Kartą taikūs vienos planetos gyventojai paprašė vieno galingo burtininko, kad šis nutrauktų karus ir smurtą jų planetoje.
– Tai paprasta, – atsakė jis. – Aš sunaikinsiu visus ginklus, ir daugiau niekas negalės kariauti.
– Puiku! – apsidžiaugė žmonės.
Vienas mostelėjimas burtų lazdele, ir – viskas padaryta. Tris dienas viešpatavo taika, kol karingieji žmonės tuščiai ieškojo savo ginklų. O supratę, kad neteko jų negrįžtamai, jie pasigamino ietis iš jaunų medelių, ir… vėl pradėjo kariauti.
Kai ši liūdna žinia pasiekė burtininką, jis pasakė:
– Nesijaudinkite. Aš padarysiu taip, kad nebūtų jaunų medelių, ir tada daugiau niekas nekariaus.
Kelias dienas ieškoję ir nesuradę jaunų medelių savo ietims gaminti, karingai nusiteikę žmonės pradėjo versti didžiulius medžius ir daryti iš jų kuokas savo mūšiams. Bet burtininkas vėl mostelėjo savo lazdele, ir – nebeliko didžiųjų medžių.
Tuomet karingieji pradėjo gamintis kardus ir skydus iš metalo. Burtininkas panaikino ir metalą. Karingieji pasigamino svaidykles ir pradėjo svaidyti vieni į kitus akmenis. Teko burtininkui panaikinti ir akmenis.
Bet tuomet jau sunerimo taikūs gyventojai, o kaip gi kitaip – juk nėra medžių, nėra metalo ir akmens. Kaip dabar gyventi?.. Greitai neliks ir augmenijos, ir žmonės pražus net nekariaudami. Ne, tai netikęs sprendimas.
Sutriko ir pats burtininkas:
– Tiesiog neišmanau, ką dabar daryti. Aš negaliu panaudoti jėgos prieš pačius karinguosius, tai tikrai ne mano valioje.
Taikūs žmonės labai nusiminė.
Tačiau netikėtai į burtininką kreipėsi vienas mažas vaikas:
– Aš žinau, ką reikia padaryti! Tegul karingi žmonės akimirksniu pajunta tokį patį skausmą, kokį jie suteikia kitiems kariaudami. O jeigu jie suteiks kažkam džiaugsmo – tuomet ir patys patirs džiaugsmą. Ir tada niekas nieko neskaudins, nes tuoj pat pajus skausmą, todėl bus priversti sustoti.
Visi nutilo, pakerėti vaiko lūpomis ištartų žodžių išminties. O burtininkas nedelsiant įgyvendino vaiko idėją. Paskui jis sugrąžino medžius, metalą ir akmenis. Ir net ginklus, kuriuos žmonės labai greitai perdarė į darbo įrankius.
Nuo tos dienos šioje planetoje niekas nieko neskriaudė, nes tuomet tektų ir pačiam kentėti skausmą. Atvirkščiai: žmonės mielai padėjo vieni kitiems, nes jiems patiko jų patiriamas džiaugsmas. Ir pradėjo visi gyventi harmonijoje ir laimėje…
O jūs – ar gerai jaustumėtės tokioje stebuklingoje planetoje?
Bet jūs jau gyvenate tokioje planetoje. Čia taip pat veikia šis dėsnis: “kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Tik mūsų Žemėje, skirtingai nei toje, stebuklingoje, “atsiliepia“, deja, ne iš karto…
Todėl mes galime pajusti savo veiksmų pasekmes ir šiandien, ir rytoj, ir po mėnesio ar net po dešimties metų… Kaip gaila, kad atsiliepia ne iš karto!.. Tuomet ir mes gyventume stebuklingoje Žemėje…
Pagal R. E. Nadžemi pasaką iš “Šiuolaikinių alegorijų“, vertė ruvi.lt
Meilės, santarvės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 