Žmogus, kuris jums meluoja, atsitiktinai ar sąmoningai, visada pirmiausiai meluoja sau. Todėl kad neįmanoma sąmoningai pasiryžti tai vegetatyvinei griūčiai, kuri įvyksta kūne, kai meluoji. Ir pasiryžti disonansui žmogaus esybėje, kai žodžiai nesutampa su mintimis, o mintys su pojūčiais.
Kai žmonės konflikto metu su giliu įsitikinimu tvirtina tai, su kuo jūs nesutinkate. Arba sako tai, kas prieštarauja sveikai nuovokai, susitarimams arba akivaizdiems faktams, su jais galima ginčytis ilgai ir aršiai. Įrodinėti, kad jie neteisūs. Ginti tai, kas savaime suprantama. Bet galima liautis tuščiai eikvoti jėgas, suvokus, kad jie apgaudinėja ne jus, o save.
Apgaudinėja galvodami, kad tiesa nematoma. Arba manydami, kad realybės iškraipymas neatskries pas juos atgal antruoju botago galu.
Gyvenimas pats pasirūpins, kad kiekvienas praeitų savo pamokas ir pats atsakytų už tai, ką pats ir sutvėrė. Todėl galima ramiai atsikvėpti ir eikvoti savo jėgas kažkam kitam 🙂 .
Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Kai manęs klausia,- nuo ko prasideda žmogaus augimas ir nuo ko reikėtų pradėti, atsakau,- nustoti meluoti sau ir kitiems.
Tai visada buvo pirminė sąlyga visose žmogaus augimo mokyklose.
Bet tai nėra taip paprasta kaip daug kam atrodo.
Meluoja mūsų asmenybė, mūsų ego, kurią mes užsiauginome, puoselėjame, saugome ir toliau stiprinam ir kuri deja, yra netikra – JI FALŠYVA.
Būtent ši, falšyva mūsų asmenybė, ir yra visų mūsų bėdų, vidinių prieštaravimų, vargų, baimių ir fobijų priežastis.
Bet žmogus to nesuvokia, jis yra susitapatinęs su ja ir galvoja, kas JIS IR YRA ŠI FALŠYVA ASMENYBĖ.
Bando ją analizuot, tobulint, keisti, nesuvokdamas, kad netobulinti ar gerinti ją reikia, bet sudaužyti į šipulius, nes būtent ji ir neleidžia jam augti, neleidžia pabusti jo sielai – TIKRAJAM JO AŠ. Žmogus miega ir to net nesuvokia… 🙂
Todėl, norint augti, norint pabusti, būtinas žmogus, kuris tau pačiam parodys tavo netikrumą, tavo falšyvą asmenybę, nes kitaip tu nesuvoksi, kad ją turi ir nežinosi kas tavo pagrindinis priešas gyvenime.
Būtent dėl šios priežasties, mokiniui pasiryžusiam pradėti savęs įveikimo kelionę, visada būtinas mokytojas, kuris tai jau praėjo ir pabudo.
Jokio savaiminio žmogaus augimo, sąmoningėjimo, jokio augimo skaitant knygas, gražius tekstus, žiūrint video ar palaimingu veidu pliauškiant apie dvasingumą ar sąmoningumą – NIEKADA NEBUVO IR NĖRA.
Norint pabusti, pirmiausia tu turi suprasti ką tai reiškia, turi suvokti ir pajausti, kad tu miegi.
O pačiam to padaryti neįmanoma, nes savo falšyvą asmenybę, savo protą tu ir laikai savimi… 🙂
Vienas pažįstamas man parašė.
Vytautai, aš žinau kodėl meluoju. Meluoju todėl, kad bijau…
Ne,- atrašiau.
Tu todėl ir bijai, kad meluoji.
Nemeluok ir tau nebus ko bijoti. 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂 !
Iš tiesų – kai gyvename melo terpėje, tuomet mūsų mintys, mąstymo šablonai, pasaulėžiūra ir elgesys yra įtakojami to melo, nes žmogus tiesiog nežino, kad galima gyventi kitaip.. Kad atskirtume melą nuo tiesos, reikalingas sąmoningumas, dvasingumas: gebėjimas išgirsti savo širdies ir sąžinės balsą, gebėjimas kritiškai mąstyti.. Melas visa tai užgožia, nes išmoko žmogų tiesiog kartoti tai, ką daro visi, nes tai suteikia jam iliuzinį saugumo pojūtį.
Dėl mokytojų būčiau atsargi: melo visuomenėje dauguma “guru“ taip pat, deja, apgaudinėja save ir kitus, nes labai dažnai tikrieji jų mokytojavimo motyvai – savanaudiškumas ir tuščiagarbiškumas, ir jie patys dažnai to nesuvokia… Pabudimas iš melo ir iliuzijų – labai subtilus dvasinis procesas, ir mūsų “žadintuvais“ gali tapti bet kas: išgirsta frazė, vaiko klausimas, įvairios situacijos gyvenime, kurios paliečia giliai asmeniškai. Na, o pabudus jau vyksta žmogaus savarankiškas dvasinių savybių išskleidimo palaipsninis procesas, kuris vyksta visą gyvenimą, kai mes tarsi “išsilukštename“ po truputį iš melo ir iliuzijų, ir, žinoma, čia vėl labai padeda ir aplinka, ir įvairios situacijos, ir patirties suvokimas, ir sutikti žmonės.
Ačiū, Vytautai, kad dalinatės savo žiniomis, manau, daug kam tai įdomu ir naudinga. Gražios dienos, jaukios saulės šilumos 🙂 !
PatinkaPatinka
Miela, Rūta, dėl guru pritariu kiekvienam Jūsų žodžiui.
Bet melo visuomenėje kitaip ir būti negali.
Dauguma jų dirba sistemai, didžioji dauguma iš jų – nesąmoningai, kvaili, be jokio kritinio mąstymo, įsikibę į bet kokią nauja teoriją ar eilinę dogmą kaip į galimybę, todėl kala pinigėlį ir kvailina žmones.
Maža dalis, iš taip vadinamų guru, kalbančių galvų – supranta ką jie daro. Tai sąmoningi melo matricos kariai, surenkantys ir nuvedantys ieškančius žmones į niekur – kanalizuojantys jų energiją.
Tokių deja, yra. Jie gerai finansuojami, reklamuojami, propoguojami, jiems atidaroma spauda, televizija, soc tinklai, jų vardu rašomi straipsniai, teorijos, bei knygos…
Bet net ir tai nekeičia reikalo esmės. 🙂
Bet koks žmogaus augimas galimas ir prasideda tik tada, kai jis fiziškai – betarpiškai gauna žinias iš mokytojo arba mokykloje, kas yra vienas ir tas pats. 🙂
Todėl augimo pražia visada prasideda nuo pačio svarbiausio dalyko – atrasti mokyklą arba mokytoją, o tai nelengvas, daug kritinio mąstymo ir pastangų reikalaujantis darbas. Ir nevisada sėkmingas, bet tai jau kita tema. 🙂
Taip, augimas tai “labai subtilus dvasinis procesas, ir mūsų “žadintuvais“ gali tapti bet kas: išgirsta frazė, vaiko klausimas, įvairios situacijos gyvenime, kurios paliečia giliai asmeniškai.“
Bet žadintuvas gali pažadinti tik ieškoti, bet nepabusti, nes pabudimas – tai, visų pirma, tikslios žinios kaip matematika ir suvokimas, kad tu miegi. O tai parodyti tau gali tik pabudęs žmogus ir niekas kitas. 🙂
Todėl dvasiniame augime MOKYTOJU vadinamas tik pabudęs žmogus.
Jis ne guru. Jis mokytojas, jam nereikalingos masės, minios jį garbinančių pasekėjų, jam nereikalinga jų liaupsės ir pagyros.
Jam nesvarbios tokios kategorijos kaip autoritetas ar vertinimas. Jis tyliai dirba su nedidele grupe žmonių, kurie jau pasiruošę žengti sunkiu ir nelengvu savęs įveikimo keliu.
Todėl, kad dvasinis žmogaus augimas, nuėmus visus gražius, dažniausiai nieko nereiškiančius ir tik reikalo esmę paslepiančius žodžius, yra ne kas kita kaip – ĮVEIKIMAS SAVĘS. Įveikimas savo ego, savo falšyvos asmenybės.
Įveik save ir tau daugiau nereikės nieko įveikinėti.:) Tai ir reiškia šie žodžiai.
“Na, o pabudus jau vyksta žmogaus savarankiškas dvasinių savybių išskleidimo palaipsninis procesas, kuris vyksta visą gyvenimą, kai mes tarsi “išsilukštename“ po truputį iš melo ir iliuzijų, ir, žinoma, čia vėl labai padeda ir aplinka, ir įvairios situacijos, ir patirties suvokimas, ir sutikti žmonės.“
Nevisai taip, miela Rūta, dalinai, žinoma, galima sutikti su šia jūsų mintimi.
Net ir pabudus, kam reikalingas minimum metų darbas su pabudusiu mokytoju, užmigti galima ir vėl ir labai greitai.
Nes mieganti visuomenė, mieganti aplinka labai greitai užmigdo, dar mažai valios turintį bundantį žmogų.
Jokio nesąmoningo savarankiško vystymosi niekada nebuvo ir nebus. Nesąmoningai, mechaniškai savarankiškai vyksta tik degradacija.
Norint augti reikia įdėti į save daug ir sunkaus darbo, tam reikalingos žinios. Pabudusiam žmogui budrumas, sąmoiningumas tampa gyvenimo būdu. 🙂
Žmogaus dvasinis augimas, savęs įveikimas, jo sąmoningumo augimas, kas yra vienas ir tas pats, gali vykti tik iš sąmoningumo substancijos.
Kaip gali didėti savarankiškas žmogaus atsiskleidimas, kaip gali plėstis jo sąmonė, jeigu jis visada miegantis – VISADA NESĄMONINGAS.
Sąmonė gali plėstis, augti – tik iš sąmoningumo, o kol tu neradai mokyklos, ar pabudusio, tai yra visada sąmoningo mokytojo, tu net nesuprasi, kad gyveni miegodamas, kad viso labo esi nesąmoningas zombis – apžlibęs, mechaniškas sau nepriklausantis biorobotas… 🙂
Kas nori gali įsitikinti pats. Labai paprastai galit pasimatuoti savo dvasingumą. 🙂
Kiek dienos eigoje jūs sąmoningi, tiek augate. Kiek gyvenate, dirbate nesąmoningai, mechaniškai – degraduojate.
Pasimatuokit, ir pamatysit, kad jūs neišbūnate nenuplaukę mintyse ir emocijose…, net vienos minutės.
Va ir visas žmogaus augimas, va ir visas jo savarankiškas tobulėjimas… 🙂
Deja, bet realybė tokia. Su tai supratusiu žmogumi jau galima pradėti kalbėtis….
Reiškia jam jau atėjo laikas. 🙂
PatinkaPatinka
Ačiū, Vytautai, kaip minėjau – žmonės noriai skaito komentarus, nes čia jau vyksta laisva diskusija, todėl tikrai daug kam tai įdomu ir naudinga. Dėl mokytojų – jau viską parašėte, kaip ir neturiu ką pridurti. Kiekvienas turi savo patirtį su mokytojais, ir visų ji skirtinga, ir ne taip jau retai žmonės užkimba ant tokių pseudo “mokytojų“, kuriuos jus aprašėte, va jie ir “dirba“ su miegančiais, migdo juos toliau, nes nesuvokia, kad ir patys giliai sapnuoja savo šlovę ir didybę… Tokia šio pasaulio realybė.
Bet viena yra tikra: kai žmogus pasiruošęs pabudimui, mokytojas, pamokos, atsakymai į iškilusius klausimus visada stebuklingai “ateina“. Ir, pritariu jums – tikras dvasinis mokytojas kuklus, kantrus, supratingas ir atsakingas, jis niekada nelaužo trapios bundančio psichikos ir moko kiekvieną pagal jo atsiveriančio suvokimo galimybes. Aš su meile prisimenu savo mokytojus ir mūsų pokalbius, ir stebiuosi: kaip jiems užteko kantrybės išklausyti mūsų naivias realybės interpretacijas ir klausimus, kantriai aiškinti, pasakoti, alegorijomis ir pavyzdžiais žadinti sveiką nuovoką ir gebėjimą savarankiškai mąstyti. Ir taip gaila buvo skirtis su jais… bet – juk tikras mokytojas padeda žmogui įžiebti savo vidinę šviesą ir “paleidžia“ į savarankišką gyvenimą, jis nereikalauja eiti amžinai su juo ar paskui jį 🙂 ..
Jaukaus vakaro mums visiems 🙂 !
PatinkaPatinka
… “kai žmogus pasiruošęs pabudimui, mokytojas, pamokos, atsakymai į iškilusius klausimus visada stebuklingai “ateina“.“
Taip – tai tiesa.
Bet tikru dvasiniu mokytoju, pasikartosiu, gali būti tik pabudęs žmogus, nes tik pabudęs, gali padėti pabusti kitam.
Miegančių žmonių pasaulyje pabusti savarankiškai neįmanoma, dėl paprastos priežasties – tu net nežinai, kad miegi ir nesuvoki ką tai reiškia. 🙂
Tai suprasti ir priimti žmogui labai sunku.
Pasakymą, kad tu, brolyti mano, miegi kaip šernas, vaikštai apžlibęs – jis priima kaip didžiausią įžeidimą, nes šventai tiki, kad galima dvasiškai augti, būnant nesąmoningu biorobotu dvidešimt keturias valandas per parą. 🙂
Absurdas, bet jis giliai tuo įsitikinęs, nes taip rašo knygos, moko autoritetai bei gražios pozityvinės teorijos.
Ir nors viduje jaučia, kad kažkas negerai, kad elinė teorija nepadeda jam jaustis geriau, realiau suvokti save ir pasaulį, spręsti kasdieninius gyvenimo klausimus, bet užsispyrusiai ir toliau laikosi niekur nevedančių kvailų, gyvenimą nuodijančių mantrų.
Taip, Rūta, tikras mokytojas “kuklus, kantrus, supratingas ir atsakingas“, net gi asketas. Išoriniame gyvenime jis toks – kokiu būti diktuoja aplinkybės, darbai bei uždaviniai, kuriuos jam patikėjo gyvenimas.
“jis niekada nelaužo trapios bundančio psichikos ir moko kiekvieną pagal jo atsiveriančio suvokimo galimybes.“
Deja realybėje, miela Rūta, viskas priešingai.
Tikro mokytojo pareiga kaip tik ir yra – padėti mokiniui sulaužyti jo falšyvą asmenybę, jo ego, išinstaliuoti, jo psichikoje esančias pačio įgytas ir aplinkos primestas dogmas, programas ir parodyti jam iš šalies jį patį – falšyvą ir netikrą. Kad pamatytų visą savo bjaurastį ir išsigastų. Kad kiekviena kūno lastele suvoktų kokį monstrą jam teks įveikinėti… 🙂
…“ Tikras mokytojas padeda žmogui įžiebti savo vidinę šviesą ir “paleidžia“ į savarankišką gyvenimą, jis nereikalauja eiti amžinai su juo ar paskui jį 🙂
Būtent, bet kad įžiebti mokinio vidinę šviesą, kad dasikasti iki jo sielos, mokytojui pirma teks padėti sunaikinti jo ego.
O tai labai ir labai skaudus procesas, nes atrodo, kad naikini sve, bet kito kelio deja, nėra.
Tik įveikus savo falšyvą asmenybę ir pažadinus miegančią sielą, gali vėl susikurti save iš naujo – naują ir tikrą. Be vidinių prieštaravimų, melo, dogmų ir programų. 🙂
Kam gali patikti toks mokytojas?
Ar daug žmonių pasiruošę pamatyti save tikrą? Atsąkymas manau, akyvaizdus. 🙂
Tai dar viena priežastis, kodėl pabunda tik vienetai, ir kodėl tikri mokytojai retai kada būna vieši asmenys plačiajai visuomenei.
Yra ir tokių, kuriuos jūs matote televizijos ekranuose, bet net neįtariate, kad jie pabudę. Jie nėra mokytojai, jie dirba kitokį darbą.
Tikri mokytojai niekada nereikalauja eiti paskui juos.
Jie perduoda žinias, padeda atsiskleisti, realizuoti genetinį potencialą bei moko būti laisvu nuo bet kokio autoriteto. 🙂
Vienas iš tokių pabudusių viešų mokytojų yra Džidu Krišnamurti.
Bet ar daug kas skaitė jo knygą “Laisvė nuo autoritetų“ – vienetai. O kiek suprato – dar mažiau?
Ir ne todėl, kad jie kvaili, bet todėl, kad jie nežino ką reiškia mokytojo Krišnamurti naudojamos sąvokos, jie nežino informacijos lydinčios kiekvieną jo knygos žodį.
Padėti tai suprasti, padėti pabusti ir yra tikro mokytojo darbas.
Labos nakties linkėdamas 🙂
PatinkaPatinka
Labas rytas, Vytautai 🙂 !
Taip, pritariu, Krišnamurčio žinios – daugiasluoksnės, atveriančios žmoguje jo dvasinę prigimtį, todėl žmonės jas sunkiai priima. Jo pamąstymai apie proto galią, iliuzijas, emocijas, dvasinę jėgą – ir paprasti, ir sunkiai pritaikomi gyvenime. Kai klausiau jo paskaitų arba skaičiau knygas, pradžioje galėjau klausyti ar skaityti vos po kelias minutes ar kelis puslapius… Tarkim, paprastučiai pasakymai “Taika širdyje – taika pasaulyje“, arba “Meilė širdyje – meilė pasaulyje“ – lyg ir paprasta, bet vadovautis tuo kasdieniniame gyvenime, intrigų ir manipuliacijų, melo fone nėra taip jau lengva.
Tiesa iš tikrųjų visada paprasta, bet “išlukštenti“ ją iš melo sluoksnių nelengva (nes melas visada sudėtingas ir pripainiotas), o kartais ir skausminga, nes griūva vidiniai iliuzijų karkasai, ant kurių laikosi pasaulėžiūra, lieka tuštuma, kurią reikia užpildyti savo dvasinėmis prigimtinėmis savybėmis (leisti joms išsiskleisti). Ir tuomet jau nereikia nieko dirbtinai formuoti (o protas įpratęs vadovauti..), bet pasikliauti savo vidine dvasine šviesa, kuri veikia pagal aukščiausius dvasinius principus ir dėsnius, todėl tereikia tik klausytis savo širdies, intuicijos.., ir, žinoma, tai labai kertasi su išorinėmis mentalinėmis valdymo konstrukcijomis, grįstomis agresija, melu, egoizmu, supriešinimu. Todėl pritariu – mokytojai ant rausvo laimės debesėlio tikrai nesodina – jie pažadina žmogaus dvasinę prigimtį, o jau toliau – kruopštus kasdieninis savarankiškas dvasinis darbas..
Šviesių pabudusių žmonių dėka mes visi galime pagaliau pastūmėti dvasios patirties materijoje patirtį į sekančią evoliucijos spiralę – palaikydami, dalindamiesi, padėdami vieni kitiems prisiminti save-tikruosius. Žmonijos pabudimas – labai subtilus procesas, ir kartais gyvenimas kietai “susuka“ įvairių situacijų spiralę iki absurdo, kad krėsteltų, pažadintų, sugriautų melo ir iliuzijų konstrukcijas. Gyvename permainų laikais – tai jaučia visi, tik permainų poreikį mieganti sąmonė supranta kaip kosmetinį remontą ar “lyderių“ pakeitimą. Tačiau pabus visi – juk per žmonių sąmonę vyksta pokyčiai, o jiems akivaizdžiai pribrendo Laikas.. Todėl būkime supratingi ir atlaidūs dar vis snaudžiantiems – visi mes tokie buvome.. Dvasinė žmogaus jėga labai galinga, todėl kiekvienas pabudęs – lyg ir maža smiltelė, bet tai smiltelė, kuri trikdo ir stabdo palengva didžiulį pasenusį mechanizmą. Todėl mokytojai supranta savo didžiulę atsakomybę už bendrus evoliucinius procesus, nes – kur mes, žmonija, beeitume, mes einame ten visi drauge.
Meilės, kantrybės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !
PatinkaPatinka
Kai gyvenimas skiria pamokas, pradedu matyti skaidriau. Pamoka išsklaido tavo iliuziją, kuria tu tikėjai.
PatinkaPatinka