Kategorija: Mintys

Gyveno kartą burtininkas. Jis viską galėjo, bet niekas jo nedžiugino, niekas neteikė laimės: mosteli ranka – didžiulis namas iškyla, mosteli kita – jūra atsiranda arba žydintis sodas..

Pažiūri į visa tai burtininkas ir sako: “Na ir kas?..“

Ir nusprendė jis vieną dieną išeiti į pasaulį pasižvalgyti ir sužinoti, ką žmonės ten apie laimę galvoja. Juk jie neturi tokių galių kaip jis, bet kodėl tada jaučiasi laimingi?

Ėjo jis ėjo ir sutiko žmogų, kuris nešė sunkų maišą.

– Sunku? – paklausė burtininkas.

– Nelengva.. – atsakė žmogus.

– O nori, aš tau palengvinsiu gyvenimą? Nori, kad viskas savaime pasidarytų? – pasiūlė burtininkas.

– Nee, nereikia, – atsakė žmogus, – darbas man teikia džiaugsmą. Kartais sunku, bet kokia laimė, kad viską, ko man reikia, moku pats padaryti.

Burtininkas susimąstė.

– Ko gero, tu teisus.. Juk tik ranka mosteliu – ir viskas atsiranda, o džiaugsmo nejaučiu..

– Ir namą gali priburti? – nedrąsiai paklausė žmogus.

Burtininkas mostelėjo ranka – ir priešais juos atsirado didžiulis namas, paskui tvora ir sodas.

– Čia tai bent! – nusistebėjo žmogus. – Tik geriau, kai savo rankomis visa tai padarai.

Burtininkas mostelėjo ranka, ir namas pradingo.

– Duok man savo maišą – pasisiūlė jis, – padėsiu tau jį nešti.

Kelias buvo ilgas.

– Ar dar toli? – paklausė burtininkas.

– Toloka.. – atsakė žmogus.

Pavargo burtininkas nuo neįprasto darbo, bet tyliai nešė sunkų maišą toliau. Nors.. jam taip knietėjo mostelėti ranka, kad tas maišas jau atsidurtų vietoje! Bet jis kantriai ėjo, nes labai norėjo nors kartą gyvenime patirti tikrą džiaugsmą..

Pagaliau žmogus pasakė:

– Atėjome.

Burtininkas numetė maišą ant žemės, nubraukė prakaitą, atsisėdo ant žolės, o jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Rodos, pradedu suprasti.. Ačiū, tau, žmogau, už pamoką.

– Ir tau, burtininke, ačiū, – pasakė žmogus, – padėjai man maišą atsinešti.

Nuo tos dienos burtininkas metė savo burtus, pasiliko pas žmogų ir išmoko įvairių darbų. Savo rankomis pasistatė namą, užaugino sodą ir kas rytą su saule ėjo dirbti į laukus.

O dirbo jis su džiaugsmu ir dainavo.. Ir su žmonėmis buvo geranoriškas ir draugiškas. Nes dabar nebuvo jo gyvenime nei dienos be džiaugsmo.

Jis buvo laimingas, nes tapo Burtininku, kuris viską moka pats 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Šiandien aš dovanoju tau vėlyvą rudenį.

Atsigerk jo kartaus lietaus, įkvėpk auksines paskutinių lapų žiedadulkes, apglėbk plačiai atmerktomis akimis sujauktą dangų, įsileisk į save žiemos nuojautą – aš vaišinu.

Todėl, kad tikrai žinau viena: tas ruduo, stebuklingas rudas lapinas, svaiginantis lapų sūkuriais, pažadinantis pragmatiškoje sieloje poezijos žodžius – jis ne drumzlinose balose, ne peršlapusiuose batuose, ne lapų lašuose ant langų ir veidų, ne išskrendančių paukščių klegesyje, ne…

Ruduo – žmogaus sieloje. Kaip ir pavasaris, vasara, bet koks metų laikas ir bet koks oras.

Ir todėl tam pačiam lietui kažkas su džiaugsmu ir apsivalymo pojūčiu išties savo rankas, o kitas niūriai susirauks, nubrauks kartu su savo liūdesiu lietaus lašus ir stipriau susiverš lietpaltį.

Metų laikai mumyse, o lietus… tiesiog lyja. Jame nėra gėrio ir blogio atspalvių, nėra džiaugsmo ar liūdesio. Lyja ir mūsų sielose, bet to nemoko mokykloje, apie tai nepasakoja tėvai.

Šiandien aš dovanoju tau rudenį, suvyniotą į žodžius.

Imk ir atmink, kad tai, kokia taps ši keista dovana, kuo ji taps – lengva šypsena ar ilgesingu žvilgsniu pro langą – priklauso tik nuo tavęs.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Stiprus žmogus – tai ne titulas, ne ženklas ar apdovanojimas.

Tai gyvenimo būdas. Savotiška skalė.. Tai tas kiekis gyvenimo smūgių, kuriuos žmogus galėjo ištverti. Ir kiekis kartų, kai jis sugebėjo atsikelti, atsigauti, pakilti.

Jėga matuojama ne fiziniais rodikliais. Bet ją visada galima atpažinti pagal tai, kaip žmogus sugebėjo išgyventi sunkias gyvenimo situacijas, neprarasdamas orumo ir žmoniškumo.

Stiprus žmogus nebijo savo silpnybių, neteisina jų, o jas pripažįsta ir padaro viską, kad jas įveiktų. Jis niekada netampa silpnybių vergu.

Stiprus nebijo suklysti. Jis tiesiog imasi atsakomybės už savo klaidas, daro išvadas ir pradeda viską iš naujo. Vėl ir vėl..

Stiprus žmogus visada padeda silpnesniam ar pakliuvusiam į bėdą. Jis negali kitaip, nes jaučia vienybę su visu pasauliu ir gerai žino – koks svarbus, o kartais lemiantis yra palaikymas sunkią akimirką.

Jis nepraranda tikėjimo. Atvirkščiai – jo tikėjimas ir ryžtas nuolat stiprėja, nes visų jo veiksmų paskata – ne egoistiniai siekiai, o žmonių gerovė. Jis žino, kad atėjo pagerinti šį pasaulį ir tam daro viską, ką gali.

Ir.. stiprus žmogus taip pat kartais verkia.. Jis gali sutrikti, jį gali nuvilti ir išduoti, jis gali kentėti.. Bet jis supranta, atleidžia, užjaučia.. ir niekada nepasiduoda.

Ir klysta tie, kas tvirtina, kad stiprus yra tas, kas sugebėjo įveikti savo jausmus ir išmoko gyventi protu. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai: stiprus tas, kas išmoko gyventi širdimi, nes kai protas paklūsta širdžiai – gimsta gili išmintis.

Stiprus žmogus myli besąlygiškai ir vadovaujasi meile savo gyvenime. Kas, jei ne jis, puikiai žino, kad tik meilė gali išgelbėti ten, kur visa kita yra beprasmiška.

Nes meilėje – žmogaus stiprybė.. Ir tik mylint galima pažinti visą savo jėgos galią ir didybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Šiandien prisimename ir pagerbiame išėjusius.

O šis trumpas pasakojimas – apie tai, kaip svarbu mylėti žmones, kurie dabar šalia.

Mes turime viską, bet mes nežinome apie tai

Mes stovėjime su mano vyru kavinėje ir gėrėme kavą. Mano vyras buvo jaunas ir gražus, ir aš jį mylėjau.

Aš vilkėjau seną paltą, kuris gadino man nuotaiką. Mane kankino nepilnavertiškumo kompleksas ir aš nekenčiau to palto, kuris nešildė, bet darkė mane.

Kavinė buvo nedidukė, o kava neskani. Ir aš svajojau, kad kada nors mes gersime skanią kavą gražiame restorane, ir aš būsiu madingai apsirengusi.

O vyras žiūrėjo į mane švytinčiomis akimis, jis mane mylėjo ir nežinojo, dėl ko aš taip liūdžiu…

Jis mirė jaunas, o aš likau. Ir mano gyvenime buvo daug įvairių kavinių ir kavos, ir daug madingų paltų. O jo nebuvo.

Aš labai dažnai prisimenu tą epizodą, kai aš turėjau viską, o aš apie tai nežinojau…

Autorė Elena Rog, vertė ruvi.lt

Šviesios atminties išėjusiems.. Ir.. branginkime tuos, kurie šalia..

Aš stovėjau ant scenos ir žiūrėjau į salę.

Kiek veidų joje, kiek bruožų – platūs žandikauliai, siauros nosys, įkritę žandai, aukštos kaktos. Akys, akys, kiek akių! Ir iš tamsos girdisi balsai, ir tamsoje banguoja žmonių vandenynas. Kiek veidų, kiek mūsų, kiek žmonių!

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Moterys trečioje eilėje barasi. Nesutapo požiūriai, nepanoro išgirsti ir suprasti viena kitos, įsikabino kiekviena į savo, ir pasklido virš galvų “Ooaš, ooaš..“ Tarsi varnos šaižiai kranksi, negera pranašaudamos.

Vyras penktoje eilėje glostinėja savo marškinius, plačiai šypsosi ir giria merginą kaimyniniame krėsle. O pats žiūri priešais save tuščiu žvilgsniu, ji jam nerūpi, bet pats labai laukia atsakomosios pagyros, taip laukia, kad visa kita pamiršo, nieko aplink nepastebi. Jau seniai jis žiūri tik į save, seniai, net akys išbluko, tarsi siela jose būtų į visus nugara nusigręžusi.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Chuliganas su kandžia pašaipa veide vaikšto tarp eilių, tai smeigtuką pakiša, tai stumteli, tai nusikeikia. Visi aplink raukosi, o jam tai patinka, jam nuo to gera. Jis jaučiasi svarbus ir didelis, tarsi prieš tai jo ir nebuvo, bet kai tik pradėjo kenkti – tuomet ir atsirado, tapo apčiuopiamas, gyvas, tikras. Ir jei tik nustos kenkti – vėl išnyks, ištirps tarsi šešėlis, pavirs bekūniu vaiduokliu. Todėl jis ir nenustoja – tai nusikeikia, tai koja įspiria. O pats – šešėlių šešėlis.

Moteris sėdi ir kalba, kalba be perstojo, tarsi kažko klausia, ir tuoj pat pati sau atsako. Aplink ją tuščios vietos, seniai jau ten niekas nesėdi, nieko nėra, visi išėjo. O ji vis kalba ir kalba. Nereikia jai trukdyti, ji užsimerkia ir mato žmones tose tuščiose kėdėse, ji su jais kalbasi, ji iki smulkmenų sugalvojo kiekvieną pašnekovą, bet jai jau seniai niekas nereikalingas, tik ji pati ir jos sugalvoti miražai.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Kiek veidų salėje, nuostabių veidų, dabar perkreiptų pykčiu, savimeile ir puikybe, kiek jautrių sielų ir širdžių, dabar girdinčių tik save, kiek švelnių šiltų rankų, dabar pakeltų smūgiui, kiek didžių protų, dabar svaidančių piktą sarkazmą silpnesniems, kiek rausvų bučiuojančių lūpų, dabar spjaudančių karčius nuodus į savo artimuosius, kiek mūsų, žmonių, ir kiek mūsų klaidų..

Aš daug galėčiau pasakyti, bet sakau tik viena:

Saugokite save. Ir dar, kas žymiai svarbiau – saugokite vieni kitus.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą vienos jaunos moters bute pražydo kaktusas.

Prieš tai jis ketverius metus stovėjo ant palangės, panašus į rūstų nesiskutusį kiemsargį, ir staiga toks siurprizas! “Keista, kad mane skaito beširde ir pikta, – pagalvojo moteris, – tai netiesa, juk pas beširdžius ir piktus žmones kaktusai nežydi.“

Panirusi į malonius apmąstymus apie žydintį kaktusą, ji netyčia užmynė ant kojos vienam niūriam vyrui autobuse. Į jo pastabą ji nepradėjo, kaip įprasta, šaukti įsižeidusi: “Ach, jei jūs toks ponas, tai važinėkite taksi!“ Dabar ji tik nusišypsojo:

– Nepykite, prašau, ant manęs, aš neturiu už ko laikytis, jei norite – užminkite man koją ir būsime atsiskaitę..

Niūrusis vyras taip pat nepasakė to, ką rengėsi atsakyti. Paskui jis išlipo savo stotelėje ir, pirkdamas laikraštį, vietoje grubių žodžių pardavėjai, kuri neteisingai paskaičiavo grąžą, pasakė jai:

– Nieko baisaus, paskaičiuokite dar kartą, aš taip pat iš ryto ne itin stiprus matematikoje..

Pardavėja nesitikėjo tokio atsakymo ir, įkvėpimo pagauta, atidavė nemokamai du senus žurnalus ir šūsnį senų laikraščių pensininkui – vienam pastoviam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, bet galėjo kasdien nusipirkti tik vieną patį pigiausią laikraštį. Žinoma, neparduotas prekes derėjo nurašyti, bet šį kartą pardavėja jas padovanojo.

Laimingas senolis su šūsnimi laikraščių ir žurnalų patraukė namo. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, jis nepradėjo kasdieninio skandalo tema: “Jūsų vaikas kaip dramblys laksto po butą ir trukdo ilsėtis, reikia jį geriau auklėti!“ Jis pasisveikino ir nusistebėjo:

– Kaip užaugo jūsų dukrelė! Niekaip nesuprantu, į ką labiau ji panaši – į jus ar į tėtį, bet matau, kad auga tikra gražuolė.

Kaimynė nuvedė dukrą į darželį, atėjo į darbą poliklinikos registratūroje ir nepuolė barti išsiblaškiusios močiutės, kuri užsiregistravo pas gydytoją vakar dienai, bet atėjo šiandien, ji jai pasakė:

– Nieko baisaus, nepergyvenkite, aš taip pat kartais kažką pamirštu. Palaukite minutėlę, aš pasitikslinsiu pas gydytoją, kada jis galės jus priimti.

Močiutė, pakliuvusi pas gydytoją, nepradėjo reikalauti išrašyti stebuklingų, bet nebrangių vaistų recepto, kurie gali akimirksniu išgydyti visas ligas, o atsisakymo atveju grasinti rašyti skundus į visas instancijas, bet tiesiog atsiduso ir pasakė:

– Aš dar neišprotėjau ir suprantu, kad senatvė yra nepagydoma, jūs, gydytojau, atleiskite man, kad vaikštau pas jus kaip į darbą..

O gydytojas, važiuodamas vakare namo, staiga prisiminė močiutę, ir jam jos pagailo. Tą akimirką jis suprato, kad gyvenimo sumaištyje praleidžia daug svarbių dalykų, sustojo prie parduotuvės, nupirko gėlių ir tortą, ir patraukė visai į kitą pusę. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą ir paskambino į duris.

– Aš čia pagalvojau, na, kodėl mes nuolat ginčijamės tarsi vaikai smėlio dėžėje. Žinai, aš tau tortą nupirkau, bet netyčia padėjau ant jo portfelį, ir jis susispaudė. Bet tai nebaisu, skonis dėl to nepasikeitė. Aš dar gėlių tau nupirkau, gal pamerksi jas, nes kol važiavau pas tave, jos apvyto?

– Žinoma, pamerksiu, – atsakė moteris, –  ir jos tuoj pat atsigaus. O aš turiu naujieną. Įsivaizduoji, šiandien prabudau, pažiūrėjau į langą, o ten kaktusas pražydo.. Matai?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Vieną dieną.. jūs jau negalėsite gyventi taip, kaip anksčiau, pagal senas taisykles, šablonus ir dogmas, kurios kaustė jus ir slopino jūsų kūrybinį potencialą.

Jūs nusiimsite visas kaukes, prie kurių taip buvote įpratę, sąžiningai pažvelgsite į savo vidinius prieštaravimus ir užduosite sau svarbiausius gyvenimo klausimus.. Ir ieškosite į juos atsakymų.

Vieną dieną.. jūsų jau nebetenkins senoji apribojimų ir kontrolės paradigma, grįsta žmonių sąmonės manipuliacija ir masine socialine hipnoze, skatinančia vartoti viską iš eilės ir nuolat ieškoti kūniškų malonumų.

Vieną dieną.. jus švelniai pakvies ypatingas šauksmas – jūsų širdies šauksmas. Ir tai taps postūmiu busti pagaliau iš gilaus sąmonės miego..

Šis šauksmas pakvies ištirti supančią jus realybę ir į viską pažvelgti nauju žvilgsniu. Ir jūs nustebsite pamatę tai, ko anksčiau net nepastebėjote, nors visa tai visada buvo visai šalia, prieš jūsų akis..

Stebins, džiugins, o kartais ir glumins atsiveriančios tiesos platybės. Tiesa skatins užpildyti gyvenimą nauju turiniu, nauja energija, nauja prasme ir nauju požiūriu į supančios realybės įvykius.

Šis tyras širdies šauksmas pažadins besąlygišką meilę, vienybės su visa kūrinija pojūtį ir svaiginantį laisvės polėkį.. Jūs pasijusite svarbia didžiulės visumos dalimi, kuri kvies jus jungtis į bendrą kūrybinį procesą.

Ir tik pabudę jūs suprasite, kaip giliai miegojote..

Laikas pabusti, Žmogau!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą mokinys paklausė išminčiaus:

– Mokytojau, kodėl tu nuolat pabrėži tylėjimo svarbą ir sakai, kad verčiau mokytis laiku patylėti, nei gražiai kalbėti? Paaiškink..

Išminčius atsakė:

– Supranti, tylėjimas – tai ypatinga išmintis. Tai patikimas priešnuodis prieš kvailumą ir emocines dramas. Tylėjimas gesina ginčus, barnius ir leidžia išsaugoti dvasinę ramybę.

– Bet kaip sunku tylėti, kai taip knieti įrodyti savo tiesą, prieštarauti ar apsiginti! – pasakė mokinys. – Man atrodo, kad aš niekuomet neišmoksiu tylėjimo praktikos..

– O tu pabandyk, – padrąsino Mokytojas, – tai tik atrodo sunku, bet kai sąmoningai praktikuoji tylėjimą, ilgainiui tai tampa labai naudingu įpročiu: tu daraisi ramus ir dvasiškai stiprus, o tavo gyvenime vis mažiau ginčų, barnių ir vis daugiau harmoningo bendravimo.

Tada mokinys paklausė:

– O ar nebūtų naudingiau tiesiog išmokti gražiai kalbėti?..

Išminčius į tai atsakė:

– Tylėdami išmokstame ne tik išgirsti kitus, bet ir valdyti savo mintis, žodžius ir užmegzti harmoningą pokalbį. Jei to nemokame, žodžiai pradeda gyventi savo gyvenimą, o mūsų kalba virsta tuščiažodžiavimu ir kovos įrankiu.

Žodžiai gali suvienyti, įkvėpti ir suburti, bet gali ir supriešinti, suskaldyti ir sužeisti. Gražios kalbos gali apgauti. Mandagiai tariami žodžiai gali įžeisti. Žodžiai gali kurti, o gali ir griauti.

O kai žodžiai pradeda kurti, tuomet mūsų realybė pražysta: ji pasidaro vientisa ir vieninga, o žodžiai tampa tuo, kuo ir turi būti – jie tarsi dailininko dažų spalvos arba natos muzikos kūrinyje..

Todėl ir kalbu jums nuolat apie tylėjimo svarbą. Tylėjimas padeda suprasti žodžių jėgą ir tylėjimo galią.. Tyloje tu daugiau girdi ir matai.

O dabar pagalvok – kuria tavo žodžiai ar griauna?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Saugokite stiprius žmones.

Kartais ir jie jaučiasi išsekę. Juk jie jaučiasi atsakingi ne tik už save. Ir ne tik už savo artimuosius.

Jie jaučiasi atsakingi už visus ir už viską, kas pakliūna į jų gyvenimo orbitą, nes jų vidinė jėga pritraukia tuos, kam reikia pagalbos. Ir jie puola padėti, guosti, palaikyti, dalintis.. pamiršdami save.

Stiprūs žmonės nei sveikesni, nei fiziškai stipresni už kitus. Tiesiog jie tiksliai žino, kad negali numoti ranka, sirgti ar ilsėtis, kai nuo jų vis dar kažkas priklauso.

Jų jėga – tai dvasinė stiprybė, todėl jie gali bet kokioje būsenoje, net neturėdami fizinių jėgų, prireikus pulti į pagalbą, ir tik įsitikinę, kad išgelbėtam nieko negresia – išsekę nukristi.

Ir kartais mes jų nepastebime tarp kitų žmonių, nes jie tylūs ir kuklūs. O ir dažniausiai žmonės pamiršta juos ir jų pagalbą, vos tik pasijunta geriau.

Bet jie ir nelaukia dėkingumo, nes tiesiog negali kitaip – jie negali praeiti pro šalį, jei kažkam reikia pagalbos..

Atpažinti juos galime pažvelgę į jų akis, iš kurių sklinda šiluma. Arba ilgiau pabuvę su jais, pajuntame jų spinduliuojamą meilės energiją ir geranoriškumą.

Ir dar stiprūs žmonės dažnai yra labai vieniši. Ir ne todėl, kad jie nenori bendrauti. Tiesiog.. jie gi stiprūs! Taip galvoja kiti žmonės, ir jiems net mintis neateina į galvą, kad stipriems žmonėms taip pat skauda, baisu, liūdna.

Tačiau jiems nereikia gailesčio. Bet jiems, kaip visiems žmonėms, taip pat reikia šilumos, palaikymo, gerumo..

Branginkite juos – nuoširdžius, jautrius ir kuklius.. Galbūt, su jais ne visada lengva, bet visada – patikima. Jie išklausys, kai visi nusisuks, jie yra tie, kurie visada atskubės į pagalbą.

Saugokite stiprius žmones!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kažkam tai antspaudas pase, dėl kurio kilo būtinybė slėpti savo romanus nuo pavargusios moters, plaunančios indus virtuvėje, kurią tu pavadinai žmona. Nuo tos tylenės moters, kurios tu taip ir nesugebėjai pažinti. Bet greičiausiai nenorėjai, įtrauktas į smulkmeniškus ir išblaškančius gyvenimo malonumus.

Kažkam tai stiklinė šilto pieno ir švelni močiutės ranka, vartanti knygeles su spalvotais piešiniais. Tai mažos antklodės kraštelis, ant kurio išsiuvinėti debesys ir kuriuo tave rūpestingai apgaubdavo mama, kai užmigdavai ant jos rankų.

Kažkam tai gilus palengvėjimo atodūsis, slepiantis išdidumą ir meilę, kai tavo augantis vaikas žengia pirmuosius žingsnius į gyvenimą, suklupdamas ten, kur tu pargriūdavai. Tai paties savęs, savo jaunystės ir savo vilčių atpažinimas besišypsančiose paauglio akyse, sugrįžtančio pas tave, todėl kad šalia tavęs – jis namuose.

Kažkam tai juokingas rudas šuo su perskelta ausimi, kuris atsidavusiai žvilgčioja į tavo veidą ir moka saugoti ištikimybę besąlygiškai, ne už socialinį statusą ir padėtį visuomenėje, ne už gerą figūrą ar gražius drabužius. Tyliai tupintis prie kojų ir savaip, bet taip nuoširdžiai sušildantis vienišus vakarus.

Kažkam tai vienas vienintelis žmogus, stovintis šalia, petys į petį, visada suprantantis ir palaikantis, kaip besusiklostytų įmantrūs gyvenimo vingiai, kuriuos vadiname likimu. Tas pats, kuris užmiega kiekvieną naktį su tavimi, o ryte atrodo ypatingai artimas, bejėgis ir toks nepakeliamai artimas.

Kažkam tai laimė, kažkam būtinybė, kažkam tradicija. Ir visa tai yra šeima.

Pagal Al Kvotiono pasakojimą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !