Trumpos pamokančios istorijos

Pasakojimas-atsakymas į klausimą: kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi? (Autorius I. Sirin)

Kartą vienas Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai susipyksta?
– Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtinai šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.

Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.
– O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. Galiausiai net šnabždėtis jiems nereikia. Jie tik žiūri vienas į kitą ir supranta viską be žodžių. Taip būna, kai šalia du mylintys žmonės.

Tai štai, kai ginčijatės, neleiskite savo širdims nutolti vienai nuo kitos, netarkite žodžių, kurie dar labiau didins atstumą tarp jūsų. Todėl, kad gali išaušti diena, kai atstumas taps toks didžiulis, kad jūs neberasite kelio atgal.

Žmogaus prigimtis

Vienas žmogus ilsėjosi prie vandens telkinio ir pamatė, kaip į vandenį įkrito skorpionas. Jis bandė išsigelbėti, bet nepavyko ir jis pradėjo skęsti. Žmogus panoro išgelbėti skorpioną ir ištiesė jam ranką, kad ištrauktų, bet kai beveik ištraukė, skorpionas jam įgėlė. Reaguodamas į skausmą, gelbėtojas išplėtė pirštus, o skorpionas vėl įkrito į vandenį. Antras bandymas išgelbėti baigėsi taip pat.

Smalsus praeivis stebėjo šią sceną ir neiškentės priėjo:
– Atleiskite, bet aš stebiuosi jūsų užsispyrimu! Ar jūs nesuprantate, kad kaskart, kai jūs jį bandysite ištraukti, jis jums įgels?
Į tai žmogus ramiai atsakė:
– Skorpiono prigimtis – gelti, puola jis ar ginasi. Bet tai nekeičia ŽMOGAUS prigimties – mylėti ir padėti.
Tardamas šiuos žodžius, jis pakėlė nukritusį nuo medžio lapą, ištiesė jį skorpionui, ir ištraukęs jį iš vandens, paleido.

Meilė ir neapykanta (Autorius vienuolis Varnava)

Sugalvojo neapykanta pasaulį sunaikinti.
Pavirto ugnimi ir puolė viską aplink deginti!
Pamatė tai meilė ir užkirto jai kelią – vandeniu.
Pavirto tuomet neapykanta visagriaunančiu uraganu.
Bet meilė nesnaudžia: stojo prieš ją tvirta uola.
Toliau – daugiau. Neapykanta – maru. Meilė – išgijimu. Neapykanta – karu. Meilė – taika.
Taigi, kiek besistengė neapykanta sunaikinti pasaulį, visuomet prieš ją patikima apsauga atsistodavo meilė.
Ji ir dabar saugo.
Kitaip seniai jau nebūtų pasaulio…

Bendravimo neįrašysi…

Mažoji dukrelė kas vakarą prašė tėčio paskaityti jai pasaką.
Tėtis sugalvojo įrašyti savo skaitymą į diktofoną ir išmokė dukrelę jį įjungti.
Kelias dienas dukrai tai patiko, tačiau vieną vakarą ji atėjo pas tėtį su knyga.
– Kas nutiko, juk tu moki įjungti diktofoną?
– Moku, – atsakė dukrelė, – bet tėti, aš negaliu jam atsisėsti ant kelių…

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio ir smagių švenčių!! 🙂

Reklama

Alegorinės pasakėlės

Apie gerą močiutę ir jos jauną dvasią

Vienos švytinčios gerumu močiutės paklausė:
– Močiute, jūs pragyvenote nelengvą gyvenimą, o savo dvasia esate jaunesnė už mus. Kaip jums tai pavyksta? Gal turite kokią paslaptį?
– Turiu, mielieji, – šyptelėjo močiutė – viską, ką man gyvenime padarė gero, aš užrašiau savo širdyje, o viską blogą – ant vandens. Jei daryčiau atvirkščiai, tai visa mano širdis būtų randuota, o dabar joje – nuostabus rojus.. Mes turime dvi svarbias savybes: prisiminti ir pamiršti. Kai mums daro gera, dėkingumas skatina tai prisiminti, o kai daro pikta – meilė kviečia tai kuo greičiau pamiršti.. 🙂

Apie trigubą mūsų kalbos sietą

Kartą atėjo pas Mokytoją žmogus ir klausia:
– Ar žinai, ką šiandien apie tave pasakė tavo draugas?
– Luktelk, – sustabdė jį Mokytojas – ir pirmiausiai viską, ką nori pasakyti, persijok per tris sietus.
– Tris sietus? – susidomėjo žmogus.
– Prieš prabylant būtina tai padaryti. Pirmasis sietas – Tiesa. Ar tu įsitikinęs, kad viskas, ką tu nori man pasakyti, yra tiesa?
– Na, ne, aš tiesiog tai girdėjau..
– Labai gerai. Reiškia, tu nesi tikras, ar tai tiesa. Tuomet sijosime per sekantį – Gerumo sietą. Ar tu nori pasakyti apie mano draugą kažką gero?
– Ne, atvirkščiai..
– Tuomet, – tęsė Mokytojas – tu nori pasakyti bloga, o dar ir nesi įsitikinęs, ar tai tiesa. Pabandom trečią – Naudingumo sietą. Ar man būtina išgirsti tai, ką tu nori man papasakoti?
– Ne, būtinybės nėra..
– Taigi, – nusprendė Mokytojas – tame, ką tu nori man pasakyti, nėra nei tiesos, nei gerumo, nei naudos. Kam tuomet tai sakyti?..

Miško pabaiga (Autorius – vienuolis Varnava)

Pasklido gandas, kad po mėnesio – miško pabaiga!
Ir kas čia prasidėjo!
Žvėrys visus savo reikalus užmetė, urvų netvarko. Į medžioklę neina.
Vilkai, lapės alkani klaidžioja ir savo palikuonių nemaitina – o kam, visvien greitai miško pabaiga!
Dėl tos pačios priežasties voverės ir burundukai atsargų žiemai neruošia.
Bet praėjo mėnuo, kitas.. O miškas kaip buvo, taip ir tebėra!
Susigriebė žvėrys – o žiema jau ant slenksčio. Norėjo jie kaltininką dėl paskleisto melo atrasti, bet jau vėlu.
Reikėjo bent paskubom ruoštis žiemai.
Kitaip tikrai pabaiga. Jei ne miško, tai tiems, kas miške gyvena!

Pakvietimas į vestuves

Vienas jaunuolis labai didžiavosi, kad turi daug draugų. Kai jis sutiko savo meilę ir jiedu nusprendė tuoktis, pasiruošimu vestuvėms užsiėmė jaunuolio tėvas. Jis išsiuntė ir kvietimus jaunųjų draugams.
Atėjo vestuvių diena, bet niekas iš jaunojo draugų taip ir nepasirodė. Vaikinas nuliūdo ir paklausė tėvo:
– Gal tu nepakvietei mano draugų?
Tėvas atsakė:
– Aš pakviečiau, tik kiek kitaip: į vokus įdėjau ne pakvietimus į vestuves, o laiškus su pagalbos prašymu..

Kelias

– Kas yra Kelias? – paklausė mokinys savo Mokytojo.
– Kelias – tai gyvenimas, – atsakė Mokytojas.
– Ar galima išmokti atrasti savo Kelią? – paklausė mokinys.
– Jei tu to mokysies, tai būsi nutolęs nuo Kelio – atsakė Mokytojas.
– Bet jei aš nesimokysiu, kaip aš sužinosiu, kad tai Kelias?
– Tu negali to nei išmokti, nei sužinoti. Kad žinotum, kas yra Kelias, tu turi juo eiti – tik tiek..

Apie vertinimus

Kieme priešais namą augo nuostabi akacija. Ji traukte traukė praeivių dėmesį, ir dažnas, ypač žydėjimo metu, sustodavo ir grožėdavosi:
– Kokia gražuolė, koks vešlumas, o žiedų kvapnumas! Kaip gera po ja ilsėtis karštą vasaros dieną!
Buvo ir kitokių vertinimų:
– O kiek lapų rudenį, kiek šlavimo.. O žiemą tiek šakelių aplūžta nuo speigo, ir jas reikia surinkti.. vargas.
Moralė: geras žmogus viskame mato gera, o piktas – viskame pikta. O akacija.. dėl šių vertinimų nesidarė nei menkesnė, nei gausesnė. Ji tiesiog augo, dosniai skleisdama viską, ką turi savyje..

Saulėto ir šilto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Mąstytojai apie juoką ir džiaugsmą

Juokas – tai saulė: jis nuvaiko miglą nuo žmogaus veido. (V. Hugo)

Dvasios džiaugsmas yra jos jėgos požymis. (R. V. Emersonas)

Juokas – tai žmonių meilė. (L. Tolstojus)

Humoras – gelbėjimosi ratas gyvenimo bangose. (Dž. Labokas)

Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką. ( F. de Larošfuko)

Geriausias išminties įrodymas – nesudrumsčiama nuotaika. (M. de Montenis)

Linksmas žmogus susikuria linksmą pasaulį, niūrus žmogus – niūrų. (S. Smailsas)

Pasidalytas džiaugsmas didėja. (Dž. Holendas)

Niekas taip nevargina, kaip niūrus protas. (I. Turgenevas)

Džiaugsmas, kurį mes dovanojame kitiems, yra žavus tuo, kad, kaip ir kiekvienas kitas atspindys, sugrįžta į mus, dar labiau spindėdamas. ( V. Hugo)

Amžinai niūrūs žmonės man visada įtartini; jeigu jie neapsimetinėja, tai arba jų protas sutrikęs, arba skrandis. (A. Gercenas)

Mokėjimas lengvai pereiti nuo juokų prie rimtų dalykų ir nuo rimtų dalykų prie juokų reikalauja didesnio talento nei paprastai manoma. Dažnai juokas parodo tiesai kelią, antraip perteikiama tiesa nepasiektų tikslo. (F. Bekonas)

Kas pasidaro juokinga, negali būti pavojinga. (Volteras)

Kur širdys kietos, juokui nėra vietos. (V. Šekspyras)

Juokas turi nuskaidrinti veidą, o ne bjauroti jį. (Ž. M. Giujo)

Linksmumas – tai dangus, po kuriuo žydi visa, išskyrus pyktį. (Ž. Polis)

Nuoširdus juokas – tikras dvasinės sveikatos požymis (M. Gorkis)

Humoras – didi jėga. Niekas taip nesuartina žmonių, kaip smagus, nekandus juokas. (L. Tostojus)

Neprarask humoro. Žmogui jis – lyg rožei aromatas. (Dž. Golsvortis)

Smagus juokas gydo sielą (Aristotelis)

Iš visų kūno judesių kvatojimas yra sveikiausias: jis skatina virškinimą, kraujotaką ir sužadina visų organų gyvybines jėgas. (K. V. Hufelandas)

Juokas – didis tarpininkas, dažnai padedantis atskirti tiesą nuo melo. (V. Belinskis)

Džiaugtis gali tik tas, kuris suteikia džiaugsmą kitiems. (D. Baironas)

Ir džiaugsmas, ir meilė yra sparnai į didžius darbus. (J. V. Gėtė)

Džiaugsmo būsena – patvirtinimas, kad esame gyvenimo tekmėje. (Ž. Renaras)

Žmogus turi būti linksmas. Jei džiaugsmas baigiasi, ieškok, kur suklydai. (L. Tolstojus)

Gyvenimas skirtas džiaugtis, kurkite jį džiaugsme, nes gyvenimas duotas žmogui, o ne žmogus – gyvenimui. (E. Glasgou)

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Esu ar turiu?

“… Didžiosios Beribės Pažangos Viltys – gamtos val­dymo, materialinės gerovės, begalinės laimės daugeliui žmonių ir neribotos asmeninės laisvės nuojautos – puoselėjo kartų lūkesčius bei tikėjimą nuo pat indus­trinio amžiaus pradžios.

… Vykstant industriniam progresui, kurio metu gyvūnų ir žmogaus energiją keitė mechaninė, vėliau ir bran­duolinė, o žmogaus protą pakeitė kompiuteris, mes jautėme, kad esame pakeliui į neribotą gamybą – vadi­nasi, ir į neribotą vartojimą, kad technika padarė mus visagalius, o mokslas – visažinius.

… Reikia gerai įsivaizduoti, kokios grandiozinės buvo Didžiosios Viltys, kokie stulbinantys materialūs ir dvasi­niai industrinio amžiaus pasiekimai, kad suvoktume, kokią traumą patiria žmonės mūsų dienomis, supratę, jog šios Didžiosios Viltys nepasiteisino. Mat industrinis amžius iš tiesų nesugebėjo ištesėti savo Didžiųjų Pažadų, ir vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad:

– Neribotas visų įnorių tenkinimas neveda į nei į gerovę, nei į laimę ir net nesuteikia maksimalaus malonumo.
– Svajonės apie tai, kad tapsime nepriklausomais savo gyvenimo šeimininkais, baigėsi, kai supratome esą maži biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių minti­mis, jausmais bei skoniais manipuliuoja valdžia, pra­monininkai bei jų valdoma žiniasklaida.
– Ekonominė pažanga padarė įtaką tik nedaugeliui turtingų tautų, ir praraja tarp turtingų ir skurdžių tautų vis labiau didėja.
– Pati techninė pažanga kelia pavojų aplinkai ir branduolinio karo grėsmę; ir viena, ir kita – arba abu šie pavojai kartu – gali sunaikinti visą civilizaciją, o galbūt ir gyvybę žemėje.

… Kodėl žlugo Didžiosios Viltys? Net jeigu neminėtume industrializmui būdingų ekonominių prieštaravimų, Didžiųjų Vilčių žlugimą nulėmė pati industrinė sistema su savo dviem pagrindi­nėm psichologinėm prielaidom:

(1) kad gyvenimo tikslas yra laimė, tai yra maksimalus pasitenkinimas, apibūdinamas kaip bet kokios užgaidos ar subjekty­vaus poreikio tenkinimas (radikalus hedonizmas);

(2) kad egoizmas, savimeilė ir godumas – kuriuos, kad normaliai funkcionuotų, puoselėja esama sistema – veda į harmoniją ir ramybę.

… Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, suge­bantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomy­bę – žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

… Šios ekonominės sistemos vystymąsi jau lėmė ne klausimas: Kas yra gerai Žmogui?, o klausimas: Kas yra gerai sistemos vystymuisi? Šį konfliktą mėginta užglaistyti, keliant prielaidą, jog tai, kas yra naudinga sistemos (ar net vienos stambios korporacijos) augimui, yra naudinga ir žmogui. Šią loginę formuluotę rėmė kita, papildoma: tos savybės, kurių sistema reikalauja iš žmogaus – egoizmas, savimeilė ir godumas, – yra tarsi įgimtos; vadinasi, jos kyla ne tik iš sistemos, bet ir iš pačios žmogaus prigimties. Žmonės nenorėjo pripažinti, kad šios savybės nėra įgimti polinkiai, įgalinantys industrinės visuomenės egzistavimą, o socialinių sąlygų produktas.

… Žmogaus pasikeitimo būtinybė iškyla ne tik kaip etinis ar religinis poreikis, ne tik kaip psichologinė reikmė, sąlygota šiuolaikinio socialinio charakterio patogeniškos prigimties, bet ir kaip būtina fizinio žmonijos išlikimo sąlyga. Teisingas gyvenimas jau nebelaikomas tik moralinių ar religinių reikalavimų vykdymu. Pirmą kartą istorijoje fizinis žmonių gimi­nės išlikimas priklauso nuo radikalių pasikeitimų žmogaus širdyje.

… Skirtumas tarp buvimo ir turėjimo – tai ne vien skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Šis skirtumas susijęs su visuomenės tipais – vienas orientuotas į žmogų, kitas – į daiktus. Orientacija į turėjimą būdinga Vakarų in­dustrinei visuomenei, kuriai gyvenimo prasmė yra pinigų, garbės bei valdžios vaikymasis.

… Apibendrinant galima pasakyti, kad vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt pati svarbiausia šiuolaikinėse išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: viena ver­tus, jis slopina nerimą, nes tai, ką žmogus turi, negali būti iš jo atimta; kita vertus, jis verčia vartoti vis dau­giau ir daugiau, nes bet koks vartojimas greitai nusto­ja teikęs pasitenkinimą. Mūsų laikų vartotojai gali atpažinti save pagal šią formulę: Aš esu tai, ką aš turiu ir ką vartoju.

… Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio užimtumo, o vidinio aktyvumo, produktyvaus mūsų žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, tą gausybę žmogiškųjų gabumų, kuriais – kad ir skirtingai – yra apdovanotas kiekvienas žmogus. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savojo „aš“ kalėjimo, domėtis, siekti, duoti.

… Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmonijos egzistavimo są­lygose ir yra vienas iš stipriausių žmogaus elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, mes, žmogiškosios būtybės, praradome pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtume visiškos izoliacijos, kuri faktiškai pasmerk­tų mus beprotybei, privalome surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta.

… Jei aš esu tai, ką turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu?

… Kai žmogus renkasi ne turėjimą, o buvimą, jis nepatiria to nerimo ir nesaugumo, kurį sukelia pavo­jus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra many­je; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis ir priklauso nuo manęs.

… Apskritai, vyraujant į turėjimą orientuotam egzistavimo būdui, pagrindiniai tarpusavio santykių elementai yra konkurencija, antagonizmas, baimė. Orientacija į turėjimą ir iš to išplaukiantis godu­mas sėja antagonizmą ne tik tarp individų, bet ir tarp tautų.

… Mūsų užduotis yra sukurti sveiką ekonomiką. Pirmas lemiamas žingsnis, siekiant šio tikslo, yra gamybos perorientavimas į sveiką vartojimą. Valstybės funkcija yra nustatyti sveiko vartojimo, priešingo patologiniam vartojimui, normas.

… Ne itin išmintingas šian­dien madingas technokratinis požiūris, kad nieko bloga, jei mes užsiėmę darbu ar malonumais, kad mes nepatiriame jokių jausmų ir kad jeigu net kas ir ne taip, galbūt šis technokratinis fašizmas galų gale ne toks jau blogas. Tačiau mes norėtume, kad taip būtų, bet tech­nokratinis fašizmas neišvengiamai ves į katastrofą.

… Nemanau, kad mano pasiūlymai pasirodys originalūs; priešingai, mane drąsina tai, kad visus juos vienaip ar kitaip jau buvo pateikę kiti rašytojai humanistai.“

(Iš E. Fromo knygos “Turėti ar Būti?“ Parengė ruvi.lt)

Visiems saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Išminties pamokėlė

…“Vertinti save reiškia save mylėti. Kaip tik iš tokios nuostatos ir kyla mūsų meilė kitiems. Vertė tarsi apykaitos vienetas – jei tu pats deramai save vertini, tu turi ir kitiems ką duoti. Jeigu tu savęs nevertini, tu neturėsi iš ko pasiimti. Jeigu jūs žiūrite į save ir klausiate: “Ką turėtų manyje mylėti kitas žmogus?“, tai vienintelis atsakymas turėtų būti: “Mane“. Tik tie žmonės, kurie gali šitaip atsakyti, vertina save, o ne tai, ką daro ar sako kiti.

… Dažnai mes pavydime įvaizdžio asmenims, kuriais visi gėrisi, dažniausiai aktoriams ar modeliams, gyvenantiems iš to, kad jie patrauklūs kitiems. Tikrovėje, ko gero, jie jaučiasi ypač netvirtai dėl to, kad jais taip žavimasi, kadangi jų vertingumas priklauso nuo publikos, kurios jie niekuomet akis į akį nesutinka, užgaidų. Siekti susitapatinti su tokiu įvaizdžiu reiškia stengtis tapti tuo, kuo nesi.

… Dauguma žmonių yra išauklėti siekti ego tikslų, dažniausiai nė nekeldami sau dėl to jokių klausimų. Ego trokšta materialių dalykų, nuspėjamų išvadų, tęstinumo, teisuoliškos privilegijos. Bet jūs galite pasirinkti ir kitą lygmenį – pereiti į dvasios planą, su visiškai skirtingais tikslais: meile, laisve, kūrybinėmis galimybėmis.

… Pritarimo mes laukiame iš kitų. Toks elgesys labiausiai išreiškia vidinį mūsų nepasitikėjimą savimi, mes viliamės, kad koks nors išorinis autoritetas palengvins mūsų sielai šią naštą. Viltis, kad kas nors pasilenks prie mūsų ir dovanos mums meilę, yra kapituliacija, prisipažinimas, jog nesugebame kurti savo pačių gyvenimo.

… Mes visi linkę nagrinėti save dalimis, tačiau nepatraukliais mus padaro kaip tik šis savikritikos aktas, o ne kurios nors atskiros mūsų dalys. Tai, kas jūs esate, nėra kažkokių dalių rinkinys, tai visuma. Išvysti save kaip visumą – pirmas žingsnis į save tikrąjį.

… Visos dvasinės tradicijos bylojo, jog sėkmė gyvenime priklauso nuo to, ar randame Kelią, ar sugebame nepaisyti išorinio pasaulio trukdžių. Tačiau jūsų ego tvirtina, jog jūsų išlikimas priklauso nuo to, ar sugebėsite sutelkti į išorinį pasaulį Visą dėmesį.

… Dvasia nepripažįsta jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta aplink jus, yra dabartinės jūsų dvasinės būklės atspindys. Jeigu jūsų dvasia maištauja, jei jūs nerimaujate, tuomet dharmos (teisingumo, darnos įstatymas) veikimas jūsų gyvenime tegali būti ribotas. Jūs esate nutolęs nuo natūralių įstatymų, kurių veikimui lemta paklusti kiekvienam. Dharma yra jautrus, paslankus vedlys, neapsakomai subtiliai reaguojantis į vieną ar kitą žingsnį, kuris skirtas tik jums ir niekam kitam.

… Realybė nėra kokia nors duotybė, nors mes apie tai nesusimąstome. Kiekvienas gyvename skirtingoje realybėje. Jūsų sąmonė nuolat kuria asmeninę realybės versiją paremdama ją įsitikinimais, lūkesčiais, interpretacijomis. Jūsų protas užtveria kelią laisvam gyvenimo sruvenimui tvirtindamas: “Štai kaip viskas turėtų būti, štai kaip viskas privalo būti“. Išsilaisvinęs iš tokių proto nuostatų pasijusite tarsi ištrūkęs iš kietų gniaužtų, o kai iš jų ištrūksite, jums atsivers nauji realybės pavidalai.

… Kelias susideda iš daugelio mažų žingsnelių. Tačiau tie žingsneliai iš esmės visuomet tokie patys: reakcijas ima keisti sąmoningumas. Reakcija esti savaiminė, ji paremta susiformavusiais įsitikinimais bei lūkesčiais, skausmingais praeities vaizdais ir atmintyje slypinčiu patirtu malonumu, tik ir laukiančiais vesti mus į ateities situacijas. Reakcijai įveikti reikalingas sąmoningumas. Sąmoningumas nesipriešina tam, kas įspausta atmintyje. Jis tik įžengia į atmintį ir klausia, ar dabar jums reikia to, kas įrašyta, o toliau jūs pats nuspręsite, kaip elgtis.

… Realybė nėra gigantiška sustingusi schema, į kurios spąstus patenkate be jokio pasirinkimo. Kiekvieną akimirką galite rinktis ir ištrūkti iš beužsiveriančių spąstų – savaiminių reakcijų, įkyriai atsivijusių jus iš praeities. Kiekvieną sykį, kai jaučiate pagundą pasielgti lygiai taip pat, paklauskite, ar jūs norite ir toliau likti praeities kalinys, ar norite tapti ateities pionieriumi. Praeitis uždara ir ribota, ateitis atvira ir laisva.

… Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.

… Būkite gailestingi sau ir kitiems. Atsigręžkite su meile kiekvieną akimirką, kai tik galite. Kalbėkite apie meilę su kitais. Priminkite vienas kitam savo dvasinį tikslą. Niekuomet nepraraskite vilties. Žinokite, kad esate mylimi. Jeigu praktiškai taikysite šias tiesas, būsite atviras ir galėsite priimti visas pamokas, kurios padeda dvasiškai augti. Pasaulyje tiek baisybių, tai nepaneigiama, mažai kas tegalvojame, kad jos išnyks. Bet jos išnyks, nes meilė yra aukščiausioji realybė, palyginti su ja, visa kita laikina, kintama ir nerealu. “

(Pagal D. Čopros knygą “Kelias į Meilę“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio !! 😀

Mintys apie tėvynę

Kas yra tėvynė? Tai – visa tauta, tam tikroje teritorijoje einanti savo istoriniu keliu. Tai – tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Tai – jos savita kultūra, jos kalba, jos charakteris, jos vykdomų revoliucijų, istorinių šuolių, jos istorijos kryžkelių tikslas. (A. Tolstojus)

Žmonės kartu gali padaryti tai, ko nepajėgtų pavieniui; protų ir rankų vienybė, jėgų sutelkimas – beveik visagaliai. (D. Vebsteris)

Didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės tėvynei (Ž. Ž. Ruso)

Asmenybė, susiliedama kolektyviniame darbe, neišnyksta. Atvirkščiai, kolektyve ji pasiekia aukštesnę sąmoningumo ir tobulumo pakopą. (A. Barbiusas)

Patriotizmas – ne vien meilė savo tėvynei. Tai kur kas daugiau… Tai – suvokimas, kad esi jos dalis ir kartu su ja išgyvenai laimingas ir sunkias jos dienas. ( A.Tolstojus)

Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė neatsiejama nuo visų gerovės. (A. Barbiusas)

Auklėjamoji patriotizmo reikšmė didžiulė: tai mokykla, kurioje žmogus bręsta žmonijos idėjos suvokimui. ( M. Saltykovas-Ščedrinas)

Tėvynei padaryta nepakankamai, jei padaryta ne viskas ( M. Robespjeras)

Tėvynės meilė – ne abstrakti sąvoka, bet reali dvasinė jėga, reikalaujanti organizuotumo, ugdymo ir kultūros. (A. Tolstojus)

Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžianti moksle, mene, moralėje. (Vydūnas)

Patriotizmas įrodomas ne žodžiais, o darbais. (V. Belinskis)

Juodinti savo tėvynę – reiškia ją išduoti (V. Hugo)

Kas svetimas savo tėvynei, tas svetimas ir žmonijai (V. Belinskis)

Jeigu žmogus dirba tik sau, jis galbūt gali tapti žymiu mokslininku, dideliu išminčiumi, puikiu poetu, bet niekada negalės būti tobulas, tikrai didis žmogus. (R.Rolanas)

Svetur tėvynės nesurasi. (J. V. Gėtė)

Tėvynės ilgesys visus veikia vienodai: jis pakeičia atmintyje praeities vaizdus, juos idealizuoja; privalumų daugėja, o trūkumus laikas ir nuotolis sušvelnina, kol galop jie visai išdyla mūsų vaizduotėje. (Ž. Sand)

Žmonės, kurie netiki savo idėjomis, kurie jų neturi, kurie neturi didesnio idealo, yra lyg grumstai, per kuriuos visi važiuoja ir kuriuos visi trypia. (E. Mieželaitis)

Mylint tėvynę galima mylėti visą pasaulį. Šviesdamasi tauta nepakenkia savo kaimynams. Priešingai, kuo valstybės daugiau apsišvietusios, tuo daugiau perteikia viena kitai idėjų ir tuo labiau didėja viso pasaulio proto jėga ir veikla. (K. Helvecijus)

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį. (Dž. Santajana)

Gerbk kiekvieno žmogaus tėvynę, o savąją – mylėk. (G. Keleris)

Kiekvieno žmogaus širdyje yra miniatiūrinis jo tautos portretas. (G. Freitagas)

Gražiausia genealogija – tai nuopelnai tėvynei ir žmonijai. (Ž. Delilis)

Mylėkime savo tėvynę! Gražių visiems švenčių! 🙂

Moterims: nusišypsokime :)

Gražios pavasarinės šventės proga kviečiu moteris pažiūrėti į save per humoro prizmę.. Turime išties tik mums, moterims, būdingų savybių, į kurias miela pažiūrėti su šypsena 🙂 .. Pradėkime nuo logikos, kuri labai jau vyrams užkliūna: žinote, kodėl vyrai nesupranta moteriškos logikos? Todėl, kad moterys mąsto plačiai ir vienu metu gali galvoti apie kelis dalykus. Kadangi logika draudžia kelis teiginius laikyti teisingais, tai moteriškas mąstymas.. nelogiškas. Bet teisingas – nes moterys klauso savo širdies 🙂 ..

Dar Saliamonas sakė, kad protinga moteris kuria namus, o kvaila išardo savo rankomis.. O šiuolaikiniai mąstytojai juokauja, kad šiuolaikinė moteris – valdymo centras, na o vyras (kas jam belieka?) – dirbtinis žmonos palydovas.. Ar žinote, kokia žiauriausia kankinimo priemonė moteriai? Nupirkti jai daugybę madingų rūbų, įvairios kosmetikos ir.. užrakinti kambaryje be veidrodžių 🙂 .. Kad nėra bejėgiškesnės moters, nei moteris su neišdžiuvusiu manikiūru..

Ir kad yra lengvo elgesio moterys, bet.. būna ir sunkaus elgesio – prisiuvusios sagą, jos priekaištauja, kad padovanojo jaunystę, ir apskritai geriau žino, kaip visiems geriau.. Bet tokios jos ne iš piktos valios: jos tiesiog pamiršo, kad turi angeliškus sparnus, todėl pradėjo skraidyti ant šluotos 🙂 . Kad skubinti moterį – tai tas pats, kas stengtis pagreitinti kompiuterio pasikrovimą..

O dar visos mes esame svajoklės ir romantikės.. Ir kažkodėl nuolat pamirštame, kad vyrai mus myli, todėl vėl ir vėl to klausiame 🙂 .. Kartais liūdime, kai prisimename, kad vyrai iki vestuvių nuotaką vadina pelyte ar paukštuku, o su kiekvienais pragyventais santuokoje metais tie gyvūnai darosi vis didesni. Ar žinote, ką moterys dažniausiai svajoja išgirsti iš savo vyrų? Priminsiu:

– Žinoma, kad pasaulio futbolo čempionatai rengiami per dažnai!
– Oo, be kosmetikos ir su suktukais tu man dar gražesnė..
– Tavo mamos nėra vos dešimt minučių, o ta tyla be jos mane jau slegia..
– Kaip?! Tu dar neišleidai pinigų, kuriuos daviau tau vakar?.
– Aš taip mėgstu stebėti, kaip tu ilsiesi!
– Kaip malonu, kad ir eilinę darbo dieną tavo draugės užsisėdi pas mus iki paryčių..
– Žinoma, aš suspėsiu pabaigti remontą, kol tu grįši iš atostogų.
– Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai mes susipažinome..
– Net skalbdamas savo kojines, aš nenustoju galvoti – ką aš be tavęs daryčiau?.
– Noriu su tavimi būti visą gyvenimą..

Linktelėjote galva? Nusišypsojote? 🙂 Ir, aišku, prisiminėte, kad daugumą moteriškų problemų, prieš kurias bejėgiai geriausi psichologai, lengvai per pusvalandį išsprendžia kirpėja.. Ir jei moteris kenčia tylėdama, reiškia, šalia nėra telefono.. Vyrai apskritai yra nekalbūs, todėl taip pat turi sukaupę mums klausimų, kuriuos norėtų užduoti (bet nedrįsta 🙂 ) .. Kokie jie? Ogi:

– Mieloji, kodėl mano kojinės po foteliu – katastrofa, o tavo panaudoti kosmetiniai vatos diskeliai visame bute – interjero elementas?
– Kodėl tu prašai, kad pakviesčiau tave kartu į susitikimą su draugais, o kai ten nuvažiuojame, pradedi zirsti, kad pavargai ir nori namo?
– Kodėl tu įsitikinus, kad visi vyrai (ir aš) nuo gimimo yra elektrikai ir santechnikai?
– Pasakyk, kodėl prieš išeinant tu valandą praleidi prie veidrodžio, o kai prieinu aš, tu pareiški, kad manęs nuolat reikia laukti?
– Mieloji, kodėl, kai aš skambinu iš parduotuvės ir klausiu, ką nupirkti, tu atsakai: nieko. O kai grįžtu namo, tu staiga atsimeni, kad namuose nėra nei duonos, nei bulvių, nei skalbimo miltelių, nei..?
– Kodėl tu pyksti, jei randi mano nukirptą nagą vonioje, o ilgas plaukas tavo virtoje sriuboje – normalus dalykas?
– Kodėl tavo iniciatyva pusę nakties turime aiškintis santykius, o kai ryte paprašau išvirti arbatos, tu vadini mane beširdžiu?..

Kiek daug tų “kodėl“, kiek daug neišsakytų lūkesčių ir slaptų priekaištų.. Žinote ką – o gal mokykimės pasikalbėti, paklausti atvirai, pajusti savo artimą žmogų, pasidalinti savo lūkesčiais, pajuokauti – juk tai taip paprasta, kai mylime 🙂 ..? Daugeliui mūsų šilčiausius jausmus – kaip ir matant vaikučius ar besilaukiančią moterį – sukelia darni žilagalvių pora 🙂 .. Matydami juos mes suprantame, kad savo laimę jie sukūrė ir tebekuria drauge.. Moters vaidmuo šioje kūryboje didžiulis 🙂 ..

Sveikinimai šios gražios šventės proga visoms nuostabiosioms, visoms Moterims – mamoms ir žmonoms, marčioms ir anytoms, suaugusioms dukroms ir draugėms, tetoms ir močiutėms 🙂 !!! Su pavasariu – klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis! 😀