Gerai savaitės pradžiai :)

Pasaka apie Dienos Misiją

Gyveno kartą pasaulyje Žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo savo pašaukimo. Jau tiek metų praėjo.. Jis jau visai neteko vilties ir ėmė melsti Dangaus pagalbos.

Ir štai vieną stebuklingą dieną jam pasirodė nuostabus Angelas, kuris perdavė jam tokį keistą laišką: “Kad atrastum tai, ko ieškai, pradėk nuo dienos misijos. Dideli pasiekimai susideda iš mažų gerų darbų.“

Žmogus nustebęs paklausė:

– Bet kas tai yra – dienos misija?

– Šiandien aš tau padėsiu tai suvokti. Ir tu pats viską suprasi, pats visko išmoksi. Nuo šiol kiekviena tavo diena bus pripildyta gilia prasme, bus nušviesta misija, kuri tau pagal jėgas ir kuri atneš tau laimę dėl suvokimo, kad ne veltui gyveni.

Žmogus apsidžiaugė tokia galimybe: ne tik misiją atrasti, bet ir su Angelu visą dieną praleisti. Čia tai bent!

Ir nuo tos akimirkos prasidėjo stebuklai. Pirmiausiai su Angelo pagalba Žmogus išmoko vietoje barnio bendrauti sąmoningai ir pasiekti bendrą supratimą ir susitarimą.

Angelas parodė į Dangų:

– Matai dvi didžiules Dangaus Sferas, viena iš jų panaši į baltą debesį, o kita – į juodą audros debesį?

– Aha, – išsižiojęs iš nuostabos, atsakė Žmogus.

– Tai štai – tai yra Žemės Taupyklės. Baltoji – Taikos Taupyklė, tamsioji – Priešiškumo ir Karų Taupyklė. Todėl kai šiandien tu nusprendei nesikivirčyti, tu padarei didžiulį įnašą į Taikos Taupyklę.

– O, skamba didingai! Ir ką tai reiškia?

– Tai, kad šiandien Žemėje diena bus ramesnė, bus daugiau taikos ir santarvės, gerumo ir atjautos. Ir kažko blogo būtinai bus mažiau. Bus daugiau Šviesos, žmonėms bus šilčiau ir jaukiau.

– O jei aš šiandien savo šeimoje būčiau sukėlęs “karą“?

– Tai papildytų Priešiškumo Taupyklę. Ir tuomet šis “įnašas“ taptų dar viena priežastimi įvairiems mažiems ir dideliems konfliktams. Skausmo ir kančios Žemėje būtų daugiau, pasklistų pykčio virusas. Taigi, gera naujiena yra ta, kad vieną dienos misiją tu jau puikiai įvykdei. Nori tęsti toliau?

– Žinoma! Aš ir nežinojau, kad tai taip paprasta, įdomu ir smagu!

– Taip, tokia jau ji, ta dienos misija!

Tai štai. Šios stebuklingos dienos eigoje Žmogus sužinojo, kaip:

– išsklaidyti neišmanymo miglą, skleidžiant šviesias Žinias (pasidalinti geru patarimu su žmogumi, kuriam jo reikia; pasidalinti Patirtimi, paaiškinti, papasakoti);

– išravėti kolektyvinės baimės ir panikos piktžoles savo palaiminimais ir palinkėjimais. Kai dauguma žmonių bijo to paties, tai labai didelė tikimybė, kad tai ir įvyks. Bet jei dienos bėgyje linkime žmonėms gerovės, tuomet negatyvios “pranašystės“ netenka savo galios! O ko palinkėti? Kažko aktualaus. Sutikote ligonį? Palinkėkite jam geros sveikatos! Išvykstančiam – geros kelionės; nuliūdusiam – laimės; būsimai mamytei – ramaus ir harmoningo nėštumo; nuskriaustam – atleidimo; abejojančiam – išmokti išgirsti savo širdį. Gyvenimas pats parodys – ką ir kam palinkėti, ką palaiminti. Ir nuostabių įvykių bus dar daugiau, juk gėris labai “užkrečiamas“;

– sukurti energetinį imunitetą. Toje erdvėje (namuose, gatvėje, rajone, mieste ir t.t.), kur žmonės daug barasi, keikiasi, apkalbinėja, smerkia, piktžodžiauja – ženkliai smunka energetinis imunitetas, ir žmonės pradeda dažniau sirgti. Tai štai. Ištaisyti visa tai paprasta: kur reikia – nutylėti, kur reikia – padėkoti, pasakyti kažką gero, įkvepiančio, sušildančio širdį, palaikančio. Ir tos erdvės imunitetas stebuklingai ims šviesėti, žmonės pradės sveikti ir išmoks gyventi tyrame pasaulyje;

– daryti stebuklus. Kai pasitaiko situacijos, kur gali padėti tik stebuklas, svarbu išmokti kreiptis pagalbos į Dangų. Nuoširdi malda daro tikrus išgijimo, išsigelbėjimo, apsaugos, gyvenimo pasikeitimo į gera stebuklus, ir dar daug daug begalinio gėrio;

– kurti gerų darbų virtinę. Kažkam tu padėjai ryte arba dieną, ir, žiūrėk, vakarop jau su nuostaba pamatai, kad gėris sugrįžta pas tave gera nuotaika, sveikata, harmonija šeimoje, įkvėpimu, ir ne tik! Visiems žmonėms šioje gėrio virtinėje atsitinka kažkas gero!

Kai Angelui atėjo laikas atsisveikinti su savo globotiniu, jis pasakė, kad per šią dieną labai pasikeitė ne tik pats Žmogus, bet ir pasaulis aplink jį. Ir ar ne tai yra pagrindinė gyvenimo misija ir prasmė?

Štai taip tą nuostabią dieną – per dienos misijos stebuklą – Žmogus atvėrė savo pašaukimo paslaptį. Ir tai gali kiekvienas!

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Visiems mums šviesios, gražios, stebuklingos savaitės 🙂 ! Didindami Gėrį, mes mažiname blogį Žemėje 🙂 ..

Spalis..

Spalis žadina tave krentančių lapų šnaresiu. Net sapne girdi, kaip krenta lapai. Ir paskui visą dieną nori išsaugoti jo auksinę šviesą ir ypatingą tylą.

Tu smengi į Spalį, kaip prasmenga į sapną ar pasaką. Ištirpsti jame. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Spalis tampa tavo siela, arba ji – Spaliu, ir tai jau vientisa. Lietūs nuplauna visas nereikalingas apnašas ir tai, iš ko jau išaugai.

O dangus – vis žemiau, vis arčiau – beveik apgaubia, lyg saugotų. Ir tau jau atrodo, kad tave kažkas myli. Eini šlapiais takeliais, kvėpuoji pirmu šaltuku ir jauti tą meilę, tarsi jaukią šilumą širdyje.

Spalis – tai spalvų, garsų ir kvapų koncentratas ir eliksyras. Kartus, saldus ir tirštas – kaip karštas šokoladas, taip pat sušildo ir pažadina tave gyvenimui. Jame įvyksta Būties šerdies apvilkimas pasakiškumu.

Kai po vasaros šėlsmo ir kvietimo į nežinią, dabar labiausiai norisi Sugrįžti. Į savo namus. Atpažinti ten kiekvieną daiktą ir visa širdimi pajusti ryšį su viskuo. Vėl atverti kasdieniškumą ir suvokti jį kaip savo paprastą laimę.

Klausytis, kaip užverda virdulys, tepti sviestą ant duonos ir saldžiai pasinerti į namų jaukumą: tylūs pašnekesiai, bandelė su kakava pusryčiams, pasaka prieš miegą, ar nesušalai, mielasis, ir kur gi padėjau šaliką?..  Ir pabaigti megzti pirštines.

O Spalio Stebuklas švyti auksu ir rubinu ryškiuose lapuose, pasklinda variu ant pilko asfalto zamšo, paverčia medžius gintarinėje žibintų šviesoje paslaptingais šilkiniais sodais.. Sugrąžina mums tikėjimą, kad Grožis gelbėja pasaulį. Kaip ir Meilė.

Spalis laiko tave už rankos, ir ranka jo dosni ir patikima. Ir tu vėl žinai, kaip gyventi.

Pagal Julijos Prozorovos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos ir spalvingos nuotaikos 🙂 !

Žmogus ir pasaulis

Vieną pilką, lietingą rudens savaitgalį mažas berniukas su savo tėvu buvo namuose. Tėvas dirbo – turėjo pasiruošti paskaitai, o mažylis, lyg tyčia, nenustygo vietoje: triukšmingai bėgiojo ir zujo aplink tėvą.

Tėvas nusprendė kažkuo užimti sūnų – iš senų žurnalų krūvos vieną išėmė, išplėšė iš jo spalvingą puslapį su pasaulio žemėlapiu, sukarpė į smulkius gabalėlius ir padavė sūnui:

– Aš sugalvojau tau įdomų žaidimą: surink iš šių gabalėlių pasaulio žemėlapį, gerai? O aš tuo tarpu padirbėsiu.

Berniukas susidomėjo ir pradėjo tyrinėti popieriaus daleles. O tėvas lengviau atsikvėpė ir vėl ėmėsi darbo – jis buvo tikras, kad sūnus kurį laiką bus užsiėmęs jo pasiūlyta dėlione.

Tačiau, tėvo nuostabai, berniukas jau po dešimties minučių sudėjo žemėlapį! Jis pakvietė tėvą, kad parodytų įveiktą užduotį.

Tėvas pagyrė sūnų ir paklausė:

– Kaip tau pavyko taip greitai sudėti žemėlapį?

– Žinai, tėveli, tai buvo lengva, nes kitoje žemėlapio pusėje buvo didelis žmogaus piešinys. Iš pradžių aš tiesiog apverčiau žemėlapio gabalėlius į kitą pusę, surinkau žmogaus piešinį, o paskui jį apverčiau ir gavau teisingai surinktą pasaulio žemėlapį. Aš pagalvojau: jei žmogus bus teisingas, tai ir pasaulis bus teisingas.

Tėvas nusišypsojo ir dar kartą pagyrė sūnų..

Jis pagalvojo: “Atrodytų, kokia paprasta, kasdieniška gyvenimo situacija, bet kokia netikėta ir vertinga mano sūnaus pamoka! Juk iš tiesų: jei žmogus bus teisingas, tuomet ir pasaulis bus teisingas..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Mokyklos laikų istorijos :) ..

Ko gero, kiekvienas moksleivis, gavęs užduotį parašyti 2 lapų apimties rašinį, pagalvoja: “Platus šriftas.. dideli tarpai tarp eilučių.. Įveiksiu!..“

************

Mokslo metų pabaigoje mokytojai pasidalina į dvi grupes. Vieni sako: “Gerai, ilsėkitės, pažymiai jau surašyti.. Kiti sako: “Neatsipalaiduokite, mes dar suspėsime išmokti 4 temas ir parašyti 3 testus!..“

***********

Važiuoju iš mokyklos namo, jaučiuosi pavargusi ir išalkusi. Atsisėdu į laisvą vietą autobuso gale. Vienoje iš stotelių įlipa pagyvenusių moterų būrelis, viena iš jų atsistoja šalia manęs. Atsistoju, ir nežiūrint į moters atsisakymą, įkalbu ją atsisėsti į mano vietą.

Atsistoju šalia moters ir išgirstu, kad ji kažko ieško savo krepšyje. Paskui nusišypso ir ištiesia man pakelį bandelių.. Sugraudinta dėkoju ir išlipu savo stotelėje. Netikėtas gerumas sušildo.. Nuotaika kaipmat pasitaiso.

************

Mano sūnus – pirmokėlis. Dažnai kalbamės su juo apie mokyklą, apie pirmuosius įspūdžius.

O vieną dieną jis atsargiai manęs klausia:

– Mamyte, o jei mokykloje blogai mokaisi ir išdykauji per pertraukas, tuomet sugrąžina į darželį?

Teko jį nuliūdinti..

************

Trečioje klasėje susiruošėme su draugėmis į kiną. Iki seanso pradžios buvo daug laiko, todėl nuėjome prie upės. Iš pradžių mėtėme į vandenį plokščius akmenėlius, skaičiuodamos, kiek kartų jie šoktels vandens paviršiumi, o paskui spyrėme į vandenį didesnius akmenis, norėdamos sukelti bangas.

Per vieną tokį spyrį kartu su akmenimis į vandenį išslydo ir vienas iš mano naujųjų batelių.. Pagaliu pasiekti jo nesugebėjome, tik dar labiau pastūmėme nuo kranto. Pravirkau.

Pro šalį ėjo vaikinas, pamatė mus, pribėgo, įbrido į vandenį, ištraukė mano batą ir užmovė man ant kojos. Pasijutau Pelene..

************

Vienoje iš pradinių klasių susirgo mokytoja, todėl pavaduoti ją atėjo kita mokytoja. Per tą savaitę, kai vaikus mokė naujoji mokytoja, tėvai pastebėjo, kad vaikai pradėjo geriau rašyti – rašė gražiau tuos visus kabliukus ir ratukus ir drąsiau jungė juos į raides.

Pasirodo, kad skirtingai nei ankstesnioji mokytoja, kuri raudonu rašikliu pabraukdavo mokinių klaidas, naujoji mokytoja žaliu rašikliu pabraukdavo tas vietas, kurios gaudavosi mokiniams geriau. Todėl vaikai pradėjo stengtis atkartoti tai, kas jiems geriausiai sekėsi..

************

Per savo gimtadienius esu gavusi daugybę įvairiausių dovanų – gėlių, žaislų, brangios elektronikos, drabužių.. Bet pačią nuostabiausią dovaną gyvenime man padovanojo draugės pradinėje mokykloje – ant didelio popieriaus lapo jos tiesiog nupiešė smagią istoriją apie mūsų draugystę, kur aš buvau pagrindinė herojė.

Ir kiek nuoširdumo, kiek kruopštaus darbo į tai buvo įdėta.. Praėjo daug metų, bet ši dovana iki šiol sukelia man šilčiausius jausmus.. Ir draugaujame mes visos iki šiol..

************

Parengė ruvi.lt

Gražaus, šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Vaikai nori Meilės

Mažučiai, putlučiai kūdikėliai – vaikai nori meilės. Verkia, kai mamos išeina. Nutyla, priglausti prie krūtinės. Nori barškučio ir meškiuko.

Pašėlę, jautrūs, triukšmingi paaugliai – vaikai nori meilės. Nervingai naršo telefone, išlieja piktas ir skausmingas emocijas. Nori supratimo ir palaikymo.

Suaugę žmonės – vaikai nori meilės. Siekia gerovės. Ryte – bučinys, vakare – pašildyta sriuba. Gėlės vazose. Kartu poilsiauja, kartu prie televizoriaus, kartu augina vaikus. Nori stabilumo ir ramybės.

Solidūs ir pagyvenę žmonės – vaikai nori meilės. Nori šilumos. Laukia išaugusių mažučių, putlučių kūdikėlių vaikų. Laukia pasikeitusių pašėlusių ir triukšmingų paauglių. Laukia suaugusių ir solidžių vaikų. Laukia. Laukia. Laukia…

LAUKIA.

Autorė Marina Juškevič, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Nereikia to, kas žudo

“Tai, kas manęs nenužudo, padaro mane stipresniu!“, – taip pasakė Nyčė, o paskui išprotėjo ir mirė.

Todėl, kad tai tik skambūs žodžiai, bet tai – netiesa.

Tai, kas mūsų nenužudo tą pačią akimirką – nužudo mus palaipsniui, nepastebimai. Nužudo mūsų gerumą ir pasitikėjimą. Švelnumą ir nuoširdumą. Atvirumą, dosnumą, aiškų žvilgsnį ir jautrią širdį…

Apgaulė, išdavystė, nedėkingumas, žiaurumas, abejingumas, nesąžiningumas gali ne iš karto nužudyti. O po lašą, po lašą…

Iškentėsime, išlaikysime, žaizdos užgis. Randas liks – sugrubės oda. Ir štai taip, po truputį, apaugsi ta kieta oda, ir pats nepastebėsi – kaip taip galėjo nutikti?

Ir galima save raminti – aš tapau stipresniu!

Taip. Bet sieloje nutrūko dar viena styga, dar vienas krištolinis varpelis nutilo. Ten, sieloje, kažkas mirė – geroji fėja ar mažasis angelas. Kurie buvo mūsų dalimi.

Ir tada tu jau tiksliai žinai, kaip reikia atsakyti į smūgį. Kaip – į žodį žeidžiantį. Kaip duoti atsaką, jei to reikia.

Ir tiksliai žinai, kad gali gauti smūgį – tiesiog taip, nei už ką. Arba vietoje dėkingumo. Ir tu visai tuo nesistebi. Pripratai. Ir išmokai kentėti arba gintis.

Bet su kiekvienu smūgiu, išdavyste, nusivylimu, tu kažką negrįžtamai prarandi. Ir tai išeina visiems laikams ir miršta.

Ir tampi stipresniu, taip. Bet – kitų labai svarbių savybių sąskaita.

Tai, kas manęs nenužudo, tiesiog nužudo ne iš karto. Bet nežinia – tai padaro mane stipresniu, ar – ne tokiu jautriu, bejausmiu…

Nereikia to, kas mus žudo. Ir tų, kas žudo – nereikia. Todėl, kad jie – vis vien žudikai. Svetimų tyrų sielų ir šviesių polėkių žudikai…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems.. Visiems gražios savaitės 🙂 !

Kartais..

Kartais žmonės ieško visą gyvenimą, o kartais atranda per vieną dieną.

Kartais mes kažko laukiame, o kartais verčiame kažką laukti mūsų.

Kartais mes sutinkame žmogų, ir mums atrodo, kad tai visam gyvenimui, o kartais išsiskiriame ir aiškiai suvokiame, kad taip ir turėjo būti.

Kartais mes labai trokštame bendravimo, todėl plečiame savo pažįstamų ratą, kažkur skubame, pas kažką skubame, o kartais norisi tiesiog užmerkti akis, ir daugiau nieko nereikia – tik tu ir tyla, persmelkianti ramybe tavo sielą ir protą.

Kartais mes išjungiame visus telefonus, kad niekas neskambintų, nes visai nėra ūpo bendrauti, o kartais sėdime, pajungę visas ryšio priemones, ir nekantriai, su didžiule viltimi, laukiame vieno-vienintelio skambučio.

Kartais mes laukiame romantiškų santykių, kaip gražiame meilės romane, o kartais pakanka vienintelio žvilgsnio, prisilietimo ar žodžio, kad pajustume begalinį artimumą, švelnumą ir meilę.

O kartais.. Kartais mes supamės į šilčiausią pledą, geriame karštą arbatą, bet.. niekaip negalime sušilti, nes iš tiesų mums šalta ne išorėje, o ten, viduje – širdyje..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

O iš tiesų..

*Kartais gyvenime kažkas griūva tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tai, kas nesugriaunama.

*Taika – tai tiesiog Vienybės išraiška..

*Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiksmų rezultatus.

*Laisvas tas, kas nemeluoja – nei sau, nei kitiems.

*Suprasti – reiškia veikti. Tas, kas sako, kad žino ir supranta, bet nemoka savo žinių pritaikyti kasdienybėje – tas iš tiesų nieko nežino.

*Kuo toliau nuklystama nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė.

*Nušvitimas – tai nuoseklus išsilaisvinimas nuo iliuzijų.

*Kuo tyliau viduje, tuo aiškiau išorėje.

*Nei vienas susitikimas išoriniame pasaulyje nepakeis mums susitikimo su pačiu savimi.

*Asketiškumas – ne apribojimuose. Asketiškumas – kuomet tai, ką tu turi, tavęs nevaldo.

*Niekas nebūna “pernelyg užimtas“. Tai tiesiog prioritetų klausimas.

*Mokytojas – ne tas, kuris mus moko, o tas, iš kurio mokomės mes.

*Mus praturtina tik tai, ko negalima nusipirkti už pinigus.

*Jei žmogui išorėje visko reikia – reiškia, savyje jis nieko neturi.

*Tobulumas slypi paprastume.

*Mylėdami besąlygiškai mes visada laimingi. Tik egoizmas padaro mus nelaimingais.

*Tyra, besąlygiška Meilė – stipriausia žmones vienijanti jėga.

*Gražu viskas, į ką žiūrime su meile.

*Kol savo gyvenimo kelyje sutinkame gerus žmones – gyvenime ne viskas prarasta.

*Jei einame Savo Keliu.. Jei nežiūrint į nieką, veikiame visų gerovei – tuomet pats gyvenimas palaiko ir padeda mums.

*Rūpindamiesi kitų laime atrandame savąją..

*Jei kiekvienas darys gerus darbus pagal galimybes.. Tuomet Gėrio galimybės bus beribės.

*Kai mūsų poelgiai grindžiami besąlygiška meile, nuoširdumu, gerumu – mus iš vidaus užlieja nuostabus jausmas.. Tarytum pats gyvenimas mumyse prabyla, patvirtindamas: “Tai yra Tikra.“

Parengė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Kasdieninės istorijos

Gyvenime tiek įdomių ir neįprastų situacijų.. Rodos, paprasta diena, bet kartais artimo žmogaus pasakojimas, vaiko šmaikštus pastebėjimas, naminio gyvūno elgesys ar susitikimas su įdomiu žmogumi netikėtai nuspalvina visą dieną ryškiausiomis spalvomis 🙂 .

Tokiomis istorijomis žmonės dalinasi internete, jos patvirtina, kad pasaulyje yra daug gėrio ir šviesių žmonių 🙂 ..

************

Kai man buvo 38, aš netikėtai gavau pasiūlymą pasimokyti ir pakelti kvalifikaciją savo specialybėje. Ilgai dvejojau, tariausi su namiškiais ir kolegomis, bet galiausiai nusprendžiau apie tai pasikalbėti su savo draugu.

Jis patarė priimti pasiūlymą, bet aš jam pasakiau: “Aš jau per senas kažko mokytis, o kai gausiu kvalifikacijos pažymėjimą, man bus beveik 40.. Draugas atsakė: “Jei tu to nepadarysi, tau vis vien bus 40, tik kvalifikacijos tu neturėsi“.

Dabar man beveik 60, ir aš labai dėkingas savo draugui, kad padėjo man įveikti abejones. Jo palaikymo dėka žymiai praplėčiau savo profesijos galimybes ir dirbu įdomų darbą.

************

Kartą sutikau žmogų invalido vežimėlyje. Padėjau jam įveikti aukštą pakilimą į autobusų stotelę. Paskui paklausiau jo, ar sunku būti apribotam vežimėliu. Jis nedvejodamas atsakė: “Ką jūs, atvirkščiai – vežimėlis neapriboja, bet išlaisvina mane! Jei ne jis, būčiau gulintis ligonis, įkalintas keturiose sienose.“

************

Esu jauna dviejų mažų vaikučių mama. Namuose mes turime katę, kuri visai neseniai atsivedė net septynis kačiukus. Ir kaskart, kai ji nori juos nors trumpam palikti, ji prieina prie manęs ir kniaukia, tarsi prašydama prižiūrėti jos vaikus.

Maniau, kad ji eina pavalgyti ar higienos reikalais, bet atsitiktinai sužinojau, kad mūsų uodeguotoji mamytė tiesiog pasislepia vonioje ir.. pamiega ten keliolika minučių. Viena.

Dabar aš pati ją ten nuvedu, nes kaip niekas kitas suprantu, kaip jai reikalingas poilsis. Štai toks moteriškas solidarumas..

************

Iš viršutinio aukšto balkono kažkas nuolat primėtydavo sulankstytų popierėlių į mano balkoną – kiekvieną savaitę vis atrasdavau jų keletą. Gyvenu viena. Galiausiai nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kas tai daro.

Duris atidarė moteris, išklausė mano pretenzijų, paraudo ir pasakė: “Tai štai kam Staselis raštelius rašo.. Atleiskite, aš su juo pasikalbėsiu..“ Grįžtu namo, išlankstau vieną iš popierėlių – ir, tikrai, tai meilės laiškučiai.. Ir sprendžiant pagal raštą, mano “gerbėjui“ – kokie aštuoneri meteliai..

************

Turėjau automobilį, kuriame buvo įrengtas automobilio sėdynių šildymas. Tačiau jis neveikė, nes buvo sulaužytas mygtukas, kuris įjungia šią funkciją. Ilgai ieškojęs vienoje parduotuvėje nusipirkau tą mygtuką ir pakeičiau.

Važiuodamas nusprendžiau pabandyti, kaip veikia šildymas, ir paspaudžiau mygtuką. Viskas gerai: veikia, šildo, net karšta pasidarė.. Išjungiau, o po savaitės valiau su siurbliu automobilį ir pasilenkęs po sėdyne pamačiau, kad laidai nuo šildymo sistemos mygtuko niekur nepajungti. Štai, pagalvojau – kokia savitaigos jėga!..

************

Kadaise vaikystėje senelis man pasakė: “Kiekvienas tavo sutiktas žmogus žino tai, ko nežinai tu.“ Šios frazės tuomet iki galo nesupratau, bet dabar ji nuolat primena man, kad esu apsuptas mokytojų..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Artimumas

Artimumas – tai detalės, kurias jūs žinote apie žmogų. Jūs galite pamilti žmogų, kurį menkai tepažįstate. Bet artimu jis taps tik po to, kai jūs sužinosite jo istoriją, jo gyvenimo smulkmenas.

Marškinėliai, su kuriais jis su tėčiu žaidė futbolą, yra tokios pat spalvos, kaip šis lovos užtiesalas. O čia jis nukrito ant stiklo šukių kieme, kai vijosi savo šunį. Šią dainą jis dainavo su savo draugais paauglystėje. Ryžius jis mėgsta persūdytus. O kai skaito – timpčioja savo ausį.

Artimumas – tai kartu praleistas laikas. Jūs negalite sužinoti visų šių detalių iš pirmo karto. Jūs neišsiklausinėsite visų smulkmenų per du susitikimus. Žmogus – tarsi dėlionė. Ji susirenka ne iš to, ką mes matome dabar ir ką žmogus pasakoja apie save. Ta dėlionė susirenka iš detalių ir ankstesnių istorijų smulkmenų.

Artimumas – tai visada realybė. Jūs nepamatysite, kaip jis judina lūpas, jei skaitysite tik jo elektroninius laiškus. Jūs nepamatysite, su kokiu apetitu jis valgo, kai yra išalkęs. Kaip jis juokingai kalbasi su savo katinu. Kaip gestikuliuoja, kai jam kažkas nepatinka. Jo kvapas, jo intonacijos, jo elgesys.

Artimumas – tai nebūtinai viskas, kas jums patinka žmoguje. Todėl artimumas – tai sąžiningumas. Taip, žiūrėkite, jis toks, jis turi trūkumų.

Artimumas – tai visada du.

Artimumas – tai ne “galbūt, kada nors..“, o – nuolat.

Artimumas – tai ne tai, ką pasakys kiti. Tai yra tai, ką jūs pasakysite vienas kitam.

Artimumas – tai… kartais ne visam gyvenimui. Bet tai yra tai, kas padaro šį gyvenimą tikru. Ir, žinoma, mes patys sprendžiame – su kuo suartėti ir ar suartėti.

Ir esmė tame, kad mūsų siekyje kuo greičiau viską suspėti mes neprarastume galimybės suartėti su tais žmonėmis, su kuriais tikrai to norime.

Dauguma skaito, kad artimumas – tai ir yra meilė. Bet, ko gero, ne visada. Meilė gali būti vienpusė, ją galima lengvai supainioti su aistra ar įvairiais kompleksais ir neurozėmis.

Man labiau patinka žodis “artimumas“. Juk jį jaučiame visa savo esybe, tiesa? Ištari jį, ir žmogus tarsi per tave kiaurai praeina. Todėl, kad artimumas – visada du, visada tavyje. Ir jo neįmanoma su kuo nors supainioti.

Pagal T. Šoli tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !