Kategorija: Mintys

Aš matau tiek daug grožio visur… Jis prasiskverbia pro odą, įsigeria į venas ir auga aplink širdį pačių švelniausių gėlių sodais.

Jis skamba ankstyvu paukščių čiulbėjimu ir lapų šlamesiu miško tankmėje. Jis švyti užburiančiu paukščiu taku ir ugnimi močiutės židinyje. Jis liečia veidą minkštomis rudo katino letenėlėmis ir kutena kojas beribių pievų žole.

Jis kvepia senų, daugybe kartų skaitytų knygų puslapiais ir švariais patalais. Jis paviršiuje, kaip gelsvai-rausvas saulėlydis, ir giliai, kaip absoliučios harmonijos pojūtis, paslėptas po laikina skausmo ir nevilties našta. Jis persišviečia pro lango užuolaidas, užliedamas visą kambarį saulėlydžio spinduliais, ir slepiasi keturių sienų tyloje vakaro sutemoje.

Jis atsitiktinai pagautose nepažįstamųjų šypsenose ir neatsitiktinai sutiktose mėlynose akyse. Jis kalnuose, į kurių viršūnes nėra žengusi žmogaus koja, ir vandenyse, slepiančiuose savyje ištisą paslaptingų būtybių visatą. Jis kosmoso begalybėje ir neaprėpiamame danguje.

Jis vaikiškose svajonėse, sušildytose tikėjimu stebuklu, ir suaugusiųjų viltyse, sušildytose vaikiškomis svajonėmis. Jis krentančiose žvaigždėse, kurios sudega vardan mūsų norų, ir paukščiuose, kurie savo sparnais apkabina dangų.

Jis – šio pasaulio kvėpavime. Aš taip aiškiai jį matau.

Aš jaučiu grožį kiekviena savo esybės ląstele ir leidžiu savo sielai užsipildyti juo iki pat kraštų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kažkur rugpjūtyje, kai vieną nuostabų rytą oras staiga pradeda kvepėti kažkaip kitaip, tu supranti: tai rugsėjis lipa ant kulnų paskutiniam vasaros mėnesiui.

Saulė jau nedegina taip stipriai, o tarsi apkabina tavo pečius. Pilka migla klojasi vakaro vėsa, o ką tik užkaista žolelių arbata pakvimpa saldžia melancholija.  

Ruduo man visada primena katę, kuri neskubėdama atslenka iš kaimyninio kambario. Jos žingsniai tylūs, eisena grakšti, žvilgsnis skvarbus. Ji dar neužėjo, bet tu jau jauti jos buvimą.

O toliau mažmožis belieka: krenta pirmas lapas, ir katė užšoka tau ant rankų. Žiūri į tave, ir tarsi sako: atėjo pats jaukiausias metų laikas…

Padėka autorei! Pagal A. Štamburg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir spalvingo artėjančio rudens mums visiems 🙂 !

Norėčiau palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur nebus prievartos ir bus daug meilės, kur žmonės nuoširdžiai brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur saugu bus išleisti vaikus į kiemą, kur bet kokia pagalba bus pasiūlyta besąlygiškai ir priimta su dėkingumu, kur norma bus altruizmas, o ne ciniškas egoizmas.

Gal tai atrodo kaip utopija, bet kaip tai geidžiama ir kaip įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog labai norisi gerumo.

Atsibodo ta idėja, kad išgyvena stipriausias pasaulyje, kur kiekvienas – tik už save.

Tegul suklesti gėris, užaugintas visuotiniu gerovės siekiu. Dabartiniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš atviro lango kvepia pieva, kaimu, vaikyste.

Žvilgtelėjau – sukasi auksinių drugelių pulkelis. Ne, tai ne drugeliai – tai lapai krenta. Tai vėsus rugpjūčio vėjas siūbuoja medžius. Kelios akimirkos – ir jis jau pritilo vijoklių tankmėje, pajudino paskutinius raganės žiedų varpelius ir prigulė ant sausos žolės.

Vis dar atrodo, kad dar spėsiu pasidžiaugti vasara, įkvėpti gaivaus pajūrio oro ir kažką sužinoti apie save ir pasaulį. O vasara jau atsineša rudenį – kišenėse ir kuprinėse ant pečių, kelionėse, žmonių žvilgsniuose ir širdyse.

Atpažįstu, atpažįstu jį, kai sulėtinu greitį, kad pasimėgaučiau tikrove, kai vis mažiau norisi sulaikyti, o vis daugiau – apkabinti, kai žodžių reikia vis mažiau, kad nesudrumsčiau tylos.

Rožė ant mano stalo žydi trečią kartą per vasarą, štai jau pilnai išsiskleidė, beveik nužydėjo, bet iš jos sklinda tokia švelni šviesa, kokią galima pamatyti tik mylinčių senolių akyse.

Vakar pamačiau tokias akis. Žilas, nedidelio ūgio žmogus lėtai vaikštinėjo su savo pakeleive, šlubčiodamas ir vis sustodamas pailsėti. Tačiau visas jis – šypsena ir šviesa.

– Aš mažai ką galiu pasiūlyti gyvenimui, tik savo meilę ir dėkingumą už tai, kad vaikštau, kvėpuoju, matau. Dar Spinoza sakė: nori, kad gyvenimas tau šypsotųsi – padovanok jam savo šypseną.

Mūsų žvilgsniai akimirkai susitiko, ir aš nuėjau toliau su ta gyvenimo šypsena, galvodama apie tai, kad pakeliui į rudenį yra ši vasaros diena, tam, kad mes oda ir širdimi pajustume šilumą, priimtume ją kaip dovaną, atsispindėtume kažkieno akyse, pamatytume Dievą kitame žmoguje ir išreikštume savo žmoniškumą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvienas iš mūsų bet kurią akimirką gali tapti tuo paskutiniu lašu, kuris perpildo taurę.

Tik klausimas – kokią.

Pykčio, neapykantos, melo taurę, ar – meilės, švelnumo, gerumo taurę?

Žinoma, mes negalime numatyti visų gyvenimo aplinkybių.

Tačiau apie tai reikia bent jau prisiminti… Kokią taurę pildome?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmogiškumas. Tai, kas dabar atsiveria ir išryškėja. Gyvenimo vertingumas. Vertingumas būti žmogumi.

Žmogaus kilnumas. Nenusisukti, nevengti. Žiūrėti. Matyti. Jausti. Matyti vienas kitą.

Pajusti. Ištiestos rankos arba šimtų kilometrų atstumu. Jausti tai, kas atsiveria ir sklinda iš širdies į širdį. Meilė. Palaikymas. Dėmesys.

Matyti aiškiai. Per štormus ir chaosą. Tai, kas užgimsta. Gyvybė. Gyvas daigas. Stiprėja, kaupia jėgas.

Deimantas, kuris virsta briliantu. Įgaudamas idealias briaunas. Tyras, kaip ašara.

Didelės jėgos atiduotos už šį virsmą. Už transformaciją. Didžiulės. Didingo žmogaus užgimimas ir pasireiškimas.

Kūrėjas ne “kažkur ten“. Jis ne nuošalyje ir ne “aukščiau visko“. Kūrėjas šalia, tiesiog čia ir dabar.

Šiose akyse. Šioje mylinčioje širdyje. Šioje ištiestoje pagalbos rankoje. Žmogaus žmogui. Tautos tautai.

Per visus iliuzijų ir melo sluoksnius prasiveržia meilė. Pastatydama viską į savo vietas. Įvesdama tvarką. Atverdama melą, apgaulę. Viską, kas buvo nutylima, nuslėpta, iškreipta.

Visa tai išryškėja.

Bangos plūsta ir nuslūgsta, plūsta ir nuslūgsta. Atverdamos ir nuplaudamos visą melą, griaudamos viską, kas netikra.

Sunku… Žinau. Matau, jaučiu, išgyvenu.

Bet mes tai įveiksime. Jau įveikiame.

Viskas pagal jėgas 🙂 .

Padėka autorei! Pagal A. Gusak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jūs galite pagalvoti, kad jūs visai nesvarbus šiame pasaulyje. Bet kažkas kiekvieną rytą geria kavą iš mėgiamo puodelio, kurį jūs jam padovanojote.

Kažkas išgirdo dainą per radiją, kuri priminė jam jus. Kažkas perskaitė knygą, kurią jūs rekomendavote, ir pilnai pasinėrė į skaitymą.

Kažkas prisiminė jūsų linksmą pasakojimą ir nusišypsojo, grįždamas vakare iš darbo. Kažkas dabar pasitiki savimi truputį daugiau, nes jūs pasakėte jam malonų komplimentą.

Niekada negalvokite, kad jūs nieko neįtakojate. Jūsų pėdsako, kurį jūs paliekate net nedideliais savo gerais darbais, neįmanoma ištrinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais žmonėms sunku priimti gėrį savyje ir pasaulyje, nes jiems atrodo, kad gėris visada kompensuojamas blogiu. Ir kai tik tavo gyvenime bus kažkas gero, po to kaipmat bus kažkas blogo. Pavyzdžiui, jei daug juoksies, tuomet vėliau teks daug verkti.

Žinoma, būna ir taip. Ypač jei ignoruoji sunkumus, pabėgdamas nuo jų į malonias pramogas. Bet nemalonumai sugrįžta, kai juos ignoruoji.

Tačiau būna ir taip, kad gėris tiesiog yra. Ne todėl, kad jame slypi klasta, bet todėl, kad pasaulis myli tave ir priima. Ir pasirengęs dalintis.

Ir kai tu tai supranti, tuomet pasaulyje iš karto žymiai padaugėja džiaugsmo ir gėrio. Ir meilės. Tiesiog, besąlygiškai. Be priežasties. Nes iš tiesų visas tas gėris buvo nuolat šalia. Tiesiog laukė savo valandos, kada tu pagaliau pradėsi jį pastebėti.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gėrio mums visiems 🙂 !  

⠀

Ateina laikas, kai tu matai ir jauti kiekvieną melo, falšo ir veidmainystės apraišką. Tu tai aiškiai jauti ir visa esybe atmeti. Kai girdi melą, tau tiesiog darosi negera.

Kai išmoksti girdėti širdimi, tuomet bet koks melas tau – tai tušti žodžiai, kurie neturi energijos, tai protu sugalvoti žodžiai, kad manipuliuotų kito žmogaus protu, bet jie negali manipuliuoti širdimi. Širdis mato ir jaučia melą.

Širdies neapgausi, širdis atsiliepia tik į tai, kas buvo pasakyta iš širdies. O žmonės, kurie meluoja, kaip nekeista, šalinasi nuoširdžių žmonių. Tarsi pajunta, kad jais neįmanoma manipuliuoti, kad jiems sunku sumeluoti.

Bet kai sutinki tyrą ir atvirą žmogų, tu kaipmat pajunti jo nuoširdumą, ir klausydamas jo, tu šypsaisi vidine šypsena. Jo kalba skaidri. Jis kalba tiesą. Jo žodžiai kupini energijos. Jis kalba paprastai, kartais mažai, bet iš esmės. Jo žodžiai visada pasiekia tavo širdį.

Tokius žmones tu vertini ir brangini. Bendraudami jūs kuriate tyrą nuoširdumo  erdvę, todėl tau norisi kuo dažniau su jais būti. Su jais tu vis labiau išgrynini savo gebėjimą pajusti tiesą.

Tu supranti, kad tai labai svarbus gebėjimas, todėl daug drąsiau keliauji toliau per gyvenimą, ieškodamas tiesos grūdų, kruopščiai atskirdamas juos nuo melo pelų.

Padėka autoriui! Pagal L. Aleksa esė, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Viena iš sunkiausių žmogaus užduočių visais laikais, o ypač permainų, sukrėtimų ir pasaulio mutacijų laikais – išsaugoti savo gyvą, jautrią, atvirą pasauliui širdį.

Širdį, kuri sugeba praleisti per save visą stichinę gyvenimo tėkmę, tarsi elektros srovę. Net jeigu ši širdis patyrė daug skausmo. Net jei ji visa randuota nuo sužeidimų. Net jeigu perpildyta nusivylimų kartėliu… Tačiau nepaisant tų visų “jeigu“, kurių daugybė kiekvieno gyvenime… tik ji, iš esmės, ir veda mus į priekį.

Tik ji. Gyvas nervinis audinys, kurio aukščiausia paskirtis – jautriai reaguoti į išorinius aplinkos pasikeitimus, ir, nepalūžtant, neatsiribojant – išsaugoti ryšį su viskuo, kas vyksta gyvenime.

Ypatingai dabar. Kai realybė – vientisa netikrumo ir neapibrėžtumo teritorija, kurios forma tirpsta ir kiekvieną sekundę yra keičiama, kiekvienas gali atlikti tą mažą, bet kartu tokį svarbų ir didingą darbą žmonijos ateities gerovei.

Tai mūsų asmeninis indėlis į harmonijos kūrimą, tarnystė visų labui, sielos malda, gyvenimo misija, kelrodis į šviesą – galima įvairiai tai pavadinti, tačiau esmė išlieka viena: kas bevyktų aplink, kiek chaoso, neteisybės, griūties ir nelaimių beiškentėtų šis pasaulis – dėkime visas pastangas, kad išsaugotume savo širdį atvirą, jautrią, mylinčią ir užjaučiančią.

Todėl kad būtent ji palaiko mūsų gyvybę. Todėl kad būtent joje – mūsų žmoniškumas. 

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems ) !