Kategorija: Mintys

O, siaube! Mano mama išmoko naudotis Feisbuku! Na, žinoma, tai puiku. Aš pats jai kadaise patariau. Tačiau net neįsivaizdavau, į ką tai išsirutulios.

Dabar ji įdėmiai seka mano įrašus ir gyvai į juos reaguoja, nepraleisdama nei vieno. Būtų jos valia, ji visus priverstų paspausti ženklą “Patinka“. Pasijutau kažkokiu mamos sūneliu. Prisiminiau kadaise girdėtą frazę: “Tu šaunuolis, nes esi mano sūnelis!“ O juk man greitai sukaks keturiasdešimt…

Daug ką prisiminiau. Pamenu, kai pirmą kartą pasikviečiau merginą į namus ( buvau septyniolikos metų), mama tuoj puolė mus vaišinti ir mane girti:

– Mano Algelis – toks šaunuolis! Puikiai mokosi, tiek padeda man namuose…

Na, koks Algelis?! Norėjau skradžiai grindis prasmegti pas kaimynus. Mergina springo iš juoko, o mūsų bendravimas taip ir užsibaigė neprasidėjęs. Ir aš tuomet tvirtai nusprendžiau merginų į namus daugiau nekviesti.

Bet kai sulaukiau dvidešimties, viskas kažkaip užsimiršo, ir aš vėl pasikviečiau į namus merginą. Mes su ja aktoriniame mokėmės. Mama labai apsidžiaugė, nes aš į namus nieko nekviečiau, ir ji pagalvojo, kad aš neturiu merginos. Šį kartą mano mama pasinėrė į prisiminimus:

– Oi, pamenu, kai Algelis mokėsi septintoje klasėje, būdavo, maudau jį, o jis prašo į vonią jo mylimą meškiuką atnešti. Aš aiškinu jam, kad negalima meškiuko šlapinti, o jis į ašaras…

Mergina pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba, o aš pasijutau kažkokiu apsiseilėjusiu berniuku-kvaileliu… Septintoje klasėje mane mama maudė! Žaisliuko prašiau! Pasirodo, iš to džiaugsmo mano mama supainiojo septintą klasę su mano septyniais metais.

Ir štai dabar mano mama Feisbuke! Kiekvieną kartą su nerimu atveriu savo puslapį, bijodamas pamatyti mamos komentarą:

– Kas mano Algelį skriaus, turės reikalą su manimi! Ir nepamirškite spausti žvaigždutę “Patinka“. Ką, jis veltui čia rašo, stengiasi? Žiūrėkite man!

Padėka autorei! Pagal N. Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių akimirkų mums visiems 🙂 !

Ir – pasisaugokime, kad neperkaistume: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/!

Aš verdu uogienę dideliame puode, maišau ją mediniu šaukštu, nugrėbiu putas. Tame yra kažkas magiško, kažkas iš vaikystės, kažkas iš senų laikų.

Mano močiutė mėgo vyšnias, tas sultingas saldžiarūgštes uogas. Mūsų sode augo trys vyšnių medžiai. Vienas iš jų buvo milžiniškas. Senelis statydavo prie jo dideles kopėčias, man duodavo bidoną ant virvutės (jis buvo kabinamas ant kaklo), ir aš lipdavau į pačią viršūnę, kur vyšnios buvo ypač prisirpusios ir stambios. Dvi uogos į bidoną, viena į burną… Ir būtinai auskarai iš porinių uogų. Jos buvo kabinamos šakelėmis už ausų, bet paskui vis vien suvalgomos…

Aš verdu uogienę ir prisimenu, kaip močiutė valydavosi šlapias rankas į prijuostę, barstydavo virtinukus su vyšniomis cukrumi ir išnešdavo didelį dubenį į kiemą, kur būrelis vaikų statėsi palapinę už senelio daržinės. Mes plovėmės rankas čia pat kieme, vandeniu iš laistytuvo. Dūkome, taškėmės, juokėmės.

Virtinukai su vyšniomis! Tuomet atrodė, kad nieko skanesnio pasaulyje nėra! Saldžios sultys tekėjo per rankas iki pat alkūnių, lipnūs pirštai, grietinė ant smakro. Čiupome po du, po tris, visi bijojo, kad neužteks.

– Neskubėkite, išsitepsite, – ramino močiutė. – Aš namuose jų dar daug turiu!

O mes skubėjome, tepliojome rankas, apsidegindavome lūpas. Apie ką mes tuomet kalbėjome, ką aptarinėjome?

Atrodo, kad tai buvo ne su manimi, ne su mumis, o kažkokiame praeities-amžinybės gyvenime…

…Aš verdu uogienę ir galvoju apie tai, koks nuostabus gyvenimas, koks jis permainingas. Kaip nepakankamai mes mylime vienas kitą. Kaip būname neatidūs, kaip sureikšminame bereikšmius dalykus…

Ir šioje vietoje turėtų būti kažkokia išvada, kažkokia moralė.

Tačiau aš neturiu ką pasakyti.

Bet aš turiu pilną puodą uogienės, šiltą liepos vakarą ir širdį, kupiną švelnumo ir dėkingumo…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ji matė juos nuo pat vaikystės. Žodžius, kurie sklandė ore, sukosi, tarsi snaigės ar nuplėšti vėjo lapai, skrido laiškais pas savo paslaptingus adresatus, ir sugrįždavo aštriomis nuodingomis strėlėmis arba mielomis širdutėmis.

Vieni žodžiai buvo tušti ir pritraukdavo beviltiškumą, atimdavo laiką ir jėgas. Be tokių žodžių galima buvo gyventi, be jų lengvai galima apsieiti, nes po jų belieka kažko negrįžtamai prarasto pojūtis.

Buvo žodžių šeimynoje ir purvini giminaičiai, ištepti grubumu, apkalbomis ir smerkimo suodžiais. Jie tepė ne tik patį kalbantįjį, bet ir tuos, kurie jo klausėsi. Todėl pašnekovai išsiskirdavo su dideliu noru kuo greičiau nusiprausti nuo galvos iki kojų.

Neretai pasitaikydavo ir žodžiai-dygliai, kurie skaudžiai žeidė žmones tiesiai į širdį, žemindavo, išduodavo, nuvildavo…

Jų artimi giminaičiai buvo apgailestavimo žodžiai. Jie tarsi širšės sukosi apie žmogų, atimdami jėgas, viltį, tikėjimą.

Ji matė žodžius, kurie įgaudavo elektros srovės formą ir laikė žmones įtampoje, vertė juos kažką daryti, kažkuo sekti, keistis per prievartą.

Buvo ir keisti žodžiai: lyg ir linkėjo “gero“, bet netrukus virsdavo meškos paslauga arba atpirkimo ožiu. Norėjo kaip geriau, o gaudavosi…

Mergina verkė kartu su liūdnais žodžiais, kurie paliesdavo jos širdį, atrasdavo atgarsį sieloje, sukeldavo nostalgiją ar rudenišką nuotaiką…

Ji blaškėsi kartu su plepumu, kai žodžiai labai greitai susimaišydavo ir virsdavo palaida bala ir neaišku buvo, apie ką buvo kalbama ir kam visa tai buvo pasakyta.

Merginai nepatiko žodžiai-peštukai, kurie surengdavo mūšius be taisyklių ginčo metu, arba šeimose tapdavo barnių, nesutarimo, susvetimėjimo priežastimi.

“Peštukai“ kartais kviesdavosi savo draugužius – žodžius, ištartus įkarščio metu. Jie smilko, kaip iškepta ant anglių bulvė, ir sukeldavo pavojingus jausmų nudegimus.

Buvo tarp Merginos pažįstamų ir veidmainiškos frazės, kurios keitė savo pavidalą, priklausomai nuo motyvų ir aplinkybių, ir nebuvo lengva pastebėti minčių ir žodžių neatitikimą tiems, kas neturėjo tokio gebėjimo – matyti žodžius.

Kartą Mergina Kreipėsi į Kūrėją su prašymu parodyti jai pačius stipriausius, pačius galingiausius žodžius. Ir ji pajuto visą magiją frazių, kurios laužo likimus, žudo, naikina, žemina, slopina. Mergina vos išgyveno, vos išsigelbėjo. Gerosios Fėjos dėka ji akimirksniu atsigavo… žodžių pagalba – tų, kurie padeda pakilti, sugrąžina į gyvenimą, dovanoja viltį, apkabina ir sušildo.

Ir tuomet Mergina pajuto, kad tai ir yra jos misija – atgaivinti ir gydyti žodžius. Ir pradėti būtinai reikia nuo savęs: tuščias frazes – užpildyti žiniomis ir išmintimi; purvinus žodžius – nuplauti dėkingumu, šviesa ir gerumu; žaizdas nuo dygių žodžių gydyti švelnumu, širdies šiluma ir gebėjimu išklausyti; apgailestavimo adatas paversti stebuklingu įkvėpimu; žeminančius žodžius pakeisti supratingumu; liūdnus – nuraminti; “peštukus“ išmokyti kantriai klausyti ir girdėti; žodžius, ištartus įkarštyje – atvėsinti; nuimti veidmainiškų frazių kaukes ir paversti jas nuoširdumu.

Taip Mergina, kuri matė žodžius, tapo ta, kuri įvaldė meną juos gaivinti ir gydyti. Tai nėra taip jau sunku. Tereikia vienintelio stebuklingo ketinimo.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Žmogus, kuris jums meluoja, atsitiktinai ar sąmoningai, visada pirmiausiai meluoja sau. Todėl kad neįmanoma sąmoningai pasiryžti tai vegetatyvinei griūčiai, kuri įvyksta kūne, kai meluoji. Ir pasiryžti disonansui žmogaus esybėje, kai žodžiai nesutampa su mintimis, o mintys su pojūčiais.

Kai žmonės konflikto metu su giliu įsitikinimu tvirtina tai, su kuo jūs nesutinkate. Arba sako tai, kas prieštarauja sveikai nuovokai, susitarimams arba akivaizdiems faktams, su jais galima ginčytis ilgai ir aršiai. Įrodinėti, kad jie neteisūs. Ginti tai, kas savaime suprantama. Bet galima liautis tuščiai eikvoti jėgas, suvokus, kad jie apgaudinėja ne jus, o save.

Apgaudinėja galvodami, kad tiesa nematoma. Arba manydami, kad realybės iškraipymas neatskries pas juos atgal antruoju botago galu.

Gyvenimas pats pasirūpins, kad kiekvienas praeitų savo pamokas ir pats atsakytų už tai, ką pats ir sutvėrė. Todėl galima ramiai atsikvėpti ir eikvoti savo jėgas kažkam kitam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Vieną dieną tai įvyks. Beveik kaip Bredberio apsakymuose. Mums pasakys: viskas baigėsi, eikite, skubėkite – į gaivinantį lietų, saulėtą vėją, skaisčią saulę. Juk jūs dar nepamiršote, kaip tai būna? Kai plačiai atveria ne tik langus, bet ir duris.

Atidaryti, atsidurti žalsvoje laiptinės prietemoje, stumtelėti dar vienas duris, o už jų – pasaulis. Būtinai užsimerkti ir sulaikyti kvėpavimą – antraip jis subyrės. Automobilių signalais ir paukščių čiulbėjimu, skaisčia šviesa ir vaikų klegėjimu, liepžiedžių aromatu ir lauko kavinių kvapais. Viskas atsivers taip ryškiai ir skambiai.

Tai kaip po ilgos ligos išeiti į saulę –  tave apgaubia gaivumo ir gyvenimo energijos pojūtis. Ir būtent tokią akimirką visada atrodo, kad pagavai pačią gyvenimo esmę. Ji užliejo tave, tapo tavimi. Stovi kunkuliuojančio gyvenimo viduje, žiūri į dangų ir esi be galo laimingas. O gyvenimas pulsuoja tavo krūtinėje.

Ir dar tai bus panašu į filmą apie pergalę. Kai visi apsikabina ir verkia iš džiaugsmo. Ir visi vienas kitam broliai, tėvai ir vaikai. Tegul nors šią trumpą, bet labai nuoširdžią akimirką.

Tai bus istorija apie laimę. Ne utopinę, o tikrą – “čia ir dabar. visada“. Kai suvoki staiga, kad tai viskas, ko tau taip trūko, kad tai ir yra svarbiausia. Ir tai, kas nebuvo pastebėta – išėjo į dienos šviesą, kad parodytų, kiek džiaugsmo tu praleidai.

Ir aš dabar stoviu kieme, ir jau žinau, ko labiausiai noriu. Paimti dukrą už rankos ir bėgti, šokinėti drauge ant vienos kojos užlietais saule bulvarais, šalia šventiškai papuoštų lauko kavinių stalų: “Nori sulčių? Arba ledų? Ar visko iš karto?“

Eiti į vaikų aikšteles – žaismingas ir spalvotas, kur daug laimingų, niekur neskubančių žmonių. Mes nupinsime vainikus iš pienių ir įlipsime į tramvajų. Išskleisime miesto žemėlapį – truputį stebuklingą, to miesto, kuris seniai viliojo, bet kažkodėl atrodė nepasiekiamas.

Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Ir norisi gyventi, kaip niekada anksčiau. Ir nėra nieko neįmanomo – nori, pabandysime? Arba tiesiog patikėsime ir gyvensime toliau. Taip, kaip jau seniai norėjome. Įkvėpimo ir džiaugsmo pakaks visiems.

Ir tu vėl pasirodei teisus, pasauli. Mes vėl nuklydome ne ten, o tu mus sugrąžinai. Aš žiūriu į tave, pasauli, tarsi matyčiau pirmą kartą. Ir myliu tave, turbūt, taip pat pirmą kartą. Ir mes dabar visi drauge – tai tikrai istorija apie laimę. Mano. Tavo. Mūsų.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viena moteris savo draugei gimtadienio proga padovanojo auksinę grandinėlę. Išleido tam beveik visą savo algą, nors ne taip jau daug ji uždirbdavo. Bet štai ėmė ir nupirko draugei dailią plonytę grandinėlę.

Apie tai greitai pasklido kalbos moterų kolektyve; jos su drauge vienoje įmonėje dirbo. Ir visi ėmė kritikuoti tą moterį, kuri tokią brangią dovaną padovanojo. Viena kolegė net prie visų paklausė: tu manai, kad verta auksą draugei dovanoti? O ką ji tau davė, ką padovanojo?

Į tai net žiūrėti nemalonu – taip neapgalvotai švaistomi pinigai!.. Įmonė ūžte ūžė nuo kalbų ir nelabai diplomatiškų komentarų.

O ta moteris atsakė: draugė man virtinukų davė. Kokių tokių “virtinukų“? Ir ar reikia už virtinukus iš miltų ir uogienės ar varškės dovanoti juvelyrinius dirbinius, mokėti pinigus, kurie taip sunkiai uždirbami?

Moteris paaiškino: kuomet, – sako, – aš gulėjau ligoninėje, kai labai sunkiai susirgau, aš valgyti nieko negalėjau, o draugė man vis skambino ir klausė: ką tu norėtum pavalgyti? O aš tiesiog šiaip sau leptelėjau, kad norėčiau virtinukų su bulvėmis. Kažkodėl juos prisiminiau, nors apie maistą tada net pagalvoti nenorėjau.

Ir mano draugė atvažiavo į ligoninę per didžiausius šalčius, nors kelias buvo gana tolimas, ir atvežė man puodynę su virtinukais. Pagamino pati ir atvežė. Ji dažnai atvažiuodavo pas mane, slaugė mane, sėdėjo šalia ir kalbėjosi su manimi.

Todėl gal jums sunku suprasti, bet jei turėčiau visą karalystę ir didžiausius turtus – to tikrai būtų per maža mano draugei už tuos virtinukus… O ir uždirbu aš pakankamai. Draugės dėka. Nes jei ne tie virtinukai, nebūtų nei manęs, nei atlyginimo. Ar suprantate?

Ir visos moterys susimąstė… Bandė prisiminti: o ar jos turi tokią draugę su virtinukais?

Bet juk ne virtinukuose esmė. Ir ne auksinėje grandinėlėje. O dviejų širdžių sąjungoje, kurioms pavyko patirti tikros draugystės laimę. O jei pasakytume dar paprasčiau: kaip svarbu, kad tu būtum kažkam reikalingas! Ir už tai nieko negaila. Už tuos virtinukus.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dauguma galvoja, kad nesėkmė – tai dirbti kiemsargiu arba sulaukus keturiasdešimties gyventi su mama. Arba 45-ių būti viena be vyro ir vaikų, kačių apsuptyje.

O juk iš tiesų nesėkmė taip neatrodo. Norite, aš jums papasakosiu, kas iš tiesų yra nesėkmė?

Tai – nei dienos nepragyventi taip, kaip jūs norite.

Tai dirbti labai prestižiniame darbe, bet jo nekęsti.

Tai ištekėti už pačio protingiausio, perspektyviausio ir gražiausio, bet visiškai jo nemylėti.

Tai kiekvieną dieną skaičiuoti kalorijas, kad “nešiotum“ svetimą kūną.

Tai visą gyvenimą svajoti parašyti romaną, bet labai bijoti tęsti pradėtą darbą, vos parašius pirmą dalį.

Tai gyventi drauge ne iš meilės, o iš pareigos jausmo.

Tai gyventi su pačiu supratingiausiu, geriausiu ir rūpestingiausiu, bet svajoti apie kaimyną.

Tai kuomet vaikas nuolat nori žaisti, o jūs – kad jūsų tiesiog niekas neliestų.

Tai svajoti suvalgyti pusryčiams kruasaną, vartant žurnalą, bet vietoje to paskubomis kimšti cheminę greito paruošimo košę ir sėstis už vairo.

Tai kiekvieną dieną svajoti, kad viskas pasikeistų, bet nieko dėl to nedaryti.

Štai ką aš vadinu nesėkme.

Padėka autoriui! Pagal M. Labkovskio tekstą, vertė ruvi.lt

Žemėje  vyksta didžiulės permainos, ir vienaip ar kitaip tai jaučia visi žmonės. Bet kiekvienas žmogus tai patiria savitai.

Kažkas pastebi, kad ankstesni pomėgiai išblėso, ir tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, dabar visai nedžiugina.

Kažkas, atvirkščiai, aptinka laimės šaltinį pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių anksčiau nepastebėdavo.

Kažkas atvėrė savyje talentus ir gebėjimus, kurių net neįtarė turintis.

Kažkas pajuto, kad jį supantys žmonės pasikeitė – jie, pasirodo, visai ne tokie, kokie anksčiau atrodė…

Kažkam atrodo, kad tai, kas vyksta, yra nerealu, kad tai kažkoks baisus sapnas arba fantastika, kad to tiesiog negali būti!

Kažkieno gyvenime staiga prasidėjo pozityvūs pokyčiai, kurie dar visai neseniai atrodė neįmanomi.

O kažkas su nuostaba vėl atveria sau – save patį, atrasdamas savyje bruožus, kurių anksčiau nematė – tarsi tapo visai kitu žmogumi…

Viskas keičiasi – keičiasi gamta, keičiasi klimatas, keičiasi pasaulis, keičiasi žmonės…

Ir daugumai tai atrodo nesuprantama ir keista, kartais net baugu. Kas vyksta? Anksčiau viskas buvo kitaip. Nejaugi iš tiesų – pasaulio pabaiga?

Ir tik pabudę, skleidžiantys Šviesą žmonės žino atsakymą į šį klausimą. Taip, tai senojo pasaulio pabaiga, bet ne Žemės ar žmonijos pabaiga. Atvirkščiai – tai Nauja Pradžia.

Šviesa užlieja Žemę. Meilės ir Tiesos Šviesa, sklindanti pas mus tiesiai iš Kūrėjo. Ji apšviečia viską, kas atgyveno ir išsigimė, štai kodėl mes vis dažniau pamatome tai, kas buvo slepiama tamsoje.

Šviesa nuplauna tamsą ir purvą, ji atneša mums naujas galimybes evoliucijai, žmonijos ir visos gyvybės gerovei, kūrybai, laimei, klestėjimui. Šios permainos pozityvios, tačiau tam, kad jos taptų mūsų visų realybe, turi sugriūti tai, kas atgyveno.

Skleidžiantys Šviesą žmonės tai žino ir jaučia atsakomybę, todėl saugo vidinę ramybę širdyje, nežiūrint į nieką. Nes jie pirmieji pabudo ir atsiliepė į Visatos virsmo virpesius, pirmieji įsileido Kūrėjo Šviesą ir Meilę į savo širdį.

Jie tapo Šviesos nešėjais. Kelrodžiais kitiems žmonėms į Naują Pradžią.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Dievas – tai apie meilę. Ir tik apie meilę.

Galima daug ginčytis, diskutuoti, įrodinėti, aiškinti. Galima daug žinoti ir būti įsitikinus savo žinių teisumu. Galima vykdyti visus rašytinius įstatymus ir didžiuotis savo pareigingumu. Bet jei tu niekada nemylėjai, visa tai neturi reikšmės.

Pasaulyje taip įprasta daryti sudėtingais paprastus dalykus, kad žmonės pasimetė tarp daugybės terminų ir sąvokų. Dieviškumo ieškoma kažkur aukštai, danguje, visatoje… bet tik ne ten, kur jis yra: savo paties sieloje. O juk Dievą kiekvienas nešiojasi savyje. Visur ir visada. Ir kiekvieną kartą jis pasireiškia mumyse, kuomet…

…mes bučiuojame savo vaikus, širdyje melsdami jiems sveikatos ir laimės…
…pajuntame mylimo žmogaus rankų prisilietimą ir galvojame apie tai, kad jis būtų toks pat laimingas, kaip ir tu dabar…
…apkabiname tuos, kas tapo mūsų sielos dalimi ir su kuo širdys plaka vienu ritmu, o viduje girdime tylų savo sielos šnabždesį: “aš myliu jį, saugok jį, Dieve, prašau“…
…atsiranda noras dalintis viskuo ir besąlygiškai. Su artimaisiais, brangiais ir mylimais žmonėmis, ir tais, kam reikia labiau, nei tau…
…tau jauku ir šilta dėl to, kad kažkas šalia, ir tau atrodo, kad tavęs taip daug, jog galėtum visą pasaulį apglėbti savo sparnais…
…tave perpildo švelnumas tyloje. Kai nėra žodžių, bet yra toks beribis jausmų bendrumas, kad suvoki bet kokio ištarto žodžio menkumą, net jei jis pats gražiausias…
…liejasi dėkingumo ir laimės ašaros, kad gali patirti, pajusti ir išgyventi tai, kas nepaaiškinama, neapsakoma ir nežemiška…
…norisi saugoti tą, kieno sielą tau patikėjo gyvenimas…
…ir tiesiog kvėpuoti… Vienu ritmu su gyvenimu…

Atrodytų, tai tokios smulkmenos, visai nežymios, ir akimirkos, kurių mes nematome ar nepastebime kasdienybės šurmulyje ir triukšme, tačiau būtent juose slypi tai, ko mes taip įnirtingai ieškome kažkur toli.

Ne veltui sakoma: “Nori kažką paslėpti – padėk matomoje vietoje…“ Gyvenime lygiai taip pat. Viskas, ko žmonės įprato ieškoti tarp protingų knygų eilučių, kitų žmonių žodžiuose, gyvenimo aplinkybėse, praeityje, sapnuose ir dar nežinia kur, iš tikrųjų yra jų pačių viduje. Jų širdyse ir sielose. Būtent ten veda visi tiesos paieškų keliai.

Galiausiai ten atrandamas atsakymas į bet kokį klausimą. Ir ten kiekvienas gali susitikti su Dievu… jei išmoks gyventi meilėje. Kiekvieną dieną ir kiekviename savo poelgyje. Kiekvienoje mintyje… Ir su dėkingumu žvelgs į tai, ką atnešė kiekviena pragyventa diena…

Padėka autorei! Pagal Duša Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Norėdami pažinti save, mes daugybę kartų užduodame sau klausimą: “Kas aš esu?“ Tačiau ieškodami atsakymo į šį klausimą, galime pakliūti į spąstus ir klystkelius, kurie neišvengiamai stabdo mus savęs pažinimo kelyje.

Mes tampame priklausomi nuo tų, kas, mūsų manymu, duoda atsakymą į šį klausimą. Ir visai nesusimąstome apie tai, kad toks žmogus gali turėti savanaudiškų interesų ir sėkmingai mumis manipuliuoti.  

Bet ir mes patys kuriame įvairiausius įvaizdžius, kurie vis tvirčiau pririša mus prie išorinės formos. Mes tampame pažeidžiami, kai paleidžiame “didybės manijos“ arba “mažo žmogaus komplekso“ programas. Iš esmės, mes patys aktyvuojame programas, kurios maitina tuštybės arba menkumo pojūčius.

Ir jei mes būsime sąžiningi su savimi, tuomet pamatysime, kad visa tai neišvengiamai ne tik sukelia gilų nusivylimą, bet ir atima daugybę energijos, kad atkurtume jėgas, kurias išeikvojame dirbtinai palaikomai saviidentifikacijai.

Todėl, galbūt, mes vis tik ne visai teisingai keliame klausimą savęs pažinimo kelyje? Galbūt, teisingiau būtų paklausti: “O kas per mane ateina į šį pasaulį?“

Nors, žinoma, kiekvienas gali užduoti šį klausimą savaip: “Ką aš nešu žmonėms?“, “Kuo pripildyta mano erdvė?“, “Kokias energijas aš skleidžiu?“

Štai tokie klausimai ir maksimaliai nuoširdūs atsakymai į juos gali mus atvesti į tai, ko mes iš tikrųjų ieškome.

Į savo Aukščiausios Esybės atvėrimą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pavasarinės šilumos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !