Kategorija: Mintys

Prieš keletą metų aš įstrigau transporto kamštyje, važiuodama miesto autobusu. Žmonės po darbo dienos buvo pavargę ir suirzę, todėl nuolat kildavo smulkūs konfliktai. Tvyrojo nemaloni įtampa.

Tačiau vienoje iš stotelių vairuotojas netikėtai kreipėsi į keleivius: “Gerbiamieji, aš žinau, kad diena visiems buvo sunki. Su transporto kamščiais aš nieko negaliu padaryti, bet vis dėl to kai ką aš galiu! Siūlau kiekvienam iš jūsų išlipti per priekines duris. Aš ištiesiu ranką, o jūs praeidami į ją sudėkite visus savo rūpesčius ir nerimą. Gerai? O aš vėliau privažiuosiu upę ir sumesiu visa tai tiesiog į vandenį. Ar sutinkate?“

Keleiviai pradėjo juoktis. “Bet juk jis tikras burtininkas! – pagalvojau aš.. Pamačiau, kaip šviesėjo keleivių veidai, kaip nuoširdžiai jie šypsojosi, kaip smagiai aptarinėjo vairuotojo pasiūlymą. O juk vos prieš akimirką jie nenorėjo matyti vieni kitų..

Atmosfera autobuse pastebimai taisėsi.

Sekančioje stotelėje vairuotojas ištiesė ranką ir laukė. Ir keleiviai vienas po kito išlipdami per priekines duris vis kažką “įdėdavo“ jam į delną, o kiti tiesiog paliesdavo vairuotojo ranką. Ir taip stotelė po stotelės, iki pat upės..

Taip, pasaulis sudėtingas. Ir kartais jis toks sudėtingas, kad darosi nelengva išsaugoti žmoniškumą. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.. Jūs kaip įmanydami stengiatės pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs netenkate darbo, pinigų, draugų, prarandate tikėjimą ir viltį. Jūs stebite visus tuos siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs susigūžiate ir užsidarote savyje.

Kartais mus visus apgaubia tamsa. Jums gyvybiškai reikalinga šviesa, bet jūs negalite jos pamatyti. Bet kas, jei šviesa jau yra jumyse, jei jūs ir esate šviesa? Ir jūs galite tapti šviesos šaltiniu, galite šviesti ir įkvėpti kitus, kaip tas autobuso vairuotojas.

Juk, atrodytų, jis nieko ypatingo nepadarė, jis nebuvo nei dvasinis vadovas, nei nušvitęs guru – jis tiesiog pasidalino savo vidine šviesa, savo širdies šiluma ir padėjo žmonėms įžiebti jų pačių vidinę šviesą. Ir tai didelė jėga, kurią turi kiekvienas žmogus.

Kai man sunku, aš prisimenu tą vairuotoją ir klausiu savęs: “Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau šviesos šaltiniu?“ Žinoma, aš negaliu akimirksniu sustabdyti viso blogio pasaulyje.. Bet aš galiu skleisti savo vidinę šviesą visiems, su kuo susiduriu gyvenime.

Mano elgesys daro didelę įtaką žmonėms ir pasauliui, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. Suprantame tai ar ne, bet mus veikia kitų baimė ar neviltis, kaip, beje, lygiai taip pat mus veikia ir geranoriškumas bei meilė..

Todėl – nesvarbu, kuo mes dirbame ir kaip stipriai įsisukame į kasdieninius rūpesčius, bet aš žinau, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti tą pasaulio kampelį, kuriame jis dabar yra.

Dar daugiau – aš manau, kad tai yra vienintelis būdas mums visiems išsklaidyti tamsą ir pagaliau nušviesti šį pasaulį: žingsnis po žingsnio, vieną prie kitos jungiant savo vidines šviesas..

Pagal L. Gilbert novelę, vertė ruvi.lt

Atrodytų – kasdieninės, paprastos, bet – tikros, įkvepiančios ir sušildančios širdį istorijos, kuriomis dalinasi žmonės internete. Tokių istorijų yra kiekvieno žmogaus gyvenime.. Jos primena mums, kad yra gerumas, žmoniškumas, meilė – pastebėkime tokias akimirkas ir pasidžiaukime jomis, branginkime ir saugokime tai, kas mus visus vienija ir žadina gražiausius jausmus..

************

Vieną vakarą užtrukau darbe ir jau vėlokai miesto transportu važiavau namo. Oras, lyg tyčia – žvarbu, vėjuota, lietus.. Skėtį namuose pamiršau, o dar ir telefonas išsikrovė.. Žodžiu, nuotaika prasta. Išlipu stotelėje, nusiteikiu ilgam ėjimui per lietų, nes namai nuo stotelės yra tolokai.

Ir staiga pamatau.. savo mamą su dviem skėčiais! Ji pamatė, kad aš pamiršau savo skėtį, neprisiskambino man ir nusprendė pasitikti mane iš darbo. Visą valandą laukė manęs stotelėje.. Neapsakoma šiluma užliejo mano širdį.. Mielos, geros, rūpestingos mūsų mamos.. Mylėkime ir saugokime jas.

************

Turiu draugę, kuri padeda visai nepažįstamiems žmonėms.. Kai eina į parduotuvę, ji visuomet apsižvalgo – ar nėra tuo metu pagyvenusių nepasiturinčių senolių. Juos lengva atpažinti – jie ilgai renkasi produktus, perka nedaug, o prie kasos dažnai pasitikslina, pasiskaičiuoja, ar užteks pinigų susimokėti.

Kad labai nenustebintų ar nešokiruotų senolių, draugė dar parenka saldumynų, ir kai jiems prie kasos paskaičiuoja sumą, ji padeda saldumynus į senolių krepšelį ir paklausia: “Ar galėčiau jus pavaišinti?“ Kol senolis ar senolė susigaudo, ką atsakyti, draugė sumoka už visus jo pirkinius.

Pamatytumėte jų reakciją!.. Senoliai dėkoja, džiaugiasi, stebisi, sako, kad taip nutiko jiems pirmą kartą gyvenime.. O draugė taip pat džiaugiasi – juk dabar senoliams nelengva, o jai kartais sumokėti nedidelę sumą nesunku.

O į klausimą, kodėl ji taip daro, tik nusišypso ir atsako: “Turime padėti vieni kitiems. Tai natūralu. Juk esame žmonės..“

************

Neseniai išsiskyriau su vaikinu, su kuriuo ilgai draugavome, ir aš tai sunkiai išgyvenau. Bet vieną dieną netikėtai atsirado kažkoks slaptas gerbėjas, kuris pradėjo siųsti man gėles per pasiuntinuką.

Mano nuotaika dėl to pradėjo savaime po truputį gerėti. O vakar aš sužinojau, kad tas “slaptas gerbėjas“ – mano tėtis.. Tai jis sugalvojo tokiu būdu išsklaidyti mano pergyvenimus. Pats geriausias tėtis pasaulyje!..

************

Neseniai piko valandą važiavau miesto autobusu. Autobusas buvo sausakimšas, o žmonės buvo pavargę po darbo, suirzę, barė šaltą orą, barėsi tarpusavyje dėl spūsties prie durų, nes kažkam reikėjo išlipti, kažkas negalėjo praleisti, kažkas jėga spraudėsi prie išėjimo.. Ir autobusas, lyg tyčia, važiavo labai jau lėtai. Ir nuotaika visų buvo labai slogi.

Ir staiga kažkoks vaikinas garsiai pasakė: “Žmonės, jei jau mes visi čia susirinkome, ir važiuoti dar teks ilgai, tai gal sužaidžiame “miestus“?“ Žmonės susižvalgė, dauguma susidomėjo, ir iš pradžių labai nedrąsiai, bet palengva visi įsitraukė į žaidimą!

Aš niekada taip smagiai nevažiavau autobusu.. Žmonės juokavo, smagiai juokėsi, buvo draugiški ir geranoriški, ir.. visai pamiršo visus kelionės nepatogumus. Net išlipti nesinorėjo..

************

Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo maža mergaitė ir paprašė: “Paimk mane ant rankučių..“ Aš taip ir padariau, nes galvojau, kad ji pasimetė. O mažylė tiesiog apkabino mane, o paskui paprašė ją nuleisti ant žemės.

Aš nustebusi žiūrėjau į ją, o ji paaiškino: “Aš norėjau, kad tu nusišypsotum..“

************

Parengė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Kad jūs žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tuos, ką mylite.

Apie vaiką, apie močiutę, apie senelį, apie tėvus, apie mylimą žmogų. Net apie šuniuką ar kačiuką.

Visa įtampa dingsta, visos raukšlelės išsilygina, o iš akių sklinda šilta šviesa. Lūpose – švelni šypsena.

Ir tokia meilės šviesa jus keičia – jūs tampate neįtikėtinai gražūs. Neįtikėtinai geri. Švelnūs. Ir dalelė šios šviesios meilės energijos persiduoda kitiems. Tokiomis akimirkomis jumis galima gerėtis arba nutapyti jūsų portretą.

Nuostabios ir trumpalaikės tokios akimirkos mūsų gyvenimo šurmulyje ir rūpesčiuose. Reikia dažniau prisiminti tuos, ką mes mylime. Su kuo sieja nuoširdus ryšys. Kas gerumu užpildo mūsų širdį…

Ir tuomet visi bus gražesni ir gražesni. Švelnesni ir geresni. Geraširdingesni vieni kitiems – meilė mus daro geraširdiškais.

Ir juk taip nedaug tereikia – pasikalbėti su žmogumi apie tuos, ką jis myli. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesa. Ir kitus pripildytų.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Dvi gyvenvietes vienoje kalnuotoje vietovėje skyrė gilus tarpeklis.

Kad galėtų susisiekti, gyventojai nusprendė pastatyti pakabinamą tiltą iš keturių storų trosų. Du apatinius trosus jie tvirtai sujungė lentelėmis, kuriomis galima buvo eiti. O du viršutiniai trosai buvo kaip turėklai, už kurių galima buvo laikytis einant tiltu.

Laikui bėgant gyventojai taip priprato prie šio tilto, kad galėjo juo perbėgti, nesilaikydami už viršutinių trosų. Net vaikai drąsiai bėgiojo tiltu, pamiršdami turėklus.

Tačiau vieną dieną du viršutiniai trosai kažkur dingo.

Anksti ryte žmonės susirinko prie tilto iš abiejų pusių, bet niekas nesiryžo žengti net žingsnio tiltu be trosų-turėklų..

Kol trosai buvo – žmonės galėjo eiti ir nesilaikydami, tačiau be jų tiltas pasirodė sunkiai įveikiamas.

Taip ir mūsų tėvai.. Kol jie yra, mums atrodo, kad mes pilnai galime apsieiti ir be jų. Tačiau kai tik jų netenkame, mes pradedame suprasti, koks svarbus mums yra jų palaikymas gyvenime..

Saugokime, mylėkime, branginkime savo tėvus ir būkime dėkingi už jų besąlygišką meilę ir palaikymą!

Gražiausi sveikinimai su artėjančia Tėvo diena visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 !

Susitikome su draugu kavinėje. Užsisakėme kavos ir pradėjome kalbėtis.

– Ir kuo tu dabar užsiimi? – paklausiau jo.

– Praktikuoju stebuklus gyvenime.. – rimtai atsakė jis.

– Tai kažkoks slaptas poveikis ar burtai? – nustebęs paklausiau.

– Na, ne visai taip. Bet galiu pateikti tau pavyzdį iš gyvenimo.

Jis nutilo, patraukė kavos puodelį į šoną ir tęsė toliau:

– Štai, pažiūrėk į dirbančią salėje padavėją. Ji dabar dirba visiškai viena ir sukasi kaip įmanydama: bėga, blaškosi, bandydama įvykdyti klientų užsakymus, kurie pilasi tarsi iš gausybės rago.. Ji pradeda nerimauti, skuba, tampa neatsargi, išsiblaškiusi, ji gali išmesti padėklą iš rankų..

Bet.. Pakanka nors vienam žmogui padavėjai nuoširdžiai nusišypsoti, kai ji pavėluotai atneša valgius ir gėrimus, padėkoti jai ir tiesiog pasakyti: “nieko baisaus“. Viskas. Tą pačią akimirką jos nerimas išsisklaido, ji aprimsta ir jau negalvoja, kad viskas beviltiška ir kad ji nieko nespėja. Ir jos elgesys pasikeičia: ji nustoja blaškytis ir pradeda geranoriškai kalbėtis su klientais ir šypsotis.

Ir štai užeina eilinis kavinės lankytojas, tai kavinės savininkas. Jis užsisako kavos ir sėdasi už staliuko. Jis iš pat ryto prastai nusiteikęs – todėl, kad pramiegojo, kad susipyko su žmona, kad šiandien jo dar laukia daugybė darbų.. Bet padavėja sutinka jį su šypsena, atneša kvapnią kavą, palinki gražios dienos.. Ir jis jau šypsosi, jau svarsto: “na, ne taip jau viskas blogai, o ir kava skani kaip niekad, ir oras puikus, ir koks gražus vaizdas pro langą!..“

Šio žmogaus rytas jau pasikeitė: jo nuotaika pakili, o išeidamas iš kavinės jis linki padavėjai geros dienos ir taip pat šypsosi.. Ir su tokia nuotaika jis eina dirbti, jis pasidalins savo puikia nuotaika su darbuotojais, ir jie lengvai įveiks visus dienos darbus.

Tačiau prie išėjimo jį netyčia šlapia šluota užkabina valytoja, palikdama ant jo šviesių kelnių šlapią dėmę.. Vos ne su ašaromis akyse ji prašo jai atleisti, siūlosi išvalyti kelnes.. Bet jis tiesiog nusišypso ir atsako: “nieko tokio, visko būna..“, ir.. abu nusišypso.

O juk galėjo ją aprėkti, nubausti, gal net iš darbo atleisti. O ši valytoja vos galus su galais suduria – išlaiko ir maitina savo penkerius vaikus.. Bet dabar viskas gerai. Ir visa tai – dėl paprasto vaikinuko, kuris nusišypsojo padavėjai..

Draugas vėl nutilo, baigė gerti kavą ir pakvietė padavėją. Padėkojo jai, nusišypsojo, palinkėjo geros darbo dienos.. O aš pamačiau dėkingumo šilumą padavėjos akyse ir gražią jos šypseną..

Draugas pažiūrėjo į mane ir plačiai šypsodamasis pasakė:

– Štai tokie tie mano stebuklai 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Dovanokime vieni kitiems didžiausią stebuklą – savo širdžių šilumą 🙂 !

Nepalik savo kelio dėl kaltės jausmo, dėl to, kad nori nudžiuginti draugus ir šeimą, ar išsaugoti neutralumą.

Mokykis mylėti savo negalėjimą prisiderinti prie kitų žmonių kelio.

Tau reikia prisitaikyti prie savo unikalaus kelio.

Taip, kartais tai baugina.

Taip, kartais tave užvaldo abejonės ir nepasitikėjimas, ir tu nori sugrįžti prie senojo “komforto“.

Bet senasis komfortas visai nebuvo komfortu.

Už jį teko aukoti. Savo sielą. Savo džiaugsmą.

Tu daugiau ne pasekėjas. Tu eini savuoju keliu be atsiprašymų.

Tu atsikeli, kai suklumpi ar krenti.

Tu šventi savo keistumą, pasijuoki iš savo klaidų.

Kitų žmonių vertinimai – tai gėlės, krentančios prie tavo kojų.

Pagal Dž. Fosterio miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Mes susiliejame vienas su kitu, nederindami emocinės kraujo grupės, mielieji…

Ir todėl niekaip negalime apskaičiuoti suderinamumo…

Ir todėl vieni, suartėję, naikina vienas kitą, nuodydami savo kitoniškumu, pavergdami priešingomis vertybėmis, spausdami neįvykdomais norais…

Ir todėl kiti, net netikėtai ar keistai susitikę, tampa vienas kitam išsigelbėjimu, sustabdydami praeities skausmą, gydydami opias žaizdas, papildydami naujomis jėgomis…

Vienoda emocinė kraujo grupė gali pakelti du žmones į neįsivaizduojamas, ir nuolat augančias artimumo aukštumas…

Ir tos aukštumos niekada neapauga įpročio kerpėmis…

Niekada nesudaro sąlygų neapykantai, išdavystei ar priešiškumui…

Todėl kad suderinamumas ne tiek SPRENDŽIA problemas su maksimaliu subtilumu, kiek NESUDARO SĄLYGŲ joms atsirasti…

Suderinamumas kalbasi…

Jis geranoriškas…

Jis priima…

Jis padeda…

Jis atleidžia, neskriaudžia ir nežemina…

O nesuderinamumas negydomas…

Sutapkite…

Ir niekada neimituokite sutapimo… nepavyks…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

*Skirkime kartais laiko tylai.. Ji reikalinga mums taip pat, kaip ir bendravimas.

*Tik žodžiai ir darbai iš širdies pasiekia kitų žmonių širdis..

*Kiekvienas nesavanaudiškas veiksmas yra labai svarbus įnašas į visuotiną gėrį.

*Meilės mūsų gyvenime yra lygiai tiek, kiek jos yra mumyse.

*Gyvenimo tikslas – gyvenimas.

*Laikas – ne pinigai, laikas – tai mūsų gyvenimas. Gyvenimas – tai meilė, kūryba, vienybė.., o ne prekė turguje.

*Pinigai – tai tik įrankis manipuliavimui. Todėl labai svarbu suprasti – ką jie gali, o svarbiausia – ko jie negali.

*Žmonės taip atitolo nuo gamtos, kad pradėjo vadinti ją laukine.

*Jei žmogus suklupo savo gyvenimo kelyje, tai nereiškia, kad jis eina ne ten.

*Koks svarbus, o kartais – lemiantis, yra palaikymas sunkią akimirką.

*Vienintelis “vaistas“ palūžusiam žmogui – neabejingų, gerų žmonių supratimas ir palaikymas.

*Nei vienas gyvūnas nepalieka žmogaus todėl, kad žmogus palūžo, susirgo ar paseno.

*Būtent tuomet, kai negalime pakeisti situacijos – turime keistis patys.

*Sako: “Niekas nieko niekam neprivalo..“ Bet mes.. reikalingi vieni kitiems.

*Gali sėti ką nori, bet skinsi tik tai, ką pasėjai.

*Kartais lengviau atsisakyti kilnių tikslų, nei smulkių įpročių.

*Kai žmogus gyvena protu, o ne širdimi – jis nejaučia skirtumo tarp harmonijos ir disharmonijos, tarp tiesos ir melo, tarp to, kas tikra, o kas – ne.

*Tik širdyje yra visi mūsų gyvenimo kelrodžiai.

*Egoizmas – kai žmogus nori imti, reikalauti, gauti. Meilė – kai žmogus nori dalintis, dovanoti, padėti..

*Kaip gražiai bepavadintume blogį, tačiau blogio pasekmės dėl to nepasikeis.

*Kaip besirinktume iš dviejų blogybių mažesnę – ji vis vien išlieka blogybe.

*Gėris, kaip ir blogis, neatsiranda savaime – tai daro žmonės. Būkime geri vieni kitiems – ir blogis išnyks savaime..

*Šviesios, doros mintys subrandina gražius poelgius.

*Šioje Visatoje viskas susieta, viskas veikia viską: jei keičiasi viena, net mažiausia dalelė – kinta ir visuma. Tame ir žmogaus jėga keisti pasaulį, keičiant save.

*Gerumas panašus į pienę: pražysta širdyje ir pasklinda į aplinką mažais pūkeliais, didindamas Gėrį pasaulyje..

*Tobulumas slypi paprastume.

*Pasaulyje daugybė gražių vietų, bet pati mieliausia – ten, kur mūsų laukia..

*Laimė nebūna triukšminga.. Ji visada tyli ir jauki, švelniai apgaubia mus gerumu ir šiluma.

*Tiesos nereikia įrodinėti: grožį matome, išmintį suprantame, gerumą jaučiame..

*Kad atgaivintume šį pasaulį – turime pripildyti jį meile.

*Viskas, kas daroma su meile – su meile ir sugrįžta 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Jei vos užėję į namus jūs pajutote uogų pyrago aromatą; jei išgirdote skambų jus pasitinkantį balsą, atsklindantį iš kambarių; pastebėjote paprastas, bet mielas užuolaidas ant langų, o jūsų kojas švelniai palietė minkšta katės nugarėlė…

Tuomet žinokite – šiuose namuose gyvena jauki laimė, kruopščiai namiškių  surinkta po dalelytę į vieną visumą. Ir kiekviena smulkmena-brangenybė šildo, džiugina širdį..

Ir visai nebūtina puošti namus paauksuotais lipdiniais, pirkti prabangius šviestuvus ar marmurinę kriauklę.

Tikras turtas – tai žavus paprastumas…

Aviečių pyragas su cukraus pudra, savo rankomis pasiūta prijuostė su kišene ir nėriniuotais kraštais, lininė staltiesė ant pietų stalo, močiutės servizas, jaukus bendravimas ir ramunių puokštė gerai nuotaikai…

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Svarbiausia, mano požiūriu, visų ieškančių priešnuodžio nuo savo nelaimių klaida – tai mintis apie tai, kad reikia atrasti kažkokią išskirtinę išmintį, teoriją, praktiką, kuri iškels į nematytas aukštumas ir atneš reikiamus rezultatus…

O tai yra visiškai ne taip, mielieji…

Todėl kad galima paaukoti dešimtmečius, o kartais ir visą gyvenimą, studijuojant nesibaigiančius ir beveik visada vienas kitam prieštaraujančius mokymus, bet laikas praeis, o tu taip ir liksi sėdėti ant griuvėsių, nežinodamas, ko griebtis…

Deja, aš mačiau ir tebematau daugybę tokių guru-atsiskyrėlių pavyzdžių, kurie vis bando visiems atleisti arba atrasti kaltus, ar atskirti dvasią nuo kūno, ar patirti “emocinį pirmapradiškumą“, arba pabūti nirvanoje, ar pagiedoti mantras lotoso pozoje, ar įteigti sau mintį apie gebėjimą valdyti pasaulį, ar levituoti, ar regresuoti į praeitą gyvenimą, arba nušlifuoti save iki “geriausios versijos“, ar išvalyti čakras, arba užsiimti dar kažkuo nuolatos ir be galo, išskyrus vieną –

REALŲ GYVENIMĄ…

O juk svarbus būtent jis, ir mūsų buvimas jame, o ne būdai nuo jo pabėgti…

Mes visi anksčiau ar vėliau pradedame suvokti, kad vertinga TAI, KĄ MES IŠ TIESŲ DAROME, o ne tai, kam be galo teoriškai ruošiamės…

Nereikalingi šiame gyvenime diplomai… Reikalingas sąmoningumas ir konkretūs darbai…

Nereikia mokytis mylėti – reikia mylėti gyvą žmogų… Reikia būti su juo, jausti jį, rūpintis juo, palaikyti jį, suprasti jį ir suteikti jam tiek laimės, kiek tik įmanoma… Ir su dėkingumu priimti visa tai iš jo… Praktiškai, o ne teoriškai…

Nereikia mokytis atleisti – tiesiog nereikia skaudinti kitų…

Ir nereikia kankintis nuoskaudose – reikia atleisti, arba išbraukti žmogų iš pasitikėjimo sąrašo, ir eiti toliau…

Nereikia atsiskirti nuo visų tam, kad augtume dvasiškai, nes žinios, nepritaikytos realybėje – negyvos žinios…

Nepakanka skaityti, klausyti, mokytis, atlikti praktikas – reikia TAIKYTI jas kiekvieną dieną savo asmeniniame gyvenime…

Nereikia bėgti iš ten, kur tu nieko nepadarei..

Ir nereikia galvoti, kad sugebėsi kažką padaryti per atstumą… nesugebėsi…

Sugrįžk ir padaryk bent kažką… Ir tuomet, kai tas “kažkas“ taps sistema, o ne vienkartiniai bandymai priešokomis, tuomet bus ir rezultatai…

Nereikia sklandyti virš gyvenimo, REIKIA NUSILEISTI ANT ŽEMĖS IR GYVENTI PAPRASTĄ ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ… Tame ir yra visa išmintis, mielieji, o ne tuščiose iliuzijose, kad yra super-žmonės, kurie vienu rankos mostu pavers visus laimingais nugalėtojais…

Stebuklų nėra, esame mes… Bet mes galime labai daug…

Ir jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, kurį mes sušildėme savo širdies šiluma, tuomet viskas jau įgauna prasmę…

Tame ir yra visa paslaptis…

Neieškokite išskirtinių mokymų – dovanokite laimę tiems, ką mylite…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !