Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…
Taip visada būna…
Kuo aiškiau tai supranti, tuo labiau brangini savo asmeninę erdvę, saugodamas ją nuo griaunančių išorinių poveikių…
Ir pasilieki televizorių tik tam, kad pajungtum filmus į didelį monitorių…
Ir jau niekada negaišti laiko, dalyvaudamas internetinėse kovose, neužsikabini už svetimos agresijos, neklausai visažinių ekspertų ir neseki svetimų gyvenimų…
Ir lengvai atskiri tą humorą, kurį šmaikščiai sukūrė intelektas, nuo to, kur intelektą pakeitė graudžios pastangos ne tiek prajuokinti, bet daugiau “bukai pažvengti“ iš lėkštų juokelių…
Ir skaitai tik tai, kas tikrai sudomina tavo informacinio srauto išvargintą galvą…
Ir lengvai atsisakai minios, daugybės užrašų aplankų telefone, “reikalingų“ ryšių, nereikalingų užstalių, prestižinių renginių, protokolinių švenčių pagal kalendorinius ritualus…
Ir žmonės, kurie šalia, yra tikrai artimi… ir net tie, kurie tau ne visada suprantami ir įdomūs…
O skirtingos trajektorijos su tais, nuo kurių tuščia ir nyku širdyje, daugiau nesukelia kaltės jausmo… tik supratimą…
Tai, ką tu saugai, saugo ir tave… Nuo bėgimo, triukšmo, varžymosi… ir kitų mūsų dienų neurozių…
Ir staiga prabundi vieną rytą be įprasto nuovargio, be baimės dėl naujos dienos įvykių, be varginančių prievolių…
O tai reiškia, kad atsiranda ir jėgos…
Kad gyventum, pagaliau, tą gyvenimą, kuriame tu ne kaip kalinys tolimame užkampyje, ir ne kaip prižiūrėtojas, ir ne kaip nuolatinis meilės kaulytojas, ir ne kaip neurotiškas įvairių katastrofų laukiantis žmogus, ir ne kaip išsekęs svetimų lūkesčių pildytojas, ir ne kaip socialinių tinklų teisuolis, ir ne kaip isteriškas geriausios savęs-versijos “atlikėjas“, ir ne kaip kenčiantis be kasdieninio pripažinimo karjeristas, ir ne kaip iliuzinių stebuklų guru, ir ne kaip nuoskaudų kolekcionierius…
O kaip paprastas žmogus, kuris jau viską pats sau įrodė ir pasijuokė iš savo paties įrodymų… Todėl kad jie nereikalingi…
Kaip tas, kuris suprato, kad meilė – paprasta, nes abipusė…
Kaip tas, kuris gali ilgai sėdėti ant savo gyvenimo kranto, nesvajodamas apie kitokį…
Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…
Ir jei gyvenimas tau atrodo pernelyg sunkus ir sudėtingas, tuomet verta įdėmiai pažiūrėti – ant kokio gi pagrindo jis laikosi…
Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Visi mes esame susiję ir visiškai atsiriboti nuo visko neįmanoma, bet atsisakyti neigiamų energijų, vertinimų, reakcijų tikrai naudinga. To išmokti galima ir verta. Literatūros, mokymų šiuo metu pakankamai, tik reikia atsirinkti kas labiausiai priimtina.
Gražios dienos 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Angela 🙂 !
Ačiū 🙂 !
Pritariu jums. Tik pats žmogus gali išspręsti savo vidinius prieštaravimus, atskirti tikras vertybes nuo iliuzijų ir pradėti kurti harmoniją savo asmeninėje erdvėje, savo šeimoje, bendravime. Niekas kitas už mus to negali padaryti, todėl visą informaciją (mokymus, literatūrą), reikia ne tik skaityti, bet ir taikyti gyvenime, žiūrėti, kaip tai veikia, klausytis savo širdies ir intuicijos, ir daryti išvadas. Tai gilus asmeninis darbas 🙂 ..
Jaukaus vakaro visiems 🙂 !
PatinkaPatinka
Laba diena,
Be abejonių mes visi susiję, bet ką reišia atsiriboti? Izoliaciją, aklumą, kurtumą, nejautrą? Kodėl reikia atsiriboti ar kažko atsisakyti? Ir kaip Jūs tai ruošiates daryti? Mokytis ir skaityti, atsirinkti kas priimtina? Tikrai? Mes visi susiję, kaip sisiję vidus ir išorė, kaip susiję priežastis ir pasekmė. Bandymas atskirti sukuria tik naujas problemas. Nėra vien išorinių problemų. Išorė atspindi mūsų vidų, o vidus – išorę. Žmonės visada svajojo pakeisti išorę, dėl to kūrė idėjas, tikėjimus, kariavo, sukurė komunizmą, bet tai nepakeitė žmogaus… Konkurencija, prievarta, godumas, pavydas, valdžios troškimas, baimė, agresija visada buvo šalia, kaip dalis mūsų. Ir tą dalis mūsų, kuria mūsų išorę. Todėl viskas ką gali paprastas žmogus, pažvelgti ir susipažinti su savimi, su savo prievarta ir baime. Ir kai mes aiškiai pamatysime savyje tikrą pavojų, pats matymas jau bus dideliu žingsniu link kitokios išorės.
Gyventi be svajonių, reiškia būti patenkintu, nepriklausomai nuo turimų negalių, amžiaus, pasiekimų… Užduokime sau klausimą, ką reiškia būti patenkintų, ką reiškia likti be svajonių, be idėjų ir išgalvotų gyvenimo tikslų? Ką reiškia džiaugtis dabar, o ne rytoj? Ką Jums reiškia dabar?!!
PatinkaPatinka
Sveiki, Miroslav!
Jei kalbėsime šio teksto tema – tai tikrai yra būtent taip: koks gyvenimo pagrindas – toks ir gyvenimas. Mes galime ieškoti atsakymų į įvairiausius klausimus, ir jie galiausiai atves į vieną atsakymą apie gyvenimo pagrindą.
Ir jei pažiūrėsime į dabartinį žmonijos gyvenimą, pamatysime, kad žmoniją valdo egoizmas – tai mūsų gyvenimo pagrindas, kuris įtakoja absoliučiai visas mūsų gyvenimo sritis: bendravimą, šeimą, ekonominę sistemą, sociumą, religijas, mokslą, meną ir t.t.. O kur egoizmas – ten kiekvienas už save, o kur kiekvienas už save – vienybės negali būti. Iš čia ir gobšumas, ir priešiškumas, ir pavydas, ir baimė, ir neapykanta, ir susireikšminimas, ir konkurencija, ir t.t.. Egoizmas turi daugybę atspalvių, todėl ir sakoma – pas kiekvieną savo tiesa.. Ir nesvarbu, kokia santvarka, jei pagrindas egoizmas – vienybės negali būti.
Kaip tai pakeisti? Pirmiausiai – suprasti, koks gi tas mūsų gyvenimo pagrindas. Ir – keistis, žadinti savo prigimtines dvasines savybes – besąlygišką meilę, altruizmą, vienybę, kūrybingumą, ir padaryti tai savo gyvenimo pagrindu. Ir kuo daugiau žmonių tai padarys, tuo greičiau ir ryškiau keisis ir visų mūsų realybė. Tai ir yra kiekvieno žmogaus misija šioje Žemėje – jo pagrindinė veikla bendrai visų gerovei 🙂 .
PatinkaPatinka
Laba diena,
Pamąstymui.
Bet ką, jei galiausiai atrandame, kad egoizmas ir yra mūsų prigimtinė savybė, ir yra mūsų visų pagrindas? Aš nekaltinu egoizmo. Aš tesiog noriu atsispirti nuo paprastų ir aiškių dalykų.
Ar dažnai tenka stebėti gamtą, kokioje konkurencijoje viskas vystosi? Ar dažnai tenka stebėti savo motyvus ir refleksus? Nemanau, kad žmogus biologiškai stipriai nutolęs nuo bezdžionės. Tesiog žmogaus sąmonė žymiai gudresnė, judresnė ir turi daug vyngiuotų kelių, kur pasireiškia mūsų egoizmas. Egoizmas – tai naudos gavimo forma. Nauda gali būti išreikšta ne tik pinigais, žiniomis, valdžia, respektabilumu, galia bet ir pripažinimu, šlovinimu, garbinimu, prieraišumu. Mes negalim žinoti ar labdaringa veikla vykdoma iš naudos ar altruizmo. Dažnai net patys vykdydami šią labdaringą veiklą savo motyvų matyti nenorime. Altruizmas žymiai gražesnis rūbas ir priduoda nemažai pagarbos. Nesakau, kad nėra altruizmo. Jis irgi gan dažnai pasireiškia, kaip tesioginio svetimo skausmo empatijos forma ir ne tik pas žmones. Agresyvus, stiprus, galingas organizmas siekdamas dominavimo rūpinasi savo biologine populiacija, savo dnk, bet ne visada dominavimas tai garantuoja, nes tenka daug kovoti ir rizikuoti. Mes negalime kaltinti psichopatų, kad jie neturi empatijos ar pan. Visi mes kuriame įvairovę savo populiacijoje ir tai yra labai gražu. Dauguma nori matyti savyje išskirtinumą.
Dažnai kuo atšiauresnės, sudėtingesnės išgyvenimo sąlygos, tuo žiauresni, egoistiškesni organizmai ir tuo daugiau altruizmo atvejų. Tokia mišrainė, matyt, yra būtina socialiniams gyvūnams. Tokiu būdų milijonus metu vyko natūrali atranka. Gamta rūpinasi ne atskirų individu, o populiacijomis ir jų įvairove.
Tikrai žmonių nepakeis nei religijos, nei demokratija ar gumanizmas. Neįmanoma pakeisti net savo artimųjų ir tikrai nereikia to daryti, nes bandymas keisti kitus yra agresijos forma. Jeigu žinios, prievarta ar meilė galėtų pakeisti žmogaus prigimtį, tai jau seniausiai tai įvyktų. Būtų nuostabu, jei bent save patį galėtų keisti žmogus. 🙂 O nuo to ir reikia pradėti, nes mes įstrigę savo įsitikinimų, nuomonių, idėjų ar įpročių rate…
Egoizmas nėra problema. Egoizmas yra kartais labai sveikas ir būtinas. Paradoksas yra kitur. Mūsų kapitalistinė visuomenė klesti ir didelė dalis žmonių gyvena pagrindinių, būtinų poreikių pertekliuje ir yra nepatenkinta, konkuruoja, pavydi, bando dominuoti įvairiausiose srityse, patiria skausmą ir dėl to rodo agresiją ir prievartą. Turime labai daug dominantinių individų žmonių populiacijoje. Lyg ir nieks neverčia su jais konkuruoti, bet konkuruoja net tie kurie to nenori. Kartu matome, kad paprastumas – labai reta savybė. Patenkintų žmonių ne tiek ir daug. Tam kad būti patenkintų, nesvajoti ir neieškoti laimės, reikia paprastumo. Patenkinti žmonės niekada nebus dabartinės besaikės visuomenės dalimi, jie atsisuks nuo tokios visuomenės su jos pertekliumi ir tarša, jie neskalpuos savo gamtos, kurioje gyvena, jie sąmoningai nepildys nepatenkintų armijos (o tokiam žingsniui egoizmas labai pravers :)). Visos valdžios struktūros, dabartinę ekonomiką palaiko būtent nepatenkinti žmonės… Mes savo vaikus ruošiame šiai visuomenei, nori jie to ar ne. Daug kalbama, daug sakoma, daug rodoma ir tai neveikia, nes realybė ir kultūra diktuoja – tapk, pasiek, gauk, turėk ir būsi laimingas. Bet deja net tapęs, pasiekęs laimingesniu netampi, o psichika jau sukasi savo rutinoje, negebėdama suprasti apgaulės… Viskas padėta prieš nosį, bet tą apgaulė atrodo skanesnė…
PatinkaPatinka
Sveiki, Miroslav!
Jūs turite labai tvirtus įsitikinimus, kuriuos plačiai išdėstėte, todėl aš neturiu ką pridurti, o diskutuoti kaip ir nėra apie ką, nes juk mes čia ne ginčytis susirenkame ar įrodinėti, kas teisus, o kas ne. Kiekvienas eina savo pažinimo keliu ir dalinasi savo atradimais. Kaip aš kažkada svarsčiau apie tai straipsnelyje – “Kas yra žmogus?“ – ieškodami atsakymo į šį klausimą, tapatinamės ir su beždžionėmis, ir su socialiniais gyvūnais, ir su minia, ir su biorobotais, priskirdami tuo pačiu sau įvairiausių savybių. Bet – bet kokiu atveju, jei žmogus ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus – jis būtinai juos atranda, ir tos paieškos visada vyksta atmetimo to, kas netikra, keliu – tarsi lukštentume kopūstą 🙂 .. O kai pasiekiame esmę, viskas pasidaro paprasta ir aišku, nes atsikratome iliuzijų, o tiesa visada yra paprasta.
Visiems mums tiesaus kelio į Tiesą ir pažinimo džiaugsmo 🙂 !
PatinkaPatinka
Bandžiau tesiog plačiau apibrėžti egoizmo sąvoka ir jo apraiškas. Egoizmo apraiškos yra visur. Pvz.: Kai esam alkani, mes valgom. Galbūt, jei esam jautresni, renkames daržoves o ne mėsą. Bet ir tas ir tas yra ar buvo “gyvi“. Mūsų biologija, hormonai verčia mus elgtis egoistiškai. Egoizmas saugo mus ir reikalingas savisaugos tikslais. Jei mus eksploatuoja, provokuoja, grąsina ar mumis manipuliuoja, egoizmas mus pažadina ir nuveda mažiausio konflikto keliu. Vaikai nuo mažens praktikuoja visokiausias manipuliacijas. 🙂 Net paprastas bendravimas dažnai yra manipuliacijos forma. Gal ne egoizmas, o asmenybės kultas yra tas nebrandaus individo požymis?
Nebandžiau nieko įrodyti, nes ir pats sau nesu nieko įrodęs. Ginčo kelias man irgi nėra priimtinas. Tesiog tokiu pavidalu liejosi mintis, kurios visada yra ribotos, kaip ir visi įsitikinimai ir visos mūsų tiesos. Dažnai pats sau užduodu klausimą, kokiu tikslu aš tai rašau, kokie motyvai? Gal esi priklausomas nuo nuomonės, gal nori įvertinimo? Ar nėra čia kokios priklausomybės ar naudos formos?
Mūsų mąstymas per siauras, per lėtas ir per stipriai apribotas, kad galėtų prisiliesti prie Tiesos. Ir labiausiai klysta tas, kuris sako, kad atrado Tiesą. Tiesa ne daiktas ir ne reiškinys, kuri galima suprasti, aprašyti, pasisavinti ir pardavinėti.
Ačiū Jums Ruvi už diskusiją ir Jūsų mintis. Kad mus visus niekada neapleistų saves pažinimo džiaugsmas 🙂 !
PatinkaPatinka
Sveiki, Miroslav 🙂 !
Gerai, kad dalinatės savo patirtimi – žinote, kartais tuomet, kai išdėstome savo mintis rašydami, daug kas išsigrynina ir paaiškėja pačiam rašančiam. Todėl žmonės dažnai veda dienoraščius su savo pamąstymais – tai ir savotiška psichologinė terapija, padedanti nuimti įtampą ir išsakyti savo išgyvenimus. O kai rašome komentarus – tai gali padėti ir kitiems žmonėms geriau suprasti save.
Todėl – dalinkimės, geranoriškai palaikykime vieni kitus – iš to atsiranda bendri vienijantys tikslai visų gerovei ir gimsta Vienybė 🙂 ..
PatinkaPatinka