Kartais pakanka..

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka draugo balso. Paprasto žmogiško “pasiilgau“, į kurį galima susisupti, lyg į jaukų pledą.

Kartais pakanka žinoti, kad žmogui, kurį myli, dabar lengviau. Kad šiandien jam skauda mažiau, nei vakar, o tai reiškia, kad yra viltis, jog rytoj jo bus diena visai be skausmo.

Kartais labai svarbu be baimės pažvelgti į savo pergyvenimus ir suprasti, kad viskas palengva aprimsta. Jau pakenčiama. Ir, reiškia, yra šansas, kad greitai praeitis taps atrama, o ne bedugne.

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka tiesiog sustoti. Gyventi savo gyvenimą, neužbėgant toli į priekį ir neužstringant praeityje.

Kvėpuoti rudeniu, vaikščioti nukritusiais šiugždančiais lapais parke. Palydėti paukščius. Laukti pirmųjų šalčių. Pasitikėti gyvenimu. Paleisti šaltu vandeniu popierinius neišsipildžiusių istorijų laivelius.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

3 mintys apie „Kartais pakanka..“

  1. Labas rytas, Rūta, ačiū už palinkėjimą.
    Šilto, rudeniškai gaivaus savaitgalio mums visiems:))
    Mintys ši rytą:
    Rytinė saulė pamažu kilo, jos švytėjimas matėsi pro blankius debesis, bet ji jau kilo naujai dienai ir bandė įkvėpti mus, bebundančius naujam gyvenimui. Saulės šviesa vos tik pažiūrėjus į ją, leido pajusti tą džiugesį, kuris kyla mumyse vos prabundame rytais, o jei jos nėra – kai kada tas džiugesys ir nekyla. Šį rytą ji leido suprasti – kilkime ir džiaukimės, juk šviesu, saugu, artima, juk žemė, taip pat kaip ir kas rytą, keliasi ir ruošiasi dienos darbams, o gal poilsiui, kiekvienam skirta skirtingai. Taigi saulė šypsojosi, o kartu ir mes visi ją matydami. Danguje nė vieno paukščio, tik kelios varnos matėsi žaidė dangaus tolyje, na rytas buvo ne šiltas, taigi ir žaidimų visai nedaug, nebent jos sugeba savyje išugdyti atsparumą šalčiui. Pabandžiau tai padaryti ir pati, ir žinokite pavyko, kol kas trumpam, bet pavyko. Pavyko suprasti, kaip veikia smegenys, kaip veikia protas ir kad įmanoma savyje susikurti tokią būseną, kuri leistų nejausti šalčio, negirdėti aplinkinių tarsi erzinančių garsų. Kaip tai vyksta? – klausiau savęs ir atsakymas atėjo toks. Tiesiog smegenys sugeba “įsijausti“ į aplinkos poveikio nejautimą, jos sugeba taip nustatyti sąmonę, kad nekyla jokia mintis, anei jokia, nei apie šaltį, nei apie aplinkoje esančius garsus, apie nieką. Tai smegenų sugebėjimas taip pateikti save, kad mąstymas nutyla. Toks štai įdomus žmogaus sugebėjimas….
    Linkiu atrasti ir jums :))

    Patinka

    1. Sveiki 🙂 !

      Ačiū, Rūta, už tai, kad dalinatės savo pamąstymais! Žmonės, kurie stebi gamtą, pamato ir pajunta daugybę įdomių dalykų, ir tai nuostabu..

      Pauliau, iš tiesų – meilė visuomet viską ištaiso, harmonizuoja, suvienija, ir, apskritai – neša ir skleidžia gėrį. Kai meilės nėra, nesvarbu, tai neapykanta, egoizmas ar abejingumas – mes jaučiamės nelaimingi.. Mylėkime nežiūrint į nieką – tuomet būtinai mūsų gyvenime bus mylintys žmonės 🙂 .

      Jaukaus vakaro visiems 🙂 !

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s