Kategorija: Mintys

Tai taip paprasta – pristabdyti ties bala ant kelio, kad praeivis galėtų toliau ramiai sau keliauti: tuomet ir jo paltas, ir jūsų sąžinė išliks švarūs..

Tai taip paprasta – pasakyti vaikui, kuris netyčia sudaužė lėkštę: “nieko tokio, mažyli, šukės laimę neša!“, o ne šaukti ant jo taip, tarsi jis ne lėkštę, o jūsų širdį būtų sudaužęs..

Tai taip paprasta – paskambinti mamai arba tėvui dabar, o ne rytoj ir ne kada nors, “kai bus laiko“, nes tai artimi žmonės, kurie myli jus besąlygiškai ir kuriems jūs dabar reikalingi taip, kaip jums buvo reikalingi jūsų tėvai vaikystėje..

Tai taip paprasta – tyliai išklausyti ir nesiginčyti, jei su kažkuo nesutinkate, o energiją, kuri išnaudojama dygiems komentarams ir beprasmiškiems ginčams, skirti kūrybai..

Tai taip paprasta – būti dėkingais ir pasakyti “ačiū“ už tai, kad jums užleido vietą, padėjo jums, kažką iš širdies palinkėjo, palaikė jus ar kartu su jumis pasidžiaugė – juk tai šviesiausios žmonių gerumo akimirkos, kurių bėgdami per gyvenimą dažnai nepastebime..

Tai taip paprasta – pasakyti “ne“ viskam, kas jums svetima, kas sujaukia jūsų vidinį pasaulį: išjungti blogas naujienas, nežiūrėti reklamos, neklausyti apkalbų, atsiriboti nuo negatyvios įtakos..

Tai taip paprasta – parašyti trumpą mielą žinutę: “myliu“, “aš su tavimi“ arba “ačiū tau“,  tiesiog taip, be jokios progos, ir pasidžiaugti, nes jums labai pasisekė, kad turite kam ją parašyti..

Tai taip paprasta – kartais leisti pabūti sau spontaniškais, pabūti savimi, pabūti kitokiais: linksmais, o kartais truputį juokingais.. Ir – tiesiog pramiegoti.., arba išeiti pasivaikščioti lietingą dieną, jaukiai pasislėpus po skėčiu.., arba kažką sukurti: nupiešti, nulipdyti, sumeistrauti, pagroti, pasiūti.., arba paruošti šeimai išskirtinius pusryčius ir suvalgyti omletą ar grikių košę iš šventinio servizo..

Tiesiog nuostabu, bet tokie maži, mieli, šilti mūsų žodžiai ir veiksmai kuria mūsų kasdieniniame gyvenime paprastą, bet taip reikalingą kiekvienam žmogui Laimę..

Ir tai tikrai paprasta – tiesiog pasakykite “ne“ viskam, kas jus griauna, ir – “taip“ viskam, kas padaro laimingais jus ir jus supančius žmones 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !

Gyveno kartą viena šeima. Vyras ir žmona gyveno draugiškai, bet kai išaugo vaikai, sukūrė savo šeimas ir išvažiavo iš tėvų namų, sutuoktiniai pradėjo bartis dėl menkiausių smulkmenų.

Jis jai žodį, ji jam – du, ji jam penkis, jis jai – dešimt. Ir taip be galo.. Rodos, jie jau visai nebegalėjo ramiai pasikalbėti. Ir toks nejaukus šaltukas tarp jų įsivyravo, nors iš namų bėk..

Susirūpino moteris dėl tokios padėties šeimoje ir nusprendė kreiptis į išminčių senolį patarimo.

Atėjo moteris pas išminčių, pasipasakojo savo bėdą apie nesibaigiančius barnius, apie įtampą namuose, apie norą atkurti santarvę. Paprašė jo pagalbos.

Jei turi daug klausimų kitiems žmonėms, tai, greičiausiai, tu dar nei vieno neuždavei sau..

Tu suaugai kūnu, o tavo viduje gyvena-vargo nemato ir šokinėja ant vienos kojytės mažas vaikas, kuris žino, kad iškilus problemai reikia paverkti, parėkti, parodyti kaprizus, na, arba iš karto pasiprašyti ant rankučių.. ir tada atsiras dideli žmonės, nušluostys tau ašaras, ir išspręs visas įmanomas ir neįmanomas problemas..

Puiku juk, tiesa? Ir man patinka..

Bet štai bėda – šis metodas geras lygiai iki to laiko, kol tu pats netampi tuo dideliu žmogumi, t.y. – suaugusiuoju..

Ir todėl nesuveikia daugiau toks darželinuko elgesys..

Tai tėvai gali su meile (ir tai ne visada ir ne kiekvieną kartą) žvelgti į savo vaiką, kuris taip juokingai trepsi kojytėmis, daro įvairias grimasas, papučia lūpytes, įsižeidžia ir kaprizingai reikalauja, kad visas pasaulis suktųsi aplink jį..

O štai visi kiti, su kuo tau tenka bendrauti, draugauti, mylėti, dirbti, gyventi – neturi jokio noro tapti tau tėvais, globėjais ir ašarų šluostytojais – jie ir be tavęs, greičiausiai, turi vaikų, arba nori jų turėti su tavimi..

Tavo vidinis vaikas reikalingas tau..

Retkarčiais..

Kad mokėtum nuoširdžiai džiaugtis smulkmenomis.. tyrai žvelgti į pasaulį.. pokštauti tinkamais momentais..

Bet štai pastatyti jį savo mažos valstybės priešakyje, kad išsireikalautum dėmesio, priverstum ieškoti savo problemų sprendimo, sukeltum kaltės jausmą ir važiuotum gražiame vežimėlyje, arba, dar daugiau, tiesiog ant “išsirinkto globėjo“ kaklo – tai tiesus kelias tapti “našlaičiu vaikų namuose“.. ir tave nugabens ten be gailesčio.. tiesiog todėl, kad jau įkyrėjai iki gyvo kaulo..

Auklėti ir perauklėti tavęs neplanavo tie, kas subrendo iki suaugusių žmonių santykių su kitu suaugusiu žmogumi..

Todėl – subręsk..

Ir pradėk nuo daugybės klausimų sau pačiam..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !

Viena didžiausių šiuolaikinių problemų – vienatvė.

Ir reikalas ne tame, kad tau nėra su kuo nueiti į kiną ar skaniai pavakarieniauti triukšmingoje kompanijoje, tai visai kitokia – gili vidinė vienatvė.

Tai kuomet tu nepasitiki pasauliu. Tai kuomet tau nėra su kuo pasikalbėti apie savo problemas. Kai tavęs nėra kam paguosti. Kuomet tau reikia sunkiai išgyventi, nes padėti nėra kam. Tai kuomet tau giliai viduje labai baisu.

Žinote, kodėl taip yra? Pabandykime sąžiningai savęs paklausti – vardan ko mes gyvename? Kam skiriame didžiausią dėmesį? Ar tam, kad padėtume kitiems? Tam, kad būtume geri mus supantiems žmonėms? Tam, kad rūpintumės savo artimaisiais?

Ne. Dauguma žmonių didžiausią dėmesį skiria išskirtinai tam, kad gautų kažką sau: stabilų darbą su dideliu atlyginimu, brangų būstą miesto centre, turtingą sutuoktinį, kuris dovanotų brangias dovanas ir keliones į įvairias šalis, ir t.t…

Būkime sąžiningi su savimi: mūsų protas niekada netyli. Ir jei jis nuoširdžiai nesirūpina mus supančių žmonių gerove, tuomet jis rūpinasi tik savo komfortu. Ir.. tuo pačiu palaipsniui psichologiškai naikina savo šeimininką – tave patį.

Žmogus, kuris galvoja tik apie save, visada yra vienišas. Net jei jis turi šeimą – tai tik regimybė. Galima gyventi kartu, bet būti begaliniai vienišu.

Svarbiausia – tavo vidinė būsena. Tavo tikrasis dėmesio fokusas.

Žinau, kad tu katastrofiškai neturi laiko. Žinau, kad dideliuose miestuose, šiuolaikiniame pasaulyje, nėra taip jau paprasta kažkuo pasitikėti ir pradėti daryti gerus darbus. Bet tai būtina. Pirmiausia – tau. Ir pasauliui – taip pat.

Žmonės susikaustę, įbauginti, jie bijo žengti pirmą žingsnį, nes pasaulis atrodo jiems toks nenuspėjamas.. Bet tas, kas nesiryžta pradėti, visiems laikams pasilieka ten, kur jis yra, ir tik dar labiau pasineria į vienatvės miglą su pačiu savimi.

Šviesos šaltinis – tavyje, bet tam, kad šviesa pasklistų, jai reikalingi kiti žmonės.

Gėris neatsiranda savaime tavo gyvenime, jei tu nenukreipi jo į kitus žmones. Ir kiti žmonės negali ateiti į tavo gyvenimą, jei tu nuolat galvoji tik apie save.
⠀
Atsiverkite žmonėms, sušildykite juos savo vidine šviesa, gyvenkite vieni dėl kitų. Ir tuomet jūs niekada nebūsite vieniši.

Pagal K. Popritkinos tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime vieni kitus 🙂 .. Geros savaitės visiems 🙂 !

Į tamsos karaliaus rūmų menę įbėgo susirūpinęs pasiuntinys ir pranešė:

– Jūsų didenybe, mes jau negalime kontroliuoti situacijos!
– Kas? Kas nutiko?! – paklausė karalius.
– Žmonės pradėjo džiaugtis..
– Tai neįmanoma!
– Bet tai tikrai vyksta! Jų nuotaika darosi pakili!
– Jūs gerai patikrinote faktus?
– Tikrai taip, jūsų didenybe.
– O kaip gi masinio informavimo priemonės? Juk ten tik blogos naujienos?..
– Taip! Blogesnių jau negali būti!
– Ir žmonių nuotaika vis vien pakili?
– Nuolatos kyla..
– O karas?
– Kalbame apie tai pastoviai, kaip tik galime visus priešiname ir kiršiname.
– O kainos?
– Keliame visą laiką.
– O atlyginimas?
– Minimalus.
– Ir ką?.. Žmonės šypsosi?
– Įsivaizduokite, taip!
– Neįtikėtina!
– Maža to, jie pradeda kažką kurti savarankiškai!
– Kaip tai??

Stojo nejauki tyla. Pasiuntinys mindžikavo, nenustygo vietoje, jis buvo akivaizdžiai sutrikęs.

– Jie kuria savo mokyklas, – tęsė pasiuntinys nedrąsiai.
– Ką?? Tai reiškia, kad jie nori pakeisti mūsų švietimo sistemą, kuri mums taip ilgai tarnavo? – sušuko karalius.
– Ne, nekeisti, o sukurti vietoje jos naują!
– Ir ką jie sako, kas jiems nepatinka mūsų švietimo sistemoje?
– Trūksta kūrybinės minties laisvės, slopinama iniciatyva, neugdomas dvasingumas..

Vėl stojo nejauki tyla, bet įtampa vis augo.

– Gal jiems atlyginimus sumažinti? – paklausė karalius.
– Anksčiau tai padėdavo.. – pritarė pasiuntinys.
– Arba visus priversti kariauti?
– Taip pat variantas..
– O gal tegul visi rašo ataskaitas kas mėnesį apie tai, ką daro gyvenime?
– Ne, ne visi paklūsta.
– Tuomet nežinau, ką daryti..

Į karališkąją menę įbėgo antrasis pasiuntinys.

– Jūsų didenybe, mes prarandame kontrolę žmonėmis! Jie darosi sąmoningesni, atgauna entuziazmą, imasi atsakomybės už savo gyvenimą, palaiko vieni kitus, vienijasi bendrai gerovei!.. Ir ši atgimimo nuotaika užkrečia visus ir sparčiai plinta po visą Žemę.. – išpyškino greitakalbe jis.
– O kokios pasekmės?.. – paklausė sunerimęs karalius.
– Auga sąmoningumas ir žmonės atveria savyje visas užslopintas savybes!
– Pavyzdžiui?..
– Jie gali kurti savo gyvenimą.
– Ir ką?
– Jie kuria.. gyvenimą.. jie supranta, kad jie tai gali!..
– Ir?
– Išgirskite: jie pradėjo apie tai galvoti!
– Tuomet sakyk tiesiai, kas dar vyksta.
– Įsižiebia vis nauji sąmoningumo židiniai. Žmonės pradėjo vienytis ir kurti kažką naujo ir naudingo visiems..
– Naujo?! O kaip gi mūsų liaupsinama sena, gera, pilka ir tokia įprasta realybė?
– Sena pilka realybė jau nepopuliari.. nes darosi neįdomi..

Įėjo trečiasis pasiuntinys.

– Turime didelių problemų, jūsų didenybe..
– Kas dar?? Gal vaikai pradėjo skraidyti?
– Beveik. Žmonės išmoko gyventi sveikai ir be vaistų.
– O-o-o..
– Taip pat jie pradėjo sekti savo mitybą ir daugiau dėmesio skiria augaliniam maistui.
– Nejaugi dar liko natūralaus maisto? Juk aš prašiau tavęs reguliuoti šį klausimą!
– Deja, visko jau nesureguliuosi, jūsų didenybe.
– Kas dar??
– Vaikai dalyvauja naujos realybės kūrime kartu su suaugusiais..
– Kas juos to moko?
– Jie patys, nes jų iniciatyvos niekas negesina.. Jie jaučiasi kūrėjais..
– O kaip vaikų darželis?
– Vaikų darželių nėra, yra kūrybos ir lavinimo centrai, jie kitokie.
– Tik nesakyk, kad “nauji“..

Vėl stojo nejauki tyla. Įėjo ketvirtasis pasiuntinys.

– Jūsų didenybe..
– Na, sakyk jau tiesiai, kaip yra..
– Žmonės tapo visiškai nekontroliuojami, mes juos prarandame..
– O mėsą jie ar valgo? Juk tiek gurmaniškų patiekalų iš jos sugalvojome!
– Kažkodėl jie nenori jos valgyti..
– O filmai?? O propaganda??
– Niekas jų nežiūri.
– O garsenybės kulinarijos laidose?
– Tai kad dauguma iš jų jau tapo vegetarais..
– Kas gi čia darosi??

Karalius ilgai tylėjo, galvojo.. Galiausiai nusprendė, ką toliau daryti.

– Reikia didinti cigarečių gamybą ir reklamą.
– Tai kad niekas jau nerūko.
– Kodėl??
– Tai nepopuliaru, nes visi žino jų daromą žalą, o be to, žmonės turi ką veikti.
– Kaip tai?
– Visi kuria..
– Kuria be cigarečių? O alkoholis?
– Negeria jau jo.. Pripažįsta tyrą vandenį.
– Aha.. Štai kaip.

Visi vėl nutilo. Staiga gaivus oro gūsis atvėrė menės langą, ir iš gatvės pasigirdo muzikos garsai.. Visi sukluso.

– Kas tai? – paklausė karalius.
– Šventė..
– Kokia šventė?
– Sąmoningų, vieningų, kūrybingų žmonių šventė.
– Tai ko gi mes čia sėdime?..
– Kaip tai?? O kaip gi mūsų darbas?!
– Viskas. Baigėsi mūsų darbas. Nauja Šviesos epocha užgimė! Tamsa traukiasi.. O mums tai – taip pat galimybė pradėti šviesėti.. Junkimės 🙂 !

(pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt)

Pavasarinės nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Aš sutinku begalę šviesių žmonių..

Būtent šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių suplėkusioms taisyklėms, ne atitinkančių liūdnus stereotipus..

Mielieji, šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs..

Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nebuvo godūs su godžiais, nepavydėjo pavydiems, nemušė žiaurių..

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties nešėjai..

Ir tai neatėjo pas juos su motinos pienu..

Tai atėjo su išbandymų išmintimi, kurie buvo sutikti akis į akį, o ne pasislėpus už kitų nugarų..

Paprasta išmintis, įgyta iš paties gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudodami ją pasipelnymo tikslais, ši išmintis daug vertingesnė, nei visi madingiausių praktikų metodai, sugalvoti tiems, kas nori visko, nedarant nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tam, kad pasijustų geriau kažkieno fone..

Žinote, kodėl?

Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite šviesioje pusėje!

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tegul kiekvienas iš mūsų patirs tą laimę, kuri mums iš tiesų reikalinga, o ne tą, kurios mes norime, nes ji atitinka laikmečio nuotaikas.

Tegul kiekvienas iš mūsų nepraranda žmoniškumo minioje, persunktoje egoizmu ir abejingumu.

Kad mūsų artimieji šypsotųsi kartu su mumis, kad nebūtų benamių žmonių ir gyvūnų, – tai įmanoma, jei kiekvienas iš mūsų apkabins artimą žmogų ir priglaus beglobį šuniuką.

Tegul apmaudas, nusivylimas, kaltės jausmas paliks mūsų širdis ir jų vietoje įsižiebs Šviesa.

Šviesa, kuria mes dalinsimės. Tai labai svarbu – mokėti dalintis.

Tegul kiekvienas iš mūsų saugo savo kūną – stiprina jį, o ne griauna dėl trumpalaikių malonumų, tikėdamiesi, kad tai neišsenkantis resursas. Kad mes atsisakytume nuo visko, kas mums kenkia, mus atbukina ir lėtai griauna.

Tegul kiekvienas iš mūsų išmoksta neskubėti. Šurmulyje prarandama tiesa.

Tegul mūsų poelgiai prasideda nuo mažų žingsnių, o ne nuo staigių šuolių.

O dar aš meldžiuosi už tai, kad mes nesiliautume mylėti. Kūrėją, gyvenimą, draugus, gamtą, vaikus, senolius. Tai yra svarbiausia, tikriausia, reikalingiausia.

Nes tik mylintis žmogus gali būti laimingas.

Pagal E. Safarli tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Turbūt, didžiausia laimė – tuomet, kai turi asmeninę savo gyvenimo vertinimo sistemą.

Kai žvelgi į gyvenimą ir džiaugiesi tuo, kad viskas keičiasi į gerąją pusę, ir tu pats šiandien žymiai geresnis, nei prieš mėnesį, metus ar penkerius metus.

Kai gėriesi savo gyvenimu, kiekviena savo diena ir negalvoji apie tai, kad kažkas tokį gyvenimą pavadintų neefektyviu ir nuobodžiu. Ir toliau džiaugiesi savo įpročiais žiūrėti filmą šeštadieniais ir vaikštinėti snieguotomis gatvelėmis trečiadieniais.

Nepaaiškinamą palaimą dėl savo likimo pajunti tuomet, kai aiškiai suvoki, kad savo sėkmingumą gyvenime gali vertinti tik tu pats.

Juk kažkam sėkmė – tai gerai apmokamos pareigos, prabangus biuras dvidešimtame aukšte ir brangūs patiekalai vakarienei.

O kitiems sėkmė – pirmą kartą užaugintas batatas, ilgai ieškota nauja knyga, slidinėjimas slidėmis su visa šeima ar pavykęs šokoladinis pyragas.

Vertinti savo gyvenimą iš tikrųjų sąžiningai ir teisingai galime tik mes patys.

Ir, todėl – būkite laimingi savo nepakartojama laime ir į nieką nesižvalgykite.

Autorė – Anna Čiulanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Tiesiog kartais norisi atsikvėpti.

Nusispjauti į šio pasaulio apribojimus, reikalavimus, įjungti girliandas visame bute ir karpyti popierines snaiges, žiūrint kažkokį nostalgišką filmą.

Tiesiog kartais žmonės perdega.

Pasiilgsta patys savęs. Šluostydami ašaras prisimena, kad gerai būtų patepti rankas kremu, anksčiau atsigulti, vėliau atsikelti ir paruošti savo mėgiamus pusryčius, o ne tokius, kuriems laiko užteks.

Tiesiog kartais nuovargis persveria kūrybingumą. Ir atsisėdus rašyti, piešti, žaisti, skaityti, nuleidžia rankas, staiga suvokę, kaip tuščia viduje.

Tiesiog kartais reikalinga pabaiga. Lapkričio pabaiga, rudens pabaiga, begalinių lenktynių pabaiga.

Tiesiog kartais sniegas ir tyla – geriausias vaistas.

Pagal Annos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jai visada atrodė, kad ji galėjo gyventi kitokį, daug geresnį gyvenimą. Ji mėgo kartoti sau ir kitiems: “Gerai ten, kur mūsų nėra“. Ir dažnai galvojo apie tai, kodėl gi ji taip nepatenkinta savo likimu? Ir kas būtų, jei ji pasuktų kitu keliu, priimtų kitą sprendimą ar padarytų kitą pasirinkimą?

Per visą jos gyvenimą susikaupė tiek neįgyvendintų svajonių ir norų.. Nejaugi viso to jau nebus? Nejaugi ji jau niekada nepatirs kažko naujo, nejaugi jau nepabuvos pačiose paslaptingiausiose Žemės vietose, nejaugi jos gyvenimo pasaka taip ir užsibaigs, vos prasidėjusi?

Ji vaikštinėjo po miestą, kuris buvo visai ne tas miestas, kuriame ji norėjo būti. Gerai ten, kur mūsų nėra.. Ir jos gyvenime dabar nevyksta tie patys nuostabiausi, visiškai neįtikėtini ir kerintys įvykiai, apie kuriuos ji tiek kartų svajojo prieš miegą..

Ir staiga visa erdvė prieš ją pradėjo plaukti, ir ji kelioms akimirkoms tarsi išnyko.. Galbūt, jai tiesiog galva susvaigo, o gal kažkas negero nutiko? Gal jos siela atsiskyrė nuo kūno ir netrukus iškeliaus į “geresnį pasaulį“?

Bet ne. Ji tiesiog atsidūrė Kitokių Likimų Mieste, jos neįgyvendintų norų mieste. Kaip nuostabu čia buvo.. Kaip neįprasta. Čia stovėjo tokie žavūs ir nepakartojamo grožio nameliai! Likimo nameliai. Ir ant kiekvieno buvo užrašyta: štai kas būtų, jei būtų.. Ir toliau buvo įvardinta išsipildžiusi tame paraleliniame pasaulyje svajonė, jau įgyvendintas jos noras. Kaip įdomu..

Ji užėjo į pirmąjį namelį ir atsidūrė Kitame Likime, kur ji tapo tuo, kuo seniai norėjo tapti, kur ji išsirinko kitą profesiją. Bet, stop, laiminga ji toli gražu nepasijuto, atvirkščiai, ji pajuto, kad čia būtų pragyvenusi ne savo gyvenimą, nes tiesiog būtų atkartojusi savo draugės gyvenimą, kuri kaip tik ir pasirinko savo kelią ir buvo labai laiminga. Kaip keista.. Ir kaip gerai, kad ji netapo svetimo gyvenimo kopija!

Jai labai parūpo pabuvoti antrame likimo namelyje. Čia ji būtų pasirinkusi pavydo ir konkurencijos kelią. Tai taip pat būtų ne jos gyvenimas, tai būtų lenktynės dėl pranašumo, dėl “geriausio“ iš “geriausių“ vardo. Ir gyvenimas pralėktų tarp triumfo sekundžių po pergalių ir valandų kartaus nusivylimo po pralaimėjimų.

Trečiasis namelis buvo kupinas baimių. Kas būtų, jei ji būtų priėmusi sprendimus iš baimės, jei bijotų gyventi savo tikru gyvenimu? Chm.., Pasirodo, jos gyvenime viskas gerai, ir ji dažnai buvo drąsi, laisva ir ryžtinga!

Ketvirtasis namelis rodė visas negatyvias galimų sprendimų pasekmes, kurie būtų priimami impulsyviai, neapgalvotai ar kitų įtakoje. Čia tai bent! Pasirodo, savo gyvenime ji labai dažnai buvo Išmintinga Moteris, todėl jai pavyko išvengti daugybės nemalonumų..

Penktasis namelis parodė jai likimą, kurį galima būtų pavadinti “čiuožimu paviršiumi“, kai ji galėjo nuolat nusigręžti nuo svarbiausių gyvenimo vertybių ir nukreipti savo dėmesį į antraeilius arba visai neesminius dalykus. Ir tai galėjo atimti visas jos gyvenimo jėgas ir visą laiką, ir daugiau niekam tikram ir geram jėgų tiesiog nebeliktų! Ir, reikia pripažinti, kad ji vos nepradėjo gyventi šiuo likimu!

Šeštame namelyje ji atsidūrė savo idealaus gyvenimo centre, kur ji nepadarė nei vienos klaidos, kur dėl nieko neapgailestavo, niekada neliūdėjo, kur gyveno “teisingą“ šabloninį gyvenimą. Bet štai ką ji pagalvojo: jei ji netaisytų savo klaidų, jei nesigilintų į jų priežastis, ji negalėtų suprasti kitų žmonių skausmo, neišmoktų mylėti ir atleisti, netaptų tokia, kokia ji dabar yra.

Ir staiga vėl viskas išnyko.. Ji atsidūrė savo mieste, tame mieste, kur jai buvo gera. Gera ten, kur ji dabar yra. Ir gera su tais, kurie šalia būtent dabar. Ir gerai tai, kas su ja vyksta būtent dabar.

Branginkite savo gyvenimą, jis jūsų, ir, patikėkite, jis pats geriausias!

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !