Gyveno kadaise vienas valdovas. Ir buvo jis toks savanaudiškas ir piktas, kad visi vadino jį Žiauriuoju.
Šalyje žmonės buvo engiami nepakeliamais mokesčiais, vyravo valdovo primetamos nuomonės diktatas, o gerai gyveno tik valdovo išrinktųjų ratelis, kuris pataikavo jam ir pritarė.
Žmonės jo nemylėjo, labai bijojo ir meldė Kūrėją, kad atsiųstų jiems kitą – gerą ir sąžiningą valdovą.
Bet štai vieną dieną valdovas netikėtai sukvietė visus žmones pas save. Žmonės ėjo ir drebėjo iš baimės, nežinodami, ką dar sugalvojo jų kankintojas..
Kai visi susirinko, valdovas kreipėsi į žmones:
– Aš žinau, kad padariau jums daug blogo, ir todėl jūs manęs nemylite. Bet nuo šiol aš pasižadu pasikeisti ir darbuotis visos šalies žmonių labui. Nuo šiol gyvensime santarvėje ir kursime kartu mūsų šalies gerovę. Leiskite man tai įrodyti savo darbais..
Žmonės nuščiuvo, susižvalgė.. Bet pasitarę nusprendė leisti valdovui pabandyti atgauti jų pasitikėjimą ir pagarbą.
Ir pradėjo valdovas gyventi taip, kaip pažadėjo savo liaudžiai..
Pirmiausiai išsiuntė į visus šalies kampelius savo atstovus, kurie aiškinosi žmonių poreikius ir rūpinosi jų įgyvendinimu. Paskui taisė kelius, statė mokyklas, namus ir gamyklas, tiesė tiltus ir vystė žemdirbystę..
Valdovas įvedė visiems sąžiningą atlygį už atliktą darbą, vienus mokesčius sumažino, kitus – visai panaikino ir skatino kiekvieną žmogų jungtis prie bendros gerovės kūrimo savo idėjomis ir sumanymais.
Gyvenimas ėmė sparčiai keistis ir klestėti.
Žmonės pasijuto tikrais savo šalies šeimininkais, juos vienijo kilnūs bendri tikslai. Ir, nors anksčiau tuo neįmanoma buvo patikėti, bet – žmonės ėmė gerbti ir mylėti savo vadovą..
O kartą vieno bendro susirinkimo metu žmonės jo paklausė:
– Vadove, mus labai džiugina tavo darbas ir visų mūsų pasiekimai šalyje. Šiandien jau sunku patikėti, kad buvo kitaip.. Ar galėtum mums atsakyti – kas paskatino tave taip stipriai pasikeisti?..
– Numaniau, kad vieną dieną jūs šito manęs paklausite, – nusišypsojo valdovas.
Ir, kiek patylėjęs, tęsė:
– Suprantate, kartais nelengva pamatyti save iš šalies, ypač kai apsupi save pataikūnais, nes tuomet jų dėka jautiesi teisus.. Bet vieną dieną aš vaikščiojau vienas mišku ir staiga pamačiau šunį, kuris vijosi lapę..
Pasivijęs jis kandžiojo lapę, ji ištrūkdavo, jis vėl vijosi, kol vargšė lapė šlubuodama pradingo miške – mat, šuo perjungė savo dėmesį į jojantį keliu raitelį.
Šuo puldinėjo žirgą, bet raitelis taip pliaukštelėjo šuniui botagu, kad šuo inkšdamas parkrito. Tada raitelis botagu skaudžiai paragino žirgą, šis pasibaidė, užkliuvo už akmens ant kelio ir parbloškė raitelį į šalikelę. Raitelis krito ir sulaužė koją..
Visa tai įvyko taip greitai, tarsi Kūrėjas man būtų parodęs dėsnį “kiekvienam pagal nuopelnus“.. Man lyg skraistė nuo akių nukrito, ir aš staiga suvokiau, kiek blogo esu padaręs tokiai daugybei žmonių.. ir koks baisus atpildas manęs už tai laukia!.
Padėkojau Kūrėjui už tokį praregėjimą ir tą pačią akimirką ryžtingai nusprendžiau atitaisyti padarytas skriaudas ir pradėti kurti Gėrį visų labui 🙂 ..
Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt
Gero visiems savaitgalio 🙂 !
ruvi 