Lapkritis..

Lapkritis – gamtos nuogumo metas. Lengvumas, trapumas ir tylus drovumas dėl gamtos nusimesto rūbo..

Šviežiu šaltuku kvepia šalčio sukaustyti paskutiniai krentantys medžio lapai. Gamta nusiima pavargusias ryškias spalvas. Žvarbu..

Tai gamtos grafikos metas. Mono metas. Solo metas.

Perregimi pilki medžiai tyliai stovi ir laukia balto sniego rūbo. Melsvų debesų fone gamta atrodo bespalvė ir sustingusi. Šąla..

Ir žmonės autobusų stotelėje, ir skubantys praeiviai siaučiasi šiltus šalikus, segasi iki viršaus paltų ir striukių sagas, maunasi pirštines, slepiasi po šiltomis kepurėmis ir skėčiais. Žmonės tarsi futliaruose..

Išeinantis rudens žvarbumas užleidžia vietą artėjančiam žiemos gaivumui. Vėjai ir reti saulės šypsniai pro debesis.. Šalti lietūs, besikeičiantys su šlapdriba.

Tyla ir ramybė palengva užpildo ne tik kiekvieną gamtos kampelį, bet ir kiekvieno žmogaus širdį..

Tai taikos su savimi ir apsivalymo metas. Tylių apmąstymų ir nebylaus žavesio metas.

O su pirmuoju sniegu širdyje suskamba krištoliniai džiaugsmo varpeliai, ir namų šiluma apgaubia taip švelniai, tarsi rūpestingos mamos rankos..

Ir taip jauku gerti vasaros žolynėlių arbatą iš mėgiamo puodelio! Vakaroti su artimiausiais žmonėmis.. Kepti pyragus, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti žibintų šviesoje.. Taip iki ašarų jauku ir gera širdyje..

Tai metas, kai gniaužia kvapą nuo švelnumo, kai širdyje ilgam apsigyvena mažas, geras ir švelnus angelas, kai brangini tai, ko nepastebi vasaros šurmulyje.

Tai santarvės, ramybės ir gerosios vilties metas 🙂 ..

Visiems šilto ir jaukaus savaitgalio 🙂 !