Spalis..

Spalis žadina tave krentančių lapų šnaresiu. Net sapne girdi, kaip krenta lapai. Ir paskui visą dieną nori išsaugoti jo auksinę šviesą ir ypatingą tylą.

Tu smengi į Spalį, kaip prasmenga į sapną ar pasaką. Ištirpsti jame. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Spalis tampa tavo siela, arba ji – Spaliu, ir tai jau vientisa. Lietūs nuplauna visas nereikalingas apnašas ir tai, iš ko jau išaugai.

O dangus – vis žemiau, vis arčiau – beveik apgaubia, lyg saugotų. Ir tau jau atrodo, kad tave kažkas myli. Eini šlapiais takeliais, kvėpuoji pirmu šaltuku ir jauti tą meilę, tarsi jaukią šilumą širdyje.

Spalis – tai spalvų, garsų ir kvapų koncentratas ir eliksyras. Kartus, saldus ir tirštas – kaip karštas šokoladas, taip pat sušildo ir pažadina tave gyvenimui. Jame įvyksta Būties šerdies apvilkimas pasakiškumu.

Kai po vasaros šėlsmo ir kvietimo į nežinią, dabar labiausiai norisi Sugrįžti. Į savo namus. Atpažinti ten kiekvieną daiktą ir visa širdimi pajusti ryšį su viskuo. Vėl atverti kasdieniškumą ir suvokti jį kaip savo paprastą laimę.

Klausytis, kaip užverda virdulys, tepti sviestą ant duonos ir saldžiai pasinerti į namų jaukumą: tylūs pašnekesiai, bandelė su kakava pusryčiams, pasaka prieš miegą, ar nesušalai, mielasis, ir kur gi padėjau šaliką?..  Ir pabaigti megzti pirštines.

O Spalio Stebuklas švyti auksu ir rubinu ryškiuose lapuose, pasklinda variu ant pilko asfalto zamšo, paverčia medžius gintarinėje žibintų šviesoje paslaptingais šilkiniais sodais.. Sugrąžina mums tikėjimą, kad Grožis gelbėja pasaulį. Kaip ir Meilė.

Spalis laiko tave už rankos, ir ranka jo dosni ir patikima. Ir tu vėl žinai, kaip gyventi.

Pagal Julijos Prozorovos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos ir spalvingos nuotaikos 🙂 !