Pasaka apie Meilės šalį

Kadaise vienoje nuostabioje šalyje gyveno gražūs, geri ir išmintingi Žmonės.

Ta šalis buvo panaši į rojų: upių, ežerų ir jūrų vanduo buvo toks švarus, kad buvo galima pamatyti gausybę žuvų ir vandens augmeniją, tyras oras švelniai dvelkė gėlių aromatu, medžiai šlamėjo sodria lapų žaluma, o pievos buvo padengtos žolės šilku ir gausybe gėlių..

Žemė buvo labai derlinga ir dovanojo tos pasakiškos šalies gyventojams gausybę skaniausių vaisių, uogų ir daržovių.

Žvėrys ir paukščiai toje šalyje jautėsi saugūs, nes niekas jų nemedžiojo maistui. Jie gyveno santarvėje su žmonėmis ir visiškai jais pasitikėjo.

Čia galima buvo pamatyti vaikus, pievoje žaidžiančius su įvairiausiais gyvūnais, arba šalia namų ramiai besiilsinčią liūtų šeimynėlę.

Toje nuostabioje šalyje viešpatavo Meilė. Tai buvo pagrindinis šalies įstatymas ir bet kokio veiksmo pradžia ir pagrindas.

Ir atrodė, kad tai tęsis amžinai..

Tačiau tokio gražaus gyvenimo labai pavydėjo kaimyninės šalys, kuriose viešpatavo neapykanta, godumas ir priešiškumas. Jos nusprendė sugriauti kaimynų gyvenimo idiliją ir pradėjo leisti į jų pusę nematomas užburtas strėles, kurios buvo užnuodytos pavydu, gobšumu, palaidumu, klastingumu – viskuo, kuo patys gyveno.

Tos strėlės galiausiai pažeidė kiekvieno stebuklingos šalies gyventojo širdį.. Ir jie pastebėjo, kad jų gyvenimas ėmė keistis: žmonės pradėjo pavydėti, nekęsti, skaldytis į priešiškas grupes, dauguma užsikrėtė godumu ir noru valdyti kitus.

Vėliau jie pradėjo medžioti nekaltus gyvūnus, o paskui ėmė žudyti ir vieni kitus, kad galėtų užgrobti svetimus turtus ir žemes.

Praėjo daug laiko, ir atsiminimai apie nuostabią Meilės šalį išliko tik tos šalies liaudies pasakose, kuri jau buvo pilnai panirusi į tankią susipriešinimo miglą.

Vienintelis dalykas, kuris skyrė juos nuo klastingų kaimynų – tai vos rusenanti liepsnelė žmonių širdyse, kuri vis bandė įsižiebti stipriau.. Ir kartais jai tai pavykdavo, ir žmonės busdavo, lyg atsipeikėję iš baisaus sapno, ir su siaubu žvelgė į savo dabartinį gyvenimą..

Bet ir klastingi kaimynai nesnaudė: kaskart, pamatę tokį nubudusį žmogų, jie vėl siųsdavo savo užnuodytų strėlių lietų, norėdami užgesinti įsižiebusią širdies ugnį.

Bet vieną gražią dieną įvyko stebuklas. Pati Žemė nusprendė padėti savo mylimiems vaikams ir pradėjo siųsti savo Šviesos ir Kūrėjo Meilės bangas, kurios ištirpdydavo kiekvieną paleistą užnuodytą strėlę.

Tos nuostabios bangos, tarsi gaivinanti versmė, pasklido po visą Žemę ir palaipsniui įžiebė kiekvieno žmogaus širdyje kadaise prigesintą, vos rusenančią Meilės liepsnelę.

Tai buvo nuostabus reginys: visi pamatė, kaip Meilės šalis, kurią kažkada klastingi žmonės pavertė blogio šalimi, dabar nusimeta ją sukausčiusias grandines ir atgimsta savo pirmapradžiu tyrumu ir grožiu..

Atgimė ne tik Stebuklinga Meilės šalis – visos kaimyninės šalys ir visa Žemė sužėrėjo tarsi gražiausias deimantas beribėje Visatos erdvėje. 

O užburti kadaise Žmonės džiaugėsi, matydami Gražuolę Žemę ir laimingų jos pažadintų vaikų Meilę ir Vienybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems Meilės, Taikos ir Vienybės!

Reklama

2 mintys apie „Pasaka apie Meilės šalį“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s