Ką gali statinė su keliais milijardais ląstelių?

Taigi – ką ji gali? Ar ji gali šokti, dainuoti, vaikščioti, kalbėti? O galvoti, jausti, filosofuoti? Ar ji gali piešti, rašyti romanus, kurti operas?

Gali ji ruošti maistą, plauti grindis, puoselėti namus? O daryti mokslinius atradimus, vadovauti grupei ar visuomenei?..

Ir koks gi skirtumas tarp žmogaus ir statinės su visais šiais milijardais ląstelių?

Skirtumas tarp žmogaus ir pilnos statinės ląstelių – VIENYBĖJE. Žmogaus kūne ląsteles sujungia ir organizuoja sąmonė.

Bendradarbiaudama su visomis ląstelėmis, mylinti sąmonė rūpinasi jomis ir patenkina visus poreikius: jos gauna maistą, deguonį, apsaugančius antikūnius, hormonus; visų bendro darbo dėka laiku pašalinamos atliekos.

Kiekviena ląstelė gyvena harmonijoje su kitomis ląstelėmis – bendram visų labui. Štai kodėl žmogus gali padaryti tai, ko negali statinė su tokiu pačiu kiekiu ląstelių.

Žmogaus esybė vieninga – kai yra tokia meilė ir vienybė, įmanoma viskas, net stebuklai!

O kas, jei dalis ląstelių nusprendžia atsiskirti ir negyventi bendram labui? Jos tampa vėžinėmis.

Ir tuomet jos pražūtingos ne tik visam kūnui, bet galiausiai ir sau – kai kūnas žūsta, baigiasi ir jų gyvenimas. Deja, šito jos nesupranta…

Šis pavyzdys tiksliai atspindi skirtumą tarp šiuolaikinės visuomenės ir tokios visuomenės, kokia mes galėtume tapti, jei būtume vieningi.

Mūsų visuomenė šiandien primena statinę su milijardais atskirų ląstelių.

Jas sieja tik statinė, kurioje kiekviena gyvena sau. Meilės ir bendradarbiavimo čia labai nedaug: dominuoja egoizmas, nepasitikėjimas, susipriešinimas, konkuravimas.

Štai kodėl mūsų visuomenė negali sukurti sąlygų, kurios būtinos kiekvienai ląstelei – kad jos gyventų kūrybingą ir prasmingą gyvenimą.

O jei nelaimingos ląstelės – nelaimingas, nesveikas ir visas kūnas… Taip užsukamas ydingas ratas, kuriame ir visuomenė, ir atskiras asmuo kenčia, nes pilnai savęs neišreiškia.

Žmonija serga, nes ignoruoja harmoningo gyvenimo dėsnius: vieni viską traukia į save, kai tuo tarpu kiti badauja ir kenčia. Toks elgesys galiausiai gimdo betvarkę, prievartą ir chaosą, kuriame kenčia visi.

Šios klaidos kartojimą galime pamatyti visoje mūsų istorijoje. Tačiau atėjo laikas iš jos pasimokyti ir padaryti išvadas. Mokytis tapti sveiku ir harmoningu organizmu, o ne statine su milijardais ląstelių.

Atėjo laikas mokytis gyventi santarvėje. Vienytis. Nustoti galvoti tik apie save ir susimąstyti: ką mes galime padaryti, kad mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau meilės, harmonijos ir bendradarbiavimo.

Pradėkime tarnauti Visumai, kad ši Visuma atsakydama galėtų rūpintis kiekvienu iš mūsų. Maisto, rūbų ir būsto pakaks visiems. Visiems užteks ir meilės bei laimės.

Resursų – dvasinių ir materialių – yra pakankamai. Tačiau yra nesąžiningas jų paskirstymas ir neprotingas panaudojimas.

Mes galime tai pakeisti. Pažvelkime – ką jau šiandien, jau dabar mes galime padaryti bendram labui ir vienybei.

Pagalvokite: jei būtumėte ląstelė, kur norėtumėte gyventi – statinėje su milijardais nesusietų ir priešiškai nusiteikusių ląstelių, ar sveikame ir harmoningame kūne?..

(pagal R.E. Nadžemi pasakojimą)

Šviesaus ir saulėto visiems savaitgalio! 🙂