Kategorija: Mintys

Kartais atrodo, kad pasaulis yra persunktas negatyvumu.. Oficialioje informacinėje erdvėje niekas nerašo gerų naujienų: antraštės šaukia apie įvairius skandalus, intrigas, korupciją, krizes, bėdas ir nelaimes.

Tačiau Gerumas pasaulyje yra! Galbūt, jis tylus ir kuklus, bet kiekvienas iš mūsų savo gyvenime tikrai su juo susiduria 🙂 . Ir tai suteikia Viltį ir pažadina mumyse Gerumą 🙂 ..

Paskaitom – tai tikros istorijos iš mūsų gyvenimo.

************

Dirbu laiškaneše mūsų miestelio pašte. Kartą pavasarį buvo labai šalta, žvarbi ir vėjuota diena. Įbėgau į laiptinę ir sušalusiomis rankomis dėliojau paštą į dėžutes. Tuo metu iš pirmo aukšto buto išėjo nepažįstama moteris ir pakvietė mane arbatos..

Sunku apsakyti, kaip buvau jai dėkinga už tą gerumą ir šilumą tokią niūrią dieną!

************

Atvažiavau į degalinę ir pastebėjau tarp automobilių vaikščiojantį vyrą, kuris kažko prašė vairuotojų. Priėjo ir prie mano automobilio ir paaiškino, kad paliko rankinę su telefonu ir pinigine namuose ir paprašė, kad įpilčiau nors kelis litrus benzino, kad galėtų nuvažiuoti iki namų.

Įpyliau 7 litrus į jo automobilį, nes daugiau tiesiog neturėjau pinigų. Jis labai dėkojo, prašė telefono numerio, kad galėtų grąžinti pinigus, bet aš skubėjau, todėl atsisveikinau ir išvažiavau.

O po kelių dienų toje pačioje degalinėje aš vėl sutikau tą vyrą. Jis labai apsidžiaugė, kai pamatė mane ir atsidėkodamas įpylė į mano automobilį.. pilną baką benzino! Sakė, kad laukė čia manęs kelias dienas..

Jaučiausi nejaukiai taip gausiai apdovanota, bet jis pasakė, kad visi vairuotojai tada atsisakė jam padėti.. išskyrus mane.

************

Kai mokiausi pradinėse klasėse, draugavau su viena mergaite iš nesėkmingos šeimos.

Kartą jos mama paliko ją pas mus savaitgaliui, bet neatsiėmė daugiau nei savaitę. Mano draugė labai nuliūdo, nes artėjo jos gimtadienis.

Tačiau mano tėvai surengė jai šaunią gimtadienio šventę su tortu, balionais ir dovanomis..

Aš iki šiol prisimenu jos nuostabą, šypseną ir laimingas akis.

************

Važiuoju šiandien metro ir matau merginą su standžiai aptempiančia pilvuką striuke. Pagalvojau, kad ji nėščia, todėl užleidau jai vietą.

O ji.. atsisėdo, pradėjo atsiseginėti striukę, žiūri į mane ir kažkaip gudriai šypsosi.. O iš striukės netikėtai pasirodo didelio katino galva, ir dabar jau abu linksmai žiūri į mane. Šypsausi ir aš..

************

Šią savaitę mūsų laiptinėje pakabino skolininkų už komunalines paslaugas sąrašą. Tarp jų buvo ir močiutė, gyvenanti virš manęs – skurdžiai gyvenanti veteranė pensininkė. Namo gyventojų susirinkime ją dėl to gėdino, o ji tyliai teisinosi, kad žiemą neužtenka pensijos visiems mokesčiams.. Bet jų tai nejaudino.

Po kelių dienų aš surinkau jos sąskaitas iš pašto dėžutės ir už viską sumokėjau. Išleidau ir stipendiją, ir beveik visą atlyginimą, bet aš dėl to nesigailiu. Tegul bent kelis mėnesius močiutė pagyvens ramiai.

************

Vakar mano tėtis grįžo iš darbo ir padovanojo mamai gražią puokštę raudonų rožių. Tiesiog taip, be progos.. Mamai tai buvo labai malonu, bet netikėta, todėl ji pasitikslino – kokia proga gėlės.

O tėtis tik nusišypsojo ir papasakojo, kad šiandien darbe vyrai gerą pusdienį skundėsi savo žmonomis, o jis jų beklausydamas suprato, koks jis yra laimingas, kad po 35 santuokos metų neturi kuo pasiskųsti!

Tėvų meilė mane sušildo ir įkvepia..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Geros savaitės 🙂 !

Lapkritis – gamtos nuogumo metas. Lengvumas, trapumas ir tylus drovumas dėl gamtos nusimesto rūbo..

Šviežiu šaltuku kvepia šalčio sukaustyti paskutiniai krentantys medžio lapai. Gamta nusiima pavargusias ryškias spalvas. Žvarbu..

Tai gamtos grafikos metas. Mono metas. Solo metas.

Perregimi pilki medžiai tyliai stovi ir laukia balto sniego rūbo. Melsvų debesų fone gamta atrodo bespalvė ir sustingusi. Šąla..

Ir žmonės autobusų stotelėje, ir skubantys praeiviai siaučiasi šiltus šalikus, segasi iki viršaus paltų ir striukių sagas, maunasi pirštines, slepiasi po šiltomis kepurėmis ir skėčiais. Žmonės tarsi futliaruose..

Išeinantis rudens žvarbumas užleidžia vietą artėjančiam žiemos gaivumui. Vėjai ir reti saulės šypsniai pro debesis.. Šalti lietūs, besikeičiantys su šlapdriba.

Tyla ir ramybė palengva užpildo ne tik kiekvieną gamtos kampelį, bet ir kiekvieno žmogaus širdį..

Tai taikos su savimi ir apsivalymo metas. Tylių apmąstymų ir nebylaus žavesio metas.

O su pirmuoju sniegu širdyje suskamba krištoliniai džiaugsmo varpeliai, ir namų šiluma apgaubia taip švelniai, tarsi rūpestingos mamos rankos..

Ir taip jauku gerti vasaros žolynėlių arbatą iš mėgiamo puodelio! Vakaroti su artimiausiais žmonėmis.. Kepti pyragus, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti žibintų šviesoje.. Taip iki ašarų jauku ir gera širdyje..

Tai metas, kai gniaužia kvapą nuo švelnumo, kai širdyje ilgam apsigyvena mažas, geras ir švelnus angelas, kai brangini tai, ko nepastebi vasaros šurmulyje.

Tai santarvės, ramybės ir gerosios vilties metas 🙂 ..

Visiems šilto ir jaukaus savaitgalio 🙂 !

Kažkas važiuos į pokylį, o kažkas – ne, nes reikia pasilikti namuose su sergančiu vaiku arba su senyvu tėvu. Arba eiti į nemėgiamą sunkų darbą ir uždirbti pinigų maistui ir drabužiams šeimai. Ir reikia sukasti lysves, plauti grindis, ruošti maistą, perrengti gulintį senelį arba važiuoti su mama į ligoninę.

Fi, kaip tai nuobodu ir beviltiška.. Ir visai neįdomu. Juk moko visai kitko: kaip geriau atrodyti pokylyje, kaip teisingai apsirengti, kaip nustumti varžovę ir suvilioti princą. Arba gauti geras pareigas rūmuose.

O tą, kuris nevažiuoja į pokylį, dar ir moko, ir kritikuoja, ir sako: “reikia gyventi kuo plačiau! Reikia gyventi dėl savęs! Juk pokylis greitai pasibaigs!“

Tyli tarnystė, kasdieninis pasiaukojimas – to niekas nevertina. Vertina sėkmę, šlovę ir turtus. Ir niekina tuos, kas negali į pokylį važiuoti. O patys gyvena taip, tarsi jų pokylis niekada nesibaigs.

Tačiau pokylis baigiasi, ateina senatvė ir negalios. Ir tada taip reikalingas pasidaro tas, kuris nevažiuos į pokylį, tas, kuris pasiliks kartu ir neišeis, nepaliks. Ir atsigerti paduos, ir atsisės šalia, ir pasikalbės. Arba plušės virtuvėje ir tvirtins, kad niekur nenori eiti – nuoširdžiai tvirtins.

Štai tokių žmonių dėka ir laikosi šis pasaulis. O visai ne tų, kurie rūpinasi tik savimi ir geriau už visus šoka ir linksminasi..

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Brandus žmogus – tai kaip prisirpęs vaisius. Pavyzdžiui, kriaušė.

Kriaušė nėra ideali, bet ji nenori tapti kažkuo kitu. Nebando asmeninio tobulėjimo treningų dėka iš kriaušės pavirsti persiku.

Ji neapsimeta bananu, kuris šiandien tiesiog yra prastos formos. Nekankina savęs madingomis dietomis, kad pasiektų trešnės dydį. Nepasakoja nebūtų dalykų apie tai, kad vaikystėje ji buvo panaši į mažą mandariną.

Ji priima save kaip kriaušę. Kažkur su įtrūkimu, kažkur su kieta odele, o kažkur su itin apvaliu šoneliu. Ir, žinoma, su charakteringa kriaušės forma.

Taip ir brandus žmogus. Jis nėra idealus. Jis tiesiog jau pakovojo su savo prigimtimi, pavargo, nusivylė, priėmė, ištyrinėjo ir pradėjo naudotis tuo, kas jame įdėta.

Todėl ir atrodo harmoningai, įvairiapusiškai save išreikšdamas.

Ir tai ne tik patirties rezultatas, bet ir pasirinkimas.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku.

Tą dieną ėjau gatve ir pamačiau nuošalėje gulintį didelį šunį, stebintį praeivius. Jis, matyt, gyveno gatvėje. Pro šalį kažkur skubėjo jaunas vyras, stabtelėjo pamatęs šunį ir pakvietė jį: “Sveikas, bičiuli, ar gyvensi su manimi?“

Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą, o šis nuskubėjo toliau, tik dar kartą atsisukęs šūktelėjo: “Aš rimtai, einam su manim!“

Ir šuo atsistojo! Bet nė nekrustelėjo iš vietos, ir, tarsi negalėdamas patikėti savo ausimis, stebėjo tolstantį vyrą.. Vyras tuo tarpu priėjo prie savo automobilio, atidarė dureles ir pašaukė šunį: “Ar ilgai dar tavęs reikės laukti?“

Šuo pasileido link automobilio ir per kelias sekundes atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės. Vyras paglostė jį, uždarė dureles, sėdo už vairo ir nuvažiavo.

Štai tokia netikėta abipusė laimė..

************

Esu vyriausias iš trijų vaikų šeimoje. Turiu jaunesnį brolį ir jaunėlę seserį.

Kai buvau paauglys, dažnokai kivirčijausi su broliu ir seserimi. Vieną dieną tėvas, kuris taip pat buvo vyriausias iš vaikų savo tėvų šeimoje, pasikvietė mane pokalbiui.

Jis pasakė man: “Aš norėčiau, kad tu suprastum vieną svarbų dalyką – tu esi pavyzdys jaunėliams. Kiekvieną savo sprendimą tu priimi tris kartus: pirmą kartą už save, antrą – už brolį, kuris pasielgs lygiai taip pat, kaip tu, o trečią kartą – už seserį, kuri seks judviejų pavyzdžiu. Tavo brolis elgsis su seserimi taip pat, kaip tu elgiesi su juo, o jūsų abiejų elgesys su ja įtakos jos elgesį, kai ji bus suaugusi.“

Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie vyresniojo brolio vaidmenį šeimoje ir jo veiksmų įtaką mažesniems vaikams. Dabar aš suprantu savo atsakomybę – turiu būti geru pavyzdžiu savo jaunesniems broliui ir sesei!

************

Ryte skubėjau į darbą ir pamačiau tarp praeivių vyrą, kuris kažko klausinėjo žmonių, bet jie nesustodami ėjo pro šalį.. Nusprendžiau prieiti prie jo ir paklausti – kuo galėčiau jam padėti.

Pasirodė, kad tiek nedaug tereikia: jis paklausė, kaip pasiekti autobusų stotį. Tačiau kai jis pradėjo kalbėti, aš supratau, kodėl praeiviai nesustodavo – žmogus labai stipriai mikčiojo.. Bet aš kantriai išklausiau ir nurodžiau jam trumpiausią kelią.

Atvirai prisipažinsiu – kai jis nuėjo, aš pajutau vienu metu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Džiaugiausi, kad jam padėjau, nes man patinka padėti žmonėms. Tačiau nuliūdino tai, kad niekas nesustojo jam padėti.

Bet, kita vertus, juk jis nenuleido rankų ir klausinėjo toliau, nes žinojo, kad galiausiai sutiks žmogų, kuris jam pagelbės. Jis tuo tikėjo! O tai suteikia viltį man, kad mūsų visuomenė galutinai nepaskendo cinizme ir abejingume.

************

Paauglystėje su draugais turėjome tokią tradiciją: sausio 1 dieną skambindavome atsitiktinai sugalvotais numeriais, prisistatydavome sveikinimų įmonės darbuotojais ir sveikindavome visiškai mums nepažįstamus žmones su Naujaisiais metais, linkėjome jiems gražiausių dalykų ir sakėme šilčiausius žodžius.

Žmones stebino ir džiugino tie mūsų netikėti skambučiai.. O kai jie paklausdavo mūsų, nuo ko tie sveikinimai, atsakydavome, kad pagal galiojančias vidaus taisykles negalime įvardinti sveikintojo vardo. Kaip smagu tuomet buvo suvokti, kad darome gerą darbą ir pakeliame nuotaiką žmonėms!

************

Šešioliktojo gimtadienio proga draugai padovanojo man daugybę oro balionų.. O kai gimtadienis praėjo, mes su drauge paėmėme visus tuos balionus ir nusprendėme padovanoti juos vaikams gatvėje.

Kiek džiaugsmo buvo! Ir mums, ir jiems.. Dauguma vaikučių netikėjo, kad taip paprastai gaus dovanų balioną.. Todėl drovėjosi prieiti, kol mes pačios jų neįteikdavome.

O eidamos atgal į namus mes vis sutikdavome “saviškius“ su balionėliais ir vėl džiaugėmės tos nepaprastos dienos įspūdžiais..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais žmonės net neįtaria – kas gi ten yra jų viduje, kas sušildo jų širdį? Taip, tai toks pojūtis širdimi, panašus į tą, kurį jaučiame rankomis, kai jas laikome virš karšto laužo.

Tai va – tai mūsų vidinė saulė! Ji – gimti namai visoms pačioms geriausioms mūsų savybėms, mūsų talentams, stebuklų stebuklams, nuostabioms akimirkoms, sielos dainoms, pačioms drąsiausioms svajonėms.. Ir tai mums – kaip stipriausia ašis, kaip vilties gijos.

Ir kai visa tai ažūru perpinama mūsų mintimis, kūrybiniu polėkiu ir poelgiais, tuomet supinamas saulės rezginys, kuriame, lyg jaukioje Galaktikoje, gyvena kiekvieno asmeninė saulė…

O kokia tos asmeninės vidinės saulės spalva?

Paprastai ji būna šiltos geltonos spalvos, tarsi pirmieji vasaros ryto spinduliai, arba oranžinė, kaip gintaras, medus, apelsinas… O ypatingai gerų ir šviesių žmonių vidinės saulės spalva būna vaivorykštinė, kaip dangus po lietaus, kaip krištolinės vazos atšvaitai, kaip vaiko piešinys…

Tik gaila, kad tokie sutinkami vis rečiau… Tokie žmonės braidžioja rasa, džiaugiasi pirmuoju sniegu, apkabina medžius, nešiojasi kišenėje saują grūdų paukščiams, o rankinėje – šokoladą…

Jie augina ant palangės mandarinus, granatus ir citrinas, šypsosi atsitiktiniams praeiviams taip, kad jie net neabejoja, jog diena bus puiki. Kiemo katės, pamačiusios juos, pradeda murkti, o šunys – vizginti uodegas…

Bet kartais nutinka taip, kad vidinė saulė ima blankti… Kada? Kai žmogus nustoja mylėti ir tikėti stebuklais. Štai tuomet vidinis šilumos ir šviesos šaltinis vos rusena, bet jau nešildo. Jis gali užgęsti po sunkios netekties, dėl ilgalaikio liūdesio, dėl išdavystės, pavydo, pykčio, neapykantos…

Bet tai – pataisoma! Reikia tiesiog labai atsargiai įpūsti rusenančią vidinę saulę – rudeniniu vėju, žarstančiu lapų auksą ir rubiną; pavasariniais gelsvais pavasario žiedais; švelnia melodija; pasaka iš knygos, filmo ar gyvenimo; karšta kvapnia žolelių arbata; draugo apkabinimu; geru žodžiu; pagalba tam, kam dar sunkiau…

Vidine saule reikia rūpintis, neleisti jai užgęsti, ir ne tik savajai, bet ir tų, kurie šalia… Nes be vidinės saulės žmonės tampa abejingais, ciniškais, žiauriais ir godžiais.

Todėl tie, kas jaučia savo vidinę saulę, ne tik ją saugo, bet ir mato ją aplinkiniuose… Jie savo vidine šviesa sugeba įžiebti kitų vidinę šviesą.

Pagal Ijos Latan novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka apie Dienos Misiją

Gyveno kartą pasaulyje Žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo savo pašaukimo. Jau tiek metų praėjo.. Jis jau visai neteko vilties ir ėmė melsti Dangaus pagalbos.

Ir štai vieną stebuklingą dieną jam pasirodė nuostabus Angelas, kuris perdavė jam tokį keistą laišką: “Kad atrastum tai, ko ieškai, pradėk nuo dienos misijos. Dideli pasiekimai susideda iš mažų gerų darbų.“

Žmogus nustebęs paklausė:

– Bet kas tai yra – dienos misija?

– Šiandien aš tau padėsiu tai suvokti. Ir tu pats viską suprasi, pats visko išmoksi. Nuo šiol kiekviena tavo diena bus pripildyta gilia prasme, bus nušviesta misija, kuri tau pagal jėgas ir kuri atneš tau laimę dėl suvokimo, kad ne veltui gyveni.

Žmogus apsidžiaugė tokia galimybe: ne tik misiją atrasti, bet ir su Angelu visą dieną praleisti. Čia tai bent!

Ir nuo tos akimirkos prasidėjo stebuklai. Pirmiausiai su Angelo pagalba Žmogus išmoko vietoje barnio bendrauti sąmoningai ir pasiekti bendrą supratimą ir susitarimą.

Angelas parodė į Dangų:

– Matai dvi didžiules Dangaus Sferas, viena iš jų panaši į baltą debesį, o kita – į juodą audros debesį?

– Aha, – išsižiojęs iš nuostabos, atsakė Žmogus.

– Tai štai – tai yra Žemės Taupyklės. Baltoji – Taikos Taupyklė, tamsioji – Priešiškumo ir Karų Taupyklė. Todėl kai šiandien tu nusprendei nesikivirčyti, tu padarei didžiulį įnašą į Taikos Taupyklę.

– O, skamba didingai! Ir ką tai reiškia?

– Tai, kad šiandien Žemėje diena bus ramesnė, bus daugiau taikos ir santarvės, gerumo ir atjautos. Ir kažko blogo būtinai bus mažiau. Bus daugiau Šviesos, žmonėms bus šilčiau ir jaukiau.

– O jei aš šiandien savo šeimoje būčiau sukėlęs “karą“?

– Tai papildytų Priešiškumo Taupyklę. Ir tuomet šis “įnašas“ taptų dar viena priežastimi įvairiems mažiems ir dideliems konfliktams. Skausmo ir kančios Žemėje būtų daugiau, pasklistų pykčio virusas. Taigi, gera naujiena yra ta, kad vieną dienos misiją tu jau puikiai įvykdei. Nori tęsti toliau?

– Žinoma! Aš ir nežinojau, kad tai taip paprasta, įdomu ir smagu!

– Taip, tokia jau ji, ta dienos misija!

Tai štai. Šios stebuklingos dienos eigoje Žmogus sužinojo, kaip:

– išsklaidyti neišmanymo miglą, skleidžiant šviesias Žinias (pasidalinti geru patarimu su žmogumi, kuriam jo reikia; pasidalinti Patirtimi, paaiškinti, papasakoti);

– išravėti kolektyvinės baimės ir panikos piktžoles savo palaiminimais ir palinkėjimais. Kai dauguma žmonių bijo to paties, tai labai didelė tikimybė, kad tai ir įvyks. Bet jei dienos bėgyje linkime žmonėms gerovės, tuomet negatyvios “pranašystės“ netenka savo galios! O ko palinkėti? Kažko aktualaus. Sutikote ligonį? Palinkėkite jam geros sveikatos! Išvykstančiam – geros kelionės; nuliūdusiam – laimės; būsimai mamytei – ramaus ir harmoningo nėštumo; nuskriaustam – atleidimo; abejojančiam – išmokti išgirsti savo širdį. Gyvenimas pats parodys – ką ir kam palinkėti, ką palaiminti. Ir nuostabių įvykių bus dar daugiau, juk gėris labai “užkrečiamas“;

– sukurti energetinį imunitetą. Toje erdvėje (namuose, gatvėje, rajone, mieste ir t.t.), kur žmonės daug barasi, keikiasi, apkalbinėja, smerkia, piktžodžiauja – ženkliai smunka energetinis imunitetas, ir žmonės pradeda dažniau sirgti. Tai štai. Ištaisyti visa tai paprasta: kur reikia – nutylėti, kur reikia – padėkoti, pasakyti kažką gero, įkvepiančio, sušildančio širdį, palaikančio. Ir tos erdvės imunitetas stebuklingai ims šviesėti, žmonės pradės sveikti ir išmoks gyventi tyrame pasaulyje;

– daryti stebuklus. Kai pasitaiko situacijos, kur gali padėti tik stebuklas, svarbu išmokti kreiptis pagalbos į Dangų. Nuoširdi malda daro tikrus išgijimo, išsigelbėjimo, apsaugos, gyvenimo pasikeitimo į gera stebuklus, ir dar daug daug begalinio gėrio;

– kurti gerų darbų virtinę. Kažkam tu padėjai ryte arba dieną, ir, žiūrėk, vakarop jau su nuostaba pamatai, kad gėris sugrįžta pas tave gera nuotaika, sveikata, harmonija šeimoje, įkvėpimu, ir ne tik! Visiems žmonėms šioje gėrio virtinėje atsitinka kažkas gero!

Kai Angelui atėjo laikas atsisveikinti su savo globotiniu, jis pasakė, kad per šią dieną labai pasikeitė ne tik pats Žmogus, bet ir pasaulis aplink jį. Ir ar ne tai yra pagrindinė gyvenimo misija ir prasmė?

Štai taip tą nuostabią dieną – per dienos misijos stebuklą – Žmogus atvėrė savo pašaukimo paslaptį. Ir tai gali kiekvienas!

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Visiems mums šviesios, gražios, stebuklingos savaitės 🙂 ! Didindami Gėrį, mes mažiname blogį Žemėje 🙂 ..

Spalis žadina tave krentančių lapų šnaresiu. Net sapne girdi, kaip krenta lapai. Ir paskui visą dieną nori išsaugoti jo auksinę šviesą ir ypatingą tylą.

Tu smengi į Spalį, kaip prasmenga į sapną ar pasaką. Ištirpsti jame. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Spalis tampa tavo siela, arba ji – Spaliu, ir tai jau vientisa. Lietūs nuplauna visas nereikalingas apnašas ir tai, iš ko jau išaugai.

O dangus – vis žemiau, vis arčiau – beveik apgaubia, lyg saugotų. Ir tau jau atrodo, kad tave kažkas myli. Eini šlapiais takeliais, kvėpuoji pirmu šaltuku ir jauti tą meilę, tarsi jaukią šilumą širdyje.

Spalis – tai spalvų, garsų ir kvapų koncentratas ir eliksyras. Kartus, saldus ir tirštas – kaip karštas šokoladas, taip pat sušildo ir pažadina tave gyvenimui. Jame įvyksta Būties šerdies apvilkimas pasakiškumu.

Kai po vasaros šėlsmo ir kvietimo į nežinią, dabar labiausiai norisi Sugrįžti. Į savo namus. Atpažinti ten kiekvieną daiktą ir visa širdimi pajusti ryšį su viskuo. Vėl atverti kasdieniškumą ir suvokti jį kaip savo paprastą laimę.

Klausytis, kaip užverda virdulys, tepti sviestą ant duonos ir saldžiai pasinerti į namų jaukumą: tylūs pašnekesiai, bandelė su kakava pusryčiams, pasaka prieš miegą, ar nesušalai, mielasis, ir kur gi padėjau šaliką?..  Ir pabaigti megzti pirštines.

O Spalio Stebuklas švyti auksu ir rubinu ryškiuose lapuose, pasklinda variu ant pilko asfalto zamšo, paverčia medžius gintarinėje žibintų šviesoje paslaptingais šilkiniais sodais.. Sugrąžina mums tikėjimą, kad Grožis gelbėja pasaulį. Kaip ir Meilė.

Spalis laiko tave už rankos, ir ranka jo dosni ir patikima. Ir tu vėl žinai, kaip gyventi.

Pagal Julijos Prozorovos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos ir spalvingos nuotaikos 🙂 !

Vieną pilką, lietingą rudens savaitgalį mažas berniukas su savo tėvu buvo namuose. Tėvas dirbo – turėjo pasiruošti paskaitai, o mažylis, lyg tyčia, nenustygo vietoje: triukšmingai bėgiojo ir zujo aplink tėvą.

Tėvas nusprendė kažkuo užimti sūnų – iš senų žurnalų krūvos vieną išėmė, išplėšė iš jo spalvingą puslapį su pasaulio žemėlapiu, sukarpė į smulkius gabalėlius ir padavė sūnui:

– Aš sugalvojau tau įdomų žaidimą: surink iš šių gabalėlių pasaulio žemėlapį, gerai? O aš tuo tarpu padirbėsiu.

Berniukas susidomėjo ir pradėjo tyrinėti popieriaus daleles. O tėvas lengviau atsikvėpė ir vėl ėmėsi darbo – jis buvo tikras, kad sūnus kurį laiką bus užsiėmęs jo pasiūlyta dėlione.

Tačiau, tėvo nuostabai, berniukas jau po dešimties minučių sudėjo žemėlapį! Jis pakvietė tėvą, kad parodytų įveiktą užduotį.

Tėvas pagyrė sūnų ir paklausė:

– Kaip tau pavyko taip greitai sudėti žemėlapį?

– Žinai, tėveli, tai buvo lengva, nes kitoje žemėlapio pusėje buvo didelis žmogaus piešinys. Iš pradžių aš tiesiog apverčiau žemėlapio gabalėlius į kitą pusę, surinkau žmogaus piešinį, o paskui jį apverčiau ir gavau teisingai surinktą pasaulio žemėlapį. Aš pagalvojau: jei žmogus bus teisingas, tai ir pasaulis bus teisingas.

Tėvas nusišypsojo ir dar kartą pagyrė sūnų..

Jis pagalvojo: “Atrodytų, kokia paprasta, kasdieniška gyvenimo situacija, bet kokia netikėta ir vertinga mano sūnaus pamoka! Juk iš tiesų: jei žmogus bus teisingas, tuomet ir pasaulis bus teisingas..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !