Tikros istorijos

.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku.

Tą dieną ėjau gatve ir pamačiau nuošalėje gulintį didelį šunį, stebintį praeivius. Jis, matyt, gyveno gatvėje. Pro šalį kažkur skubėjo jaunas vyras, stabtelėjo pamatęs šunį ir pakvietė jį: “Sveikas, bičiuli, ar gyvensi su manimi?“

Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą, o šis nuskubėjo toliau, tik dar kartą atsisukęs šūktelėjo: “Aš rimtai, einam su manim!“

Ir šuo atsistojo! Bet nė nekrustelėjo iš vietos, ir, tarsi negalėdamas patikėti savo ausimis, stebėjo tolstantį vyrą.. Vyras tuo tarpu priėjo prie savo automobilio, atidarė dureles ir pašaukė šunį: “Ar ilgai dar tavęs reikės laukti?“

Šuo pasileido link automobilio ir per kelias sekundes atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės. Vyras paglostė jį, uždarė dureles, sėdo už vairo ir nuvažiavo.

Štai tokia netikėta abipusė laimė..

************

Esu vyriausias iš trijų vaikų šeimoje. Turiu jaunesnį brolį ir jaunėlę seserį.

Kai buvau paauglys, dažnokai kivirčijausi su broliu ir seserimi. Vieną dieną tėvas, kuris taip pat buvo vyriausias iš vaikų savo tėvų šeimoje, pasikvietė mane pokalbiui.

Jis pasakė man: “Aš norėčiau, kad tu suprastum vieną svarbų dalyką – tu esi pavyzdys jaunėliams. Kiekvieną savo sprendimą tu priimi tris kartus: pirmą kartą už save, antrą – už brolį, kuris pasielgs lygiai taip pat, kaip tu, o trečią kartą – už seserį, kuri seks judviejų pavyzdžiu. Tavo brolis elgsis su seserimi taip pat, kaip tu elgiesi su juo, o jūsų abiejų elgesys su ja įtakos jos elgesį, kai ji bus suaugusi.“

Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie vyresniojo brolio vaidmenį šeimoje ir jo veiksmų įtaką mažesniems vaikams. Dabar aš suprantu savo atsakomybę – turiu būti geru pavyzdžiu savo jaunesniems broliui ir sesei!

************

Ryte skubėjau į darbą ir pamačiau tarp praeivių vyrą, kuris kažko klausinėjo žmonių, bet jie nesustodami ėjo pro šalį.. Nusprendžiau prieiti prie jo ir paklausti – kuo galėčiau jam padėti.

Pasirodė, kad tiek nedaug tereikia: jis paklausė, kaip pasiekti autobusų stotį. Tačiau kai jis pradėjo kalbėti, aš supratau, kodėl praeiviai nesustodavo – žmogus labai stipriai mikčiojo.. Bet aš kantriai išklausiau ir nurodžiau jam trumpiausią kelią.

Atvirai prisipažinsiu – kai jis nuėjo, aš pajutau vienu metu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Džiaugiausi, kad jam padėjau, nes man patinka padėti žmonėms. Tačiau nuliūdino tai, kad niekas nesustojo jam padėti.

Bet, kita vertus, juk jis nenuleido rankų ir klausinėjo toliau, nes žinojo, kad galiausiai sutiks žmogų, kuris jam pagelbės. Jis tuo tikėjo! O tai suteikia viltį man, kad mūsų visuomenė galutinai nepaskendo cinizme ir abejingume.

************

Paauglystėje su draugais turėjome tokią tradiciją: sausio 1 dieną skambindavome atsitiktinai sugalvotais numeriais, prisistatydavome sveikinimų įmonės darbuotojais ir sveikindavome visiškai mums nepažįstamus žmones su Naujaisiais metais, linkėjome jiems gražiausių dalykų ir sakėme šilčiausius žodžius.

Žmones stebino ir džiugino tie mūsų netikėti skambučiai.. O kai jie paklausdavo mūsų, nuo ko tie sveikinimai, atsakydavome, kad pagal galiojančias vidaus taisykles negalime įvardinti sveikintojo vardo. Kaip smagu tuomet buvo suvokti, kad darome gerą darbą ir pakeliame nuotaiką žmonėms!

************

Šešioliktojo gimtadienio proga draugai padovanojo man daugybę oro balionų.. O kai gimtadienis praėjo, mes su drauge paėmėme visus tuos balionus ir nusprendėme padovanoti juos vaikams gatvėje.

Kiek džiaugsmo buvo! Ir mums, ir jiems.. Dauguma vaikučių netikėjo, kad taip paprastai gaus dovanų balioną.. Todėl drovėjosi prieiti, kol mes pačios jų neįteikdavome.

O eidamos atgal į namus mes vis sutikdavome “saviškius“ su balionėliais ir vėl džiaugėmės tos nepaprastos dienos įspūdžiais..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

6 mintys apie „Tikros istorijos“

  1. Labas! Ir net nežinau, kuri iš istorijų bus mano mėgstamiausia. Tikriausiai visos! Tokios trumpos, tačiau daug ką pasakančios. Įkvepiančios 💕
    Ir visgi apie praeivį, ieškojusį autobusų stoties, kuris neprarado vilties. Čia bus mano šio pirmadienio įkvėpimas 🎉
    Gražios savaitės!

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. Su gražiu rytu visus, įdomios Jūsų istorijos, Rūta, ačiū, kad pasidalinote. Aš norėjau apie vieną įvykį taip pat papasakoti, nes jis taip ir paliko neaiškume ar tai tiesa, ar ne, bet aš nelabai gilinausi, pagalvojau, jei savo kelyje sutikau – vadinas taip reikia. Buvo taip, ėjau Kaštonų gatvele per pietų pertrauką, negreitu žingsniu, kažką mąstydama, dairydamasi ir matau moteriškė lūkuriuoja, galvojau jau kažko klausia, gal adreso, gal šiaip ko, viena moteris stabtelėjo trumpai ir nuėjo, prie kitos ji jau nedrįso prieiti. Einu aš pro šalį ir ta moteris prieina ir paprašo pinigų nors šiek tiek. Aš mąstau kaip čia elgtis, ir paklausiu jos kažko, nes žinau, kad pinigų galiu duoti, bet gal žmogui reikia kokio patarimo, kur ieškoti socialinės pagalbos ar šiaip pakalbėti. Ir ji pradeda pasakoti savo istoriją apie dukrą, apie savo gyvenimą, ir tik paskiausiai sako, kad jai sunkus metas, nes ji turi važiuoti į santariškes ir jai turi daryti operaciją. Ji pradeda traukti tyrimų dokumentus, kad man įrodytų, nors aš ja ir taip tikiu, bandau patikėti visu tuo ką ji pasakoja. Man jos gaila, ji mano metų maždaug, kyla daug klausimų kodėl ji tokioje vietoje, kodėl ji vieniša, bet nieko neklausinėju, tik savyje mąstau – kaip čia taip… Aš su ja pakalbu, duodu pinigų ne litą ir ne du (taip buvo senokai), ji nustebusi dėkoja. Aš jai palinkiu tikėjimo, stiprybės, visko kas ją tik pakeltų. Aš nueinu, širdyje lieka liūdesys, susimąstymas. Tokia istorija mano kelyje buvo viena. Norisi tikėti, kad dabar tai moteriai viskas geriau sekasi nei ji buvo tuomet.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  3. Labas rytas 🙂 !

    Tokios istorijos visada labai pakelia ūpą, o žmonėms dabar to taip reikia! Tai žmoniškumo, gyvenimo išminties ir gerumo istorijos. Tikros – jomis dalinasi žmonės internete. Rašiau visai kitą temą šiai dienai, bet atsidūriau tokioje situacijoje, kai reikėjo kelti ūpą ir sau, todėl “ištraukiau“ savo aplankėlį su štai tokiomis istorijomis – kai kažką įkvepiančio randu, jame ir talpinu 🙂 . Specialiai jų neieškau, bet jos kažkaip stebuklingai “randa“ mane 🙂 ..

    Paulina, ir man ši istorija labai jautri, nes vis tik parodo, kad visur yra gerų žmonių, svarbiausia pačiam žmogui nepasiduoti nevilčiai ar pykčiui – tuomet tikrai atsiras žmogus, kuris pagelbės. Na, juk ne viską mes galime patys, ir juk esame Žmonės – turime palaikyti ir pagelbėti vieni kitiems – tai taip natūralu ir žmogiška 🙂 ..

    Rūta, labai ačiū, kad pasidalinote savo patirta istorija. Be abejonės – Jūs labai padėjote tai moteriai. O tai, kad jautėte sunkumą – tai Jūsų empatijos išraiška, tai normali žmoniška reakcija – atjausti, užjausti kitą žmogų. Suprantate, retas žmogus, pakliuvęs į bėdą, o ypač geras, kuklus žmogus, ryžtasi prašyti pagalbos. Ir ne dėl to, kad tai žemina, bet dėl to, kad yra prarastas pasitikėjimas žmonėmis.

    Ar reikia padėti? Visada, būtinai, ir taip, kaip galime tą akimirką. Ypač jei to mūsų prašo – nereikia svarstyti, tai tikra ar netikra ir kaip žmogus pasinaudos ta pagalba – yra toks budistų posakis: nutikusi bėda žmogui tai jo “karma“, o tai, kaip mes reaguojame į jo bėdą – jau mūsų “karma“. Kitaip tariant – tai mūsų žmoniškumo, mūsų sąžinės ir atsakomybės klausimas, net, sakyčiau, išbandymas.. Aš padedu kuo galiu visada, aš kitaip tiesiog negaliu, ir mano gyvenime visuomet yra žmonės, kuriems padedu tol, kol jie atsigauna ar sustiprėja. Juk ne tik pinigais viskas sprendžiama – žmonėms dabar labai trūksta žmoniškos šilumos, dėmesio, meilės, paprasčiausio gerumo. O savitarpio pagalba padeda mums pajusti vienybę, išreikšti savo geriausias dvasines savybes.

    Paulina, Rūta, aš Jums labai dėkoju, kad parašėte. Gražios, šviesios dienos ir saulėtos nuotaikos 🙂 !

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  4. Sveiki, gerieji žmonės, pasidalinu savąja istorija…

    “…o buvo taip ,-padėjau senyvam žmogui ,kažkiek ,bet tikrai neperdaug ‘pasivaišinusiam’ ,pasiekt savo namus ,iki kurių nuo miestelio ,esančio už maždaug 3,5 km nuo miesto ,buvo gal apie 1,5 km ,kuriuos mes abu įveikėme per daugiau nei valandą ,gal ir apie pusantros…aš jį visąlaik prilaikiau už parankės vienos ,o su kita vedžiaus savo dviratį ,tarpais vis sustodavom pailsėt ,nes jam sunkiai ėjosi, jis pridusdavo ,turįs jis sakė invalidumą dėl kojų bėdų, viena yra operuota ,vaikšto su lazda, ir kartais jam užeina, kad kažkas pasidaro su vienos kojos raumenimis nuo kelio iki kirkšnies, jie tampa lyg nesavi, ar tai tempia ar tai kas, ir būtent tą vakarą jis grįžinėjo iš to miestelio į savo sodybą prie miesto kraštinių kolektyvinių sodų, ir, jam tik išėjus į pakraštį to miestelio, į lauko keliuką, užėjo tas sutraukimas kojos, o aš, grįždamas dviračiu iš pasivažinėjimo, pastebėjau jį klūpantį pakelėj ir bandantį keltis ,bet negalejo ,tada sustojau ,padėjau keltis ,kaip nors atsistojo su mano pagalba ,bet žiūriu ,kad negali jis remtis normaliai į vieną koją ,linksta ,tai nepaleisdamas paklausiau kur gyvena ir sakau einam po truputį man prilaikant, ir šitaip pajudejom į ‘ilgąją kelionę’…bet jis ir taip gal neturintis perdaug sveikatos, nes pridūsdavo paėjęs ,na veltui juk negaus invalidumo ,o išgėrimas matėsi jo tikrai neperdidelis ,nes kalbėjomės normaliai ,išsikalbėjo ,kad 1949 m. buvo su savo tėvais ištremtas į Irkutsko sritį ,ten mirė ir buvo palaidotas jo brolis vyresnis ,grįžo į lietuvą 1959 m., bet greitai atėjo jam laikas į armiją , kur vėl išbuvo net 3,5 m. ,poto grįžęs dirbo vairuotoju ūkyje, tiesa,- sakė grįžęs norėjo rimčiau stot mokytis ,bet dėl trėmimo buvo atstumtas, ir baigė tik mūsų miesto žemės ūkio technikumą …tai va taip pakalbėdami ,pailsėdami, ir keliavom, ir žinokit per visą tą laiką nesutikom jokio žmogaus , tik vieną automobilį iš priekio ,ir tai jau nebetoli nuo jo namų…o vakaras toks fantastiškai gražus buvo,- šilta, ramu, poto ir žvaigždės danguje sužibo, nes sutemo juk…ir vat kas įdomu !,- kai aš jį privažiavau ,tai jis iš bendro vaizdo priminė kažkiek mano tėvą (kuris tuomet jau buvo a.a.), ir bendru sudėjimu kūno ,apsirengimu ,nes buvo su švarku ir tokia kepure su snapu nemažu ,kaip ir tėvas mano labai panašią turėjo, ir švarku rengdavosi taip pat, beto,- tai buvo Mykolinės vakaras ,gi tėvas mano Mykolas !…todėl žmogelis gal kur pas pažįstamus ir pasisvečiavo tam miestelyje (tiesiog apie tai nebuvo kalbos), o gyvena sakė su seserim jis ,neklausinejau ,o jis ir nesakė nieko ,tai gal nebuvo sukūręs savo šeimos ,sodyba jų siaip visai nieko ,nemažas meniškai drožinėtas kryžius stovi tvorele aptvertas prie namo…tai grįžus pastačiau dviratį su įjungtu žibintu prieš vartus ,per kiemą atėjom iki lauko virtuvės ,kuri lyg mini namelis ,padėjau laipteliais užlipt į vidų , suradom apgraibom jungiklį lemputės,o viduje kaip ir kambariukas,-krosnelė ,spintelė , lova…žodziu taip,-jis namie savo lovoj ,nes sesers sakė nekelsiantis, kuri name jau miegojo ,langai tamsūs buvo, sakė, permiegosiu čia , matyt ir dažnokai ten permiega, ypač vasarą…atsisveikinom, jis labai norėjo kaip tai atsilygint man, nes tiesiog ir angelu mane vadino beeinant, sakė kad tu ne žmogus :), bet sakiau nieko nereikia, ir man juk tikrai nieko nereikėjo, atlygis buvo pati visa ši istorija, tas mūsų susitikimas ir kelionė…parmyniau namo ,man buvo netoli jau likę, nes jo namas, kaip sakiau, gale vieno iš priemiesčio sodų…“

    Priimkime vieni kitus tokiais, kokie esam, Gerumo visiems.
    Algirdas

    Paspaudė "Patinka": 2 asmenims

  5. Labas vakaras, Algirdai,

    Dėkoju, kad pasidalinote savo istorija. Ir tikrai – kokia kartais apgaulinga žmogaus išvaizda, kaip dažnai žmonės praeina pro šalį, manydami, kad žmogus išgėręs, ir dėl to neverta su juo prasidėti. O šiam žmogui iš tiesų buvote lyg angelas – tai gali suprasti tik tas, kas turi sveikatos problemų ar neįgalių artimųjų.

    Žinote, esu girdėjusi panašių istorijų, kai net iškviesti medikai apkaltindavo nusilpusį dėl sveikatos žmogų nebūtais dalykais ir elgėsi grubiai, atsainiai. Ir kaip tam žmogui skaudu dėl tokio požiūrio ir grubaus elgesio – sunku net perteikti..

    Jūsų istorija – apie žmoniškumą. Ypač pastaruosius 30 metų žmonės gerokai smuktelėjo žemyn – pasidarė abejingi kito žmogaus bėdai, ciniški, bedvasiai. Laikas busti iš tokio dvasinio sustabarėjimo – kiekvienas iš mūsų gali tapti tokių gerų istorijų autoriais ir dalyviais 🙂 . Dvasingumas auga gerais darbais 🙂 ..

    Ačiū, Algirdai! Visiems jaukaus vakaro 🙂 !

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s