišmoks. (T. Fuleris)

* Tikrojo išsilavinimo kelias – savišvieta. (N. Rubakinas)

* Plėsti savo žinias galima tik žiūrint tiesiai į akis savo nežinojimui. (K. Ušinskis)

* Taigi, jei turi protą, mokykis ko nors; nes protas be mokymosi – kūnas be drabužio, žmogus be veido; juk pasakyta: išsilavinimas – proto veidas. (“Kabuso knyga“)

* Žmogus turi tik vieną despotą – nemokšiškumą. (V. Hugo)

* Nėra nieko baisesnio už aktyvų nemokšą. (J. V. Gėtė)

* Jeigu žmogaus žinios netvarkingos, tai kuo daugiau jis jų turi, tuo labiau sutrinka jo mąstymas. (H. Spenseris)

* Genialumas – tai gebėjimas tobulai koncentruoti dėmesį į nagrinėjamą dalyką. (I. Pavlovas)

* Išmintis – patirties duktė. (L. da Vinčis)

* Visos mintys, sunokinančios brandžiausius vaisius, visada paprastos. (L. Tolstojus)

* Norint lavinti protą, reikia daugiau mąstyti, nei mokytis atmintinai. (R. Dekartas)

* Retas protas žūva nuo susidėvėjimo, didžiuma jų surūdija nenaudojami. (K. N. Bouvis)

* Pažanga – ne atsitiktinumas, o būtinybė. (H. Spenseris)

* Išsilavinęs žmogus mato įvairias reiškinio savybes, o tamsuolis jų nepastebi, įsižiūri tik kurią nors vieną ir pagal ją sprendžia apie visas kitas. (N. Rubakinas)

* Visų mokslų raktas yra klaustukas. (H. Balzakas)

* Mūsų žinių troškimui nėra galo; proto pasitenkinimas – jo ribotumo arba nuovargio požymis. (M. de Montenis)

* Žengdamas į priekį, mokslas nuolatos verčia niekais pats save. (V. Hugo)

* Jei pradingsta žingeidumas, reiškia, atėjo senatvė. (V. Zigfrydas)

* Iš visų hipotezių rinkitės tą, kuri netrukdo toliau mąstyti apie tiriamus dalykus. (Dž. Maksvelis)

* Mokslas – įrankis, bet ne tikslas. (L. Tolstojus)

* Į žinojimą turime žiūrėti kaip į maistą. Gyvename ne tam, kad žinotume, kaip ir gyvename ne tam, kad valgytume. (D. Raskinas)

* Išmintingas ne tas, kuris daug žino, o tas, kurio žinios naudingos. (Eschilas)

* Didiems ir kilniems protams žingeidumas – pirmoji ir paskutinė aistra. (S. Džonsonas)

* Kas nesinaudoja savo dvasinėmis jėgomis, tą jos palieka. (J. Rainis)

* Dvasiniame gyvenime, kaip ir praktiniame, turintieji žinių visada progresuoja. (V. Džeimsas)

* Kas žino, kokie turi būti daiktai – tas protingas žmogus; kas žino, kokie daiktai yra iš tikrųjų – tas patyręs žmogus, o kas žino, kaip juos pagerinti – genialus žmogus. (D. Didro)

* Vertingiausia savybė gyvenime – amžinai jaunas, nenuvargintas metų ir kas rytą vis atgimstantis žingeidumas. (R. Rolanas)

Ėjo kartą keliu pavargęs keliautojas. Su savimi jis nešėsi daugybę įvairių daiktų, todėl keliauti jam buvo sunku. Ant nugaros kabėjo maišas su smėliu, o šoną slėgė permesta per petį didelė gertuvė.

Dešinėje rankoje keliautojas nešėsi keistos formos akmenį, o kairėje – uolos luitą. Ant kaklo kabėjo girnos, apipintos stora virve.

Kojos buvo supančiotos grandinėmis, ant kurių buvo užkabinti sunkūs svarmenys. Todėl keliautojas sunkiai traukė kojas dulkėtu keliu, ir su kiekvienu jo žingsniu žvangėjo grandinės.

Maža to – ant galvos jis nešėsi moliūgą… Su dejonėmis ir atodūsiais, skųsdamasis savo sunkiu likimu ir kankinančiu nuovargiu, keliautojas vos judėjo keliu.

Vieną kaitrų vidurdienį jis sutiko kitą keliautoją, ir šis jo paklausė:

– O varge, kam gi tu nešiesi tą uolos luitą?

– Ir tikrai, kvaila.., – atsakė keliautojas, – bet anksčiau aš jo nepastebėdavau.

Sulig šiais žodžiais jis numetė luitą į šalį ir pajuto didelį palengvėjimą. Jis ėjo toliau ir netrukus sutiko dar vieną pakeleivį, kuris jo paklausė:

– Sakyk, kam tu kankini save, nešdamas tą begendantį moliūgą ant galvos, ir kam tau tie sunkūs svarmenys su grandinėmis ant kojų?

– O, kaip aš džiaugiuosi, kad pasakei man apie tai! Aš nepastebėjau, kad tempiu juos ant savęs…

Ir keliautojas tuoj pat nukėlė nuo savo galvos moliūgą, nusisegė grandines su svarmenimis nuo kojų, išmetė visa tai į pakelės griovį, ir… pajuto dar didesnį palengvėjimą!

Jis pajudėjo toliau, vis dar besiskųsdamas savo kančia ir nuovargiu. Bekeliaujant sutiktas trečiasis pakeleivis, vos pamatęs jį, su nuostaba paklausė:

– O, gerasis žmogau, tu taip sunkiai neši maišą su smėliu, bet juk aplink pilna smėlio! Ir kam tau tokia didžiulė gertuvė, kai čia pat, šalia kelio, vinguriuoja upelis?

Keliautojas sukluso, nusiėmė gertuvę ir išpylė suplėkusį vandenį. Po to išpylė smėlį iš maišo. Ir sustojo akimirkai susimąstęs, stebėdamas besileidžiančią saulę.

Paskui pažvelgė į save ir pamatė saulėlydžio spindulių apšviestas girnas, kurios kabėjo ant jo kaklo. Ir staiga jis suvokė, kad tai jos savo svoriu vis dar lenkia ir slegia jį.

Keliautojas ryžtingai jas nusiėmė ir metė kuo toliau nuo savęs. Ir tik dabar, nusimetęs taip ilgai slėgusią sunkią naštą, jis lengvai patraukė per gaivią vakaro vėsą tolyn – laisvas ir laimingas!..

…O juk esmė net ne tame – KOKIĄ NAŠTĄ mes nešamės per gyvenimą, o tame, kad mes jos net nepastebime… O kokią naštą nešate jūs? Ar suvokiate, kad nešate? Nuo ko jūs pasiryžę išsilaisvinti, kad toliau lengvai keliautumėte savo Gyvenimo Keliu?..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Taip vadino Leonardą da Vinčį (1452-1519) – universaliu, tobulu žmogumi. Nuo pat vaikystės jis domėjosi daugybe dalykų vienu metu, o su metais tai ne tik nepasikeitė, bet ir smarkiai prasiplėtė jo interesų ratas.

Sunku net įsivaizduoti, kaip Leonardas da Vinčis viską suspėdavo… Matyt, tam, kad savo interesams turėtų kuo daugiau laiko, jis miegojo kas 4 valandas po 15 minučių, t.y., viso labo pusantros valandos per parą!

Jo veiklos įvairovė stebina: literatūra, geologija, botanika, ezoterika, medicina, fizika, anatomija, mechanika, muzika, tapyba, skulptūra, architektūra, filosofija ir t.t… Tiesiog neįtikėtina…

Rašė jis ir alegorinius pasakojimus, su keletu iš jų kviečiu susipažinti.

Kupranugaris ir šeimininkas

Remdamasis į sulenktus kelius, kupranugaris kantriai laukė, kol šeimininkas pakraus ant jo nugaros nešulį.
Jis uždėjo vieną ryšulį, paskui antrą, trečią, ketvirtą…
“Laikas jam jau sustoti“ – nedrįsdamas pasipriešinti šeimininkui, liūdnai galvojo kupranugaris.
Pagaliau žmogus baigė savo darbą, ir, pliaukštelėjęs botagu, paragino stotis.
Kupranugaris sunkiai pakilo.
– Eime! – liepė šeimininkas ir trūktelėjo už vadžių.
Bet kupranugaris nei iš vietos.
– Ko stovi? Judinkis! – piktai šūktelėjo žmogus ir iš visų jėgų patraukė vadžias.
O kupranugaris įsirėmė kojomis į žemę ir stovi lyg akmeninis.
– Ach tu užsispyrėli, – susiprato žmogus, ir atsidusęs numetė du ryšulius nuo gyvūno nugaros.
“Atrodo, kad nešulys dabar man pagal jėgas“ – sumurmėjo kupranugaris ir paklusniai leidosi į kelionę.
Kepinant kaitriai saulei, jie žingsniavo visą dieną, ir žmogus pagalvojo, kad būtų gerai iki sutemų pasiekti artimiausią gyvenvietę.
Tarsi supratęs jo mintis, kupranugaris staiga sustojo.
– Pirmyn! – skardžiai riktelėjo šeimininkas. – Dar truputį, ir būsime vietoje.
“Mano kojos virpa iš nuovargio, ir aš šiandien jau pakankamai padirbėjau, šeimininkas turėtų susiprasti“ – nusprendė kupranugaris ir išsitiesė smėlyje.
Ir nors žmogui buvo apmaudu, bet teko jį iškinkyti ir įsitaisyti nakvynei po atviru dangumi.
Galvodamas tik apie savo naudą, šeimininkas, matyt, pamiršo gerą senolių patarlę, kad nuo vieno kupranugario dviejų kailių nenudirsi.

Topolis

Yra žinoma, kad topolis auga greičiau, nei kiti medžiai. Jo ūgliai labai sparčiai stiebiasi į viršų, aplenkdami visus aplinkinius medžius.

Kartą jaunas topolis nusprendė vesti. Išsirinko jam patikusią vešlią vynuogę.

– Kas per keista užgaida! – atkalbinėjo jį broliai. – Su šia gražuole tik vargą vargsi. Kam ji tau? Mūsų prigimtis – augti aukštyn, ir niekaip kitaip.

Tačiau užsispyręs topolis pasielgė savaip. Įsimylėjėlis susijungė su jauna vynuoge ir leido jai save stipriai apkabinti, ir buvo dėl to neapsakomai laimingas.

Gavusi tvirtą atramą, vynuogė ėmė greitai keroti ir regzti uogas.

Pamatęs, kad apsikabinusi topolio kamieną, vynuogė gerai prigijo, apsukrus valstietis pavasarį pradėjo trumpinti topolio šakas – kad vynuogė nesivyniotų aukštyn, o jam pačiam rudenį būtų patogu pasiekti uogų kekes.

Kur dingo kadaise buvęs topolio grakštumas? Jis suapvalėjo, neteko ankstesnio entuziazmo ir susitaikė su savo likimu.

Stovi sau pakumpęs, apkirptomis šakomis, tarnaudamas atrama savo derlingai draugei.

O jo broliai džiaugsmingai šlama, stiebdamiesi aukštyn vešlių šakų vainikais…

Liežuvis ir dantys

Gyveno kartą berniukas, kuris kentėjo nuo rimti negalavimo, nuo kurio kartais kenčia ir suaugusieji – jis be saiko, be perstojo kalbėjo.

– Kas per bausmė toks liežuvis? – skundėsi dantys. – Kada gi jis nustos plepėti ir bent kiek patylės?

– O koks jūsų reikalas? – šiurkščiai atsakydavo liežuvis. – Kramtykite sau į sveikatą ir tylėkite. Tik tiek galiu jums pasakyti! Tarp mūsų nėra nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į mano asmeninius reikalus, o tuo labiau dalinti kvailus patarimus!

Ir berniukas toliau be perstojo plepėjo, su reikalu ir be reikalo. Liežuvis buvo palaimos viršūnėje, tardamas vis naujus įmantrius žodžius, nors ir nespėdavo įsigilinti į jų prasmę.

Bet kartą plepėdamas berniukas taip įsijautė, kad nepastebimai prisišaukė bėdą. Ir kad išsisuktų iš tos bėdos, jis leido liežuviui sąmoningai sumeluoti.

Tada jau dantims trūko kantrybė. Jie sutartinai užsičiaupė ir skaudžiai įkando melagiui. Liežuvis smarkiai paraudo nuo įkandimo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis pasidarė itin atidus ir atsargus, o ir berniukas prieš ištardamas žodį, dukart pagalvoja.

Vertė ruvi.lt

Visiems linkiu saulėto ir smagaus savaitgalio! 🙂

Kartą pavargęs keliautojas ieškojo vietos poilsiui. Priėjo jis išsikerojusį medį, kuris viliojo vešlių šakų pavėsiu, ir nusprendė čia pailsėti.

O kadangi diena buvo karšta, keliautojui kilo nenumaldomas noras atsigerti. Ir kai tik šis noras įgavo aiškias formas jo vaizduotėje, prieš jį tarsi iš niekur atsirado sklidina šaltų vaisių sulčių stiklinė.

Keliautojas labai apsidžiaugė, atsigėrė. Paskui jis pagalvojo: “kaip būtų puiku, jei čia atsirastų minkštas guolis“. Ir guolis tuoj pat atsirado.

“Kaip šaunu!“ – pagalvojo keliautojas, – bet būtų dar geriau, jei čia atsirastų ir mano žmona…“ Ir tuoj pat prieš jį atsirado žmona.

Tačiau ją išvydęs, keliautojas išsigando: “o kas, jei žmona netikra? O kas, jei tai demonas jos pavidalu?“ Kai tik ši mintis šmėkštelėjo jo galvoje – žmona pavirto demonu.

Keliautojas žado neteko iš baimės: “šis demonas gali mane praryti!“ Ir, žinoma, jo mintis tuoj pat tapo realybe: demonas ėmė jį ir prarijo…

Mūsų norus išpildantis medis yra pats gyvenimas. Anksčiau ar vėliau mūsų mintys materializuojasi.

Tačiau norų įgyvendinimas neteikia pasitenkinimo, o tik gimdo vis naujus norus. Taip mūsų norai kuria supančią mus realybę.

Įsitikinimai ir emocijos – ypač pyktis ir kaltės jausmas – mūsų galingą dvasinę energiją taip pat paverčia realybe.

Štai taip viskas, ko mes stipriai trokštame – galiausiai pasireiškia mūsų gyvenime. Ir galų gale, kaip tą keliautoją, mus gali “praryti“ materialūs norai.

Mūsų norai, tikėjimas ir baimės nukreipia mūsų mintis tam tikra linkme ir formuoja mūsų asmeninę realybę.

Jei mes norime sukurti sveiką, laimingą ir harmoningą realybę – mes turime labai aiškiai to norėti ir neleisti atsitiktiniams norams suvilioti mus pasukti apgaulingomis kryptimis.

Būtina auginti savyje laimingas, sveikas, pozityvias mintis – kad būtent jas realizuotų mūsų gyvenimo norų išpildymo medis.

Taigi: ko gi jūs norite iš tikrųjų?..

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems saulėto ir gražaus savaitgalio!! 🙂

Laimė

Daryti tai, ką mėgsti – laisvė.
Mėgti tai, ką darai – laimė.

Vienybė (Atma Nadi)

Vienybės principas persmelkia visą mūsų gyvenimą.
Jis vienija visus ir viską.
Būtent šis vienijantis faktorius leidžia gyvuoti pasauliui kaip vientisam organizmui.
Šio principo nesuvokimas sąlygoja sąmonės apribojimą, susvetimėjimą – kuomet žmogus užsisklendžia savyje ir tampa egoistiškas.
Tuomet jis nejaučia, kad šis pasaulis ir kitos būtybės yra jo paties sąmonės pratęsimas.

Egoizmas

Ego žaidimai: jei vienas egoistas kažko reikalauja, tai kitas egoistas tam būtinai priešinasi.
Rezultatas: amžina kova.

Mes (Jogi Bchadžan)

Na štai, jūs esate čia, aš esu čia, mes esame čia.
Kai “aš“ ir “jūs“ tapsime “mes“, tuomet mes tapsime Meistrais.
O kol “aš“ esu “aš“, o “jūs“ esate “jūs“, galime tik skaityti knygas apie tai.

Visatos atsakymai

Visata turi tik tris atsakymus:
1. Taip!
2. Taip, bet šiek tiek vėliau!
3. Aš turiu tau kai ką geresnio!

Visi kiti atsakymai – Ego variacijos.

Kuris kelias į laimę?

Nėra kelio į laimę.
Nes laimė yra Kelias.

Apie Meilę (C. Teruelis)

Apibrėžti Meilę nesunku: tu esi Meilė, tavo esmė yra Meilė.
Meilė – tai pirmapradė žmogaus esybės išraiška.

Gyvenimo principai

Gyvenimo principai – tai taisykles, pagal kurias mes gyvename kiekvieną sekundę.
Pažvelkime į save iš šalies, kad suprastume: kur principai, kur vertybės, o kur tiesiog egoizmo apraiškos…
Palikime bent trumpam savo proto išvedžiojimus ir įsiklausykime į savo jausmus.
Klausykime širdies. Ir tegul tai bus svarbiausias gyvenimo principas!

Kaip išmokti matyti gėrį

Nemokate? Tuomet užsidėkite… rožinius akinius!
Jie dešimtis kartų padidins galimybę pamatyti geras žmogaus savybes ir bent du kartus sumažins norą matyti tik trūkumus ;)…

Nuoširdi šypsena tai…

Tai… kuomet šypsomės ne tik lūpomis, bet ir akimis, kiekvienu veido raumenėliu… širdimi, jausmais… ir spindime visa savo esybe 😀 !

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Šalia savo lizdo ant obels šakos tupėjo lakštingala ir čiulbėjo. Jos širdį užtvindė gyvenimo džiaugsmas. Supantis lakštingalą pasaulis buvo nuostabus, ir jos daina tiesiog savaime liejosi iš krūtinės.

Staiga šaka, ant kurios ji tupėjo, stipriai susiūbavo. Lakštingala liovėsi čiulbėjus, apsižvalgė ir pamatė, kad kaimynystėje nutūpė varna.

Lakštingala pagalvojo, kad varna pritūpė jos pasiklausyti, bet varna, kruopščiai išsivaliusi snapą, kimiai karktelėjo:

– Antrame savo dainos takte tu per aukštai imi bemolį ir tą patį darai su diezu penkioliktame takte, o aštuonioliktame pamiršti bekarą. O šiaip, visumoje, tu dainuoji visai neblogai.

Lakštingala šiek tiek sutriko. Dainuodama ji visai negalvojo apie bemolius ir diezus. Daina laisvai liejosi iš jos krūtinės, nes pasaulis lakštingalai buvo kupinas meilės, o širdis pripildyta jos šviesos.

Ji vėl iš pradžių uždainavo savo dainą, bet sudainavusi iki keturiolikto takto, susigėdusi nutilo.

– Mes, kuršių lakštingalos, visada buvome geriausios dainininkės, bet mums niekas niekada nesakė nei apie diezus, nei apie bemolius, o bekaras man apskritai skamba kaip varnos karksėjimas. Oi, atleisk, kaimyne! Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Aš turėjau omenyje kitas varnas, kurios, kaip ir aš, neturi jokio supratimo apie muzikinį išsilavinimą.

– Nieko tokio, aš tau atleidžiu, – nuolankiai karktelėjo varna, – iš kur tu galėjai žinoti, kad konservatorijoje aš baigiau vokalo klasę ir visas dainavimo subtilybes išstudijavau nuo “a“ iki “ž“. Mane kvietė net sostinės operos teatras, bet štai ištekėjau, pati supranti – šeima, vaikai… Aš jiems savo raudoną diplomą vis parodau, kad jie galėtų didžiuotis savo gimine, – kiek patylėjusi pridūrė ji.

– O kokią konservatoriją jūs baigėte? – pereidama į kreipinį “jūs“ nedrąsiai paklausė lakštingala.

– Kokią? Žinoma, mūsų sostinės, komercinį skyrių, – išdidžiai iškarksėjo varna.

– Gerbiama kaimyne, ar negalėtumėte jūs man teisingai padainuoti bemolį antrame mano dainos takte ir diezą penkioliktame? Aš labai noriu teisingai dainuoti savo dainas, kad mano vaikai klaidingai neišmoktų iš manęs dainuoti savąsias dainas. Miela kaimyne, prašau, mes, lakštingalos, lengvai mokomės, ir aš pasistengsiu būti uoli mokinė.

– Nieko nėra lengvesnio, – sukarksėjo varna, – antrame ir penkioliktame takte vietoje savo įmantrių ir niekam nesuprantamų trelių tu turi dainuoti: “kar-r-r-r“. Ir nesugalvok man prieštarauti. Aš vis dėl to diplomuota varna, o tu kol kas niekas. Nagi, kartok paskui mane: “kar – r – r – r“…

Autorius – Piotr Zorin

Saulėtos nuotaikos, gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂