Kategorija: Mintys

Kiekvienas iš mūsų tam tikra prasme primena pilną garų puodą: kol dangtis sandariai uždarytas, niekas nežino – koks viduje spaudimas.

Kartais žmonės net neįtaria, kokia didžiulė įtampa yra jų viduje, kol staiga nepratrūksta vienokiu ar kitokiu būdu.

Toks staigus “garo nuleidimas“ gali pasireikšti kaip psichosomatinis susirgimas, o kartais ir kaip nelaimingas atsitikimas.

Perteklinio “garo nuleidimas“ gali pasireikšti ir įvairiais skausminiais pojūčiais – galvos, skrandžio, pilvo, arba kvėpavimo problemomis (pavyzdžiui, astma ar alergija), o kartais ir piktybiniais susirgimais ar širdies-kraujagyslių sistemos ligomis.

Kiti “nuleidžia garą“ nuolatiniais skundais, ašaromis, reikalavimais ir priekaištais, o kartais ir pykčiu, agresija, prievarta ar brutaliu elgesiu.

Dauguma apskritai įsigudrina metų metais nejudinti “dangčio“, nes nenori užsiimti nemaloniais dalykais, nenori dirbti su susikaupusia vidine įtampa.

Kai kurie kompensuoja perteklinę įtampą persivalgymu, rūkymu, girtuokliavimu ir trankvilizatoriais.

Kiti praleidžia gyvenimą prie televizoriaus, dirba nuo ryto iki vakaro ir niekuomet nepasilieka vienumoje, akis į akį su savimi – kad tik nepažvelgtų į savo vidų…

Kitaip tariant – žmonės vengia minčių apie savo susikaupusią vidinę įtampą ir stengiasi apie ją negalvoti, arba nuolat perjungia savo dėmesį į kažką išorinio… ir pavojingai didina įtampą toliau.

Jei turite drąsos ir norite sužinoti tiesą apie save – skirkite kasdien 20-30 minučių tam, kad pažvelgtumėte tiesiai į save ir pamatytumėte savo tikrąjį “aš“.

Yra daug būdų tai padaryti: tai savianalizė, kvėpavimo metodikos, gili relaksacija, fiziniai pratimai, meditacija, arba bet koks kitas būdas, kurio dėka jūs galite užmegzti tvirtą ir sveiką ryšį su savo vidiniu “aš“.

Nepulkite to daryti su pernelyg dideliu entuziazmu, nepersistenkite: juk viduje, kaip tame garų puode – didelis spaudimas, ir staigus “dangčio“ pakėlimas gali smarkiai pakenkti.

Neskubėkite. “Nuleiskite garą“, mažinkite savo vidinę įtampą kasdien, po truputį. Ir palengva pasieksite tokį lygmenį, kai galėsite “atsiverti“ nekenkdami nei sau, nei aplinkiniams.

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Labas, Tėti!

Aš noriu Tau padėkoti…

Už tai, kad kai atvežėte mane ką tik gimusį iš ligoninės ir nusprendėte išmaudyti, mama pasakė: “jis toks mažiukas… aš bijau prie jo prisiliesti..“, o močiutė su seneliu nusprendė, kad man reikėtų paūgėti, kad jie galėtų mane paimti ant rankų…, ir tik Tu pasakei: “aš pats išmaudysiu savo vaiką!“;

Už tai, kad po ilgos ir sunkios darbo dienos, nežiūrint į nuovargį, Tu rasdavai laiko prieš miegą paskaityti man pasaką;

Už tai, kad mokei mane nebijoti tamsos ir pabaisų: netingėjai kas vakarą išjungti kambaryje šviesą, o paskui kartu su manimi lįsti į spintą, po stalu, po lova, už spintelės – kad įtikintum mane, jog ten nieko nėra;

Už tai, kad nežiūrint visų mano “noriu pagerti“, “noriu valgyti“, “o kur čia tualetas“.., o taip pat ne vieną mano sugadintą meškerę – vis vien imdavai mane kartu į žvejybą;

Už tai, kad kasdien vežiojai mane perpildytu autobusu į vaikų darželį, nes tame darželyje buvo ypatinga ugdymo programa, kuri padėjo išskleisti mano individualybę ir talentus;

Už tai, kad šeštadienį ėjome į “mūsų“ parduotuvę, kur buvo prekiaujama skaniausiais saldumynais, kurių man nupirkdavai, bet… tik kad “mama nesužinotų“;

Už tai, kad Tavo ir mamos dovanotą žaislą kartais po mėnesio išnarpliodavau iki detalių (juk smalsu pažiūrėti, kaip jis padarytas!), ir jei mama ir pykteldavo dėl to, Tu nuramindavai: “tai tik daiktas, o mūsų vaikas smalsus ir normaliai vystosi“;

Už tai, kad be žodelio priekaištų pataisei kaimyno tvorą, į kurią įvažiavau, besimokydamas važiuoti dviračiu;

Už tai, kad kantriai ir metodiškai, valandų valandas aiškinai man sunkiai suprantamus matematinius algoritmus ir kosinusus;

Už tai, kad gimtadienio proga padovanojai man gitarą, nes aš labai jos norėjau… nors po mėnesio grojimo ja jau nesidomėjau;

Už tai, kad laukei manęs, paauglio, vakare sugrįžtant namo, ir jei grįždavau vėliau sutarto laiko, nekeldavai balso, nors perspėdavai, kad tai paskutinis kartas;

Už tai, kad nepirkai man daiktų už kažkokius nuopelnus, o todėl, kad tiksliai žinojai, kad man jų reikia;

Už tai, kad nuo pirmų dienų gerbei mane ir bendravai kaip su lygiaverčiu žmogumi;

Už tai, kad visada laikeisi duoto žodžio, ir aš žinojau: kas beatsitiktų, tai, ką pažadėjai – ištesėsi;

Už tai, kad prieš išvažiuojant studijuoti į kitą miestą, Tu man pasakei: “atmink, kad turi namus, kuriuose visuomet esi laukiamas ir kuriuose visuomet būsi suprastas“;

Už tai, kad nežiūrint mano išsilavinimo, užimamos padėties ir solidumo, visada jaučiu Tavo nuoširdų rūpestį ir dėmesį: Tau rūpi mano sėkmė, mano sveikata, Tu visada šalia, kai man sunku, Tu visada paskambini arba parašai per mano gimtadienį ir kitas man svarbias datas;

Už visa tai – nuoširdus AČIŪ! Juk kartais per kasdieninius rūpesčius pamirštu Tau pasakyti, koks esi brangus ir kaip man reikalingas Tavo rūpestis ir Tavo meilė!

Pirmiausia, ką padarysiu šį rytą – paskambinsiu Tau ir visa tai pasakysiu… Ir dar pasakysiu, kad esi man geriausias, puikiausias, nuostabiausias Tėtis pasaulyje! Ir lai visą dieną Tave lydi puiki nuotaika! Tėti, aš myliu Tave!

Tavo vaikas

(pagal internetu keliaujantį tekstą, autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Sveikinimai visiems Tėčiams!! 🙂

“Tiesa – išminties saulė.“ L. Voverangas

“Visų kilniausias poreikis yra tiesos pažinimo poreikis.“ G. Hėgelis

“Meilė tiesai – palankiausia sąlyga jai atrasti.“ K. Helvecijus

“Tiesa galų gale paaiškės.“ L. Da Vinčis

“Pagarba tiesai – išminties pradžia.“ A. Gercenas

“Tiesos siekimas – vienintelis didvyrio vertas užsiėmimas.“ Dž. Brunas

“Kas yra tiesa? Mūsų sprendimų ir gamtos dėsnių sutapimas.“ D. Didro

“Tiesa kartais gali užtemti, bet niekada negęsta.“ Livijus

“Tiesa yra tokia subtili, kad, vos tik kiek nuo jos nutolai, tuoj suklysti.“ B. Paskalis

“Tiesa buvo vienintelė laiko duktė.“ L. Da Vinčis

“Didžios tiesos – visų paprasčiausios.“ L. Tolstojus

“Daugelis ginčija tiesą tik todėl, kad ją pripažinę pražūtų.“ J. V. Gėtė

“Didžiausia nelaimė žmogui – bijoti tiesos, kad ji jo nedemaskuotų.“ B. Paskalis

“Tiesa – veidrodis, kurio atspindžio nepakelia melas ir veidmainystė.“ F. Šileris

“Melas – tai blogio įsikūnijimas.“ V. Hugo

“Melas demaskuoja silpną sielą, bejėgį protą, ydingą charakterį.“ F. Bekonas

“Melas visus pasmerkia dvasinei ir kūno kančiai.“ Š. Rustavelis

“Melas atsiranda ten, kur pasirodo prievarta.“ K. Fedinas

“Melas ir didėdamas negali virsti tiesa.“ R. Tagorė

“Meluojantysis neįvertina savo uždavinio sunkumo: jam dar teks dvidešimt kartų sumeluoti, kad paremtų pirmąjį melą.“ A. Popas

“Pavojingiausias melas – šiek tiek iškreiptos tiesos.“ G. K. Lichtenbergas

“Kad pasielgtum teisingai, tereikia žinoti labai nedaug, o kad sąmoningai padarytum bloga, reikia nuodugniai išstudijuoti teisę.“ G. K. Lichtenbergas

“Kai dingsta teisingumas, jau niekas žmonių gyvenimo negali padaryti vertingu.“ I. Kantas

“Teisingumas – tai veikianti tiesa.“ Ž. Žuberas

“Teisingumas turi būti ir mūsų veiksmų, ir norų pagrindas.“ K. Rylejevas

“Neteisingumas ne visada susijęs su kokiu nors veiksmu; dažnai tai kaip tik yra neveiklumas.“ M. Aurelijus

“Teisingam galima būti tik mylint žmones.“ L. Voverangas

“Iš tikrųjų nėra nieko baisesnio už ginkluotą neteisingumą.“ Aristotelis

“Teisingumas yra iškilniausia dorybė.“ Ciceronas

“Visokios privilegijos – tai laisvės ir teisingumo kapas.“ J. G. Zoimė

“Teisingumas – tarsi mašina, kuri, gavusi pradinį startą, veikia savaime.“ Dž. Golsvortis

“Yra du teisingumo pradmenys: niekam nedaryti bloga ir teikti naudą visuomenei.“ Ciceronas

“Didinga tik tai, kas amžina; amžina tik tai, kas teisinga.“ Dž. Feraris

“Teisingumo idėja nenuginčijama: ją sąlygoja dorovės dėsniai, išminties dėsniai ir pats žmonių gyvenimas; teisingumas – žodis, kupinas gyvenimo virpesio.“ A. Barbiusas

Kokiu norite būti?

Laikų pradžioje Kūrėjas sutvėrė žmogų ir paklausė jo – koks šis norėtų būti. Tačiau žmogus buvo dar naujutėlis ir nepatyręs, todėl nežinojo, ką atsakyti… Tuomet Kūrėjas nusivedė žmogų prie jūros.

Jis parodė žmogui gražias kriaukles ir pasiūlė: “Tu gali pasirinkti panašų į šio moliusko kriauklėje gyvenimą – gulėsi ant dugno tarp daugybės tokių kaip ir tu. Valgysi tai, ką atneš srovė.

Kiekviena nauja diena bus panaši į vakarykštę, o visas gyvenimas praeis be rizikos ir sukrėtimų. Tavęs nejaudins nei pergalės, nei praradimai. Visą savo gyvenimą tu gulėsi ant dugno, tik retkarčiais atverdamas ir užverdamas savo namelį“.

Parodęs ramų ir sotų moliusko gyvenimą, Kūrėjas nusivedė žmogų į snieguotus kalnynus. Ten parodė jam erelio lizdą: “Tačiau jei norėsi, galėsi pasirinkti kitokį gyvenimą – skraidyti danguje taip aukštai, kaip tik panorėsi, kad ir iki aukščiausių kalnų viršūnių… Tik tose aukštybėse sutiksi nedaug tokių, kaip tu…

Jei pasirinksi tokį gyvenimą, tuomet pats spręsi – kur ir kaip tau skristi. Tokios laisvės kaina – tau viską reikės pasiekti savo jėgomis. Viską išbandysi savo širdimi ir skausmu, o maistą kasdien turėsi pats susirasti. Jei nori, gali pasirinkti ir tokį gyvenimą“.

Štai taip iki šiol ir renkamės… Tiesa, dažniau moliusko gyvenimą, rečiau – laisvo erelio. Tačiau visada galime rinktis!..

Kaip vieningas organizmas

Elkimės vieni su kitais taip, kaip mūsų kūno organai organizme. Juk nežiūrint į tai, kad jie visi skirtingi, jie tarnauja ir padeda vieni kitiems. Jie bendradarbiauja, yra naudingi vieni kitiems, todėl ir sudaro harmoningą Visumą.

Pavyzdžiui, akys žiūri į priekį, ir kojos eina pirmyn. Ir nėra jokios konkurencijos tarp dviejų plaučių, kad vienas iš jų taptų monopoliniu deguonies tiekėju… Jie nekonkuruoja, nebando vienas kito prismaugti, kaip tai daro besivaržantys žmonės.

Gyvendami pagal tokį organizmo bendradarbiavimo pavyzdį šeimoje, valstybėje, santykiuose tarp valstybių, turėsime harmoningą organizmą, kur visi savo vietoje ir kiekvienas džiaugiasi savo unikalumu ir galimybe būti naudingu.

Juk organizme viskas reikalinga ir nėra nesvarbių ar nereikalingų organų: visi dėkingi visiems už tai, kad jie yra ir už tai, kad besąlygiškai tarnauja bendram labui.

Na, ir bent akimirkai pabandykime įsivaizduoti: kas būtų, jei organizmas veiktų taip, kaip dabartinė valdymo sistema? Ar ilgai toks organizmas “patrauktų“?..

Viskas prasideda nuo jūsų!

Pagalvokite apie savo Gyvenimą Dabar.
Apie savo Vertybes.
Apie savo Tikėjimą.
Apie savo Tikslą.
Apie savo Tobulėjimą.
Apie savo Meilę.
Apie savo Tėvynę.
Apie mūsų Žemę.
Apie Artimus savo.
Apie tuos, kam Dabar reikalinga jūsų pagalba.
Apie tai, kad VISKAS JŪSŲ GYVENIME PRASIDEDA NUO JŪSŲ!

Šviesaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Taigi – ką ji gali? Ar ji gali šokti, dainuoti, vaikščioti, kalbėti? O galvoti, jausti, filosofuoti? Ar ji gali piešti, rašyti romanus, kurti operas?

Gali ji ruošti maistą, plauti grindis, puoselėti namus? O daryti mokslinius atradimus, vadovauti grupei ar visuomenei?..

Ir koks gi skirtumas tarp žmogaus ir statinės su visais šiais milijardais ląstelių?

Skirtumas tarp žmogaus ir pilnos statinės ląstelių – VIENYBĖJE. Žmogaus kūne ląsteles sujungia ir organizuoja sąmonė.

Bendradarbiaudama su visomis ląstelėmis, mylinti sąmonė rūpinasi jomis ir patenkina visus poreikius: jos gauna maistą, deguonį, apsaugančius antikūnius, hormonus; visų bendro darbo dėka laiku pašalinamos atliekos.

Kiekviena ląstelė gyvena harmonijoje su kitomis ląstelėmis – bendram visų labui. Štai kodėl žmogus gali padaryti tai, ko negali statinė su tokiu pačiu kiekiu ląstelių.

Žmogaus esybė vieninga – kai yra tokia meilė ir vienybė, įmanoma viskas, net stebuklai!

O kas, jei dalis ląstelių nusprendžia atsiskirti ir negyventi bendram labui? Jos tampa vėžinėmis.

Ir tuomet jos pražūtingos ne tik visam kūnui, bet galiausiai ir sau – kai kūnas žūsta, baigiasi ir jų gyvenimas. Deja, šito jos nesupranta…

Šis pavyzdys tiksliai atspindi skirtumą tarp šiuolaikinės visuomenės ir tokios visuomenės, kokia mes galėtume tapti, jei būtume vieningi.

Mūsų visuomenė šiandien primena statinę su milijardais atskirų ląstelių.

Jas sieja tik statinė, kurioje kiekviena gyvena sau. Meilės ir bendradarbiavimo čia labai nedaug: dominuoja egoizmas, nepasitikėjimas, susipriešinimas, konkuravimas.

Štai kodėl mūsų visuomenė negali sukurti sąlygų, kurios būtinos kiekvienai ląstelei – kad jos gyventų kūrybingą ir prasmingą gyvenimą.

O jei nelaimingos ląstelės – nelaimingas, nesveikas ir visas kūnas… Taip užsukamas ydingas ratas, kuriame ir visuomenė, ir atskiras asmuo kenčia, nes pilnai savęs neišreiškia.

Žmonija serga, nes ignoruoja harmoningo gyvenimo dėsnius: vieni viską traukia į save, kai tuo tarpu kiti badauja ir kenčia. Toks elgesys galiausiai gimdo betvarkę, prievartą ir chaosą, kuriame kenčia visi.

Šios klaidos kartojimą galime pamatyti visoje mūsų istorijoje. Tačiau atėjo laikas iš jos pasimokyti ir padaryti išvadas. Mokytis tapti sveiku ir harmoningu organizmu, o ne statine su milijardais ląstelių.

Atėjo laikas mokytis gyventi santarvėje. Vienytis. Nustoti galvoti tik apie save ir susimąstyti: ką mes galime padaryti, kad mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau meilės, harmonijos ir bendradarbiavimo.

Pradėkime tarnauti Visumai, kad ši Visuma atsakydama galėtų rūpintis kiekvienu iš mūsų. Maisto, rūbų ir būsto pakaks visiems. Visiems užteks ir meilės bei laimės.

Resursų – dvasinių ir materialių – yra pakankamai. Tačiau yra nesąžiningas jų paskirstymas ir neprotingas panaudojimas.

Mes galime tai pakeisti. Pažvelkime – ką jau šiandien, jau dabar mes galime padaryti bendram labui ir vienybei.

Pagalvokite: jei būtumėte ląstelė, kur norėtumėte gyventi – statinėje su milijardais nesusietų ir priešiškai nusiteikusių ląstelių, ar sveikame ir harmoningame kūne?..

(pagal R.E. Nadžemi pasakojimą)

Šviesaus ir saulėto visiems savaitgalio! 🙂

Jei turėčiau galimybę iš naujo auklėti savo vaiką (D. Lumans)

Jei vėl galėčiau iš naujo auklėti savo vaiką:
Aš daugiau pieščiau pirštu ir mažiau juo nurodinėčiau;
Aš mažiau pamokslaučiau ir stipriau užmegzčiau ryšį;
Aš žiūrėčiau ne į laikrodį, o į savo vaiką;
Aš dažniau eičiau su juo pasivaikščioti ir paleisčiau daugiau aitvarų;
Aš nustočiau vaidinti rimtumą ir rimtai užsiimčiau žaidimais;
Aš daugiau bėgiočiau su vaiku pievomis ir dažniau žiūrėčiau į žvaigždes;
Aš dažniau jį apkabinčiau ir rečiau nusišalinčiau;
Aš pirmiausiai atstatyčiau savo orumą, o tik paskui statyčiau namą;
Aš nemokyčiau pasikliauti jėga, o mokyčiau pasitikėti Meilės jėga.

Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“! (T. Pogudina)

Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Pasakyk TAIP tam, kas man patinka;
Pasakyk TAIP tam, kas man brangu;
Pasakyk TAIP tam, kuo aš tikiu;
Pasakyk TAIP tam, kas man svarbu;
Pasakyk TAIP mano draugams;
Pasakyk TAIP mano pomėgiams;
Pasakyk TAIP mano muzikai;
Pasakyk TAIP mano svajonėms;
Pasakyk TAIP knygoms, kurias skaitau;
Pasakyk TAIP mano jausmams;
Pasakyk TAIP mano ašaroms;
Pasakyk TAIP mano pokštams;
Pasakyk TAIP mano vilčiai.
Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“! Man šito labai reikia.

Ir tuomet aš pasakysiu “NE“ savo baimėms.
Tuomet aš pasakysiu NE nusiminimui ir vienatvei;
Tuomet aš pasakysiu NE skausmui ir kančiai;
Tuomet aš pasakysiu NE nevilčiai;
Tuomet aš pasakysiu NE narkotikams;
Tuomet aš pasakysiu NE alkoholiui;
Tuomet aš pasakysiu NE rūkymui;
Tuomet aš pasakysiu NE viskam, kas gadina ir žlugdo mano gyvenimą.

Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Ir tuomet sužinosi, koks geras aš galiu būti ir kaip stipriai aš tave myliu!

Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Ir Tuomet aš pasakysiu “TAIP!“ TAU. SAU. PASAULIUI. GYVENIMUI. MEILEI. SĖKMEI. LAIMEI.
Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!

Ar prisimeni save mažą?.. 🙂

Ar prisimeni, kokia LAIMĖ:
– lakstyti per balas lyjant lietui;
– glostyti visus šunis ir kates;
– rinkti vabaliukus į stiklainį ir stebėti jų gyvenimą;
– ragauti varveklius ir dalyvauti sniego mūšyje;
– daryti “paslaptis“ iš spalvotų stikliukų ir gėlių bei rodyti jas tik geriausiems draugams;
– mėtyti akmenukus į vandenį: taip, kad jie kuo daugiau kartų pašoktų;
– rinkti saldainių popierėlius ir keistis jais;
– kepti bulves lauže ir valgyti jas, išsitepliojant rankas ir veidą;
– pūsti spalvotus muilo burbulus;
– mėtytis rudeniniais lapais;
– suptis ant didelių sūpynių: kai užima kvapą ir pakyli iki debesų;
– piešti ant aprasojusio lango;
– lipdyti sniego senius ir važinėtis rogutėmis nuo kalno.., kol žandai parausta nuo šalčio;
– verti uogas ant smilgos;
– atidžiai stebėti, kaip meistrauja tėtis;
– su mama lipdyti įvairių formų sausainius;
– sėdėti tėčiui ant pečių;
– dovanoti mamai paties skintų pavasarinių žibučių;
– matyti debesyse įvairių veidelių ir gyvūnų formas;
– gulėti išsitiesus pievoje, žiūrėti į dangų ir aiškiai suprasti: TU ESI ŠIAM PASAULIUI IR VISAS PASAULIS YRA TAVO!.. 🙂

Su artėjančia Motinos Diena! :)Šilčiausi sveikinimai! 🙂

Svarbūs gyvenimo principai

Veidrodžio principas: prieš teisiant kitus, reikėtų atkreipti dėmesį į save.

Skausmo principas: įskaudintas žmogus skaudina kitus.

Aukštesniojo kelio principas: mes pereiname į aukštesnį lygmenį tuomet, kai pradedame su kitais elgtis geriau, nei jie su mumis.

Bumerango principas: kai padedame kitiems, mes padedame ir sau.

Pasikeitimo principas: vietoje to, kad statytume kitus į vietą, turėtume pastatyti save į jų vietą.

Mokymosi principas: kiekvienas sutiktas žmogus mus gali kažko išmokyti.

10 balų principas: tikėjimas geriausiomis kito žmogaus savybėmis paskatina jį išreikšti savo geriausias savybes.

Uolos principas: pasitikėjimas – bet kokių santykių pamatai.

Situacijos principas: niekuomet neleiskite, kad situacija jums būtų svarbesnė, nei tarpusavio santykiai.

Problematiško žmogaus principas: jei žmogus turi problemų su visais, reiškia, pagrindinė problema greičiausiai yra pats žmogus.

Betarpiškumo principas: lengvumas santykyje su savimi leidžia kitiems žmonėms jaustis su mumis laisvai.

Žemdirbystės principas: visus santykius reikia kultivuoti.

Kantrybės principas: keliauti su kitais visuomet lėčiau, nei keliauti vienam.

Džiaugsmo principas: santykiai išbandomi ne tik tuomet, kai esame ištikimi draugams jų nesėkmės valandą, bet ir tame, kaip nuoširdžiai mes džiaugiamės, kai jiems sekasi.

Bendradarbiavimo principas: bendras darbas padidina bendrų pasiekimų ir pergalių tikimybę.

Palaimos principas: geruose tarpusavio santykiuose abiejų laimei pakanka tiesiog būti kartu.

Atsakymas – Vienybėje

Kaip gali sutarti tautos? Tik supratusios, kad pasiekus Vienybę, laimi visi.

O politiniai priešininkai? Suvokę, kad jų šalys žlugs, jei tautos bus skaldomos.

O darbuotojai ir darbdaviai? Sutars supratę, kad bendradarbiaudami pasieks daugiau.

O šeimos nariai? Kai supras, kad jų pamoka – besąlygiška Meilė.

O jūs pats? Kuomet mylėsite ir gerbsite visas savo esybės išraiškas.

Visuose lygmenyse, visais atvejais atsakymas – Vienybė.

Tik visi kartu. Žmogus, Gamta, Dievas. Vienybė – tai Dieviškumas.

Visur su savimi imi save 🙂 (N. Heiman)

Jie galvoja, kad bus laimingi, jei nuvažiuos ar nueis kažkur kitur…. o paskui pasirodo: kur benuvyktum, tu visuomet visur su savimi pasiimi ir save :)…

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio! 😀

Priklauso nuo žmogaus

– Ar kančia užgrūdina? – paklausė mokinys Mokytojo.
Mokytojas atsakė:
– Esmė ne kančioje, o žmogaus charakteryje. Kančia gali būti kaip ugnis moliui: ji gali sutvirtinti molį, bet gali jį ir sudeginti..

Pirmokas (R.E. Nadžemi)

Kai kurie žmonės galvoja, kad reikia būti nepatenkintu savimi, jaustis nepilnaverčiu ar kaltu – tam, kad turėtų motyvą tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Tokie žmonės sako: “Jei aš priimsiu save tokį, koks esu, tuomet neturėsiu motyvo keistis.“

Palyginimas su pirmoku padės mums suprasti tokių svarstymų klaidingumą. Juk niekas iš pirmaklasių nelaiko savęs nepilnaverčiais todėl, kad nežino to, ką žino jų draugai iš vyresniųjų klasių.

Pirmokai priima save tokiais, kokie jie yra ir džiaugiasi savo šiandieninėmis žiniomis ir sugebėjimais. Tačiau jokiam vaikui nepatiktų pasilikti pirmoje klasėje antriems metams, o po to dar vieniems, ir dar..

Ir nėra jokio prieštaravimo tarp šiandieninių žinių, tolimesnio augimo poreikio ir ramaus pripažinimo, kad tobulėjimas vyksta palaipsniui.

Natūralu priimti save kiekvienoje augimo pakopoje ir tuo pačiu nepamiršti apie tolimesnį vystymąsi.

Nuolatinis augimas – prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis. Tobulėjimas džiugina – jei jis natūralus ir įtakotas vidinio poreikio, bet ne iš baimės būti nepilnaverčiu ar nevykėliu.

Papildomi motyvai tobulėjimui – meilė ir poreikis kurti. Neribokime savęs dvasiniame augime, priimkime ir mylėkime save tokius, kokie esame. Visi mes pradedame savo dvasinį augimą nuo pirmos klasės..

Tai kodėl tuomet?..

Žmonės klausė Kūrėjo:
– Tu toks geras, toks mielaširdingas.. tai kodėl tu leidi, kad būtų tiek daug neteisybės pasaulyje, kodėl leidi, kad žmonės apgaudinėtų, vogtų, žudytų?..
– Jums visa tai nepatinka? – paklausė Kūrėjas.
– NE! – atsakė žmonės.
– Tai.. kodėl tuomet apgaudinėjate, vagiate, žudote?..

Gyvenimas paprastas (Ošo)

Žinote istoriją apie šimtakojį?

Ogi vieną rytą, kai jo širdis dainavo iš laimės, prie jo atšlepsėjo filosofiškai nusiteikusi varlė ir paklausė:
– Tai nuostabu, tai neįtikėtina! Šimtas kojų! Ir kaip tu nesusipainioji?.. Kuri koja turi žengti pirma, kuri antra ir taip toliau – iki šimtosios? Kaip tau tai pavyksta?..
– Aš niekada apie tai negalvojau, – atsakė šimtakojis, – leisk pagalvoti..
Pagalvojo, ir.. čia pat suklupo, susipainiojo.. šimtas kojų.. kaip su jomis susitvarkyti?..

Teorijos sukausto. Nes.. gyvenimas paprastas! Jis pasidaro sudėtingas tuomet, kai pradedame kurti apie jį teorijas.. 🙂

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Visi esame svarbūs

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
– Kodėl kartais aš jaučiuosi toks menkas?..
Mokytojas pakvietė mokinį į sodą:
– Pažiūrėk į augmeniją: vieni medžiai žemi, kiti – aukšti; šalia krūmai – ir tankūs, ir reti; gėlių įvairovė.. Ir nei vienas neklausia: “kodėl aš žemas ar ne toks tankus, o gal per aukštas?“
– Bet juk jie nemoka lygiuotis!
– Štai tu ir atradai atsakymą. Kuomet nesilygiuojama, tuomet ir menkumas, ir didybė išnyksta. Viskas tiesiog yra – tokie, kokie yra… Pažiūrėk aplink! Žolės stiebelis toks pat reikalingas, kaip ir ryški žvaigždė – be vieno iš jų pasaulis būtų skurdesnis. Visi reikalingi, kiekvienas savo vietoje, ir visi kartu yra puikūs. Tai organiška Vienybė: niekas nei menkesnis, nei svarbesnis.

Yra žmonės…

Yra žmonės – Gėlės. Su jais reikia būti atsargiems: prižiūrėti ir saugoti, nes jie trapūs ir pažeidžiami. Tačiau tas trapumas yra žavus – jie leidžia rūpintis savimi, ir besirūpinantys pasijunta stipriais.

Yra žmonės – Vėjai. Šiandien čia, rytoj ten: nieko pastovaus, tik besikeičiančios pramogos… Jie niekur ilgai neužtrunka.

Yra žmonės – Žali Slėniai. Su jais lengva ir ramu, su jais pamirštame savo sunkumus ir nurimstame. O ramybėje ir atsakymus kartais pamatome.

Yra žmonės – Bibliotekos. Iš jų visada yra ko pasimokyti, atverti sau naujus žinių horizontus…

Yra žmonės – Labirintai. Jie nenuspėjami: niekada nežinai, kas laukia už posūkio ir kur nuves bendravimas su jais. Ir kuo sunkesnė mįslė, tuo įdomesnis jos įminimo procesas…

Yra žmonės – Fejerverkai. Jų temperamentas trykšte trykšta, jie dovanoja šventės ir begalinio karnavalo pojūtį – kol pakaks jėgų…

Yra žmonės – Granitai. Su jais saugu – gali būti tikras, kad nieko nenutiks. Patikimi: į juos gali atsiremti sunkią akimirką.

Yra žmonės – Bedugnės. Žinai, kad blogai baigsis, bet taip ir traukia žvilgtelėti už ribos ir prisiliesti prie nežinomybės…

O yra žmonės – Briliantai. Tu žiūri į jį. Ir kaskart atsiveria ir sužvilga vis nauja savybė. O tu tiesiog žiūri ir žaviesi…

Ko tavęs paklaustų Kūrėjas

Jis neklaus tavęs, kokį turi automobilį. Jis paklaus – kiek neturinčių transporto žmonių pavežėjai.

Kūrėjas neklaus, kiek kvadratinių metrų tavo namuose. Jis paklaus – ar esi svetingas žmonėms.

Kūrėjas nepaklaus, kiek turi drabužių savo spintoje. Jis paklaus – ar padėjai neturinčiam rūbo.

Kūrėjas neklaus, kokį didžiausią atlyginimą gavai. Jis paklaus – ar ėjai į kompromisus su savo sąžine, kad jį gautum.

Jis nepaklaus, kokias pareigas užimi. Jis paklaus – ar tavo darbas naudingas žmonėms, ar atlieki jį nuoširdžiai.

Kūrėjas neklaus, kiek tu turi draugų. Jis paklaus – keliems žmonėms tu esi draugas.

Kūrėjas neklaus, ar turi įtakingų kaimynų. Jis paklaus – kaip tu elgiesi su savo artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis.

Kūrėjas nepaklaus, kiek kartų tu mylėjai. Jis paklaus – ar išmokai mylėti…

Visiems linkiu saulėto ir šilto savaitgalio!! 🙂

Kas aš? (D. Kers)

Kas aš? Amžinas klausimas. Akivaizdu, kad ne šis kūnas, ne šios laikinos besikeičiančios molekulės, atomai ir dalelytės, kurios, jei tikėti fizikams, savaime neegzistuoja.

Akivaizdu, kad tai ne protas, ne mintys, kurios kyla neaišku iš kur ir nepasiduoda atsekamos.

Galiausiai lieka viena: tai Sąmonė manyje, giliai už individualumo ribų, pirminė visų variantų – kuo aš save laikau – atžvilgiu.

Suvokimas, žinojimas: Aš Esu. Nedalomas, intuityviai suvokiamas Aš, Gyvenimiška Jėga, kuri egzistuoja ir žino, kad ji egzistuoja.

Tai esmė. Vienintelė, gyva. Visa kita – prasimanymai, spėliojimai.

Žmogaus prigimtis – mylėti (L. Tolstojus)

Kad gyventų pagal savo prigimtį, bitė turi skraidyti, gyvatė – šliaužioti, žuvis – plaukioti, o žmogus – mylėti.

Ir jei žmogus vietoje to, kad mylėtų žmonės, daro pikta žmonėms – jis elgiasi taip pat keistai, kaip pradėjęs plaukioti paukštis ar skraidanti žuvis.

Neįmanoma būti laimingu, einant prieš save

Klausykite savo širdies – tai raktas teisingiems sprendimams. Ar girdite ją?

Klausyti savo širdies – reiškia daryti teisingai. Ji – kiekvieno iš mūsų gyvenimo “kompasas“.

Norėdami įtikti kitiems, mes tampame varžteliais svetimame mechanizme ir praleidžiame savo unikalias galimybes.

Gyvendami kitų gyvenimą, negyvename savojo.

Mūsų širdies balsą užgožia abejonės, baimė, racionalumas, kitų nuomonės.

Todėl klausyti širdies balso reikia tyloje ir ramybėje. Ji žino, kas geriausia žmogui, todėl niekuomet nenukreips bloga ar neteisinga kryptimi.

Jei klausome savo širdies, tampame savo gyvenimo šeimininkais ir harmoningai įsiliejame į kitų širdžių balsų darnų chorą – Vienybę..

Geriausias darbas (Š. Miller)

Žinote, per savo gyvenimą aš pakeičiau daug darboviečių, bet pats geriausias mano turėtas darbas – tai gyvenimas.

Šį darbą reikia atlikti su meile, kantriai, ir tuomet bet kuris kitas darbas jums seksis kuo puikiausiai..

Apie Mokytoją (Mudži)

Tikrasis Mokytojas niekuomet nedalins taisyklių, o tiesiog atvers jums akis. Jis nenurodys kelio, bet duos jums šviesą (sąmoningumą) ir pasakys: “imk ir drąsiai eik per tamsą, nes šviesa nurodys tau kelią“.

Netikras mokytojas visada duos žemėlapį: “kad nepasiklystum, sek juo“. Jis niekuomet neduos jums šviesos.

Jei jūs turite šviesą, jums nereikia žemėlapio – jūs rasite savo kelią.

Jei jūs pasirengę mokytis, jums nereikės ir mokytojų – pakaks Dėmesingumo viskam, kas vyksta aplinkui.

Mokytojų mes ieškome todėl, kad netikime savimi, todėl mums reikalingas kažkas, kas duotų patarimą ir nukreiptų, ir ant ko nesėkmės atveju galima būtų suversti atsakomybę.

Kartais Mokytojas vis dėl to reikalingas, bet tik tam, kad pastūmėtų – kai pats bijai žengti žingsnį.

Gyvenk šiandien (L. L. Levinson)

Kol neateis rytojus, tu nesuprasi, kaip gerai tau buvo šiandien..

Visiems šviesaus ir saulėto artėjančio savaitgalio :)!