Tiesa trumpose istorijose

Atgaila (vienuolis Varnava)

Įkrito žmogus į gilią prarają.
Guli sužeistas, kankinasi…
Subėgo draugai. Laikydamiesi vienas už kito, pabandė nusileisti iki jo ir išgelbėti, bet patys vos į prarają nenugarmėjo.
Atėjo gailestingumas. Nuleido kopėčias į prarają, bet – ech!.. nepasiekia jos iki galo!
Sugužėjo kažkada žmogaus padaryti geri darbai, metė į prarają ilgą virvę. Bet taip pat – per trumpa…
Taip pat bergždžiai bandė gelbėti žmogų: jo garsi šlovė, dideli pinigai, valdžia…
Pagaliau priėjo atgaila. Ištiesė jam ranką. Griebė ją žmogus ir… išlipo iš prarajos!
– Kaip tau tai pavyko? – stebėjosi visi.
Bet atgailai nebuvo kada atsakyti.
Ji skubėjo pas kitus žmones. Kuriuos išgelbėti galėjo tik ji…

Kodėl reikia atleisti

– Mokytojau, sakykite, kodėl reikia atleisti?
– Sakyk, ar gerai jautiesi, kai pyksti?
– Ne…
– Kaip manai, ar gerai jaučiasi tie, ant kurių pyksti?
– Manau, kad ne.
– Tuomet jei ir tau, ir kitiems blogai – ar gali tai būti gerai?
– Ne…
– Todėl ir atleisk – kad ir tau, ir kitiems būtų gerai!

“Dosnus“ godumas (vienuolis Varnava)

Panoro godumas su skurdu pasidalinti savo turtais.
Padalino jį į dvi dalis, o kurią atiduoti – nežino. Tai viena, tai kita jam didesnė atrodo. O didesnę juk atiduoti gaila. Nusprendė ją sumažinti. Paskui dar, ir dar…
Dalino-dalino, ir liko iš mažesnės dalies tik trupinėlis.
– Nieko, – nusprendė godumas. – Skurdas ir tai apsidžiaugs gavęs!
Ir tikrai, skurdas buvo net labai laimingas ir dėl tokios menkos nuotrupos.
O godumas, užmigdęs savo sąžinę, po šito dar godesnis pasidarė.

Jei nori būti laimingas – būk (A. Lopatina)

– O varge, varge, – sėdėdamas ant suolelio, dūsavo žmogus, o ašaros tekėjo jo veidu.
– Kodėl tu nuolat dūsauji? – supyko žmona. – Jei nori būti laimingas – bent jau nustok dejuoti.
– Kaip gi aš galiu būti laimingas, jei laimė manęs neaplanko? Užtat nelaimės liejasi ant mano vargšės galvos viena po kitos: derlius mažas, stogas prakiuro, tvora sulūžo, kojas skauda. O, vargas man, vargas, – verkė žmogus.
Išgirdo Laimė žmogaus dejones ir pagailėjo vargšelio. Nusprendė užsukti į jo namus.
Pabeldė Laimė į langą ir tarė: “Jei nori būti laimingas – būk!“
– Palauk, nustok verkti, kažkas šviečia mūsų lange! – pasakė žmona žmogui.
– Užtrauk užuolaidas! Ši šviesa mane akina ir trukdo dejuoti, – liepė žmogus žmonai ir vėl pradėjo raudoti.
Gūžtelėjo pečiais Laimė ir… nuskrido sau.

Debesis (vienuolis Varnava)

Užstojo debesis saulę.
Aptemo viskas aplinkui. Niūru pasidarė.
Paukščiai nustojo čiulbėti.
Apsidžiaugė debesis:
– Viskas! Dabar atėjo mano laikas, mano valdžia – amžiams!
Bet papūtė vėjas. Nuvijo debesį. Iš karto prašviesėjo. Ir paukščiai vėl sučiulbėjo.
Dar garsiau, nei anksčiau: džiaugdamiesi saule ir tuo, kad debesies laikas niekada neateis amžiams!

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Reklama

2 mintys apie „Tiesa trumpose istorijose“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s