O kokią naštą nešate jūs?

Ėjo kartą keliu pavargęs keliautojas. Su savimi jis nešėsi daugybę įvairių daiktų, todėl keliauti jam buvo sunku. Ant nugaros kabėjo maišas su smėliu, o šoną slėgė permesta per petį didelė gertuvė.

Dešinėje rankoje keliautojas nešėsi keistos formos akmenį, o kairėje – uolos luitą. Ant kaklo kabėjo girnos, apipintos stora virve.

Kojos buvo supančiotos grandinėmis, ant kurių buvo užkabinti sunkūs svarmenys. Todėl keliautojas sunkiai traukė kojas dulkėtu keliu, ir su kiekvienu jo žingsniu žvangėjo grandinės.

Maža to – ant galvos jis nešėsi moliūgą… Su dejonėmis ir atodūsiais, skųsdamasis savo sunkiu likimu ir kankinančiu nuovargiu, keliautojas vos judėjo keliu.

Vieną kaitrų vidurdienį jis sutiko kitą keliautoją, ir šis jo paklausė:

– O varge, kam gi tu nešiesi tą uolos luitą?

– Ir tikrai, kvaila.., – atsakė keliautojas, – bet anksčiau aš jo nepastebėdavau.

Sulig šiais žodžiais jis numetė luitą į šalį ir pajuto didelį palengvėjimą. Jis ėjo toliau ir netrukus sutiko dar vieną pakeleivį, kuris jo paklausė:

– Sakyk, kam tu kankini save, nešdamas tą begendantį moliūgą ant galvos, ir kam tau tie sunkūs svarmenys su grandinėmis ant kojų?

– O, kaip aš džiaugiuosi, kad pasakei man apie tai! Aš nepastebėjau, kad tempiu juos ant savęs…

Ir keliautojas tuoj pat nukėlė nuo savo galvos moliūgą, nusisegė grandines su svarmenimis nuo kojų, išmetė visa tai į pakelės griovį, ir… pajuto dar didesnį palengvėjimą!

Jis pajudėjo toliau, vis dar besiskųsdamas savo kančia ir nuovargiu. Bekeliaujant sutiktas trečiasis pakeleivis, vos pamatęs jį, su nuostaba paklausė:

– O, gerasis žmogau, tu taip sunkiai neši maišą su smėliu, bet juk aplink pilna smėlio! Ir kam tau tokia didžiulė gertuvė, kai čia pat, šalia kelio, vinguriuoja upelis?

Keliautojas sukluso, nusiėmė gertuvę ir išpylė suplėkusį vandenį. Po to išpylė smėlį iš maišo. Ir sustojo akimirkai susimąstęs, stebėdamas besileidžiančią saulę.

Paskui pažvelgė į save ir pamatė saulėlydžio spindulių apšviestas girnas, kurios kabėjo ant jo kaklo. Ir staiga jis suvokė, kad tai jos savo svoriu vis dar lenkia ir slegia jį.

Keliautojas ryžtingai jas nusiėmė ir metė kuo toliau nuo savęs. Ir tik dabar, nusimetęs taip ilgai slėgusią sunkią naštą, jis lengvai patraukė per gaivią vakaro vėsą tolyn – laisvas ir laimingas!..

…O juk esmė net ne tame – KOKIĄ NAŠTĄ mes nešamės per gyvenimą, o tame, kad mes jos net nepastebime… O kokią naštą nešate jūs? Ar suvokiate, kad nešate? Nuo ko jūs pasiryžę išsilaisvinti, kad toliau lengvai keliautumėte savo Gyvenimo Keliu?..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Reklama

6 mintys apie „O kokią naštą nešate jūs?“

  1. Geras. O aš tempiu nuoskaudų maišą ir niekaip negaliu jo atsikratyti. Ir teisingai, viskas galvoje, todel ir nesimato, bet tempti sunku. Net labai. Fainas pasakojimas. 🙂

    Patinka

  2. Labas rytas 🙂

    Labai geras Rimo pastebėjimas, kad visos naštos – galvoje, todėl jų ir nepastebime. Bet kai paskaitome tokią alegoriją, viskas tampa akivaizdu :). O jei našta ne tik nesunki, bet ir mylima – tai jau tikrai sunku jos atsisakyti.. 😉

    Rasa, kai pamatome – ką “tempiame“, yra gera proga pasvarstyti – ar taip jau reikalinga ta našta.. ir atsikratyti jos. Va būtent tas vaizdelis su apsikrovusiu visokiais daiktais keliautoju tam labai motyvuoja 🙂 .

    Smagaus savaitgalio! 🙂

    Patinka

  3. Sveiki,

    Iš tikro visos mūsų naštos mūsų galvoje (todėl taip sunku jas pamatyti).

    Manau tos naštos tai mūsų neįgyvendinti norai, nepamirštos nuoskaudos ir “neišgedėtos“ netektys. Manau apie tai kalbant Geštaltinėje terapijoje vartojamas neužbaigto arba neuždaryto geštalto terminas.

    Neužbaigto veiksmo pavyzdys gali būti laiku negražinta skola, kuri “guli ant smegenų“ abiems sandorio pusėms; įpusėtos ir “pakibusios“ skyrybos; neužbaigta namo statyba; parašytas bet niekaip neapsiginamas magistrinis darbas; iš kažko patirta nuoskauda, kurios negalime pamiršti ar artimo žmogaus netektis su kuris negalime susitaikyti jau daug metų ir t.t.

    Dar viena grupė naštų, nuodijančių mūsų gyvenimą – tai visuomenės ir reklamos “instaliuoti“ “norai“, kurių niekaip neprisiverčiame įgyvendinti. Jei tie dalykai mums tikrai būtų svarbūs ir reikalingi, greičiausiai seniai juos būtume pasiekę.

    Patinka

    1. Labas, Dovile 🙂

      Tai ir yra saviugdos dalis – atsisakyti to, kas trukdo dvasiškai augti ir tobulėti. Žinoma, tai ne taip paprasta, kaip atsikratyti daiktų.. Ši alegorija tiesiog parodo, koks beprasmiškas yra tokios nereikalingos naštos tempimas :).

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s