Anksčiau aš buvau tikra, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.
Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo įsitikinimus…
Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.
Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.
Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, neteisinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.
Kaip daug gyvenime paviršutiniškumo, vaidybos… Už demonstratyvios ironijos ir cinizmo gali slėptis jautri siela. Už parodomosios stiprybės – pažeidžiama būtybė. Už agresijos – skausmas ir baimė.
Ir viso to nesuprasi, jei klausysi tik tai, ką kalba žmogus. Nes žmonių elgesį gyvenime įtakoja skausmas, kurį jiems suteikė kiti žmonės. Todėl net jų veiksmai ne visada pasako tiesą.
Ir tik širdis niekada neklysta…
Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Tikra tiesa! Zmogu reikia pajusti. Aciu uz visus nuostabius straipsnius ir muzika!
PatinkaPatinka
Labas, Jone 🙂 !
Dalinkimės gerumu, džiaugsmu, išmintimi, ardykime tą klampų negatyvumą, juk viskas gyvenime vyksta per žmones, todėl kiekvienas galime tapti gėrio ir šviesos šaltiniu ir pradėti keisti realybę 🙂 ..
PatinkaPatinka