Įprastas kasdienybės ritmas parveda po darbo dienos į pusšimčio kvadratinių metrų karaliją. Dar pakankamai šviesu, nes jau trečioji vasario diena, o už lango balti apklotai, lyg tikrą lietuvišką žiemą.
Netikėtai ant palangės, už laiko pakandžiotų dieninių užuolaidų, pastebiu kažką kukliai raudonuojant. O!, tai mūsų mažasis kaktusėlis, tas žaliasis dygliuotasis ežiukas, prakalbo pirmuoju šių metų savo žiedeliu.
Vat ir turiu pašnekovą, tokį mielą, netikėtą, kuris ne ką didesnis už savąjį žiedelį. Galiu žvelgti į jį draugišku žvilgsniu, kalbinti mintimis…bet pala, pirmiausia reikia juk jam atsigaivinti, vandenėlio, nes per savo apsileidimą seniai begirdžiau. Pakeliu užuolaidą, įpilu į jo kiemelį vandenėlio.
Dabar jau galim ir toliau bendrauti. Jis visada išklauso, visada supranta. O jo kalbėjimas, tai nuostabusis pirmas šįmet žiedelis, kalbantis savo gražiąja ryškiąja spalva, žiedlapių gracija, piestelių lieknumu. Tame daug pasakoma, tyliai, bet daug… Jis tylės ir tada, kai jam skaudės, o aš tuomet to gal visai jame net neįtarsiu.
Kaip gera, kartais turėti tokį pašnekovą, ypač kai jis prakalba taip netikėtai, toje kasdienybės ritmo nuobodumoje.
2022.02.03, autorius – Algirdas Markevičius
Padėka autoriui!
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kaip gera tureti toki pasnekova! Atraskim ju daugiau suzaliavusi, prazydusi pavasari lauke!
PatinkaPatinka
Sveika, miela Jone 🙂 !
Ir “nebylūs pašnekovai“ namuose ant palangės, ir lauke besiskleidžiantys žiedai ir pumpurai – ne tik džiugina akį, bet ir gydo bei suteikia mums energijos, kaip ir visa gyvybė šioje gražioje planetoje.. Na, o jei pastebime jų grožį – reiškia, tikrai turime su jais ryšį 🙂 ..
PatinkaPatinka