Kategorija: Mintys

Gruodis – tyros sielos svajoklis, geranoriškas linksmuolis, sukuriantis pasaką visiems, kas jos laukia. Visiems, kas trokšta gėrio, stebuklų ir permainų. Net jei jie nekalba apie tai. Net jei slepia tai, prisidengdami cinizmu, rimtumu ir nepasitikėjimu.

Gruodis – geraširdis rausvaskruostis senolis, nusivylusių ir pasiklydusių guodėjas. Dovanojantis viltį paliktiems ir pasimetusiems. Tyliais žingsniais jis įeina į savo valdas. Juokiasi žemu skardžiu balsu, kuris suvirpina iki pat sielos gelmių:

– O štai ir aš! Ar laukėte?

Amžina šventė. Amžinas stebuklo laukimas. Jis kaip niekas kitas žino, kad tik tiek širdžiai tereikia. Jeigu nieko daugiau nepadeda, tuomet net lašelis tikėjimo daro stebuklus. Ir net gramas vilties gali viską pakeisti.

Švelniai apgaubia medžius baltais sniego pūkų kailiniais.

– Kaip gi jie pliki stovės?

Patys stipriausi pripažino savo trapumą ir pažeidžiamumą. Dabar galima ir naujas dovanas priimti. Galima užsikloti šiluma ir jaukumu. Galima ant rankų pasiprašyti. Galima paverkti į pagalvę. Senolis nuramins. Įpils karštos arbatos pilną puodelį. Imbierinių sausainių iškeps. O jei pavyks, padovanos žiemos pasaką. Bet jo ir prašyti nereikia. Dovanoti – tai jo prigimtis. Džiuginti visus įrašyta jo širdyje.

Geraširdis senolis žino, kad su jo atėjimu visi truputį tampa vaikais. Ir net tie, kurie tai slepia, vis vien svajoja, viliasi, laukia. Jei ne stebuklo, tai meilės. Jei ne meilės, tai džiaugsmo. Jei ne džiaugsmo, tai bent puraus sniego, į kurį vien pažvelgus akimirksniu atsiduri tuose nuostabiuose laikuose, kur viskas buvo lengva ir paprasta. Kai medžiai atrodė didžiuliai, o mamos rankos jaunatviškos, be mažiausios raukšlelės. Kai tėvai savaitgaliais gamino skaniausius pasaulyje pusryčius, o sekmadienį visa šeima žiūrėjo filmus, įsitaisę ant sofos. Kai viskas atrodė įmanoma, tik panorėk. Tik panorėk.

Šnabžda senolis į ausį su sniego pūga: prašau, panorėk vėl. Panorėk dėl savęs. Tegul ir vėl tau viskas taps įmanoma. Tu tiesiog leisk sau tai.

Jis gerai žino, ką teko išgyventi visiems, kas susidūrė su Lapkričiu. Todėl ir stengiasi būti dar geresnis ir atidesnis kiekvienam. Juk svarbi pamoka įsisavinta. Daug kas suprasta. Daug kas pripažinta. Apverkta. Atleista. Patirta. Galbūt, tai buvo skausminga. Todėl tuo labiau laikas pailsėti. Prieš naujus iššūkius, naujus tikslus, svajones ir siekius.

Gruodis kloja švelnią pūkų antklodę. Medžiams, laukams ir tau. Tegul visi žiemkenčiai subręsta. Tegul visoms idėjoms atsiras vieta ir laikas. Tegul visi daigai prisipildys jėga ir syvais.

Tegul kiekvienas pasijunta namuose. Namuose su pačiais artimiausiais per Kalėdas. Namuose, kur yra santarvė ir meilė. Kur galima nebijoti būti savimi. Ir visai nesvarbu, kokios bus dovanos. Todėl kad svarbiausia dovana – mylinčių rankų ir širdžių šiluma. Šypsenos, apkabinimai ir nuoširdus juokas. Ir kažkas nenusakomo, kas visada būna ten, kur susirenka mylintys vienas kitą žmonės. Kur niekas nevertina ir nesmerkia. Nesigiria ir nesididžiuoja. Kur pakanka tiesiog būti. Būti. Drauge. Tegul gal tik kartą per metus. Bet iš tikrųjų drauge. Kur kiekvienas atveria savo širdį. Ir kol už lango lėtai sukasi snaigės, širdyje įsižiebia neblėstanti šviesa.

Švelniai pūsdamas šaltu vėju į pečius, Gruodis tau primena, kad tavo širdyje visada yra vieta, kurioje tu kaip namuose. Vieta, kur tu visada mylimas. Laukiamas ir brangus. Besąlygiškai. Tiesiog todėl, kad tu esi. Ir gali ten atsidurti bet kada, vos tik panorėsi. Kur tu pasilikai mažu vaiku, kuriam reikia meilės. Dabar pats laikas pamatyti tą vaiką, apkabinti ir padovanoti jam savo meilę. Tegul tai bus geriausia dovana, kurią tu sau kada nors dovanojai.

Na, o mylintis ir dosnus Gruodis pasirūpins visais kitais 🙂 . 

Padėka autorei! Pagal Marijos Kamenskajos novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Arbata – tai ne šiaip sau užsiėmimas.

Arbata – tai leidimas sau sustoti, mėgautis garuojančio puodelio aromatu ir ramiai gėrėtis supančia aplinka.

Juk jei žmogus tiesiog žiūri į vieną tašką arba susimąstęs žvelgia kažkur į tolį, tai paprastai sukelia įtarimą ir klausimus: “Kažkas atsitiko?“, “Ar gerai jautiesi?“ ir pan..

O žmogus su arbatos puodeliu nekelia jokių įtarimų. Todėl kad – arbata… Ir kelios minutės ramios palaimos, kurios nevalia trikdyti… Net minčių šurmulys palengva nutyla ir prisėda šalia ant suolelio.

O jei puodelyje dar ir kvapnios žolelės, primenančios vasarą, šilumą ir pievos gėlių žydėjimą… Mmmm…

Ir tegul visas pasaulis palauks… Nors ne, tegul pasaulis skuba su savo reikalais, tai aš palauksiu, kol pajusiu, kad vėl esu pasirengusi pasinerti į jo begalinį sūkurį.

O dabar… arbata…

Padėka autorei! Pagal I. Kiričenko esė, vertė ruvi,lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Kartais taip nedaug reikia, kad padarytume savo dieną geresne. Kad padėtume sau dabar, šią akimirką. Pastebėjote?

Paimti medinį šaukštą vietoje metalinio ir suvalgyti sriubą.
Padėti sau po nugara pagalvę.
Pakabinti pagaliau užuolaidas (tai užtrunka kiek ilgiau, bet kartais rezultatas įkvepia!)..
Arba, atvirkščiai – atitraukti užuolaidas.

Atidaryti langą.
Įleisti į kambarį saulę. Arba lietaus garsus. Gaivumą. Gyvo pasaulio kvapus.
Taip, tiesiog dabar.
Pasėdėti, sutelkti dėmesį į juos. Tik į juos.

Nusiimti ankštus drabužius, persirengti į laisvus ir patogius.
Smagiai pasirąžyti.
Atsigerti vandens.
Atsistoti ir pavaikštinėti.

Apglėbti save abiem rankom.
Paklausti savęs: “Ko norėčiau tiesiog dabar?“ – ir išgirsti atsakymą. Ir padaryti tai dabar – juk mes ne visada paisome tai, ko iš tiesų norėtume.

Tokie maži, prieinami, ir tokie svarbūs būdai – padaryti savo dieną geresne.
Savo gyvenimą geresniu.
Palaikant ryšį su savimi – jautriai, subtiliai ir su pagarba.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai, kas iš tiesų yra tavo – niekur iš tavo gyvenimo nedings. Tai visada kažkokiu būdu bus tavo gyvenime. Nepriklausomai nuo to, lauki to ar ne, pripažįsti tai ar nelabai.

Tai, kas tikrai yra tavo – už tai nereikia kovoti ar grumtis, bandyti atimti ar išplėšti iš kažkieno rankų. Tai tavo – ir todėl priklauso tau. Ir tau nereikia įrodinėti savo teisę tai turėti. Tai tiesiog tave papildanti dalis: tu ir tai, kas iš tiesų tavo.

Tu gali būti nepasiruošęs priimti tai, kas tikrai yra tavo. Bet dėl to tai niekur nedingsta. Tai tiesiog bus kažkur šalia. Lauks tavęs.

O kai būsi pasiruošęs priimti – tai labai lengvai ateis į tavo gyvenimą. Stebėtinai lengvai. Kai šitai suvoki, pasidaro taip džiugu, pasijunti toks laisvas, kad norisi šypsotis.

Kai esi pasiruošęs priimti tai, kas iš tiesų yra tavo – tai tiesiog atsiduria savo vietoje. Tarsi visada ten buvo. Ir tu stebiesi, kodėl neįsileidai to anksčiau.

Tai, kas iš tiesų tavo – reikia saugoti. Bet nepririšti. Nes tai vis vien niekur nedings. Todėl kad – tavo. O jei išėjo, reiškia, buvo ne tavo ir ne tau. Reiškia, tai buvo kažkokiam kitam žmogui. Neimk to, kas ne tavo. Brangink ir saugok tai, kas tavo.

Kai esi šalia to, kas tavo, tau nereikia dėti jokių pastangų. Tu tiesiog gyveni. Toks, koks esi. Ir nekeli beprasmiško šurmulio. Ir neturi abejonių.

Tau nereikia mokėti už tai, kas tikrai yra tavo. Arba aukotis, arba kažko atsisakyti… Tai tavo tiesiog todėl, kad taip yra.

Būna ir taip, kad kažkas duodama mums tam tikram laikui. Kad prisiliestume arba susipažintume. Bet tai, kas tikrai tavo – visada bus šalia. Net jei nepripažinsi to ar visomis išgalėmis bandysi to atsisakyti. Tai vis vien bus visada šalia.

Tu niekada neprarasi to, kas yra tikrai tavo. Tiesiog negalėsi prarasti. Negalėsi savęs apgauti.

Nes tai, kas yra tikrai tavo – gyvena tavo širdyje.

P.S. Tu gali ir pats kai ką padaryti dėl to, kas iš tiesų yra tavo. Pakviesti tai. Ir sulaukti.

Padėka autorei! Pagal O. Leščenko esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Jūsų gyvenimas turi sugriūti, prieš tai, kai jis pasikeis.

Jūs turite apsivalyti, prieš tai, kai Užsipildysite.

Sena sutrūnys, kad Nauja užgimtų.

Tamsa apgaubs, kada galėtų atskirti Šviesą.

Ir tą akimirką, kai viskas byra ir griūna, kai siaučia audra ir juda žemė po kojomis –

Laukite Aušros, ji ne už kalnų.

Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Begalinis tikėjimas gyvenimu – tai ne saviapgaulė, uždengianti akivaizdžią kiekvienam iš mūsų tiesą, mielieji…

Atvirkščiai, tai labai drąsi savybė – gyventi toliau, žinant šią tiesą. Tai savybė neprarasti prasmės tuomet, kai jau viskas atrodo beprasmiška.

Tai savybė eiti per gyvenimo audras, negalvojant, kodėl būtent dabar jos prasidėjo ir kodėl palietė būtent tave.

Žinote, aš labai gerbiu žmonėse tą tylią drąsą, kurioje nėra jokio demonstratyvumo, nėra vaikiškos išpūsto nenugalimumo vaidybos, nėra iliuzijų, kad viena įveikta kliūtis garantuoja jiems ir kitas pergales…  nėra agresyvumo, priešiškumo, žiaurių kovų taip pat nėra.

Yra pirmojo žingsnio tiesa, kuris žengiamas į nežinomybę tik todėl, kad trauktis jau nėra kur…

O tai jau daug. Labai daug, patikėkite…

Nepraraskite tikėjimo gyvenimu. Net pačią beviltiškiausią akimirką.

Keliaukite ten, kur žiūri ne tik jūsų akys, bet ir širdis…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Aš sutinku labai daug Šviesių žmonių. Būtent Šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių visoms atgyvenusioms taisyklėms, ne atitinkančių nuobodžius stereotipus.

Šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs, mielieji. Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nepatyrė gobšumo su gobšuoliais, nepavydėjo pavydintiems, nekovojo su žiauriais.

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties skleidėjai. Ir tai atėjo su išbandymų išmintimi, su kuriais jie susidūrė akis į akį, o ne laukimu pasislėpus už svetimų nugarų.

Paprasta išmintis, gauta iš pačio gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudojant ją savanaudiškiems tikslams, ir yra didžiausia vertybė, nė iš tolo neprilygstanti visiems madingiausiems mokymams, kurie sugalvoti tiems, kurie nori visko, nedarydami nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tik dėl to, kad pasijustų geriau jų fone. Žinote, kodėl? Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite Šviesioje pusėje 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Olgos Bedlovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei atvirai – mes tiesiog pavargome…

Kažkas pavargo iki pilno atsiribojimo nuo realybės. Kažkas – iki triukšmingos kovos su ja. Kažkam nuovargis užgesino norą veikti. O kažkas, atvirkščiai, didina apsisukimų skaičių, kad peršoktų kartų nesupratimo momentą to, kas vyksta…

O jis yra, tas momentas.

Ir jis taip pat žaidžia su mumis savo sudėtingus ir ne pačius geriausius žaidimus, aštrindamas nerimą tiems, kas ir be jų niekada ramiai negyveno… skleisdamas dar didesnę baimę išgyvenantiems chronišką įtampą… pritardamas bejausmiams cinikams… keldamas nusivylimo laipsnį patyrusiems nusivylimų kolekcionieriams… na, ir skubindamas įprastą ir jau juokingą “viskas bus gerai“ tiems, kam šie trys žodžiai – visada kišenėje gulintis pleistras, kurį jie automatiškai klijuoja ant savo ir svetimų žaizdų.

Bet šiandien tiesa truputį kitokia, mielieji… ir ji – nežinomybėje.

Mes nežinome, kaip bus.

O nežinoti tuomet, kai žinoti labai norisi – tokia būsena mūsų psichikai ne pati lengviausia. Ir todėl ji ginasi, kaip tik gali. Kartais išlaisvinančiu prasimanymu, kartais eskapizmu, kartais stresu, kartais dirbtinės atramos kūrimu.

Tačiau NEdirbtinė atrama, iš esmės, tik viena – išmokti gyventi su šios dienos tiesa, niekaip jos neslepiant ir nedailinant.

Dabar – taip yra. Taip, kaip yra iš tiesų. Kaip bus rytoj – sužinosime rytoj.

Ir nereikia žvilgčioti toli į ateitį, nevaidinti autoritetingo visažinio, nepradėti tų sričių analitikos, kuriose nesame profesionalai.

Dabar – taip. Užklysta pirmos snaigės. Naktys dar nelabai šaltos. Arbata su citrina, kaip ir anksčiau, dar vis skani. Gerai būtų išsivirti lengvą daržovių troškinį.

Daryk tai, ką gali padaryti, nedrumsk ne savo… tai mano močiutės išmintis, amžiams įsirašiusi į mano širdį ir dar nei karto gyvenime manęs nepavedusi.

Todėl – keliaujame gyventi toliau. Kai kam pavyks. Ir tegul pavyks.

Tiesiog pavyks, ir viskas…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Būna taip sunku, kad galvoji – Dieve, na, duok nors kokį gerą ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą… Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tai pats sudėtingiausias dalykas – suprasti tokią akimirką, kad sunkumai praeis.

Darbai atsiras, arba žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš. Persikelsi į kitą miestą arba, atvirkščiai, apsigyvensi kaimo sodyboje.

Bus ir gerų naujienų – kažkas sukurs šeimą, kažkam gims vaikas, kažkas pasistatys namą.

O kažkas labai pavargs ir sakys, kad jam viskas atsibodo, o kai pailsės, vėl svajos apie naujus darbus.

Kažkas eis gatve ir pasiguos, kad karščiai išsekino. Ir ta pačia gatve eis ir tėvas su vaiku. Ir tėvas nupirks vaikui ledų. Ir vaikas bus laimingas, ir šokinės iš džiaugsmo. Todėl kad vasara ir vaikystė. Todėl kad rytoj atostogos, ir tėtis pavėžins kaime senu motociklu.

Gyvenimas – jis visada toks permainingas…

O žmogui sudėtingiausia išgyventi nežinomybės periodą. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymų dar nėra. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo.

Bet svarbu atsiminti, kad tą pačią akimirką, kai tu atsidusai ir pažvelgei į dangų, štai būtent tą akimirką ir ateina Kūrėjo atsakymas į tavo klausimus. Ir gyvenimas jau pradeda tiesti tau naujus kelius. Ir stato pirmuosius kelrodžius ženklus.

Tiesiog tu dar to negali atsekti…

Neskubėk, viskas bus savo laiku. Tau parodys maršrutus.

Ir į tavo klausimus būtinai ateis atsakymas.

Padėka autorei! Pagal Olgos Demidiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tempiu iš sodo kibirą vynuogių, o už nugaros svarainiai kuprinėje ridinėjasi. Ir staiga girdžiu:

– Vach, kokia gražuolė! Kokia laimė tave matyti!

Žiūriu – priešais vyras eina, akivaizdžiai pietietis. Ne į telefoną žiūri. Į mane žiūri. Į kibirą mano su vynuogėmis. Ir šypsosi.

“Žinome mes jus, kalnų erelius. Jums visos gražuolės“, – pagalvoju, o pačiai – šypsena jau iki ausų…

Užeinu į parduotuvę, žiūriu į veidrodinę vitriną – oho, net žandai nukaito! Išraudau, akys dega, nuo šypsenos duobutės veide – o juk viso labo pro šalį einantis vyras gražuole pavadino. 

Tuoj pat ir nugara išsitiesino, ir plaukai nuo kaktos nubraukti. Pažiūrėjau į pardavėją mėsos skyriuje, o jos akyse – pilkas liūdesys. Ir pykčio kibirkštėlės gynybai. Taip, matyt, pervargo nuo pirkėjų, kad pasirengusi pirmoji pulti. Juolab, peilis po ranka.

– Kaip smagu jus matyti! – pasisveikinu. – Koks gražus jūsų šalikėlis, tiesiog nuostabus…

Ir ką? Na, gal kiek pergyriau jos šalikėlį, bet mano gera nuotaika tiesiog liejosi per kraštus. Reikėjo ja pasidalinti!

Žiūriu – migla išsisklaidė, pykčio kibirkštys užgeso. O vietoje jų šviesa akyse atsirado – švelni tokia, dangaus spalvos.

– Ačiū! – šypsosi man pardavėja. – Ką jums pasiūlyti?

Na, ir pražydo ji, tikra gražuolė! Ir šalikėlis ant jos kaklo į šalikėlį pasidarė panašus, o ne į blankų skudurėlį.

Grįžtu namo, rankose nešdama maistą katinui. O čia kaimynė priešais ateina – pikta, kaip šimtas velnių.

– Jei jau turite katę, tai bent jau maitinkite ją! Ji mano Margiuko maistą vagia, juoda bestija!

Margiukas – tai didžiulis šuo, kuriam mano katė – tarsi vieno kąsnio sumuštinis. O ir  Margio dubuo maistui didesnis už pačią katę su visa jos uodega. Bet kaimynei nieko neįrodysi. Ji dabar už savo Margį pasiruošus ir mane, ir mano katę sutriuškinti.

Jei tai būtų nutikę anksčiau, aš tik pasidžiaugčiau proga papasakoti kaimynei, ką aš galvoju apie ją ir jos šunį. Bet šiandien, na, visai nesinori bartis. Šiandien mano tokia nuotaika – aš pasirengusi kiekvieną sutiktą Margį paglostyti ir pamaitinti.

– Kaip aš džiaugiuosi jus matydama! – pasisveikinu. – Toks geras jūsų šunelis, tiesiog trūksta žodžių. Gal norite – šį mėsos gabaliuką jam atiduosiu. Kaip tik iš parduotuvės einu, ką tik nupirkau.

Žiūriu – ogi piktavališka kaimynės grimasa virsta gana miela šypsena! Akyse – geranoriškumas, balse – draugiškos gaidelės.

– Na, ką jūs, per daug gerai bus mano besočiui. Geriau aš jūsų katytę pavaišinsiu. Kis-kis-kis… Ateik čia, mano gražuole!

Mano katei net akys ant kaktos iššoko! Tokio meilumo iš tos, kuri ją pikčiausiais žodžiais iš kiemo varė – ji nesitikėjo…

O juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienas praeivis pasakė kitai praeivei :“Kokia laimė tave matyti!“ Taip, galbūt, ir ne jai pasakė, galbūt, jis tiesiog telefonu kalbėjosi.

Bet, vis vien – jis paskleidė gerumo bangą!

Sakykite kuo daugiau gerų žodžių vieni kitiems! Tiesiog taip, be jokios priežasties.

Ir jūs pamatysite – kas bus 🙂 ..

Padėka autorei! Pagal Irinos Pogdurskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !