Lakštingala ir varna

Šalia savo lizdo ant obels šakos tupėjo lakštingala ir čiulbėjo. Jos širdį užtvindė gyvenimo džiaugsmas. Supantis lakštingalą pasaulis buvo nuostabus, ir jos daina tiesiog savaime liejosi iš krūtinės.

Staiga šaka, ant kurios ji tupėjo, stipriai susiūbavo. Lakštingala liovėsi čiulbėjus, apsižvalgė ir pamatė, kad kaimynystėje nutūpė varna.

Lakštingala pagalvojo, kad varna pritūpė jos pasiklausyti, bet varna, kruopščiai išsivaliusi snapą, kimiai karktelėjo:

– Antrame savo dainos takte tu per aukštai imi bemolį ir tą patį darai su diezu penkioliktame takte, o aštuonioliktame pamiršti bekarą. O šiaip, visumoje, tu dainuoji visai neblogai.

Lakštingala šiek tiek sutriko. Dainuodama ji visai negalvojo apie bemolius ir diezus. Daina laisvai liejosi iš jos krūtinės, nes pasaulis lakštingalai buvo kupinas meilės, o širdis pripildyta jos šviesos.

Ji vėl iš pradžių uždainavo savo dainą, bet sudainavusi iki keturiolikto takto, susigėdusi nutilo.

– Mes, kuršių lakštingalos, visada buvome geriausios dainininkės, bet mums niekas niekada nesakė nei apie diezus, nei apie bemolius, o bekaras man apskritai skamba kaip varnos karksėjimas. Oi, atleisk, kaimyne! Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Aš turėjau omenyje kitas varnas, kurios, kaip ir aš, neturi jokio supratimo apie muzikinį išsilavinimą.

– Nieko tokio, aš tau atleidžiu, – nuolankiai karktelėjo varna, – iš kur tu galėjai žinoti, kad konservatorijoje aš baigiau vokalo klasę ir visas dainavimo subtilybes išstudijavau nuo “a“ iki “ž“. Mane kvietė net sostinės operos teatras, bet štai ištekėjau, pati supranti – šeima, vaikai… Aš jiems savo raudoną diplomą vis parodau, kad jie galėtų didžiuotis savo gimine, – kiek patylėjusi pridūrė ji.

– O kokią konservatoriją jūs baigėte? – pereidama į kreipinį “jūs“ nedrąsiai paklausė lakštingala.

– Kokią? Žinoma, mūsų sostinės, komercinį skyrių, – išdidžiai iškarksėjo varna.

– Gerbiama kaimyne, ar negalėtumėte jūs man teisingai padainuoti bemolį antrame mano dainos takte ir diezą penkioliktame? Aš labai noriu teisingai dainuoti savo dainas, kad mano vaikai klaidingai neišmoktų iš manęs dainuoti savąsias dainas. Miela kaimyne, prašau, mes, lakštingalos, lengvai mokomės, ir aš pasistengsiu būti uoli mokinė.

– Nieko nėra lengvesnio, – sukarksėjo varna, – antrame ir penkioliktame takte vietoje savo įmantrių ir niekam nesuprantamų trelių tu turi dainuoti: “kar-r-r-r“. Ir nesugalvok man prieštarauti. Aš vis dėl to diplomuota varna, o tu kol kas niekas. Nagi, kartok paskui mane: “kar – r – r – r“…

Autorius – Piotr Zorin

Saulėtos nuotaikos, gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

2 mintys apie „Lakštingala ir varna“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s