Anksčiau man atrodė, kad paleisti – žmogų, įvykį, vietovę, praeitį – tai kažkas, panašaus į fizinį veiksmą. Kaip, pavyzdžiui, atgniaužti pirštus ir leisti išslysti oro balionėlio siūlui. Arba paleisti į vandenį popierinį laivelį ir žiūrėti, kaip jis linguodamas pradeda tolti nuo kranto.
Aš galvojau, kad štai tokio atsiskyrimo veiksmo, net jei jį atlieki mintyse, turi pilnai pakakti, kad būtų lengviau: tu atskiri save nuo kažko, su kuo atsisveikini, ir atskiri jį nuo savęs. Lyg ir viskas. Tačiau lengviau nuo to nepasidarydavo.
Dabar aš suprantu, kad atgniaužti pirštus ir paleisti – nepakanka. Ir net liūdėti dėl išsiskyrimo – taip pat nepakanka. Paleidę, mes turime sugrįžti į tai, kas lieka – į pačius save. Į savo ištuštėjusias rankas. Į savo gyvenimą, kur to, ką paleidome, jau nėra.
Turime kažkaip kitaip – geranoriškiau – pažvelgti į save, pasistengti suprasti, užjausti, pavadinti save kitaip: aš esu tas, kas prarado, kas atsisveikino, kas dabar išgyvena šią patirtį.
Išgyvena taip, kaip gali – tai nelengva. Kažką įveikia, o kažko – ne. Kol kas ne. Bet tęsia savo kelionę. Tiki. Ir būtinai vėl bus laimingas. Sušils, prisipildys, dvasiškai atgims. Būtinai.
Kitaip ir būti negali.
Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 