Tai tikrai istorija apie laimę…

Vieną dieną tai įvyks. Beveik kaip Bredberio apsakymuose. Mums pasakys: viskas baigėsi, eikite, skubėkite – į gaivinantį lietų, saulėtą vėją, skaisčią saulę. Juk jūs dar nepamiršote, kaip tai būna? Kai plačiai atveria ne tik langus, bet ir duris.

Atidaryti, atsidurti žalsvoje laiptinės prietemoje, stumtelėti dar vienas duris, o už jų – pasaulis. Būtinai užsimerkti ir sulaikyti kvėpavimą – antraip jis subyrės. Automobilių signalais ir paukščių čiulbėjimu, skaisčia šviesa ir vaikų klegėjimu, liepžiedžių aromatu ir lauko kavinių kvapais. Viskas atsivers taip ryškiai ir skambiai.

Tai kaip po ilgos ligos išeiti į saulę –  tave apgaubia gaivumo ir gyvenimo energijos pojūtis. Ir būtent tokią akimirką visada atrodo, kad pagavai pačią gyvenimo esmę. Ji užliejo tave, tapo tavimi. Stovi kunkuliuojančio gyvenimo viduje, žiūri į dangų ir esi be galo laimingas. O gyvenimas pulsuoja tavo krūtinėje.

Ir dar tai bus panašu į filmą apie pergalę. Kai visi apsikabina ir verkia iš džiaugsmo. Ir visi vienas kitam broliai, tėvai ir vaikai. Tegul nors šią trumpą, bet labai nuoširdžią akimirką.

Tai bus istorija apie laimę. Ne utopinę, o tikrą – “čia ir dabar. visada“. Kai suvoki staiga, kad tai viskas, ko tau taip trūko, kad tai ir yra svarbiausia. Ir tai, kas nebuvo pastebėta – išėjo į dienos šviesą, kad parodytų, kiek džiaugsmo tu praleidai.

Ir aš dabar stoviu kieme, ir jau žinau, ko labiausiai noriu. Paimti dukrą už rankos ir bėgti, šokinėti drauge ant vienos kojos užlietais saule bulvarais, šalia šventiškai papuoštų lauko kavinių stalų: “Nori sulčių? Arba ledų? Ar visko iš karto?“

Eiti į vaikų aikšteles – žaismingas ir spalvotas, kur daug laimingų, niekur neskubančių žmonių. Mes nupinsime vainikus iš pienių ir įlipsime į tramvajų. Išskleisime miesto žemėlapį – truputį stebuklingą, to miesto, kuris seniai viliojo, bet kažkodėl atrodė nepasiekiamas.

Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Ir norisi gyventi, kaip niekada anksčiau. Ir nėra nieko neįmanomo – nori, pabandysime? Arba tiesiog patikėsime ir gyvensime toliau. Taip, kaip jau seniai norėjome. Įkvėpimo ir džiaugsmo pakaks visiems.

Ir tu vėl pasirodei teisus, pasauli. Mes vėl nuklydome ne ten, o tu mus sugrąžinai. Aš žiūriu į tave, pasauli, tarsi matyčiau pirmą kartą. Ir myliu tave, turbūt, taip pat pirmą kartą. Ir mes dabar visi drauge – tai tikrai istorija apie laimę. Mano. Tavo. Mūsų.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s