Aukštyn, į Šviesą..

Ateina laikas, kai tu supranti, kad vaikštai ratu.

Tos pačios situacijos, tie patys susitikimai. Tušti pokalbiai, kaukės, dirbtinos šypsenos, šabloniniai klausimai apie gyvenimą..

Ir staiga tu supranti, kad visą laiką vaikštai aplink kalną, ir dabar jau pribrendai tam, kad kiltum aukštyn, į kalno Viršūnę.

Kai susiruoši į kelionę ir žengi pirmuosius žingsnius į viršų, netikėtai už nugaros pajunti kažkokį slegiantį sunkumą, kuris trukdo kilti.

Nusprendi pailsėti. Atsisegi kuprinę ir pamatai daugybę nereikalingos naštos. Viską apžiūrį ir šį kartą ištrauki Abejones. Meti jas į laužą, o kai jos sudega – patrauki toliau.

Keliauti jau lengviau, tačiau po kiek laiko vėl pajunti tą slegiantį sunkumą už nugaros.. Vėl atveri kuprinę, o ten – Pyktis, Baimė, Godumas, žalingi įpročiai..

Ryžtingai visko atsikratai ir pajunti didelį palengvėjimą, net lengvumą! Bet eidamas toliau, staiga pasijunti labai vienišas.. Juk ten, apačioje – šurmulys, linksmybės, pramogos, draugai..

Trumpam sustoji. Pažvelgi aukštyn ir pamatai Šviesą.. Abejonių jau nėra, todėl – vėl kyli aukštyn!

Ateina aiškus suvokimas, kad tas šurmulys apačioje – iliuzija ir bėgimas ratu, kurį tu jau labai gerai pažinai ir į kurį jau nenori sugrįžti.

Tvirtai nusprendi: viskas, kelio atgal tikrai nėra – tik pirmyn ir aukštyn!

Pažvelgęs žemyn, netikėtai pamatai ne tik horizonto liniją, bet ir naujus gražius peizažus, kurių anksčiau nematei ir net negalėjai įsivaizduoti, būdamas apačioje..

O vieną gražų rytą tu sutinki žmogų, kuris eina ta pačia kryptimi, bet įkopė kiek aukščiau. Jis pasisveikina, nusišypso tau ir ištiesia pagalbos ranką..

Bet.. tu pajunti, kad negali jam ištiesti rankos.. Vėl atsegi kuprinę ir pamatai, kad ten užsiliko Išdidumas. Ištrauki jį ir išmeti į prarają.

Ištiesi ranką bendrakeleiviui – ir tu jau ne vienišas.. Naujasis pažįstamas noriai dalinasi savo patirtimi ir pataria, ką dar nereikalingo galima išmesti ir kokias naudingas savybes vystyti, kad pakiltumėte į Viršūnę.

Dabar jau pakilimas darosi smagus ir įkvepiantis.. Jūs sutinkate vis daugiau pakeleivių, dalinatės patirtimi ir atradimais, kuriate bendrus planus Naujam Gyvenimui..

Ir dabar tu aiškiai supranti: tas vaikščiojimas apačioje ratu buvo reikalingas tam, kad užgimtų nenumaldomas troškimas judėti į priekį, kilti aukštyn, vystytis, kurti, augti ir tobulėti 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, parengė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !