Kategorija: Mintys

… Gyvenimas labai paprastas: ką mes atiduodame, tai ir gauname. Tik mes patys atsakingi už visus įvykius mūsų gyvenime, kokie jie bebūtų. Kai tik įsileidžiame harmoniją ir balansą į savo sąmonę, visa tai pradeda atsikartoti ir mūsų gyvenime. Mūsų mintys – visa ko pradžia ir mes visada galime jas keisti norima linkme. Mes turime daugybę pasirinkimų, apie ką galvoti, o mūsų pasąmonė pažodžiui priima viską, kuo mes tikime, kaip gyvenimo programą.

…Sveika sąmonė – tai pozityvi sąmonė. Pozityvumas – prigimtinė kiekvieno žmogaus sąmonės būsena. Negatyvios mintys lyg virusas pažeidžia sąmonę ir iškreipia pasaulio suvokimą. Tai lyg liga, nuo kurios reikia būtinai gydytis pozityviu mąstymu, kitaip negatyvios mintys taps mūsų gyvenimo programa ir mūsų realybe. Nuo gerų minčių galvos neskauda, o įtakoti gerų minčių poelgiai atneša džiaugsmą ir pilnatvę.

…Metafizinis požiūris – tai žengimas už fizinės realybės ribų ir priartėjimas prie psichinės fizinio reiškinio priežasties. Žmogaus gyvenime tai reikštų minčių analizę. Jei gyvenime nesiseka, reiškia, žmogus kabinasi už negatyvių ribojančių įsitikinimų. Kad juos pakeistume, turime keisti savo mintis. Į sugniaužtą kumštį jau nieko neįdėsi, todėl jei norime keisti savo gyvenimą, turime atsiverti naujoms pozityvioms mintims ir naujoms galimybėms.

…Kai mes suaugame, mes turime polinkį atkurti emocinę mūsų vaikystės atmosferą. Jeigu mus nuoširdžiai mylėjo vaikystėje, tai ir suaugę mes mylime save ir žmones, ir skleidžiame meilę savo gyvenime. Ir atvirkščiai – jei nepatyrėme vaikystėje šilumos, mes nemokėsime jos dovanoti sau ir aplinkiniams. Kai tai suvokiame, galime mokytis mylėti, tą daryti niekada nevėlu, nes meilė ir gebėjimas mylėti stebuklingai keičia bet kurį gyvenimo tarpsnį.

.. Gausa tai ne tik daiktai ar pinigai, tai sveikata, bendravimas, galimybės, bendradarbiavimas ir džiaugsmas dėl savirealizacijos. Daugeliui su žodžiu “gausa“ siejasi kraštutinumai ar perteklius, bet tai yra klaidingas suvokimas. Žmogus turi gyventi gausoje, jis taip sukurtas, apsižvalgykite aplink, į gamtą – ten niekas nieko nestokoja. Gausos principas byloja: visiems visko užtenka, nes gausa – ne pinigai, o vidinė žmogaus būsena.

… Nepriteklius yra ne tik mąstymo trūkumas ar nesuvokimas, tai yra negatyvi dvasinė būsena, kuri parodo Visatos dėsnių nepaisymą ir savęs žlugdymą. Kertinis gausos energijos pritraukimo principas – pasitikėjimas savimi ir nuolatinis gausos energijos stiprinimas pozityviomis mintimis. Labai svarbus momentas – atsisakyti negatyvių minčių ir pavydo. Taip pat nepamirškime, kad negatyviai nusitekę žmonės šalia labai greitai sumažina mūsų pozityvią gausos energiją..

…Gausos suvokimas prasideda mūsų galvose, mūsų mintyse. Kai tik padarome pasirinkimą gyventi gausoje, mes pajungiame savo vidines jėgas (kurios pritraukia išorines) savo pasirinkimo realizavimui. Būtent gausos pasirinkimas yra kertinis, visa kita yra tik priemonės ir instrumentai. Labai svarbu kaupti, nuolat palaikyti gausos energiją savo mintimis ir įsitikinimais, kad tai taptų jėga.

…Nepamirškime, kad tik asmenybės gali kurti savo gyvenimą, todėl stiprinkime pasitikėjimą savimi, orumą, meilę sau, kitaip visi troškimai kels vidinius prieštaravimus ir neįgaus jėgos realizacijai. Būtinai reikia turėti konkrečius tikslus, jokių “gerai būtų.., jeigu.., kada nors..“. Neturi būti jokios kovos, viską turime pasiekti lengvai, pagal savo įsitikinimus. Mes laisvi, visus apribojimus sau užsidedame patys. Vietoje apribojimų pradėkime mąstyti pozityviai.

…Būkime dėkingi už viską savo gyvenime, net už atrodančias smulkmenas ar kasdieninius dalykus. Dėkingumu išreiškiame pritarimą gyvenimui ir pritraukiame sėkmę ir gausą į savo gyvenimą. Kiekvieną rytą pradėkime nuo pozityvaus nusiteikimo: meilės sau, savo artimiesiems, dėkingumo gyvenimui ir nusiteikimo gerai dienai. Kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija, todėl įpraskime fiksuotis į gėrį ir grožį..

.. Mes patys padarome savo gyvenimą sudėtingą, dažnai stengiamės daryti tai, kas neįmanoma.. Užsiemę tais sudėtingumais, dažnai praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų.. O juk reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

…Pradinis jėgos taškas – visada dabartiniame momente. Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį. Energija – tai gyvenimo procesų palaikymo instrumentas, ji yra neutrali, mes patys savo mintimis suteikiame jai vienokį ar kitokį atspalvį, o kartu ir atitinkamą gyvenimo kryptį.

… Gera nuotaika mūsų širdyse visada yra mūsų rankose. Gyvenimo džiaugsmas yra tame, kad galime nuolat tobulėti. Vidinis grožis yra mūsų mintys: švarios, pozityvios, nuo to priklauso ir išorinis grožis, nes vidus veikia išorę. Suprask ir valdyk savo mintis, tuomet tapsi Kūrėju.. Juokas – greičiausias būdas pajusti savo dvasią, o šypsena – angelo bučinys 🙂 ..

(Mintys iš įvairių paskaitų, parinko ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Savo pasiimsite sau

Kartą Buda keliaudamas su savo mokiniais priėjo kaimą, kuriame gyveno jo mokymo priešininkai. Gyventojai išpuolė iš savo namų, apsupo Budą su mokiniais ir ėmė juos įžeidinėti. Mokiniai pradėjo ginčytis, bet Buda juos sustabdė:
– Jūs nuvylėte mane. Šie žmonės pikti, jiems atrodo, kad aš jų religijos priešas, todėl natūralu – jie mane plūsta. Bet kodėl pykstate jūs? Kodėl leidžiate savimi manipuliuoti? Pykdami jūs atiduodate jiems savo laisvę ir darotės priklausomi nuo jų.

Gyventojai nesitikėjo tokios Budos reakcijos ir pritilo. Buda kreipėsi į juos:
– Ar jūs viską pasakėte? Jei ne, turėsite progos tai padaryti, kai mes grįždami užsuksime..
Žmonės nustebę paklausė:
– Bet juk mes įžeidėme tave, kodėl tu nepyksti?

– Jūs laisvi žmonės, – atsakė Buda – ir jūs turite teisę išreikšti save. Aš pasirenku nereaguoti į tai, nes aš taip pat esu laisvas žmogus. Niekas negali priversti manęs reaguoti, aš esu savo išraiškų šeimininkas. Mano poelgiai yra įtakoti mano vidinės būsenos, mano širdyje yra taika. O dabar aš norėčiau užduoti jums klausimą.. 
Gyventojai sukluso.

– Kaimyninio kaimo gyventojai sutiko mane su džiaugsmu, – tęsė Buda – ir atnešė gėlių, vaisių ir saldumynų. Aš padėkojau jiems ir atsakiau, kad mes jau pusryčiavome, palaiminau vaišes bei dovanas ir paprašiau neštis jas namo – mes nesinešame su savimi kelionėse maisto. Dabar aš klausiu jūsų: kaip jūs manote, ką jie padarė su vaišėmis?
Vienas žmogus iš kaimo gyventojų atsakė:
– Turbūt, jie pasiėmė jas namo ir išdalino vaisius ir saldumynus savo šeimoms, savo vaikams..

Buda šyptelėjo:
– Taip, būtent.. O dabar pagalvokite, ką jūs darysite su savo įžeidimais ir prakeiksmais? Aš nepriimu jų. Tame kaime aš atsisakiau vaisių ir saldumynų, ir žmonės mielai juos pasidalino, tai atnešė jiems džiaugsmą. O ką galite padaryti jūs?.. Parsinešti namo tą įžeidimų ir prakeiksmų naštą  .. ar gali ji atnešti jums ir jūsų šeimoms džiaugsmo?.. spręskite patys.

Kibiras obuolių   

Vienas žmogus nusipirko savo svajonių namą su gražiu sodu. Ir atsitik tu man taip – šalia gyveno pavydus kaimynas, kuris vis apkartindavo gyvenimą ir sugadindavo nuotaiką savo keistais piktybiškais poelgiais.. Vieną rytą pabudo naujas namo šeimininkas ir su puikia nuotaika išsiruošė į savo gražų sodą. Atvėrė duris – o ten nuožmiojo kaimyno pastatytas pilnutėlis pamazgų kibiras..

Žmogus paėmė kibirą, išpylė pamazgas, švarutėliai išplovė kibirą. Po to jis nuėjo į savo sodą, pririnko pilną kibirą gražiausių prinokusių obuolių ir nuėjo pas keistuolį kaimyną. Išgirdęs skambutį ir pamatęs naująjį kaimyną, šis piktdžiugiškai pagalvojo: “pagaliau aš jį įsiutinau..“ Jis plačiai atidarė duris ir pasiruošė barniui, bet.. nustėro.
Naujasis kaimynas plačiai šypsodamasis pasisveikino ir padavė kibirą puikių kvapnių obuolių:
– Kiekvienas dalinasi tuo, kuo turtingas.. 🙂
 
Stebuklingas receptas kiekvienai dienai 🙂

1. Imame DIENĄ ir gerai nuvalome pavydą, neapykantą, nusivylimą, godumą, užsispyrimą, egoizmą, abejingumą ir visas kitas nereikalingas priemaišas.

2. Į švariai nuvalytą DIENĄ su kaupu iš akies negailėdami pridedame optimizmo, pilną saują džiaugsmo, šaukštelį entuziazmo, keletą grūdelių kantrybės, po žiupsnelį pakantumo ir mandagumo, ir viską švelniai išmaišome.

3. Gautą mišinį gausiai užliejame MEILE..

Paruoštą patiekalą būtinai papuošiame spalvingais gerumo ir dėmesio žiedlapiais. Patiekiame kasdien su šiltų žodžių ir šypsenų garnyru 🙂 .
Valgyti iki soties! 😉 Gero apetito!! 😀

NE PINIGUOSE LAIMĖ

– Mokytojau, ar tiesa, kad ne piniguose laimė? – paklausė mokinys.
– Taip, tikra tiesa. Įrodyti tai paprasta, nes: už pinigus gali nusipirkti patalus, bet ne miegą; maistą, bet ne apetitą; vaistus, bet ne sveikatą; tarnus, bet ne draugus; aistrą, bet ne meilę; būstą, bet ne jaukumą; pramogas, bet ne džiaugsmą; išsilavinimą, bet ne išmintį… ir šį sąrašą galima tęsti be galo, kaip matai – ne piniguose laimė…

PASAKA APIE VINIS

Gyveno kartą labai ūmus ir greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Jį kankino šis būdo bruožas, nes buvo sunku bendrauti, jis neturėjo draugų, todėl jis kreipėsi į savo tėvą patarimo. Pasvarstęs tėvas atnešė jaunuoliui maišelį vinių ir patarė kaskart, kai praras savitvardą ir apims pyktis, įkalti po vinį į medinį tvoros stulpą.
Pirmą dieną tvoros stulpe jau buvo įkaltos kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jaunuolis jau mokėsi apvaldyti savo ūmų būdą, ir įkaltų vinių kasdien vis mažėjo. Jis suprato, kad geriau išmokti valdyti savo emocijas, nei supykus kalti vinis į tvoros stulpą.
Galiausiai atėjo diena, kai jaunuolis neįkalė nei vienos vinies į stulpą. Jaunuolis papasakojo apie tai tėvui, ir jie kartu pasidžiaugė. Tėvas šį kartą patarė kaskart, kai pavyks suvaldyti emocijas, ištraukti iš stulpo po vinį ir taip užbaigti judviejų eksperimentą.
Atėjo laikas, kai tvoros stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas nusivedė sūnų prie tvoros ir pasakė:
– Tu puikiai susitvarkei su savo emocijomis, bet… ar matai, kiek skylių stulpe? Jis jau niekuomet nebus toks, koks buvo. Taip ir gyvenime: kai tu kalbi ar darai žmogui kažką pikta, jame lieka randai, kaip šios skylės stulpe. Ir nasvarbu, kad tu gal ir atsiprašysi po to, bet randai visvien lieka…

PETELIŠKĖS IR UGNIS

Trys peteliškės atskrido prie degančios žvakės ir ėmėsi svarstyti apie ugnies prigimtį. Viena, apžiūrėjusi ugnį iš toliau, padarė išvadą:
– Ugnis šviečia.
Antroji peteliškė išdrįso nuskristi dar arčiau ugnies, bet… nudegė sparnelio kraštelį ir padarė savo išvadą:
– Ji degina!
Trečioji surizikavo skristi tiesiai į ugnį ir negrįžo. Ji sužinojo, ką norėjo sužinoti, bet papasakoti kitoms peteliškėms apie tai negalėjo.
Moralė: gavęs Žinojimą netenka galimybės kalbėti apie jį, todėl žinantis tyli, o kalbantis nežino…

SUFIJŲ IŠMINTIS

Pas Mokytoją Rumi ateidavo daug žmonių klausti jo išmintingų patarimų. Kartą pas jį atėjo moteris su savo sūnumi ir paprašė:
– Mokytojau, mano sūnus valgo per daug saldumynų ir neklauso mano draudimų. Pasakykite jam, kad tai nesveika, jis jūsų paklausys.
Rumi pažiūrėjo į vaiką ir pasakė:
– Ateikite po trijų savaičių.
Moteris nustebo, gavusi tokį atsakymą – juk tai toks paprastas prašymas!.. “Nesuvokiama, – galvojo moteris, – pas Mokytoją Rumi atvažiuoja žmonės iš tolimų kraštų su sudėtingiausiomis problemomis, kurias jis padeda greitai išspręsti.. Bet… juk Mokytojas žino, ką daro“.
Ji grįžo po trijų savaičių. Bet Rumi tik vėl atidėjo terminą trims savaitėms, ir taip tris kartus…
Trečią kartą, kai jie atėjo, Mokytojas Rumi pasakė berniukui:
– Vaikeli, paklausyk mano patarimo, nevalgyk daug saldumynų – tai kenkia sveikatai.
– Gerai, jei jūs taip patariate, aš paklausysiu, – atsakė berniukas.
Išgirdusi tokį patarimą, moteris padėkojo ir paprašė berniuką palaukti kieme, o pati kreipėsi į Mokytoją:
– Kodėl, Mokytojau, jūs negalėjote to pasakyti pirmą kartą?
Mokytojas Rumi prisipažino jai, kad ir pats mėgo valgyti daug saldumynų, todėl prieš duodamas patarimą jos sūnui, jam pačiam teko atsikratyti šios silpnybės… Pradžioje jis nusprendė, kad tam užteks trijų savaičių, bet suklydo…
Moralė: vienas iš tikro Mokytojo požymių yra toks: jis niekada nemokys to, ko neišbandė ir nemoka pats, nes Mokytojas sąžiningas pirmiausiai prieš save. Mokytojo žodžiai išplaukia iš jo gyvenimo, jo išmintis gyvena jame pačiame, o ne popieriuje.
Išmintis teigia: “Kai geras žmogus skleidžia melagingą mokymą, jis išsigrynina ir tampa Tiesa. Kai nedoras žmogus skleidžia mokymą apie tiesą, toks mokymas tampa melu.“

NEKASDIENIŠKA KASDIENINĖ ISTORIJA

Kartą žmogus atėjo į kirpyklą apsikirpti. Jis pradėjo šnekučiuotis su kirpėju, kuris jį kirpo. Užsimezgė pokalbis apie Dievą:
– Ką jūs besakytumėte, aš netikiu, kad yra Dievas, – pasakė kirpėjas.
– Kodėl? – paklausė žmogus.
– Bet juk tai akivaizdu, pakanka išeiti į gatvę – kiek ligotų žmonių, beglobių vaikų, kiek vargšų – sunku įsivaizduoti mylintį Dievą, kuris leidžia tokiems dalykams vykti. Jei jis būtų, tai nebūtų nei sunkumų, nei skausmo, nei kančios.
Vengdamas ginčo, žmogus nutylėjo. Kai kirpėjas baigė savo darbą, jis išėjo iš kirpyklos ir šalia jos pamatė benamį: ilgais plaukais ir nesiskutusį. Žmogus grįžo į kirpyklą, parodė benamį kirpėjui ir pasakė:
– Kirpėjų nėra.
– Kaip?! – nustebo kirpėjas – o aš?
– Ne, jų nėra, nes tuomet nebūtų pasaulyje nesiskutusių ir apaugusių žmonių, kaip štai šis benamis už lango.
– Na, mielas žmogau, čia juk reikalas ne kirpėjuose. Tiesiog žmonės patys pas mane neateina…
– Būtent! – patvirtino žmogus – Ir aš apie tai: Dievas yra. Tiesiog žmonės jo neieško, todėl pasaulyje tiek skausmo ir kančios…

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Motinos meilė savo vaikui yra besąlygiška ir beribė. Galima numesti nėštumo metu priaugusį svorį, bet motinystės neįmanoma “nusimesti“ ir tapti tokia, kokia moteris buvo prieš gimstant vaikui. Kad ir kokia rafinuota būtų moteris, motinystė kartais nuleidžia ją ir į primityvų lokės lygmenį, ginančios savo lokiuką: nuoširdus “mama!“ priverčia pamiršti viską.. O kaip ją užlieja šiluma ir meilė savo vyrui, kai ji stebi, kaip šis vysto ir glaudžia Jų kūdikį!..

Ji švelni ir gera, supratinga ir kantri.. Ji lyg kiekvieno savo vaiko metraštis – prisimena pirmą šypseną, pirmą dantuką, pirmą žingsnį ir žodį, juokingą posakį ir išdaigas, pasiekimus ir laimėjimus. Dažnas nustebtume, išgirdę, KAIP ji pasakoja apie savo vaikus: jie visada patys patys pačiausi.. Ji vienintelė, su tokia meilė prisimenanti savo vaikų gimtadienius ir dažniausiai pirma su jais pasveikinanti: juk tai buvo tokia svarbi diena jai ir tą dieną gimusiam jos vaikui..

Kol esame maži, glaudžiamės prie jų – savo nuostabiųjų Mamyčių, mylime jas ir branginame.., o suaugę? Žvilgtelėkime į vieną ypatingą tekstą (gaila, man jį atsiuntė be autoriaus pavardės), parodantį visą motinos meilės gilumą.. ir pagalvokime kiekvienas apie savo Mamą..

“Kol tau sukako metukai, ji kantriai vystė ir maitino tave, nors kartais tu verkei visą naktį..
Kai tau buvo metukai, ji išmokė tave vaikščioti, nors tu nuolat pabėgdavai, kai ji šaukė tave..
Kai tu paūgėjai, ji virdavo tau skaniausią, kokį tik mokėjo, maistą, nors tu dažnai numesdavai lėkštę ant grindų..
Kai tau buvo ketveri, ji davė pieštukus ir mokė piešti, nors kartais tu ir piešei ant sienų..
Ji gražiai papuošdavo tave, nors tu nuolat išsitepdavai..
Kai tau sukako septyneri, ji palydėjo tave į mokyklą ir jaudinosi bei graudinosi ne mažiau, nei tu..
Kai tau buvo dvylika, ji kaskart laukdavo tavęs iš mokyklos, kad apkabintų, o tu užsidarydavai savo kambaryje..
Kai tau buvo aštuoniolika, ji susigraudinus braukė ašarą tavo išleistuvių vakare, o tu paprašei, kad tau nupirktų mašiną..
Kai tau buvo dvidešimt, ji prašydavo tavęs pabūti su šeima, o tu visą savo laiką praleisdavai su draugais..
Kai tau buvo dvidešimt penkeri, ji padėjo surengti tavo vestuves, o tu apsigyvenai kuo toliau nuo jos..
Kai tau buvo trisdešimt, ji atsargiai patardavo tau dėl tavo vaikų auklėjimo, o tu prašydavai nesikišti į tavo gyvenimą..
Kai tau buvo trisdešimt penkeri, ji skambino ir kvietė tave pietų, o tu atsakydavai, kad neturi laiko..
Kai tau buvo keturiasdešimt, ji skambino ir skundėsi ligomis, taip prašydama tavo pagalbos, o tu sakydavai, kad vaikai atiduoda meilę savo vaikams..
Vieną dieną, kai tavo mama paliks šį pasaulį, jos meilė apleis ir tavo širdį. Vieni iš Rojaus vartų – tau dovanojama besąlygiška Meilė – užsidarys..
Todėl.. kol tavo mama čia, nepalik jos, nepamiršk ir padaryk viską, ką tu gali.. Nepyk ant jos, nesakyk ir nedaryk nieko, kas gali sudaužyti jos mylinčią širdį..
Tu turi tik vieną mamą ir vieną tėvą – saugok juos, nes vieną dieną tu suprasi, kokia, gili ir tikra yra jų Meilė tau ir kokia ypatinga ir besąlygiška yra Motinos Meilė.. “

……
Būtinai apkabinkime jas šiandien, padovanokime gėlę – motinoms taip svarbu jausti dvasinį ryšį su savo vaikais – net jei jie suaugę, joms jie amžinai išlieka vaikais.. Ir.. ne tik Motinos dieną – paskambinkime joms rytoj (ir sekančią savaitę, ir nuolat..) ir tiesiog paklauskime, kaip jos jaučiasi, kaip joms sekasi ir palinkėkime geros kloties.. Visoms nuostabioms Mamoms gražiausi sveikinimai ir nuoširdžiausia padėka už didžiausią stebuklą šioje Žemėje – jų besąlygišką Meilę! 🙂

VEIDRODIS

Kadaise vienas karalius pastatė didžiulius rūmus, kuriuose sienos, lubos ir grindys buvo veidrodinės. Ir atsitik tu man taip – įbėgo į šiuos keistus rūmus šuo.. Apsižvalgęs jis pamatė daugybę šunų aplink – jie buvo visur.. Šuo buvo drąsus ir nuovokus, todėl pradėjo urgzti, kad išgąsdintų tuos šunis ir apsigintų. Bet šunys atsakydami taip pat urzgė! Tuomet šuo nusprendė, kad jo gyvybė pavojuje ir ėmė loti. Bet tie tūkstančiai šunų taip pat ėmė įnirtingai loti.. ir kuo stipriau šuo lojo, tuo smarkiau atsakydami lojo ir šunys..

Ryte vargšą šunį rado negyvai užsilojusį.. Jis buvo vienas rūmuose, kuriuose buvo daugybė veidrodžių. Niekas jo nepuolė, bet jis pamatė savo atvaizdus ir išsigando. Ir kai tik jis pradėjo kovoti su savo atvaizdais, tie atvaizdai veidrodyje taip pat stojo į kovą.. Jis žuvo kovoje su savo atvaizdais..

Moralė: jei nėra kliūčių mūsų viduje, tai nėra jokių kliūčių ir mūsų kelyje – toks Dėsnis. Pasaulis – viso labo Veidrodis, didžiulis Veidrodis..

KŪRĖJO DOVANA

Kartą moteris susapnavo sapną, kuriame ji pakliuvo pas Kūrėją.
– O Dieve, tai tu?
– Taip, moterie, tai aš.
– Ar.. galėčiau tavęs kai ko paprašyti, jei jau mes susitikome?..
– Žinoma, prašyk, ko tik nori , – supratingai šyptelėjo Kūrėjas.
– Ačiū! Tuomet.. prašysiu svarbiausio, tai, ko trokšta visi – sveikatos, laimės, meilės, sėkmės ir.. daug pinigų.
Kūrėjas nusišypsojo, išėjo trumpam ir grįžo, nešinas maža popierine dėžute, kurią įteikė moteriai.
– Ir tai viskas?.., – nustebo moteris.
– Taip, čia yra viskas.. O ar tu nežinojai, kad aš dalinu tik troškimų sėklas?.. 🙂

PAVYDAS

Į Mokytoją kreipėsi jauna moteris:
– Mokytojau, patark – kodėl aš taip pavydžiu savo vyro ir dėl to kenčiu?.. Kai jis atsiliepia telefonu, man atrodo, kad tai slaptas gerbėjos skambutis.. kai jis užtrunka darbe, man piešiasi slapti pasimatymai.. pavydžiu buvusioms, pavydžiu kolegėms, kiekvienai sutiktai moteriai.. Tai kankina mane, ką man daryti?
– Taip, pavydas – apgaulingas jausmas, – atsakė Mokytojas. – Tai net ne pavydas, o baimė prarasti. Ką tau daryti? Nustok bijoti! Suprask – tai beprasmiška: kai nėra pagrindo pavydėti, tai yra kvaila, o kai priežastis yra, pavydėti jau vėlu.. Todėl negraužk savęs tuščiai ir džiaukis gyvenimu.. 🙂

KAIP PAJUSTI KŪRĖJĄ?

Kompozitoriaus genialumo išraiška yra jo muzikoje, bet nagrinėdami atskiras natas, genialumo nepamatysime.. Poeto talentas išreiškiamas eilėmis, bet studijuodami žodžius, talento nesuprasime. Kūrėjas išreiškia save per Kūriniją, ir nagrinėdami atskiras jos dalis, mes Kūrėjo nerasime lygiai taip pat, kaip nagrinėdami kūną, neaptiksime dvasios..

Žiūrėdamas į saulėlydį, žmogus matys tik saulę, debesis ir horizontą, kol nesupras, kad grožis negyvuoja pats savaime. Grožis yra sugebėjimas matyti.. Bandymai suvokti Kūrėją bus tušti, kol nesuprasime, kad jo neįmanoma pamatyti kaip asmens.. kad jį pajustume, reikia turėti tyrą vaiko sąmonę – neiškraipytą sugalvotomis doktrinomis ir įsitikinimais.. 🙂

MEILĖS JĖGA

Pareiga be meilės padaro žmogų irzlų. Atsakomybė be meilės daro žmogų tiesmukišku. Teisingumas be meilės padaro žmogų žiauriu. Tiesa be meilės paverčia žmogų negailestingu kritiku. Auklėjimas be meilės padaro žmogų bejausmiu. Protas be meilės daro žmogų gudriu. Meilumas be meilės padaro žmogų veidmainiu. Tvarka be meilės daro žmogų priekabiu. Kompetencija be meilės padaro žmogų nuobodžiu. Valdžia be meilės paverčia žmogų smurtautoju. Garbė be meilės padaro žmogų pasipūtusiu. Turtas be meilės daro žmogų gobšu. Tikėjimas be meilės paverčia žmogų fanatiku..
Gyvenimas be Meilės kietas, pilkas ir bejausmis, todėl – mylėkime, mylėkime, mylėkime!.. 🙂

Nuostabi šiandien diena ir labai labai reikalinga 🙂 . Šiuolaikinis gyvenimas suteikia mažai progų nuoširdžiai šypsenai ir.. žmonės palengva netenka humoro jausmo. Mums jau darosi “normali“ streso būsena.., bet šiandien metame ją lauk, nes stresas yra tiesiog nesveikas, su daugybe šalutinių poveikių įprotis.. O šypsena, nuoširdus juokas – pati galingiausia teigiama emocija ir geriausias vaistas nuo visų mus liūdinančių emocijų 🙂 .

Ne veltui visi sveikuoliai ir filosofai, psichologai ir medikai, išminčiai ir šiaip šaunūs optimistai šlovina juoką ir kuria apie jį posakius ir patarles. Man patinka ši: “Juokis – ir įsigysi draugų, raukykis – ir įsigysi raukšlių“ .. Arba: “Jeigu tu juokiesi, tai visas pasaulis juokiasi su tavimi. Jeigu tu verki, tai verki vienas“. Japonų patarlė pritaria: “Kai juokiasi veidas, juokiasi ir širdis, ir skrandis, o kai veidas piktas, pyksta ir visi vidaus organai“. Beveik visose tautose yra patarlė: “Juoktis sveika“. 🙂 Jau šypsotės? 🙂

Ir labai teisingai, nes tai, pasirodo, ir puikus fizinis pratimas! Oho, kiek puikių reiškinių organizme vyksta, kai mes šypsomės 🙂 : gerėja nuotaika, gaminamas vitaminas C, stiprėja imunitetas, aktyvuojami visi gyvybiškai svarbūs procesai organizme.. o juokas tonizuoja, gerina, optimizuoja visas kūno funkcijas ir net gydo! Be to, linksmiems žmonėms net neateina nė į galvą kažko pykti, kritikuoti, bijoti – šalia linksmo žmogaus aplinkiniai pajunta stebuklingą nuotaikos pakylėjimą..

Pasirodo, juokas užkrečiamas, ir tai vienintelis dalykas, kuriuo norisi užsikrėsti 🙂 .. Kai juokiamės, mes ne tik darome sau pozityvų poveikį, bet taip pat ir mus supantiems žmonėms.. Kur šypsena ir nuoširdus juokas, ten gera ir norisi būti.. Be to, juokas ilgina gyvenimą: prisideda ne tik metų kiekis, bet ir žymiai pagerėja jų kokybė.. Linksmi žmonės yra žyyymiai gražesni ir jaunatviškesni už susiraukusius, nes jų raumenų tonusas yra daug geresnis. Netikite? – pabandykite nusišypsoti sau veidrodyje, o paskui piktai susiraukite – kuris veidelis dailesnis ir jaunatviškesnis? 🙂

Psichologai teigia, kad linksmi žmonės yra smalsūs, turi lakią fantaziją ir yra geranoriški. Linksmų žmonių tarpusavio santykiai tvirtesni, nes jie atviresni ir nuoširdesni, jie greičiau randa išeitį spręsdami gyvenimiškas problemas. Psichologai nustatė, kad moterys šypsosi ir juokiasi dažniau nei vyrai, o žmonės, vyresni nei keturiasdešimties metų (deja!), juokiasi mažiau už jaunesnius.. Ir pagrindinė išvada – kai esame gerai nusiteikę, pasaulis ir žmonės atrodo ir yra mums geresni, todėl šypsokimės, ir pasaulis nusišypsos mums atsakydamas 🙂 .

O jei tai dar nėra gerasis mūsų įprotis, kreipkimės į išmintinguosius indus. Žinot, ką jie turi? Ogi Chasja jogą – tai juoko joga 🙂 . Indas jogas Madan Katarija dirba šį darbą jau daugelį metų – renka grupes žmonių, kurie susirinkę.. juokiasi iš širdies. Jie ne tik praskaidrina sau ir aplinkiniams nuotaiką, bet ir.. sveiksta, meta svorį ir išmoksta džiaugtis gyvenimu. Praktikuojantys Chasja jogą tegia, kad minutė nuoširdaus juoko prilygsta 40 minučių bėgimui, o 10-15 minučių juoko sudegina tiek kalorijų, kiek turi plytelė šokolado..

Senovės mąstytojai teigė, kad juokas paryškina individualybę, o humoro jausmas – tai talentas, kurį žmogui padovanojo pati gamta. Tai galinga jėga, kuri atneša žmonėms džiaugsmą ir gerovę. Sokratas stebėjosi: “Ar rimtumas gali būti kliūtis juokui? Paaiškinkite man, kaip gali žmogus atmesti linksmumą – džiaugsmingąją savo dalį?!“ Taigi – šypsokimės – neatmeskime nuostabiausios gamtos dovanos 🙂 .

Ir.. Odė šypsenai iš atviruko, kurį gavau dovanų ir kurį visada turiu netoliese, jei sugalvočiau susiraukti: “ŠYPSOKIS, Tavo šypsena – veiksmingas rūpesčių naikintojas, ŠYPSOKIS – Tavo šypsena – ekologiškas šilumos gamintojas. ŠYPSOKIS, nes Tavo šypsena – magiškas stebuklų tiekėjas, ŠYPSOKIS – nes Tavo šypsena – pats maloniausias pokyčių vėjas.. ŠYPSOKIS! Šypsena yra visų spynų pin-kodas. ŠYPSOKIS! Šypsena yra sveikiausias meilės nuodas“ 🙂

Tikiu, kad jau pasipuošėte savo gražiausia šypsena 😀 Smagios pokštų dienos ir gražaus pavasarinio širdžių žydėjimo 😉 !!

.

MEILĖ IR LAIKAS

Kadaise Žemėje buvo ypatinga sala, kurioje gyveno visos žmogiškos vertybės ir jausmai. Vieną dieną jie pastebėjo, kad sala grimzta į vandenyną. Puolė visi kaip išmanydami gelbėtis, bet Meilė nespėjo, ir jai nebeliko laivo išsigelbėjimui. Meilė apsižvalgė ir.. ėmė iš nevilties šauktis pagalbos. Pro šalį plaukiantis Turtas atsisakė ją priimti į savo laivą, nes tarp nesuskaičiuojamų turtų Meilei nebeliko vietos..

Tuomet Meilė šūktelėjo, prašydama pagalbos nutolstančio Liūdesio, bet šis atsakė:
– Atleisk, Meile, aš liūdžiu, ir kad išlikčiau liūdnas, aš privalau būti vienas..
Meilė pamatė Išdidumo laivą ir paprašė pagalbos, bet Išdidumas atsakė, kad Meilė sujauks harmoniją Išdidumo laive.. Tuo metu pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis taip linksminosi, kad neišgirdo Meilės šauksmo.

Meilė labai nusiminė ir pravirko, bet staiga išgirdo balsą:
– Eikš, Meile, aš pasiimsiu tave.
Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė savo laiveliu ją iki sausumos ir nuplaukė toliau, o Meilė susigriebė, kad nepaklausė senolio vardo ir jam nepadėkojo.. Tuomet Meilė kreipėsi į Pažinimą:
– Sakyk, Pažinime, kas per senolis mane išgelbėjo?

Pažinimas atsakė:
– Tai buvo Laikas.
– Laikas? – nustebo Meilė, – bet kodėl jis mane išgelbėjo?
Pažinimas žvilgtelėjo į tą pusę, kur nuplaukė Laikas ir atsakė:
– Todėl, kad tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime yra Meilė..

IŠGELBĖTI VIENĄ ŽVAIGŽDĘ

Vienas žmogus ėjo jūros pakrante, kuri buvo nusėta daugybe potvynio išmestų jūros žvaigždžių. Tolumoje jis pamatė mažą berniuką, kuris kažką rinko nuo kranto ir mėtė į jūrą. Priėjęs arčiau žmogus pamatė, kad berniukas renka jūros žvaigždes ir meta jas atgal į jūrą. Šis mažo vaiko darbas žmogui pasirodė toks beprasmiškas, kad jis neištvėręs paklausė:
– Berniuk, kodėl tu meti jūros žvaigždes atgal į jūrą – juk tai beprasmiška?..

– Jei jos liks ant kranto iki rytojaus, jos pražus, – nesustodamas darbuotis, atsakė berniukas.
– Bet juk tai tiesiog kvaila! – nustebo žmogus, – apsižvalgyk, jų čia tūkstančiai, ir tavo pastangos nieko nepakeis!
Berniukas stabtelėjo, numetė į vandenį dar vieną jūros žvaigždę ir atsakė:
– Mano pastangos labai daug pakeis.. tegul nors šiai vienintelei žvaigždei..

Moralė: tas, kuris laukia galimybės padaryti daug gero, gali nieko niekada ir nepadaryti.. Gyvenimas susideda iš daugybės smulkių įvykių. Labai retai pasitaiko proga padaryti kažką grandiozinio. Tikroji didybė yra tame, kad būtume didingi smulkmenose..

APIE LAIKO VERTĘ

Apie metų vertę paklauskite studento, neišlaikiusio sesijos mokslo metų gale..
Apie mėnesio vertę paklauskite motinos, prieš laiką pagimdžiusios kūdikį..
Apie savaitės vertę paklauskite savaitraščio leidėjo..
Apie valandos vertę paklauskite įsimylėjelių, nekantriai laukiančių pasimatymo..
Apie minutės vertę paklauskite pavėlavusio į traukinį..
Apie sekundės vertę paklauskite išgyvenusio avariją žmogaus..
Apie šimtosios sekundės dalies vertę paklauskite sidabrinio medalininko Olimpinėse žaidynėse..
Laikas – didelė vertybė, vertinkime kiekvieną akimirką – ji neįkainojama..

VARLĖ VĖŽĖSE

Kartą po stipraus lietaus varlė pateko į išvažinėtas vėžes kaimo keliuke ir niekaip negalėjo iš ten išlipti. Ji labai stengėsi, bet nieko nesigavo.. Jos draugės varlės kiek įmanydamos stengėsi jai padėti, bet veltui. Vakarop, netekusios vilties ir pavargusios, varlės paliko savo draugę likimo valiai..
Ryte jos grįžo pažiūrėti, ar jų draugė dar gyva. Jų nuostabai, varlė laiminga šokavo link jų..
– Tai stebuklas! Kaip tau pavyko išlipti iš to purvo?
– Labai paprastai, – atsakė laiminga varlė, – tiesiog.. kelyje pasirodė sunkvežimis.. ir aš turėjau iš ten dingti! 🙂

(parinko ir vertė ruvi.lt)

Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Galime svarstyti kaip norime, bet šventė moterims yra gėris 🙂 . Tiesiog daugiau šypsenų, saulėtos nuotaikos, pavasarinių gėlių, ir visiems nuo to smagu 🙂 . Galime kiek telpa diskutuoti apie nūdienos pasaulio vyriškumą ir kietumą, bet.. panagrinėję giliau, aiškiai matome: šalia kiekvieno ryškaus valdovo visada buvo ne mažiau ryški jo moteris 😉 .. Prisiminkime istoriją – taip yra nuo pradžių pradžios iki mūsų dienų 🙂 ..

Apie tai yra pasakojimas – apie mūsų laikų vieną prezidentą.. pavardžių neminėsime, nes galima įterpti, ko gero, bet kurią 🙂 .. Taigi, tas prezidentas su žmona keliavo po savo šalį ir sustojo vienoje degalinėje papildyti degalų. Pamatęs garbius svečius, tuoj prisistatė degalinės vadovas. Prezidento žmona atpažino savo buvusį draugą, jie pasišnekučiavo. Tai labai pralinksmino prezidentą ir kiek vėliau jis tarstelėjo savo žmonai: “Na, kaip tu manai, kas tu dabar būtum, jei būtum ištekėjus už savo draugo – benzino kolonėlės viršininko?“ Jo žmona nė nemirktelėjus atsakė: “Prezidento žmona“.. 🙂

Štai taip – moters galia neišmatuojama.. Savo intuicija ir palaikymu ji gali padėti vyro protui išsiskleisti, atverti jo geriausias savybes, lygiai kaip ir vyras gali padėti moteriai išreikšti jos geriausias savybes.. Moters intuicija – neįtikėtinas pojūtis, nuolat primenantis moteriai, kad ji teisi (nepriklausomai nuo to, teisi ji, ar ne) 🙂 .. Ko gero, dėl šios priežasties Kūrėjas ir sutvėrė moterį po vyro, nes nenorėjo klausytis jos patarimų, kurdamas vyrą 🙂 .. Apie moters sutvėrimą taip pat yra šmaikštus pasakojimas:

..Sutvėręs vyrą, Kūrėjas susimąstė – iš ko sukurti moterį? Tai turėjo būti.. kažkas ypatingo, kitokio, nei vyras, todėl jis pasitelkė ne molį, o daugybę įvairiausių medžiagų. Tai buvo: žiupsnelis saulės spindulių, aušros kerinčios spalvos, truputis mėnulio mįslingumo, gulbės grožis, švelni pūkų šiluma, deginanti saulės kaitra, ledo trapumas, magneto pritraukianti galia, pavasario šakelių lankstumas.. Sumaišė visa tai Kūrėjas, pasvarstė, ir pridėjo aštrumui: šaltą žvaigždžių žvilgesį, debesų ašaringumą, lapės gudrumą, kiškio bailumą, tigrės pavydą…

Šiam ypatingam kūriniui Kūrėjas suteikė nuostabią formą ir įkvėpė gyvybę.. taip gimė Moteris.. Kūrėjas supažindino vyrą su žaviuoju savo kūriniu, ir.. pamatęs, kad vyras žado neteko iš nuostabos, pridūrė: “Mylėk ją tokią, kokia ji yra ir nesistenk jos perdaryti – vis vien nieko nesigaus – labai jau ji įvairialypė.. Būsi laimingas su ja ar kankinsies – priklausys nuo tavęs. Tik tavo meilė atvers jos gražiausias savybės, ir tik tavo nemokšiškas elgesys pažadins “aštriąsias“ savybes“.. 🙂

Taigi, suprasti moterį – bergždžias reikalas, ją reikia tiesiog mylėti. Todėl ir sakoma, kad yra du būdai valdyti moterį, bet.. jų niekas nežino 🙂 .. Todėl – mylėkite jas, kaip patarė Kūrėjas, ir jos mylės jus. Ir niekuomet neveskite moters, su kuria galima gyventi.. veskite tą, be kurios negalima gyventi 🙂 ..

Nes be Meilės moterys pavirsta karžygėmis, o tuomet – matriarchatas.. Žinote, kaip tai atrodo? Matriarchatas yra tuomet, kai jūs pykstatės su savo žmona, o ji nusisuka į sieną ir lyg niekur nieko užmiega, ir .. pradeda knarkti, o jūs, apsipylęs ašaromis pasiimate vaikus, ir – pas tėtį 🙂 .. Nekoks vaizdelis, tiesa? Todėl – mylėkite, kaip Kūrėjas moko, tuomet mylės ir jus 🙂 .

Vyras aiškiai žino savo pagrindinius siekius, kuriuos įvykdęs, gali ramiai pasimėgauti savo veikla: pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų.. O ar jis susimąsto, kad moteris paskui visą gyvenimą laisto tą medį, tvarko ir gražina pastatytą namą ir auklėja, iki suaugs, sūnų?.. Be to, moterys puikiai išmano ir vykdo keturis aritmetinius veiksmus: dalinasi guoliu su savo vyru, daugina giminę, prideda sau grožio ir.. minusuoja savo metus 😉 . Todėl.. jei jos pavargsta nuo savo nesibaigiančių rūpesčių ir prašo patarimo – išklausykite, joms reikalingas ne patarimas, o palaikymas..

Nepamirškite ir jos silpnybių.. Moterys, be abejonių, moka saugoti paslaptis, bet.. prieš tai susitarusios.. Ir kad veidrodis – tai toks įrankis, kurio dėka moteris nuolat vėluoja 🙂 .. Ir, nepykit, bet dažnai už vairo moteris lyg žvaigždė danguje: jūs ją aiškiai matote, o ji jūsų – ne.. Ir.. negirkit kitų moterų jos akivaizdoje, nes ji turi žinoti, kad jums ji – pati gražiausia.. Yra toks posakis: graži moteris džiugina vyro akį, o negraži – moters.. Ir nors visi žinome, kad negražių moterų nėra, bet kiekvienoje moteryje “įdėtas“ savotiškas grožio skanavimo refleksas, kuris suveikia automatiškai, sutikus kitą moterį 🙂 ..

Štai tokios jos – mielos, švelnios, rūpestingos, atsakingos, išmintingos ir.. stiprios, nors kartais atrodo trapios – draugės, mylimosios, žmonos – nuostabios Moterys.. Šiandien odė joms 🙂 . Nepamirškime: gero vyro gera žmona, (ir, atvirkščiai, žinoma) 🙂 .. Mes esame šiame nuostabiame pasaulyje tam, kad mylėtume, įkvėptume ir papildytume vieni kitus 🙂 ..

Su šventėmis! 🙂

Pasirodo, yra tokia pareigybė dangiškoje kanceliarijoje 🙂 . Ir jų yra daug, tų mūsų norų pildytojų.. Nuo vieno iš jų gavau smagų laišką 🙂 . Padrąsinantį, privertusį susimąstyti ir.. labai tinkantį prie mano pamėgtų alegorinių pasakojimų. Mielai pasidalinsiu, nes toks buvo jo noras 🙂 . Taigi – norų pildytojo laiškas:

“Sveiki, aš norų pildytojas 🙂 . Jūs teisingai supratote – aš, kaip ir mano kolegos, pildau žmonių norus. Ne, aš ne angelas 😉 , aš – vykdytojas tiesiogine žodžio prasme – norų vykdytojas. Sukurtas esu nuo Laiko Pradžios. Ir nors uoliai dirbu savo darbus, bet keiksnojate mane dažnai.. Atseit – užsakote viena, o gaunate visai kita, arba nesulaukiate užsakymo įvykdymo. Štai ir noriu paaiškinti, kodėl taip gaunasi, todėl pateiksiu pavyzdžių iš savo praktikos…

Štai kartą užsakė sau vyras žmoną. Mintys jo buvo kilnios: “Aš vesiu, ir mes padėsime vienas kitam kovoti su gyvenimo sunkumais, rūpinsimės, palaikysime vienas kitą nelengvą minutę, o ir senatvėje ligoje bus kam vandens paduoti…“ Pagrindinis noras aiškus – vesti. Na, bet kam tie keisti papildiniai – “kovoti su gyvenimo sunkumais… nelengvą minutę… senatvėje ligoje…“ Kam?! Aš norą įvykdžiau – juk toks mano darbas, atsakyti negaliu. Tik va dabar jis keikia likimą, keikia žmoną ir save, nes visas gyvenimas virto kova, sunkumais, o dar ligos… Bet juk taip užsakė!..

Jūs supratote? Mes vykdome paraidžiui – toks mūsų darbas… Kad būtų aiškiau – dar vienas mano darbo pavyzdys. Jauna mergina svajojo apie meilę. Graži svajonė, bet kokia…: “Noriu beprotiškos meilės, kad viską pasaulyje pamirščiau, kad dienos nebūtų viena į kitą panašios, kad jis akių nuo manęs neatplėštų, kad mylėtų mane labiau už viską ir nė per žingsnį nepaleistų…“ Taip karštai norėjo… Užsakyta – padaryta. Parinkau jai aistringą pietietį – gražuolis, karštakraujis, aistringas… Pamatytumėt, į ką ji dabar panaši! Jis jos juodai visiems pavydi, seka ją, nuolat meilės įrodymų reikalauja – žinoma, meilė beprotiška, vien aistros, bet laimės mažai… Štai ir keikia moteris likimą – bet juk toks jos užsakymas buvo…

Arba kitas pavyzdys: moteris, kuri kažkodėl mano esanti nepatraukli, kiekvieną dieną karštai meldžia: “O Dieve, taip noriu artimo žmogaus! Tegul bent koks – plikas, kreivakojis, gal ir senas, bet tik savas būtų… Tegul ant sofos su laikraščiu, kad tik vyras namuose! Prašau, labai prašau…“ Toks nuoširdus ir tyras prašymas – tiesiai į dangų 🙂 – išpildžiau… O dabar pagalvokite – na, kokia moteris jausis laiminga, kai namuose ant sofos nuolat guli plikas kreivakojis senukas su laikraščiu, ir dar nuolat dėmesio reikalauja? O juk taip prašė, taip detaliai nupiešė savo svajonę…

Taigi, norai pavojingas dalykas, kaip matote! Žmonės sugeba ne tik sau neįtikėtinų dalykų užsisakyti, bet ir savo artimiesiems įperša keisčiausių minčių, kurios paskui tampa užsakymais mums. Štai tėvas sako sūnui: “Netikėli… Aš tavo metuose jau… O tau galvoje vienos kvailystės… Būsi visą gyvenimą nevykėliu.“ Kaip galima tokių dalykų linkėti? O jei sūnus ims ir patikės tuo, ką sako tėvas? Tuomet tėvo žodžiai taps sūnaus noru, ir man teks vykdyti štai tokį “dvigubą“ užsakymą… Vykdau, o taip norisi tėvo paklausti, kam jis tokius norus vaikui skiepija… bet juk nesupras, sakys, kad to nelinkėjo, kad tik norėjo kaip geriau… O pas mus svarstymų nėra – ką užsakai, tą ir gauni…

Arba dar įdomesnis užsakymas – pusamžė moteris nusprendė “nusimesti“ gyvenimo naštą. Vaikai užaugo, vyras nuvargino savo pasyvumu – be jos komandos net arbatos neatsigeria… Sumąstė moteris: “Pakaks, noriu būti silpna moterimi! Aš jau savo atidirbau, pavargau, tegul dabar namiškiai aplink mane sukasi“. Taip nuoširdžiai prašė… įvykdžiau – prisišaukė chronišką ligą, nusilpo, guli lovoje, artimieji pasisuka aplink, bet juk visi turi savų reikalų, be to, jie tokių dalykų neužsakė… Pagulėjo metus moteris, pabuvo silpna, ir kadangi laiko turėjo į valias, nusprendė pakeisti norą – užsisakė sveikatą… Pasveiko, dar labiau gyvenimą ir artimuosius pamilo, dabar dar ir žmones moko, kaip sveikai gyventi ir artimuosius besąlygiškai mylėti 🙂 …

Norai, troškimai, ketinimai… Dabar suprantate, kaip svarbu tiksliai žinoti, ko norite? Jei jūs nuolat galvojate apie kažką, o jei dar detalizuojate, tuomet mes būtinai tai išpildom. Net jei nuolat galvojate apie nemalonius dalykus, tai savo pastoviomis mintimis juos stiprinate, o kai atsitinka kažkas nemalonaus, sakote: “Aš taip ir žinojau, aš taip ir galvojau…“ Iš tiesų tokiu atveju turėtumėte sakyti: “Aš taip ir užsakiau, aš taip ir sugalvojau“ … Taigi, norų vykdytojų patarimas jums: jei ateina į galvą bloga mintis, vykite ją šalin arba paverskite teigiama 🙂 …

Neturite kartais ir kantrybės išlaukti… Supraskite: kol mūsų kanceliarija viską patikslina, suveda visus veikėjus, prideda jūsų pastangas, tai gali tekti ir palūkėti. Nesigauna kažkas gyvenime, tai tuoj pradedate murmėti: “Na ir nereikia, nieko nesigauna, nelabai aš ir norėjau…“ – kas gi tokį užsakymą vykdys, kurio jums jau nesinori? Mokykitės mąstyti ir veikti kryptingai, tikėti ir laukti, juk mes čia dirbame tik jums, toks mūsų darbas – vykdyti jūsų norus 🙂 .

Taip pat nepamirškite, jei turite lūkesčių su kitais žmonėmis – tokie norai išpildomi tik tuomet, kai jie sutampa. O kaip kitaip – juk visi turite laisvą valią 🙂 … Laimė – subtilus dalykas, įvairialypis, todėl aš nuoširdžiai patariu: prieš tai, kai pareikšite savo norą, gerai pagalvokite, ar iš tiesų to norite, kitaip… įvykdysiu, ir teks gyventi su tuo, ką gausite 🙂 .

Kažkoks išminčius pasakė: “Bijokite savo norų, nes jie turi tokią savybę – išsipildyti“. Teisus buvo šis protingas žmogus, bet jau seniai jis tai pasakė… Žmonija subrendo, todėl aš jums šiandien kitaip pasakysiu: nebijokite savo norų, turėkite daug gražių norų. Supraskite, pajuskite, ko tiksliai norite šitame gyvenime – ar atneš jūsų norai laimę jums ir jūsų artimiesiems? Tiesiog mokykitės norėti teisingai 🙂 , ir viskas jūsų gyvenime eisis kuo puikiausiai! O aš, norų pildytojas, o ir visa pildytojų komanda, visa tai įgyvendinsime geriausiu būdu, visu 100 🙂 ! “

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt)

🙂 Štai toks nuotaikingas laiškas 🙂 . Kaip jis jums patiko? 😉

🙂 Gero visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!!

APIE PERSIKUS

Viena moteris labai mėgo persikus. Tačiau ji gyveno šalyje, kur jie neaugo, todėl kartą, nuvažiavusi atostogauti į šiltus kraštus, ji atsivežė į namus dėžę puikiausių persikų. Kiekvieną dieną ji atidarydavo dėžę, perrinkdavo vaisius, atrinkdavo tuos, kurie pradėjo gesti, ir juos suvalgydavo. Galiausiai persikai baigėsi, ir moteris nusprendė, kad ji atsivalgė iki soties savo taip mėgiamų vaisių…
O iš tiesų?
Ji taip ir neparagavo nei vieno sveiko persiko!
Apie ką ši istorija? Apie rytdienos iliuzijas. Jeigu vis atidedame ateičiai gyvenimo pagerinimą, tai jis NIEKUOMET nepagerės… Todėl – veikime DABAR! Neatidėliokime… Antraip, kaip šioji moteris – nuolat valgysime sugedusius vaisius, o sveikus, net nepaliestus, paliksime pūti…

ARBATOS PUODELIAI

Grupė vienos aukštosios mokyklos absolventų atėjo į svečius pas savo mylimą seną profesorių. Susitikimo metu pokalbis sukosi apie gyvenimą: nors buvę studentai buvo sėkmingi žmonės, bet skundėsi sunkumais darbe ir gyvenimiškomis problemomis.
Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo iš ten su arbatinuku ir padėklu su įvairiausiais puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais… Vieni buvo paprasti, kiti – labai brangūs.
Kai svečiai išsirinko puodelius, profesorius visus apžvelgė ir pasakė:
– Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Ir nors tai normalu jums – norėti sau geriausio – bet tai ir yra jūsų stresų ir problemų šaltinis. Supraskite, kad puodelis nepadaro arbatos geresne. Dažniausiai jis tik brangesnis, bet kartais jis slepia tai, ką mes geriame. Iš tikrųjų viskas, ko jūs norėjote, tebuvo arbata, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote brangesnius, o paskui žvalgėtes – kam koks puodelis atiteko…
Svečiai sukluso, o profesorius tęsė:
– O dabar pasvarstykime ir įsivaizduokime: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Tai tik instrumentai gyvenimo palaikymui. Tai, kokį puodelį mes turime, neapsprendžia mūsų Gyvenimo. Kartais, galvodami tik apie puodelį, mes pamirštame pasimėgauti arbatos skoniu… Laimingiausi žmonės ne tie, kurie turi geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi 🙂 …

POŽIŪRIS

Kartą du išminčiai iškeliavo į pasaulį pasidairyti, kaip žmonės gyvena. Viename nedideliame miestelyje, kalno papėdėje, jie sutiko minią žmonių, kurie nešė didelius akmenis į kalną. Matėsi, kad jiems buvo sunku, ir išminčiams pasidarė įdomu, kodėl jie neša akmenis į kalną. Jie priėjo prie pirmojo žmogaus ir paklausė;
– Ką tu dirbi, žmogau?
– Aš tempiu akmenis į viršų, – atsakė šis nesustodamas.
– O tu ką darai? – paklausė išminčiai kito žmogaus.
– Aš uždirbu pinigus vaikams maistui, – atsakė jis.
– Na, o tu ką dirbi? – paklausė išminčiai trečiojo žmogaus.
– Aš statau šventyklą! – išdidžiai atsakė žmogus.
Padėkojo išminčiai ir susimąstė, tokius skirtingus atsakymus išgirdę… Jie suprato vieną paprastą tiesą – nesvarbu, ką tu darai, svarbu – kaip, su kokiomis mintimis tu tai darai… Vienas ir tas pats užsiėmimas vienam žmogui atneša kančią, kitam nepakeliamą naštą užmeta, o kitam atneša džiaugsmą… Kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje galima rasti kažką gero, tereikia noro, ir kartais pakeistas požiūris keičia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir gyvenimą 🙂 …

LAIMĖ

Senas išmintingas katinas gulėjo pievelėje ir šildėsi priešais saulutę. Jo ramybę sudrumstė jaunas kačiukas, kuris šokinėdamas prabėgo šalimais. Paskui jis grįžo ir kūlvirsčiais ėmė ristis aplink katiną.. po to staigiai pašoko ir pradėjo bėgti ratais…
– Mmmm… ką tu darai?!.. – kilstelėjo galvą ir tingiai nutęsė katinas.
– Aš bandau pagauti savo uodegytę! – miauktelėjo uždusęs kačiukas.
– Bet kam? – nusijuokė katinas.
– Man pasakė, kad uodega – mano laimė. Jei aš ją pagausiu, tai pagausiu ir savo laimę! – entuziastingai porino kačiukas, – štai aš ir bėgioju trečią dieną paskui savo uodegytę, bet ji nuolat išsprūsta man iš letenų…
– Taip, – tingiai murktelėjo išmintingas katinas, – kažkada ir aš, kaip ir tu, bėgiojau paskui savo laimę, bet ji vis išsprūsdavo, ir galiausiai aš nustojau tai daryti… Vėliau aš supratau, kad nėra prasmės bėgioti paskui savo laimę, nes – klausyk, atversiu tau paslaptį – laimė visada su manimi… Dar daugiau – ji seka paskui mane – reikia tiesiog tai nuolat prisiminti 🙂 …