Kategorija: Mintys

Yra žmonės, kurie į aplinką spinduliuoja kažkokią nenusakomą ramybę ir palaimą – taip veikia jų gestai, žvilgsniai, jų šviesios ir tyros sielos nebylus prisilietimas.

Jie spinduliuoja Gyvenimą…

Ir jis paliečia kitus žmones tyliai-tyliai, tarsi šiltas pavasario dvelksmas, kuris prasiskverbia per senas sienas ir uždarytus, sustingusius per žiemą langus, jis atgaivina širdis, kurios, atrodytų, jau sustabarėjo ir atbuko – taip ilgai jas sekino kančia, baimė, vienatvė.

Koks galingas sielos poveikis kitai sielai! Ir dažnai to neįtaria nei tas, kuris daro poveikį, nei tas, kuris patiria tą poveikį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo..

Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.

Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“

Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.

Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.

Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.

Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Anksčiau man atrodė, kad paleisti – žmogų, įvykį, vietovę, praeitį – tai kažkas, panašaus į fizinį veiksmą. Kaip, pavyzdžiui, atgniaužti pirštus ir leisti išslysti oro balionėlio siūlui. Arba paleisti į vandenį popierinį laivelį ir žiūrėti, kaip jis linguodamas pradeda tolti nuo kranto.

Aš galvojau, kad štai tokio atsiskyrimo veiksmo, net jei jį atlieki mintyse, turi pilnai pakakti, kad būtų lengviau: tu atskiri save nuo kažko, su kuo atsisveikini, ir atskiri jį nuo savęs. Lyg ir viskas. Tačiau lengviau nuo to nepasidarydavo.

Dabar aš suprantu, kad atgniaužti pirštus ir paleisti – nepakanka. Ir net liūdėti dėl išsiskyrimo – taip pat nepakanka. Paleidę, mes turime sugrįžti į tai, kas lieka – į pačius save. Į savo ištuštėjusias rankas. Į savo gyvenimą, kur to, ką paleidome, jau nėra.

Turime kažkaip kitaip – geranoriškiau – pažvelgti į save, pasistengti suprasti, užjausti, pavadinti save kitaip: aš esu tas, kas prarado, kas atsisveikino, kas dabar išgyvena šią patirtį.

Išgyvena taip, kaip gali – tai nelengva. Kažką įveikia, o kažko – ne. Kol kas ne. Bet tęsia savo kelionę. Tiki. Ir būtinai vėl bus laimingas. Sušils, prisipildys, dvasiškai atgims. Būtinai.

Kitaip ir būti negali.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kur semtis jėgų?

Artimume. Tyliame, švelniame artimume, kur labai jauku.

Atvažiuoti į seną močiutės namą, pasėdėti už stalo, dengto marga staltiese, palaikyti močiutės raukšlėtą ranką su plona, lyg pergamentas, oda, pasiklausyti jos balso ir pamatyti šypseną jos veide.

Pažaisti su vaikais, uždengti savo veidą mažyčiais, vėsiais delniukais ir prisimerkti iš palaimos.

Ateiti pas artimą draugę, pasėdėti jos kiemelyje po senu riešutmedžiu, apsisiausti šiltu megztiniu ir lėtai, neskubant gerti arbatą, klausytis, kaip kažkur toli loja šunys ir ką tik sugirgždėjo varteliai – reiškia, kažkas iš kaimynų nusprendė užsukti pavakaroti.

Tiesiog pabūti su mylimu žmogumi, žinant, kad jis čia pat, kambaryje už sienos, ir galima pašaukti jį, ir jis išgirs, galima nueiti ir apkabinti jį. Jis šalia. Ir dėl to taip ramu ir šilta širdyje.

Gamtoje. Medžiuose, gėlėse, žolynuose, upėse ir jūrose, kalnuose ir stepėse.

Tiesiog eiti ir paliesti ranka šiurkščią medžio žievę, užuosti lapų kvapą, arba, nutraukus keletą ilgų spyglių, sutrinti juos delne ir pajusti pušies dervos kvapą. Eiti ir eiti ilgais parko takeliais, kartais užklystant į pievas, kuriose galima pagulėti ant pledo, arba tiesiog pasivaikščioti, jaučiant žolės kvapą arba nukritusių rudeninių lapų šiugždėjimą.

Kūryboje. Didžiulė jėga slypi kūryboje. Užrašytas, išlietas ant popieriaus, išlipdytas iš molio ar nupieštas; išreikštas šokyje, muzikoje ar susiūtas iš šimtų skiautelių sielos balsas tampa meno kūriniu, o siela atsikvepia, atsigauna, atgyja…

Labai svarbu išmokti semtis jėgų dabartyje. Tame, kas šalia, tuose, kas šalia. Nenuklystant į kitus pasaulius ar miražus. Pokalbiuose, prisilietimuose, sąveikoje su gamta, muzikoje – tame, kas suteikia apčiuopiamą ryšį su dabartimi, su “čia ir dabar“.

Padėka autorei! Pagal Irinos Dybovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…

Taip visada būna…

Kuo aiškiau tai supranti, tuo labiau brangini savo asmeninę erdvę, saugodamas ją nuo griaunančių išorinių poveikių…

Ir pasilieki televizorių tik tam, kad pajungtum filmus į didelį monitorių…

Ir jau niekada negaišti laiko, dalyvaudamas internetinėse kovose, neužsikabini už svetimos agresijos, neklausai visažinių ekspertų ir neseki svetimų gyvenimų…

Ir lengvai atskiri tą humorą, kurį šmaikščiai sukūrė intelektas, nuo to, kur intelektą pakeitė graudžios pastangos ne tiek prajuokinti, bet daugiau “bukai pažvengti“ iš lėkštų juokelių…

Ir skaitai tik tai, kas tikrai sudomina tavo informacinio srauto išvargintą galvą…

Ir lengvai atsisakai minios, daugybės užrašų aplankų telefone, “reikalingų“ ryšių, nereikalingų užstalių, prestižinių renginių, protokolinių švenčių pagal kalendorinius ritualus…

Ir žmonės, kurie šalia, yra tikrai artimi… ir net tie, kurie tau ne visada suprantami ir įdomūs…

O skirtingos trajektorijos su tais, nuo kurių tuščia ir nyku širdyje, daugiau nesukelia kaltės jausmo… tik supratimą…

Tai, ką tu saugai, saugo ir tave… Nuo bėgimo, triukšmo, varžymosi… ir kitų mūsų dienų neurozių…

Ir staiga prabundi vieną rytą be įprasto nuovargio, be baimės dėl naujos dienos įvykių, be varginančių prievolių…

O tai reiškia, kad atsiranda ir jėgos…

Kad gyventum, pagaliau, tą gyvenimą, kuriame tu ne kaip kalinys tolimame užkampyje, ir ne kaip prižiūrėtojas, ir ne kaip nuolatinis meilės kaulytojas, ir ne kaip neurotiškas įvairių katastrofų laukiantis žmogus, ir ne kaip išsekęs svetimų lūkesčių pildytojas, ir ne kaip socialinių tinklų teisuolis, ir ne kaip isteriškas geriausios savęs-versijos “atlikėjas“, ir ne kaip kenčiantis be kasdieninio pripažinimo karjeristas, ir ne kaip iliuzinių stebuklų guru, ir ne kaip nuoskaudų kolekcionierius…

O kaip paprastas žmogus, kuris jau viską pats sau įrodė ir pasijuokė iš savo paties įrodymų… Todėl kad jie nereikalingi…

Kaip tas, kuris suprato, kad meilė – paprasta, nes abipusė…

Kaip tas, kuris gali ilgai sėdėti ant savo gyvenimo kranto, nesvajodamas apie kitokį…

Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…

Ir jei gyvenimas tau atrodo pernelyg sunkus ir sudėtingas, tuomet verta įdėmiai pažiūrėti – ant kokio gi pagrindo jis laikosi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Turbūt, laimė – tai tokia būsena, kai vertini ir džiaugiesi tuo, kas jau yra tavo gyvenime.

Kuomet myli ir esi mylimas.

Kai namuose santarvė, ir kažkas visada laukia tavęs sugrįžtant.

Bet kaip dažnai mums norisi daug ką pakeisti, tačiau mes nepastebime, kad stebuklas, kuris mums taip reikalingas, jau įvyko. Arba vyksta visai šalia mūsų.

Ir, jei mes neatkreipsime į jį dėmesio, jis tiesiog išnyks.

Nes kiekvienam stebuklui taip norisi, kad jį pamatytų. Net pačiam mažiausiam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal V. Volodkinos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Anksčiau aš buvau tikra, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.

Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo įsitikinimus…

Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.

Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.

Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, neteisinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka draugo balso. Paprasto žmogiško “pasiilgau“, į kurį galima susisupti, lyg į jaukų pledą.

Kartais pakanka žinoti, kad žmogui, kurį myli, dabar lengviau. Kad šiandien jam skauda mažiau, nei vakar, o tai reiškia, kad yra viltis, jog rytoj jo bus diena visai be skausmo.

Kartais labai svarbu be baimės pažvelgti į savo pergyvenimus ir suprasti, kad viskas palengva aprimsta. Jau pakenčiama. Ir, reiškia, yra šansas, kad greitai praeitis taps atrama, o ne bedugne.

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka tiesiog sustoti. Gyventi savo gyvenimą, neužbėgant toli į priekį ir neužstringant praeityje.

Kvėpuoti rudeniu, vaikščioti nukritusiais šiugždančiais lapais parke. Palydėti paukščius. Laukti pirmųjų šalčių. Pasitikėti gyvenimu. Paleisti šaltu vandeniu popierinius neišsipildžiusių istorijų laivelius.

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

O juk svarbiausias dalykas gyvenime – tai taika…

Bet kokiame lygmenyje…

Tai būsena, kurioje būdami, mes norime kurti, o ne griauti…

Kalbėti, o ne rėkti…

Klausyti, o ne pertraukinėti…

Draugauti, o ne susipriešinti…

Tiesiog, kaip vaikų darželyje, kuriame taisyklės, iš tikrųjų, tikrai sąžiningos ir tinka bet kuriam suaugusiajam: nieko neskriausk… susitvarkyk po savęs… atsiklausk prieš kažką paimdamas… nesibrauk, jei niekas nekvietė… pasiūlyk, o ne reikalauk… kalbėk tiesą, ir tik tai, kuo esi įsitikinęs… daryk kažkokį vieną darbą, bet gerai… mokykis bendrauti…

Jei mes viskuo šituo vadovautumės, galbūt, mums pavyktų išvengti daugumos savo bėdų?…

Gyventi taikiai su pačiu savimi, tai reiškia, pasirinkti taiką ir su visais kitais… O ten, kur tai neįmanoma, tuomet NEUTRALUMAS atrodo daug reikšmingesnis, nei kariniai veiksmai, kuriuose neišvengiamai bus nukentėjusių…

Taika – psichologiškai pati sveikiausia teritorija, mielieji, todėl kad žadina kiekviename iš mūsų vidinius resursus…

Resursus, iš kurių auga viskas, kas tik yra geriausio, nuo meilės iki kūrybos…

Resursus, kuriuose nesutarimai nesprendžiami pažeminimais ar įžeidimais… jie sprendžiami iš gebėjimo aptarti tai, kas skaudu ar apmaudu, ir kartu surasti geriausius sprendimus…

Resursus, kuriuose lengva imtis kažko naujo ir siekti užsibrėžto…

Resursus, kuriuose nėra vietos tiems, kas ateina su manipuliacijomis užantyje…

Ir, pagaliau, gyventi taikiai – tai neapsakomai įkvepiantis pojūtis, kai taip paprasta tiesiog sėdėti ant namo slenksčio, žiūrėti į dangų, ir žinoti, kad tau nėra su kuo, o ir nereikia kovoti, ir tai yra tikra laimė…

Paprasta ir tyra, kaip šaltinio vanduo…

Taikos visiems…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Viskas, ką tu myli…

Viskas, į ką įdedi dalelę savęs…

Viskas, ką nuoširdžiai apkabini ir priimi –

Geriausias vaistas nuo to, kas bando tave sužlugdyti…

Nuo tų, kas atėjo tik tam, kad pasmerktų, apkalbėtų, atimtų…

Nuo aplinkybių, kurių niekada neištvertum, jei nebūtų už ko laikytis…

Turėdamas savo mažą, su meile sukurtą, pasaulį didžiojo pasaulio viduje, tu nustoji bijoti…

Todėl, kad yra kur ateiti…

Yra kur pasislėpti…

Yra kam atnešti savo džiaugsmus ir liūdesius…

Nekovokite su didžiuoju pasauliu, mielieji…

Kurkite mažą…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !