Žiūrovų salė

Aš stovėjau ant scenos ir žiūrėjau į salę.

Kiek veidų joje, kiek bruožų – platūs žandikauliai, siauros nosys, įkritę žandai, aukštos kaktos. Akys, akys, kiek akių! Ir iš tamsos girdisi balsai, ir tamsoje banguoja žmonių vandenynas. Kiek veidų, kiek mūsų, kiek žmonių!

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Moterys trečioje eilėje barasi. Nesutapo požiūriai, nepanoro išgirsti ir suprasti viena kitos, įsikabino kiekviena į savo, ir pasklido virš galvų “Ooaš, ooaš..“ Tarsi varnos šaižiai kranksi, negera pranašaudamos.

Vyras penktoje eilėje glostinėja savo marškinius, plačiai šypsosi ir giria merginą kaimyniniame krėsle. O pats žiūri priešais save tuščiu žvilgsniu, ji jam nerūpi, bet pats labai laukia atsakomosios pagyros, taip laukia, kad visa kita pamiršo, nieko aplink nepastebi. Jau seniai jis žiūri tik į save, seniai, net akys išbluko, tarsi siela jose būtų į visus nugara nusigręžusi.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Chuliganas su kandžia pašaipa veide vaikšto tarp eilių, tai smeigtuką pakiša, tai stumteli, tai nusikeikia. Visi aplink raukosi, o jam tai patinka, jam nuo to gera. Jis jaučiasi svarbus ir didelis, tarsi prieš tai jo ir nebuvo, bet kai tik pradėjo kenkti – tuomet ir atsirado, tapo apčiuopiamas, gyvas, tikras. Ir jei tik nustos kenkti – vėl išnyks, ištirps tarsi šešėlis, pavirs bekūniu vaiduokliu. Todėl jis ir nenustoja – tai nusikeikia, tai koja įspiria. O pats – šešėlių šešėlis.

Moteris sėdi ir kalba, kalba be perstojo, tarsi kažko klausia, ir tuoj pat pati sau atsako. Aplink ją tuščios vietos, seniai jau ten niekas nesėdi, nieko nėra, visi išėjo. O ji vis kalba ir kalba. Nereikia jai trukdyti, ji užsimerkia ir mato žmones tose tuščiose kėdėse, ji su jais kalbasi, ji iki smulkmenų sugalvojo kiekvieną pašnekovą, bet jai jau seniai niekas nereikalingas, tik ji pati ir jos sugalvoti miražai.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Kiek veidų salėje, nuostabių veidų, dabar perkreiptų pykčiu, savimeile ir puikybe, kiek jautrių sielų ir širdžių, dabar girdinčių tik save, kiek švelnių šiltų rankų, dabar pakeltų smūgiui, kiek didžių protų, dabar svaidančių piktą sarkazmą silpnesniems, kiek rausvų bučiuojančių lūpų, dabar spjaudančių karčius nuodus į savo artimuosius, kiek mūsų, žmonių, ir kiek mūsų klaidų..

Aš daug galėčiau pasakyti, bet sakau tik viena:

Saugokite save. Ir dar, kas žymiai svarbiau – saugokite vieni kitus.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s