Apie tai, kaip gerumas sugrįžta..

Kartą vienos jaunos moters bute pražydo kaktusas.

Prieš tai jis ketverius metus stovėjo ant palangės, panašus į rūstų nesiskutusį kiemsargį, ir staiga toks siurprizas! “Keista, kad mane skaito beširde ir pikta, – pagalvojo moteris, – tai netiesa, juk pas beširdžius ir piktus žmones kaktusai nežydi.“

Panirusi į malonius apmąstymus apie žydintį kaktusą, ji netyčia užmynė ant kojos vienam niūriam vyrui autobuse. Į jo pastabą ji nepradėjo, kaip įprasta, šaukti įsižeidusi: “Ach, jei jūs toks ponas, tai važinėkite taksi!“ Dabar ji tik nusišypsojo:

– Nepykite, prašau, ant manęs, aš neturiu už ko laikytis, jei norite – užminkite man koją ir būsime atsiskaitę..

Niūrusis vyras taip pat nepasakė to, ką rengėsi atsakyti. Paskui jis išlipo savo stotelėje ir, pirkdamas laikraštį, vietoje grubių žodžių pardavėjai, kuri neteisingai paskaičiavo grąžą, pasakė jai:

– Nieko baisaus, paskaičiuokite dar kartą, aš taip pat iš ryto ne itin stiprus matematikoje..

Pardavėja nesitikėjo tokio atsakymo ir, įkvėpimo pagauta, atidavė nemokamai du senus žurnalus ir šūsnį senų laikraščių pensininkui – vienam pastoviam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, bet galėjo kasdien nusipirkti tik vieną patį pigiausią laikraštį. Žinoma, neparduotas prekes derėjo nurašyti, bet šį kartą pardavėja jas padovanojo.

Laimingas senolis su šūsnimi laikraščių ir žurnalų patraukė namo. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, jis nepradėjo kasdieninio skandalo tema: “Jūsų vaikas kaip dramblys laksto po butą ir trukdo ilsėtis, reikia jį geriau auklėti!“ Jis pasisveikino ir nusistebėjo:

– Kaip užaugo jūsų dukrelė! Niekaip nesuprantu, į ką labiau ji panaši – į jus ar į tėtį, bet matau, kad auga tikra gražuolė.

Kaimynė nuvedė dukrą į darželį, atėjo į darbą poliklinikos registratūroje ir nepuolė barti išsiblaškiusios močiutės, kuri užsiregistravo pas gydytoją vakar dienai, bet atėjo šiandien, ji jai pasakė:

– Nieko baisaus, nepergyvenkite, aš taip pat kartais kažką pamirštu. Palaukite minutėlę, aš pasitikslinsiu pas gydytoją, kada jis galės jus priimti.

Močiutė, pakliuvusi pas gydytoją, nepradėjo reikalauti išrašyti stebuklingų, bet nebrangių vaistų recepto, kurie gali akimirksniu išgydyti visas ligas, o atsisakymo atveju grasinti rašyti skundus į visas instancijas, bet tiesiog atsiduso ir pasakė:

– Aš dar neišprotėjau ir suprantu, kad senatvė yra nepagydoma, jūs, gydytojau, atleiskite man, kad vaikštau pas jus kaip į darbą..

O gydytojas, važiuodamas vakare namo, staiga prisiminė močiutę, ir jam jos pagailo. Tą akimirką jis suprato, kad gyvenimo sumaištyje praleidžia daug svarbių dalykų, sustojo prie parduotuvės, nupirko gėlių ir tortą, ir patraukė visai į kitą pusę. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą ir paskambino į duris.

– Aš čia pagalvojau, na, kodėl mes nuolat ginčijamės tarsi vaikai smėlio dėžėje. Žinai, aš tau tortą nupirkau, bet netyčia padėjau ant jo portfelį, ir jis susispaudė. Bet tai nebaisu, skonis dėl to nepasikeitė. Aš dar gėlių tau nupirkau, gal pamerksi jas, nes kol važiavau pas tave, jos apvyto?

– Žinoma, pamerksiu, – atsakė moteris, –  ir jos tuoj pat atsigaus. O aš turiu naujieną. Įsivaizduoji, šiandien prabudau, pažiūrėjau į langą, o ten kaktusas pražydo.. Matai?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s