Pamokančios istorijos :)

APIE PERSIKUS

Viena moteris labai mėgo persikus. Tačiau ji gyveno šalyje, kur jie neaugo, todėl kartą, nuvažiavusi atostogauti į šiltus kraštus, ji atsivežė į namus dėžę puikiausių persikų. Kiekvieną dieną ji atidarydavo dėžę, perrinkdavo vaisius, atrinkdavo tuos, kurie pradėjo gesti, ir juos suvalgydavo. Galiausiai persikai baigėsi, ir moteris nusprendė, kad ji atsivalgė iki soties savo taip mėgiamų vaisių…
O iš tiesų?
Ji taip ir neparagavo nei vieno sveiko persiko!
Apie ką ši istorija? Apie rytdienos iliuzijas. Jeigu vis atidedame ateičiai gyvenimo pagerinimą, tai jis NIEKUOMET nepagerės… Todėl – veikime DABAR! Neatidėliokime… Antraip, kaip šioji moteris – nuolat valgysime sugedusius vaisius, o sveikus, net nepaliestus, paliksime pūti…

ARBATOS PUODELIAI

Grupė vienos aukštosios mokyklos absolventų atėjo į svečius pas savo mylimą seną profesorių. Susitikimo metu pokalbis sukosi apie gyvenimą: nors buvę studentai buvo sėkmingi žmonės, bet skundėsi sunkumais darbe ir gyvenimiškomis problemomis.
Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo iš ten su arbatinuku ir padėklu su įvairiausiais puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais… Vieni buvo paprasti, kiti – labai brangūs.
Kai svečiai išsirinko puodelius, profesorius visus apžvelgė ir pasakė:
– Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Ir nors tai normalu jums – norėti sau geriausio – bet tai ir yra jūsų stresų ir problemų šaltinis. Supraskite, kad puodelis nepadaro arbatos geresne. Dažniausiai jis tik brangesnis, bet kartais jis slepia tai, ką mes geriame. Iš tikrųjų viskas, ko jūs norėjote, tebuvo arbata, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote brangesnius, o paskui žvalgėtes – kam koks puodelis atiteko…
Svečiai sukluso, o profesorius tęsė:
– O dabar pasvarstykime ir įsivaizduokime: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Tai tik instrumentai gyvenimo palaikymui. Tai, kokį puodelį mes turime, neapsprendžia mūsų Gyvenimo. Kartais, galvodami tik apie puodelį, mes pamirštame pasimėgauti arbatos skoniu… Laimingiausi žmonės ne tie, kurie turi geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi 🙂 …

POŽIŪRIS

Kartą du išminčiai iškeliavo į pasaulį pasidairyti, kaip žmonės gyvena. Viename nedideliame miestelyje, kalno papėdėje, jie sutiko minią žmonių, kurie nešė didelius akmenis į kalną. Matėsi, kad jiems buvo sunku, ir išminčiams pasidarė įdomu, kodėl jie neša akmenis į kalną. Jie priėjo prie pirmojo žmogaus ir paklausė;
– Ką tu dirbi, žmogau?
– Aš tempiu akmenis į viršų, – atsakė šis nesustodamas.
– O tu ką darai? – paklausė išminčiai kito žmogaus.
– Aš uždirbu pinigus vaikams maistui, – atsakė jis.
– Na, o tu ką dirbi? – paklausė išminčiai trečiojo žmogaus.
– Aš statau šventyklą! – išdidžiai atsakė žmogus.
Padėkojo išminčiai ir susimąstė, tokius skirtingus atsakymus išgirdę… Jie suprato vieną paprastą tiesą – nesvarbu, ką tu darai, svarbu – kaip, su kokiomis mintimis tu tai darai… Vienas ir tas pats užsiėmimas vienam žmogui atneša kančią, kitam nepakeliamą naštą užmeta, o kitam atneša džiaugsmą… Kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje galima rasti kažką gero, tereikia noro, ir kartais pakeistas požiūris keičia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir gyvenimą 🙂 …

LAIMĖ

Senas išmintingas katinas gulėjo pievelėje ir šildėsi priešais saulutę. Jo ramybę sudrumstė jaunas kačiukas, kuris šokinėdamas prabėgo šalimais. Paskui jis grįžo ir kūlvirsčiais ėmė ristis aplink katiną.. po to staigiai pašoko ir pradėjo bėgti ratais…
– Mmmm… ką tu darai?!.. – kilstelėjo galvą ir tingiai nutęsė katinas.
– Aš bandau pagauti savo uodegytę! – miauktelėjo uždusęs kačiukas.
– Bet kam? – nusijuokė katinas.
– Man pasakė, kad uodega – mano laimė. Jei aš ją pagausiu, tai pagausiu ir savo laimę! – entuziastingai porino kačiukas, – štai aš ir bėgioju trečią dieną paskui savo uodegytę, bet ji nuolat išsprūsta man iš letenų…
– Taip, – tingiai murktelėjo išmintingas katinas, – kažkada ir aš, kaip ir tu, bėgiojau paskui savo laimę, bet ji vis išsprūsdavo, ir galiausiai aš nustojau tai daryti… Vėliau aš supratau, kad nėra prasmės bėgioti paskui savo laimę, nes – klausyk, atversiu tau paslaptį – laimė visada su manimi… Dar daugiau – ji seka paskui mane – reikia tiesiog tai nuolat prisiminti 🙂 …

Briusas Li: mintys kasdieniniam įkvėpimui

po dangumi gyvena tik viena šeima – žmonija

Sek gyvenimo tėkmę. Mielas drauge, niekada du kartus neįžengsi į tą patį vandenį. Kaip ir tekantis vanduo, gyvenimas – nuolatinis judėjimas. Nėra nieko pastovaus. Kad ir kokios problemos ištiktų ateityje, atsimink, kad viskas keičiasi, todėl reikia judėti kartu su gyvenimo dvasia. Priešingu atveju sukursi dirbtinumą ir bandysi sulaikyti amžiną tekėjimą. Norėdamas to išvengti, turi keistis, būti lankstus. Nepamiršk, kad naudingiausias puodelis yra tuščias.

Gyvenimo prasmė. Gyvenimo prasmė yra pats gyvenimo procesas, nereikia jos konceptualizuoti ar sprausti į siaurus sistemų rėmus.

Gyventi – kurti. Gyventi – išreikšti save, saviraiška yra kūryba. Kūrimas nėra paprastas kartojimas. Gyventi – išreikšti save laisva kūryba.

Gyvenimo tobulumas slypi paprastume. Kai atsisakai materialinių vertybių naudos, atsižadi pasipūtimo, savanaudiškumo, nuslopini troškimus, tuomet gali atrodyti, kad tobulam gyvenimui kažko trūksta, kad pilnatvė yra tuščia. Toks gyvenimas ryškus kaip šviesa, tačiau neakina. Kitaip tariant, tai – harmonijos, vienybės, pasitenkinimo, ramybės, pastovumo, savišvietos, taikos gyvenimas, ilgas gyvenimas.

Džiaukis. Mielas drauge, kurk planus ir juos įgyvendink, gyvenimas per trumpas, kad kauptum negatyvią energiją.

Akimirkos amžinumas. “Akimirka“ neturi nei praėjusios dienos, nei rytojaus. Ji nėra apmąstymų rezultatas, todėl nepriklauso laiko kategorijai.

Gyvenimo esmė. Įsitikinkite, kad viską darote tam, kad suprastumėte gyvenimo ESMĘ ir tuos VISUMĄ sudarančius tiesioginius bei netiesioginius dalykus. Reikia daiktus matyti tokius, kokie jie yra, ir niekuo aklai nesiremti – nei mąstymo būdu, nei priemonėmis. Būti laisvam – neturėti varžančio požiūrio. Gyvenimo esmė – nesivadovauti kažkuo vienu.

Atsiskleiskite. Būkite atviri ir pasirengę laikui atėjus pakeisti savo veiklą.

Esmė yra pradžia. Esmė yra sielos išraiškos pagrindas. Esmė – visų natūralių išraiškų “pradinis taškas“. Teisingai supratus esmę, sielos išraiškos bus teisingos ir sutvarkytos. Pamiršus esmę, tai būtų neįmanoma.

Susitelkime ties dabartimi. Nėra nieko už ČIA ir DABAR ribų.

Priežasties ir pasekmės įstatymas. Aplinkybės nulemiamos priežasčių. Tačiau mes galime kontroliuoti priežastis.

Vienybės su gamta įstatymas. Vienybės su gamta įstatymas – pamatinis daoizmo mokymo principas. Jis teigia, kad reikia išsaugoti harmoniją ir nesipriešinti pagrindiniams Visatos įstatymams. Vadovaukitės natūralia daiktų tvarka, nekeiskite jos. Atminkite – niekada nepriekaištaukite gamtai ir niekada nesupriešinkite savęs ir jos.

Subjekto ir objekto santykis. Nėra prasmės tiesiogiai kalbėti apie sąmonės objektus, nesvarbu, ar tai būtų pojūčiai, ar žvakės. Objektas privalo turėti subjektą. Šioje poroje ir objektas, ir subjektas papildo vienas kitą (nėra priešingybės), kaip ir kiti dalykai, yra visumos puselės ir vienas kito funkcija. Besilaikančios centro, priešingos pusės yra vienodos, jei į jas žiūrima iš judančio apskritimo centro. Aš ne patiriu, aš esu patirtis. Nesu patirties subjektas, esu toji patirtis. Aš esu žinojimas. Niekas negali būti manimi ir be manęs egzistuoti.

Kalbėti ir klausyti. Dauguma žmonių moka kalbėti, bet nesugeba klausyti. Mažai kas moka klausyti, bet nemoka kalbėti. Dar mažiau žmonių, kurie moka ir kalbėti, ir klausyti.

Būtinybė veikti pagal savo įsitikinimus. Neužtenka žinoti, būtina taikyti. Vien noro nepakanka, turime veikti.

Apribotas protas negali laisvai mąstyti. Protas turi būti plačiai atvertas laisvo mąstymo funkcijai. Apribotas protas negali mąstyti laisvai.

Ego pamokos. Svarbu neleisti ego naudotis savimi, nes žmogus turi naudotis juo ir neleisti būti klaidinamas.

Laimė – žmogaus moralumo rodiklis. Žmogaus moralumo rodiklis – jo laimė. Kuo geresnis žmogus, tuo daugiau laimės. Laimė – gerumo sinonimas.

Meilė – matematinė lygybė. Mylėk, ir būsi mylimas. Meilei kaip ir algebros lygčiai būdinga lygybė.

Santuoka – draugystė. Santuoka – tai paprastu gyvenimu, kasdieniniais reiškiniais paremtas dviejų žmonių bendradarbiavimas ir draugystė.

Tave vertina pagal tavo veiksmus. Jei elgiesi kaip asilas, visada atsiras kažkas, kas bandys ant tavęs joti. Demonstravimas – kvailio pasididžiavimo būdas.

Esmė – ne darbas, o jo atlikimas. Svarbu ne tai, ką darai, o kaip darai.

Iš knygos “Bruce Lee: stulbinančios mintys“, sudarytos J.Little, išverstos ir išleistos “Obuolio“ leidykloje.

Pasakaitės apie meilę :)

AMULETAS

Vieną vakarą Mokytojas ėjo namo ir pamatė pakelėje verkiantį jaunuolį.
– Ko tu verki, vaikine? – paklausė Mokytojas
– Aš… pamečiau amuletą, kurį man padovanojo mylimoji… kaip mūsų meilės ženklą…
– Jei tu verki tik dėl to, tai veltui, – šyptelėjo Mokytojas.
– Kaip gi veltui, Mokytojau – juk tai mūsų meilės simbolis?!..
– Tu pats atsakei į savo klausimą – tai tebuvo simbolis… Pamiršk amuletą ir džiaukis, kad pametei jį, o ne savo meilę.
– Bet jei aš pamečiau amuletą, tai gali būti ženklas, kad pamesiu ir meilę – susirūpino prietaringas jaunuolis.
– Meilė, kurios galia tėra amulete, žiede ar kokiame kitame daikte, neverta, kad dėl jos lietų ašaras, patikėk, – pasakė Mokytojas ir pratęsė savo kelionę.

MATAU TIK GĖRĮ…

Viename kaimelyje gyveno jaunas vaikinas. Jis buvo įsimylėjęs kaimo gražuolę, kuri nerodė jam jokių dėmesio ženklų. Ji turėjo daugybę gerbėjų, bet buvo išdidi ir nė su vienu į artimą draugystę nesileido. Tuomet vaikinas nusprendė pakerėti gražuolę vyriškumu ir išvažiavo mokytis karininko specialybės. Po kelių metų jis grįžo į kaimą pasipuošęs dailia karininko uniforma, bet kaimo gražuolei tai įspūdžio nepadarė. Ji toliau sau gyveno viena, išdidžiai atmesdama jaunikių pasiūlymus.

Bet vaikinas nenuleido rankų ir nusprendė būti turtingu. Gal taip sudomins nepalenkiamą merginą? Jis turėjo vilties, nes mergina vis dar buvo viena… Dar keletą metų jis mokėsi, daug dirbo, ir galiausiai praturtėjo. Grįžo į kaimą turtingas, su dovanomis gražuolei. Mergina ir vėl šaltai atmetė jaunuolio piršlybas.

Galutinai nusivylė jaunuolis, turtus paliko artimiesiems ir išėjo į pasaulį ieškoti Išminties. Po kelerių metų jis grįžo į kaimą, išgarsėjęs kaip išmintingas žmogus. Tačiau… šį kartą jis nėjo pas kaimo gražuolę. Jis pradėjo ramiai ir taikiai gyventi, dosniai dalindamasis su visais savo Išmintimi. Na, o kaimo gražuolė taip ir neištekėjo. Jos išdidumas ir panieka aplinkiniams išbaidė paskutinius jaunikius…

Bėgo metai. Vieną dieną buvusi kaimo gražuolė, o dabar pagyvenusi vienišė, po ilgų apmąstymų pagaliau ryžosi ateiti pas išminčių ir paklausti – ar nenorėtų jis jos.. vesti. Išminčius sutiko.
Kaimo žmonės piktinosi ir stebėjosi:
– Kam tu vedi šitą pasipūtusią moterį, kuri tau tiek blogo padarė?!
Išminčius tik šyptelėjo ir atsakė:
– Aš matau tik gera. Juk galiausiai mes kartu… Ir tik jos dėka aš tapau tuo, kuo esu dabar…

APIE VĖJĄ IR GĖLĘ

Keliaudamas Vėjas sutiko nuostabią Gėlę ir įsimylėjo… Jis švelniai glostė Gėlę, o ji, atsakydama į Vėjo jausmus, skleidėsi spalvingais žiedlapiais ir žavėjo nuostabiu aromatu. Tačiau Vėjui pasirodė, kad to maža ir jis nusprendė: “Jei aš atiduosiu Gėlei visą savo jėgą ir galią, tai ji apdovanos mane kažkuo dar didingesniu.“ Ir jis pūstelėjo visu stiprumu savo meilės jėgą į Gėlę…

Tačiau Gėlė neatlaikė audringos aistros ir… nulūžo… Vėjas bandė pakelti Gėlę ir atgaivinti, bet jam nepavyko. Tuomet jis vėl bandė paglostyti Gėlę savo švelniu meilės dvelksmu, bet ji suglebo, o galiausiai ir apvyto… Vėjas supyko:
– Aš atidaviau tau visą savo meilės galią, o tu palūžai! Matyt, tu nemylėjai manęs ir meilės jėgos tavyje nebuvo!..
Bet Gėlė neatsakė, ji nuvyto…

… Tas, kas iš tiesų myli, turi atsiminti, kad ne jėga ar spaudimu matuojama Meilė, o išreiškiama švelnumu ir dėmesiu. Geriau daugybę kartų susilaikyti, nei vieną kartą palaužti savo mylimą žmogų – net iš geriausių ketinimų…

PATARIMAS

Mokytojas ilgai ir kantriai klausė vienos moters skundų savo vyru… Galiausiai pasakė:
– Tavo santuoka būtų daug laimingesnė, miela moterie, jei tu būtum supratingesnė žmona.
– … Ką gi aš turiu padaryti, Mokytojau?
– Nustok pagaliau stengtis padaryti savo vyrą geriausiu… leisk jam būti savimi… 🙂

Pamėgtos istorijos

LANGAS

Šeima persikėlė gyventi į naują butą. Vieną rytą žmona žvilgtelėjo pro langą ir pamatė kaimynę, kuri džiaustė kieme skalbinius.
– Pažiūrėk, – tarstelėjo žmona vyrui, – kokie purvini kaimynės baltiniai..
Vyras tuo metu skaitė laikraštį ir neatkreipė dėmesio į žmonos žodžius. Tačiau.. tai kartojosi kaskart, kai tik kaimynė džiovė skalbinius:
– Na tu tik pažiūrėk, kokia nešvara.. Gal jos skalbimo priemonės prastos? Reikėtų pamokyti ją skalbti! – nuolat piktinosi žmona.
Vieną gražų rytą pažvelgus pro langą, žmona šūktelėjo iš nuostabos:
– Ooo!.. Negaliu patikėti.. Žvilgtelk, pagaliau kaimynės skalbiniai švarūs! Turbūt ji išmoko skalbti..
– Ne, brangioji, – atsakė vyras, – tiesiog šiandien aš atsikėliau ankstėliau ir išploviau langą..
… Taip ir mūsų gyvenime: viskas priklauso nuo “lango“, pro kurį mes žiūrime į pasaulį. Prieš kritikuodami kitus įsitikinkime, ar mūsų ketinimai ir širdis švarūs..

EKSPERIMENTAS

Šaltą sausio rytą vieno daugiamilijoninio miesto metro praėjime įsitaisė vyras ir ėmė groti smuiku. Per 45 minutes jis sugrojo 6 kūrinius. Per visą grojimo laiką sustojo ir pasiklausė muzikos 6 žmonės. Dar 20 nesustodami įmetė pinigus į smuiko futliarą. Tik už rankos vedami maži vaikai parodė nuoširdų susidomėjimą ir nutoldami, vis atsisukdavo. Vyras uždirbo apie 32 dolerius.

Niekas iš praeivių nė neįtarė, kad metro praėjime groja vienas iš talentingiausių pasaulio smuikininkų. Jis grojo Stradivarijaus smuiku pačius gražiausius ir sudėtingiausius smuikui sukurtus kūrinius. Prieš kelias dienas šis smuikininkas koncertavo vienoje didžiausių koncertinių salių, bilietai į koncertą buvo brangūs. Nežiūrint to, visi norintieji negalėjo ten pakliūti.

Šį socialinį eksperimentą surengė vienas laikraštis, norėdamas išsiaiškinti žmonių suvokimą, skonius ir prioritetus. Eksperimento pagrindiniai principai buvo:
… Kasdienybėje, netinkamu laiku.. ar esame jautrūs ir imlūs grožiui?
… Ar sustosime, kad tai įvertintume?
… Ar atpažįstame talentą netikėtoje aplinkoje?

Eksperimento rezultatai ir išvados buvo tokios:
Jei mes negalime rasti laiko tam, kad sustotume ir paklausytume geriausių visų laikų muzikinių kūrinių, atliekamų vieno iš talentingiausių planetos muzikanto,
jei šiuolaikinis gyvenimo tempas toks įtraukiantis, kad mes tampame akli ir kurti tokiems dalykams, tai susimąstykime – KIEK mes praleidžiame svarbaus gyvenime?..
Ar ne per daug mes prarandame rutinoje, sumaištyje ir bėgime?..

AR YRA GYVENIMAS PO GIMIMO?

Vienos būsimos mamytės pilve augo ir vystėsi du embrionai-dvyniai, būsimieji kūdikėliai. Vienas buvo Mažasis Tikintysis, antras – Mažasis Skeptikas. Ir štai kartą Skeptikas klausia savo brolio:
– Ar tu tiki gyvenimu po gimimo?
Tikintysis atsakė:
– Žinoma, tikiu! Juk tai taip natūralu ir aišku: gyvenimas po gimimo tęsiasi. Mes gyvename čia tam, kad išaugtume ir sustiprėtume, ir būtume pasiruošę tam, kas mūsų laukia – gyvenimui po gimimo.
Skeptikas paprieštaravo:
– Tikrai?! O aš manau, kad visa tai kvailystės! Jokio gyvenimo po gimimo nėra. Ar tu bent įsivaizduoji, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas?..
– Aš tiksliai nežinau, – šyptelėjo tikintysis, – bet manau, kad ten bus daugiau šviesos, nei čia. Ir gali būti, kad mes patys valgysime ir bėgiosime, ir…
– Visiška nesąmonė! Bėgioti neįmanoma, o valgyti patiems… juokinga prielaida. Mes turime virkštelę, kuri mus maitina. Be jos net neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo po gimimo: virkštelė – mūsų gyvenimas. Be to – ar pastebėjai, kad ji tampa vis trumpesnė?..
– Ne. Tai tikrai įmanoma, patikėk. Tiesiog mus supantis pasaulis bus visai kitoks, nei mes esame pripratę.
– Bet juk dar niekas niekada po gimimo negrįžo! Kiekvienas embrionas žino, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir, apskritai, gyvenimas – tai vandeniu užpildyta sfera, tiesiog.. kančia tamsoje…
– Iš tiesų aš tiksliai nežinau, kaip atrodys gyvenimas po gimimo… Bet kokiu atveju, mes tai tikrai pamatysime. Ir savo Mamytę pamatysime, ir.. ji būtinai pasirūpins mumis – aš tai tiksliai žinau!
– Mamytę?.. Tu tiki Mama? Cha-cha… O kur gi ji galėtų būti?
– Bet juk ji nuolat šalia, aš tai jaučiu… Mes gyvename joje, be jos mes negalėtume gyvuoti…
– Tai visiška kvailystė! Tos Mamos aš nė lopinėlio nemačiau, o tai reiškia: jei nemačiau, tai ir nėra.. ir principingai pareiškiu – būti negali!
– O aš ją jaučiu… Kartais, kai mes ypatingai ramūs, mes galime girdėti jos tylų dainavimą arba jausti, kaip švelniai ji glosto mūsų Pasaulį… Ir todėl aš tvirtai tikiu, kad mūsų gyvenimas po gimimo tęsiasi!.. 🙂

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

D.Čopra: mintys..

“Esama trijų absoliučių, nesunaikinamų dalykų: tai Sąmoningumas, Būtis ir Meilė.“
“Meilė yra evoliucinis impulsas, kuris išplėtoja gyvenimą.“
“Augimas yra pasirengimas leisti realybei nuolat atsinaujinti.“
“Meilė remiasi ne tavo veiksmais ar jausmais, bet tavo sąmoningumo lygiu.“
“Asmeninė meilė yra sutelkta universalios meilės forma; universali meilė yra išplėsta asmeninės meilės forma.“
“Protas vertina, kas yra gera ir kas yra bloga. Meilė atneša tik gera.“
“Kai kaltiname ir kritikuojame kitus, mes iš tiesų vengiame tiesos apie save.“
“Viskas išoriniame pasaulyje byloja apie vidinį pasaulį.“
“Meilė kaip vanduo: jei ji nesruvena, ji užsistovi.“
“Visi nesutarimai kyla iš to, kad nesuprantame kito žmogaus sąmoningumo lygio.“
“Aukščiausia meilės išraiška yra kūrybingumas.“
“Kai atrodo, kad kiti žmonės klysta, tai tik todėl, kad jų požiūris nesutampa su jūsų.“
“Meilė gydo, atnaujina, suteikia saugumo, įkvepia galios. Meilė suteikia tikrumo ir išsklaido abejones. Meilė išstumia baimes, atneša ramybę, pašalina nesutarimus, suartina.“
“Negali gauti meilės daugiau negu esi pasiryžęs priimti.
Negali gauti meilės daugiau negu pats gali suteikti.
Meilės, kurią spinduliuoja kitas žmogus, šaltinis yra tavo paties širdyje.“
“Visatos sandara skatina augimą, o augimas visuomet vyksta didesnės meilės ir laimės kryptimi.“
“Nėra jokios Dievo bausmės. Tai, kas atrodo bausmė, tėra mūsų pasipriešinimo Visatos dėsniams atspindys.“
“Tam, kad kiekvieną akimirką matytumėte meilę, turite nusivalyti savo suvokimo langus.“
“Jausti grožį reiškia pažinti tiesą. Žinoti tiesą reiškia mylėti.“
“Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego;
meilė – tai neprisirišimas, jos šaltinis yra dvasia.
Kuo jūs mažiau prisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti.
Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės.
Kitoks elgesys kyla iš ego…“
“Ten, kur nėra meilės, yra daug iliuzijų…“
“Iš meilės gimusi energija yra kūrybinga – ji atnaujina viską, ką paliečia, ji nuolat kuria.“
“Įkvėpimas yra tokia būsena, kai susijungia protas ir širdis.“
“Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.“
“Meilės akyse niekas neklysta: visi žmonės daro tai, ką geriausiai sugeba, su tokiu sąmoningumu, kokį jie yra pasiekę.“

🙂 Visiems visiems gero artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie vyrus ir moteris linksmai :)

🙂 🙂 KADA MELUOJA VYRAI 🙂 🙂
Kartą kirto medkirtys medį, ir… įkrito kirvis į upę. Medkirtys labai nusiminė ir pravirko iš nevilties, nes tai buvo jo vienintelis darbo įrankis. Pamatė jo sielvartą Kūrėjas ir klausia:
– Ko taip sielvartauji, žmogau?
– Kaip aš nesielvartausiu – juk praradau darbo įrankį, šeimos maitintoją…
Pasigailėjo Kūrėjas medkirčio, ištraukė iš upės auksinį kirvį ir klausia:
– Tai tavo kirvis?
– Ne, ne mano.
Ištraukė Kūrėjas sidabrinį kirvį ir klausia:
– Gal šitas tavo?
– Ne, ne mano, – atsakė medkirtys.
Pagaliau Kūrėjas ištraukė iš upės medkirčio kirvį.
– Taip, šitas mano! – apsidžiaugė medkirtys.
– Aš matau, tu sąžiningas žmogus, todėl dovanoju tau visus tris kirvius, – pasakė Kūrėjas.
Apsidžiaugė medkirtys netikėta dovana, padėkojo ir parėjo namo. Prasigyveno, džiaugsmingai darbavosi su šeimyna, bet… nelaimei, kartą į upę įkrito medkirčio žmona. Bandė gelbėti medkirtys, nepavyko, ir jis gailiai pravirko. Kūrėjas pamatė jo sielvartą ir klausia:
– Kas nutiko, sūnau, kodėl taip verki?
– Nelaimė, įkrito mano žmona į upę…
– Neverk, aš tau padėsiu , – pasakė Kūrėjas. Ir… ištraukė iš upės Dženifer Lopez ir klausia:
– Tai tavo žmona?
– Taip!! – nedvejodamas patvirtino medkirtys.
Kūrėjas įširdo:
– Ach, tu nenaudėli, kodėl meluoji?!
– Matai, Kūrėjau, – atsakė medkirtys, – įvyktų didelis nesusipratimas, jei atsakyčiau, kad čia ne mano žmona. Toliau tu ištrauktum iš upės Kateriną Zetą-Džons, o aš vėl pasakyčiau, kad tai ne mano žmona. Tuomet tu ištrauktum mano žmoną, ir aš pasakyčiau, kad tai ji. Tada tu atiduotum man visas tris: o ką aš su jomis daryčiau?! Aš vargčiau, stengdamasis jas visas išmaitinti, ir visi mes būtume nelaimingi…
Kūrėjas linktelėjo pritardamas ir išgelbėjo medkirčio žmoną…
Moralė: jei vyrai meluoja, jie tai daro oriai ir… visų labui 🙂 !

🙂 🙂 VYRAI APIE MOTERIŠKĄ LOGIKĄ 🙂 🙂
Vyrai dažnai sako: moteriška logika… mes, vyrai, turim omeny, kad mąstymas ir TIKROJI logika būdinga tik vyrams, o moterys… švelniai tariant.. gyvena instinktais…
Kad tai iliustruotume, imkim pavyzdį iš gyvenimo: reikia pasverti katiną. Kam? Aptingo, sustorėjo, nuolat persivalgo – juk reikia sekti jo sveikatos būklę… Taigi, vyriškai griebiamės darbo: imam, sveriam… Kaip? Ogi labai paprastai, logiškai – juk vyro IQ (intelekto koeficientas, būdingas tik vyrams!) nuolat pasirengęs išrinkti patį geriausią sprendimą!
Imam svarstykles su kabliuku, sveriam sportinį krepšį, fiksuojam svorį. Ir… grūdam į krepšį katiną… Bet kur tau! Katinas blaškosi, išsprūsta, draskosi, pabėga… Bet ir čia vyriška logika nepaveda: tepam, užklijuojam įdrėskimus ir… vyriškai siekiam užsibrėžto tikslo iki galo…
IQ parengia naujus sprendimus: užsidedam storas pirštines ir gaudom katiną toliau. Pirštines nenaudėlis sudrasko, bet nieko: imam odines! Bet… paklaikęs katinas kabinasi virš pirštinių ir segasi į rankas… Na, nieko – velkamės striukę… Šiaip ne taip, bet įgrūdam katiną į krepšį (juk IQ!)… Krepšį kabinam ant svarstyklių kablio: Hmmm – ir ko katinas ten taip blaškosi? Svorio rodyklė šokinėja nuo 3 iki 25 kilogramų…
Su striuke darosi karšta, įdrėskimai peršti ir kraujuoja, IQ aukščiausioje įtampoje, katino svoris ir toliau lieka neaiškus…
… Tuo metu iš parduotuvės grįžta žmona. Išklauso emocingo pasakojimo, sutvarko mano žaizdas, paglosto katiną (jis pradeda murkti, bjaurybė!). Žmona stojasi ant svarstyklių, užrašo savo svorį. Ima katiną ant rankų, stojasi ant svarstyklių, užrašo abiejų svorį, iš jo minusuoja savo ir gauna… tikslų katino svorį. Ir šypsosi… ko? Žinoma, lengva pabaigti darbą, kai aš tiek pastangų įdėjau…
Visada darau išvadas iš patirties – jos paprastos: vyriška logika visvien geresnė! Tuoj paaiškinsiu, kodėl. Todėl, kad… vyrai mėgsta patys sau susikurti sunkumus ir juos įveikti, ir… tokiu būdu grūdinti savo vyrišką valią… Juk IQ reikia pilnai išnaudoti…
P.S. Katinas, žinoma, su tuo nesutinka (jis išvien su moterimis).., bet kas jo klausia – aptingusio storulio?!

🙂 🙂 MOTERS IR VYRO SUTVĖRIMAS 🙂 🙂
Atėjo Ieva pas Kūrėją ir skundžiasi:
– Kūrėjau, man liūdna…
– Kas nutiko, Ieva?
– Kūrėjau, aš žinau, kad esu tavo kūrinys, ir man dovanotas šis nuostabus rojaus sodas… ir nuostabi gyvūnija ir išmintinga gyvatė… bet aš visvien esu nelaiminga…
– Kodėl, Ieva?
– Aš esu vieniša… ir man tai įkyrėjo…
– Gerai, Ieva, aš sutversiu tau vyrą, bet.. su sąlyga.
– Įdomu, Kūrėjau… o kas yra vyras?
– Na, tai toks išdidus sutvėrimas su daugybe keistų įpročių. Jis bus gerbėtroška, bus greitesnis ir stipresnis už tave, ir.. kvailai atrodys susijaudinęs.., bet aš jį sutversiu taip, kad jūs patenkintumėte vienas kito poreikius. Jis bus naivokas ir patiklus, ir žavėsis tokiais užsiėmimais, kaip peštynės ar… žaidimai kamuoliu. Jis bus protingas, bet jam trūks išminties, todėl tu nuolat turėsi jam patarti ir padrąsinti, kad jis teisingai galvotų…
– Skamba puikiai, – susižavėjo Ieva, – bet kokia sąlyga, Kūrėjau?
– Na… tu gausi jį, jei… leisi jam galvoti, kad jis buvo sutvertas pirmas… Tiesiog visada prisimink šią mūsų mažą paslaptį – na, tu supranti: tarp mūsų, moterų… 🙂 ..

Mintys iš K.Džibrano “Pranašo“

“…Iki pat išsiskyrimo valandos meilė nežino savo gilumo.
… Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti…
…Meilė augina, bet ir geni…“

“…Jūsų vaikai nėra jūsų,
…jie atėjo per jus…
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
nes mintis jie turi savo.
Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,
nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje, kurios jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jūs galite stengtis panašėti į juos, bet nesiekite juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir neužsibūna vakarykščioje dienoje.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai…“

“… Gerai yra duoti paprašytam, bet geriau duoti neprašomam, pačiam susiprasti;
Dosniajam dar didesnis džiaugsmas nei duoti būna rasti tą, kuriam galėtų duoti.
… O jūs, imantys dovanas, – juk visi jūs priimate – neužsikraukit dėkingumo naštos, kitaip užkrausite jungą sau ir dovanojančiam.
…Nes jei pernelyg rūpinatės savo skola, tai abejojate kilnumu to, kuris dovanoja…“

“… Gyvenimas tikrai tamsa, jei nėra siekimo,
O bet koks siekimas aklas, jei nėra žinių,
O bet kokios žinios bevertės, jei nedirbate,
O bet koks triūsas tuščias, jei nėra meilės;
Kai dirbate su meile, jūs susiejate save su savimi ir su kitais, ir su Dievu.
…Dirbti su meile – tai suteikti visiems tavo daromiems daiktams savo dvasią…
Darbas – tai meilė, tapusi regima…“

“…Keisdamiesi žemės dovanomis, jūs užsitikrinsit gausą ir patenkinsit save.
Tačiau jei keisitės be meilės ir geranoriškumo, tai neišvengiamai vieni imsite gobšauti, o kiti liksite alkani.“

“…Kokį nuosprendį paskelbsite tam, kuris doras kūnu, bet vagis dvasia?
…Ir kaip nubausite tuos, kurių sąžinės graužatis yra didesnė už jo piktadarybes?
…Jūs mėgaudamiesi leidžiat įstatymus,
Bet dar mieliau juos laužote…“

“… Jūs iš tiesų laisvi ne tuomet, kai jūsų dienos be rūpesčių, o naktys be sielvarto,
bet tuomet, kai šie dalykai apipina jūsų gyvenimą, o jūs pakylate virš jų laisvi ir nevaržomi.“

…Mokytojas, jei jis iš tiesų išmintingas, nekvies jūsų užeiti į savo išminties namus, greičiau jis ves jus prie jūsų pačių proto slenksčio.
Nė vienas žmogus nieko jums neatskleis, tik tai, kas pusiau pabudę glūdi jūsų žinių aušroje…“

“…Jūs geri, kai esate santarvėje su savimi…
…jūsų gerumas ir yra begalinis noras būti savimi: ir šis noras glūdi kiekviename iš jūsų…“

“…Mes pasirenkame savo džiaugsmus ir širdgėlas gerokai anksčiau, negu juos patiriame.“

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Smagiai :)

Sveikinuosi jau Naujuosiuose 2010 metuose 🙂 . Daugelis šventinėje nuotaikoje, todėl labai dėkoju Bagirai, atsiuntusiai smagių istorijų į elektroninį paštą 🙂 . Praskaidrino nuotaiką.. ir pagalvojau, kad tokios istorijos juk gimsta iš realių gyvenimiškų situacijų 🙂 . Taip kartais nesinori pažiūrėti tiesai į akis, o kai va taip – su humoru, tai žymiai drąsiau ir smagiau 🙂 .

🙂 Užsakymas 🙂
Vyras važiuoja miesto transportu į darbą. Jis piktas ir niūrus, ir jo mintys tokios pat: “Gyvenimas – šlamštas… , žmona – bjaurybė…, visi žmonės – priešai…“
Už vyro nugaros stovi angelas su užrašų knygele ir užrašo: “Gyvenimas – šlamštas, žmona – bjaurybė, visi žmonės – priešai.“ “Kaip keista – pagalvoja angelas, – vėl tas pats! Ech…! Bet ką padarysi: jei užsako, reikia vykdyti…“

🙂 Pasirinkimas 🙂
Buvo N mieste namas, į kurį atėjusios moterys galėjo išsirinkti savo svajonių vyrą laimingam gyvenimui. Name buvo 6 aukštai ir kiekviename iš jų gyveno tam tikrų tipų vyrai.
Viena moteris sužinojo apie šį stebuklingą namą ir labai panoro jį aplankyti. Atvažiavo, o prie įėjimo ją pasitiko užrašas:
1. Jūs galite aplankyti šį namą tik vieną kartą.
2. Kiekviename aukšte surašytos vyrų charakteristikos. Jei jums jos netinka, galite pakilti į sekantį aukštą.
3. Sugrižti negalima!
Apsidžiaugė moteris, kad tokios paprastos taisyklės ir įėjo į pirmą aukštą. Ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą ir yra dori“
Pasvarstė moteris ir nusprendė pakilti į sekantį aukštą… Antrame aukšte buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori ir myli vaikus.“
Pagalvojo, pagalvojo, ir nusprendė kilti aukščiau, į trečią aukštą, kur buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus ir yra labai gražūs.“
Smalsumas vedė į ketvirtą aukštą.. Ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus, yra labai gražūs ir padeda namų ruošoje.“
Pasvarsčius moteris palypėjo dar aukščiau, o ten buvo parašyta:
“Šie vyrai turi gerą darbą, yra dori, myli vaikus, yra labai gražūs, padeda namų ruošoje ir yra labai turtingi.“
Moteris labai norėjo sustoti šiame aukšte, bet… po kankinančių svarstymų smalsumas ją stumte pastūmė į paskutinį aukštą: “Kokie gi tuomet TEN vyrai..?“
O šeštame aukšte ją pasitiko užrašas:
“Jūs – 460225… šio aukšto lankytoja. Šiame aukšte vyrų nėra! Tai vienišų moterų aukštas. Šis aukštas gyvuoja kaip įrodymas, kad moteriai įtikti neįmanoma. Geros dienos 🙂 “
P.S. N mieste kalba, kad iš šio namo neišėjo dar nei viena pora…

🙂 Pasaka apie Fėją 🙂
Sutuoktinių pora darniai pragyveno 25 metus. Ta proga atskrido pas juos Geroji Fėja ir sako: “Jūs taip gražiai gyvenate santuokoje ir aš nusprendžiau jus paskatinti ir apdovanoti – išpildysiu po vieną jūsų norą. Prašykite, ko norite…“
Žmona paprašė: “Aš noriu keliauti po pasaulį su savo mylimu vyru.“ Mostelėjo Fėja burtų lazdele, ir moters rankose atsirado bilietai kelionei.
Penkiasdešimtetis jos vyras pasvarstė ir paprašė: “Viskas, žinoma, labai romantiška, bet… tokia galimybė pasitaiko kartą gyvenime… Atleisk, miela žmona, bet aš noriu moters, jaunesnės už mane trisdešimčia metų…“ Mostelėjo Fėja savo burtų lazdele, ir… pavertė vyrą aštuoniasdešimtmečiu dieduku…
Išvada: Galbūt, vyrai kartais ir… kiaulės, bet juk fėjos – moterys 🙂 …

Smagių švenčių 🙂 !!!

Tiesiog istorijos.. su išminties perliukais :)

Pagal atsiliepimus supratau, kad jums jos patinka. Man taip pat 🙂 . Iš kur jos? Sunku ir prisiminti, renku jas seniai. Pirkau ir keletą knygų su tokiomis istorijomis – deja, vienoje knygoje įdomių istorijų būna tik keletas.. Todėl.. jos iš visur 🙂 . Kai tik atrandu man patikusią, užsirašau, ir taip jos kaupiasi 🙂 . Galbūt, kai kurios jums girdėtos, bet visuomet smagu prisiminti taip tobulai ir lakoniškai perduodamą išmintį 🙂 :

****************
Du vienuoliai – senas ir jaunas – išėjo aplankyti šventų vietų. Pakeliui priėjo upę, ant kurios kranto stovėjo jauna moteris, norinti persikelti į kitą krantą. Jaunasis vienuolis pasisiūlė perplukdyti moterį ant savo pečių. Senasis sunerimęs į tai žiūrėjo, ir kai persikėlė galiausiai abu į kitą krantą, o moteris nuėjo savo keliais, po kelių valandų kelionės neištvėręs pratrūko:
– Kaip tu galėjai plaukti per upę su jauna moterimi ant pečių?! Juk mes esame vienuoliai ir privalome susilaikyti nuo gundymų!..
Į tai jaunasis vienuolis atsakė:
– Aš pamiršau tą moterį tą pačią minutę, kai paleidau ją ant kranto, o tu neši ją ant savęs jau šešias valandas…

****************
Mokytojas visą savo gyvenimą buvo laimingas, spinduliavo džiaugsmą ir nuolat šypsojosi. Mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs nuolat laimingas ir nuolat šypsotės, Mokytojau? Kaip jums tai pavyksta?
Mokytojas atsakė:
– Prieš daugelį metų aš atėjau pas savo Mokytoją, būdamas septyniolikmetis ir… giliai kenčiantis. Mano Mokytojui buvo per septyniasdešimt, ir jis nuolat švytėjo palaima: tiesiog, be jokios priežasties… Žinoma, aš paklausiau: “Kaip jums tai pavyksta?“ Jis atsakė: “Aš esu laisvas savo vidiniuose pasirinkimuose. Būti laimingu – mano pasirinkimas. Kas rytą, atmerkęs akis, aš klausiu savęs, ką pasirinkti šiandien: laimę ar kančią? Ir.. taip jau nutinka, kad aš nuolat renkuosi laimę – juk tai taip natūralu…“

****************
Dievas nulipdė iš molio žmogų ir liko molio gabalėlis…
– Ką tau dar nulipdyti, žmogau? – paklausė Dievas.
– Nulipdyk man laimę, – atsakė žmogus.
Dievas nieko neatsakė, tik padavė likusį molį žmogui į rankas…

****************
Pakelėje stovėjo senas apdžiuvęs medžio kamienas. Sutemus pro jį praėjo vagis ir išsigando: pagalvojo, kad tai policininkas stovi ir laukia jo.
Vėliau pro šalį praėjo įsimylėjęs jaunuolis, ir jo širdis suspurdėjo džiaugsmu: medžio kamieną jis iš tolo palaikė už savo mylimąją…
Paskui prabėgo pro medžio kamieną vaikas, skubėdamas namo, ir pravirko iš baimės: pasiklausęs baisių pasakojimų, jis medžio kamieną palaikė pabaisa…
Bet visais šiais atvejais medžio kamienas tebuvo.. medžio kamienu..
Pasaulį mes matome tokį, kokie mes esame patys 🙂 ..

****************
Gyveno kadaise Mokytojas, nuolat apsuptas savo mokinių. Į kiekvieną klausimą jis turėjo išmintingą atsakymą. Vienas mokinys nusprendė išbandyti savo Mokytoją ir jo išmintį. Jis pagavo pievoje peteliškę ir paslėpė ją tarp savo delnų. Peteliškė spurdėjo delnuose, o mokinys sugalvojo klastą, kad pasirodytų teisus: priklausomai nuo atsakymo, jis galėjo suspausti arba paleisti peteliškę.
Šypsodamasis mokinys priėjo prie Mokytojo ir paklausė:
– Sakykite, Mokytojau, kokia peteliškė mano delnuose: gyva ar mirusi?
Nežiūrėdamas į mokinio rankas, Mokytojas atsakė:
– Viskas tavo rankose…

***************
Kartą mokinys, kuris pasižymėjo grubumu ir aštriu liežuviu, ir pas Mokytoją atėjęs atsikratyti šių savybių, atsisėdo į Budos pozą ir paklausė savo Mokytojo:
– Į ką aš panašus, Mokytojau?
– Į Budą, – atsakė Mokytojas.
Bet… čia mokinys neištvėrė neįgėlęs:
– O tu man panašus į mėšlo krūvą!
Mokytojas išliko ramus ir tik šyptelėjo.
– Kodėl tu nesupykai, Mokytojau?!
Mokytojas atsakė:
– Tas, kuris suvokė savyje Budos prigimtį, mato tą Budos prigimtį kiekviename žmoguje. O tas, kuris kupinas mėšlo, kiekviename sutiktajame temato mėšlo krūvą…

***************
Ir, kaip teigiama, tikra istorija iš Leonardo da Vinčio gyvenimo. Jis buvo susidūręs su sunkumais, kurdamas savo garsiąją freską “Paskutinė vakarienė“. Leonardas da Vinčis turėjo pavaizduoti Gėrį per Jėzaus personažą ir Blogį – per Judo personažą. Dailininkas niekaip negalėjo rasti tinkamų modelių-pozuotojų, kurie perteiktų šias savybes.
Po ilgų ieškojimų jis pamatė vaikiną, dainuojantį chore, kuris visiškai atitiko įsivaizduojamą Leonardo Jėzų, ir jis buvo išraiškingai nutapytas.
Paskui sekė dar trijų metų pertrauka, nes dailininkui niekaip nesisekė rasti Judo charakterio prototipo.
Ir pagaliau pasisekė! Ilgai ieškojęs, Leonardas da Vinčis atrado gatvėje girtuoklį – jauną, bet prieš laiką susenusį: purviną, piktą, girtą ir apdriskusį. Dailininkas vargais negalais atsivedė su pagalbininkais girtuoklį į dirbtuves pozuoti. Jaunuolis nelabai nutuokė, kas vyksta, sunkiai laikėsi ant kojų, o Leonardas da Vinčis su didžiuliu įkvėpimu tapė nuodėmingumą, puolimą ir piktdžiugą, kuriuos spinduliavo jaunuolio veidas.
Kai dailininkas baigė darbą, jaunuolis išsiblaivė, išpūtė akis ir sušuko:
– Aš jau mačiau šitą freską anksčiau!
– Kada? – nustebo Leonardas.
– Prieš tris metus.. Dar prieš tai, kai visko netekau… Tuo metu aš dainavau chore ir mano gyvenimas buvo kupinas gražiausių svajonių… O kažkoks dailininkas nutapė man pozuojant Jėzų šioje freskoje..

Šiandien tiek 🙂 .. Kaip jums šios istorijos?

Pasakos – nepasakos :)

Tokios istorijos – mano mėgiamiausias literatūrinis žanras. Keletu iš jų noriu pasidalinti su jumis: 🙂

APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA
– Mokytojau, sakyk, koks laikas gyvenime svarbiausias, koks žmogus svarbiausias gyvenime ir koks svarbiausias gyvenimo darbas?
– Pats svarbiausias laikas gyvenime – dabar, svarbiausias žmogus gyvenime – tas, kuris dabar šalia, o pats svarbiausias gyvenimo darbas – daryti gera tam, kuris dabar šalia – tam mes ir esame gimę..

SRAIGĖ ANT MEDŽIO
Mokytojo paklausė, ar jaučia jis nusivylimą, kai jo pastangos ne taip greitai atneša rezultatus, kaip jis tikėjosi. Atsakydamas Mokytojas papasakojo istoriją apie sraigę, kuri pradėjo ropštis į vyšnios medį šaltą, vėjuotą vėlyvo pavasario dieną. Žvirbliai ant kaimyninio medžio leipo juokais, žiūrėdami į lipančią sraigę.
Vienas iš jų atskrido prie sraigės ir klausia:
– Na, argi tu nematai, kad ant medžio nėra vyšnių?..
– Bus, kai aš užlipsiu, – nesustodama atsakė sraigė.

TRYS KLAUSYTOJŲ TIPAI
Kartą pas Budą atėjo labai apsiskaitęs, savo žiniomis besipuikuojantis, visuomenėje žinomas žmogus ir uždavė jam kelis klausimus, norėdamas padiskutuoti su lygiu sau.
– Atleiskite, aš negaliu jums dabar atsakyti į jūsų klausimus, – pasakė Buda.
– Bet kodėl? Jūs neturite laiko? – paklausė žmogus, įžeistas Budos atsakymu.
Buda atsakė:
– Ne, ne tame reikalas. Laiko turiu pakankamai, bet jūs neišgirsite mano atsakymo.
– Ką jūs turite omeny? – paklausė žmogus.
– Yra trys klausytojų tipai, – atsakė Buda. – Pirmasis – lyg dugnu į viršų apverstas puodas. Galima atsakinėti, bet nieko į jį nepaklius. Antrasis klausytojų tipas panašus į puodą su skyle dugne. Jis neapverstas, jis teisingai stovi, viskas taip, kaip turi būti, bet.. dugne yra skylė. Todėl toks klausytojas prisipildo tik akimirkai: anksčiau ar vėliau viskas išbėga ir jis vėl ištuštėja. Tik išoriškai atrodo, kad jis prisipildo, iš tiesų jame nieko nėra, nes jame nieko negali užsilaikyti. Ir, pagaliau, trečiasis klausytojų tipas, kuris nei apverstas, nei skylės jame nėra, bet jis pilnas atliekų ir šiukšlių. Į jį galima įpilti, bet viskas, kas į jį pakliūna, tuoj pat apnuodijama. Ir.. atleiskite, bet jūs priklausote trečiąjam tipui, todėl man sunku jums dabar atsakyti. Jūs kupinas atliekų, nes “viską žinote“. Tai, kas nesuvokta jumis ir nepažinta, o tik sumesta į jus – tėra atliekos..

EGZAMINAS
Atėjo laikas Mokytojui patikrinti savo mokinius. Jis pakvietė tris iš jų, paėmė baltą popieriaus lapą, užlašino ant jo juodo rašalo ir paklausė:
– Ką jūs matote?
Pirmasis atsakė: “Juodą dėmę“. Antrasis atsakė: “Rašalo dėmę“. Trečiasis: “Juodulį“.
Mokytojas nieko nepasakė, nuliūdo ir užsidarė savo cėlėje.
Vėliau mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs taip nuliūdote?
Mokytojas atsakė:
– Nė vienas iš jūsų nepamatė balto lapo..

GĖRIS IR BLOGIS
Anūkas klausia senelio:
– Kas yra gėris ir blogis?
Senelis dalinasi savo išmintimi:
– Tai tarsi dvi jėgos, du vilkai tavyje: vienas kupinas pavydo, egoizmo, pykčio, ambicijų, melo. Kitas vilkas neša savyje taiką, meilę, viltį, tiesą, gėrį. Jie tarsi nuolat kovoja tarpusavyje.
Anūkas susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi?
Senelis nusišypsojo ir atsakė:
– Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini..

Šiandien tiek istorijų, pasakų – nepasakų 🙂 .. Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂