Kategorija: Minimalizmas

Mūsų dienomis minimalizmas labai populiarus: mes galime atrasti ne tik daug straipsnių su patarimais šia tema, bet ir labai savotiškų šio gyvenimo būdo interpretavimų.

Vieni žmonės minimalizmą supranta kaip išskirtinai interjero dizaino kryptį – didelės erdvės, mažai spalvų, mažai baldų, arba, atvirkščiai – mažos erdvės ir labai asketiška buitis.

Žmonės, kurie bando pasveikti nuo vartotojiško gyvenimo priklausomybių, minimalizmą supranta tik kaip nereikalingų daiktų atsikratymą pagal formulę “perku-išmetu“.

Nemažai jaunimo minimalizmą supranta labai tiesiogiai: asmeniniai daiktai, kurie telpa į vieną kuprinę, dviratis arba mažas automobilis, nedidelis butas su būtiniausiais daiktais, ir – minimumas įsipareigojimų gyvenime.

O kaip yra iš tiesų? Žinoma, geras bet koks būdas, kuris mus moko sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti tikruosius poreikius, vadovautis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir tobulėti.

Tačiau būtent minimalizmo filosofija padeda atsikratyti visko, kas trukdo žmogui suprasti save patį, nes įsitraukęs į bėgimą paskui norus ir troškimus, žmogus paskęsta tarp daiktų, pramogų ir vis naujų įgeidžių, o tai sukelia nuolatinį stresą ir galiausiai – sveikos nuovokos praradimą.

Minimalizmas – tai gyvenimo būdas. Ne interjero ar drabužių mada ir ne skausmingas savęs ribojimas. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda atgauti sveiką nuovoką ir sąmoningai įvertinti materialių daiktų vaidmenį mūsų gyvenime. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė.

Juk vartotojiškas gyvenimas – tai daugybė primetamų dirbtinų poreikių, kuriuos žmonės galiausiai pradeda laikyti būtinybe ir kurie neretai perauga į liguistą priklausomybę nuolat pirkti.

Minimalizmas – tarsi budizmo filosofijos atgarsis, atėjęs iki mūsų dienų.. Juk budizmas nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai!  Ir jei mes nuolat vaikomės geidžiamų objektų – tampame nuolatinių nusivylimų aukomis. Budizmas moko valdyti savo mintis ir atpažinti iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Todėl minimalistinį gyvenimą galime pavadinti sąmonės nušvitimu – kai žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir aiškiai pamato – kas jam trukdo harmoningai gyventi ir kas gyvenime yra iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Svarbiausias dalykas, ko išmokstame gyvendami minimalistiškai – tai sąmoningas požiūris į gyvenimą. Sąmoningas žmogus intuityviai siekia aiškumo: tiesos, santarvės, sąžiningumo su savimi ir kitais žmonėmis, vienybės, gyvenimo pilnatvės.

Paprastumą, kurį propaguoja minimalizmas, pasiekiame atsikratę visko, kas padaro mūsų gyvenimą painiu ir sudėtingu. Tai liečia visas gyvenimo sritis: informaciją, buitį, mitybą, bendravimą, darbą, laisvalaikį, pomėgius.. Viskas turi būti natūralu, tikra ir tikslinga.

Todėl nuolat pirkdami vis naujus daiktus ir juos išmesdami, mes negalime sakyti, kad jau gyvename minimalistiškai. Arba –  fanatiškai save viskame ribodami. Arba – įsirengę minimalistinio dizaino interjerą ar pirkdami natūralių medžiagų daiktus ir rūbus.

Minimalizmas – pirmiausiai mūsų sąmonės būsena: tyra, šviesi, kūrybinga. O kokia mūsų sąmonė – tokia ir mūsų realybė.. Nes sąmonė – mūsų gyvenimo pagrindas ir pradžių pradžia: jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys ir visas gyvenimas.

Pasirinkę minimalizmą, turime pažvelgti giliau į jo esmę – tai gyvenimo būdas, tai kelias į paprastumą. Ir būtent tame paprastume slypi Tiesa..

Parengė ruvi.lt

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus poelgių ir jo vidinės būsenos. Elgiesi teisingai – jautiesi puikiai, laisvai, džiaugsmingai. Elgiesi neteisingai – atsiranda prislėgtumas, įtampa, pyktis.

Padarei gerą darbą, pamatei nuoširdžią šypseną – ir pačiam šviesiau širdyje. Kažką aprėkei, su kažkuo susibarei – ką gi, bjauri nuotaika kelioms artimiausioms valandoms garantuota!

Atrodytų, tokia paprasta logika, bet kodėl gi tuomet pasaulyje tiek nelaimingų žmonių? Ir atsakymas lyg ir paprastas: elkis teisingai ir jausies gerai! Bet iškyla logiškas klausimas: o kaip yra “teisingai“?

Poelgio teisingumas nustatomas žmogaus pojūčiais po jo. Jei kažką padaręs jautiesi gerai – reiškia, elgiesi teisingai, o jei jautiesi blogai – tuomet elgiesi neteisingai. Ir šito neįmanoma išmokti, kaip kokių matematikos taisyklių, tai galima tik pajusti.

Vienas šviesus žmogus labai seniai pasakė tokius žodžius: “Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi.“ Ir juk iš tiesų – jei vadovausimės šia taisykle, tuomet VISKAS stosis į savo vietas.

Nori įžeisti žmogų? Pagalvok, aš tau pačiam būtų malonu išgirsti tai, ką tu nori pasakyti. Nori apgauti? O kaip pasijusi, jei apgaus tave patį? Arba, atvirkščiai – ar tau pačiam bus malonu patirti kitų meilę, rūpestį, nuoširdumą, palaikymą, dėmesį?..

Tuomet kodėl žmonija lyg užkerėta eina visai kita linkme, kodėl sėja bedvasiškumą?.. Juk akivaizdu, kad dabar žmonėms taip trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, palaikymo.. Tačiau aplink mes matome vartotojišką gyvenimą, skandalus, intrigas, prievartą, melą, egoizmą, priešiškumą.

Belieka konstatuoti: atėjo 21 amžius ir.. meilė dabar “nemadinga“. Nes mylintis žmogus yra viso dabartinio gyvenimo bedvasiškumo priešingybė.

Informaciniai ruporai šaukia apie kūniškas aistras, intymų gyvenimą, savimeilę, bet beveik nieko nekalba apie tyrą, besąlygišką meilę ir dvasingumą. Visuomenę nuo pat mažens moko rūpintis tik savimi, savo egoistiniais poreikiais ir pramogomis.

O vartojimo filosofija nuolat skatina pirkti vis naujus ir naujus madingus daiktus: telefonus, kompiuterius, automobilius, elitinius butus ir namus, naujausių kolekcijų drabužius.. ir užkrečia žmones neįveikiama aistra pirkti dar ir dar.

Ir mes taip susergame ta pirkimo priklausomybe, kad kartais net nesuvokiame, kodėl mes taip norime buto miesto centre už kosminę kainą, kur begaliniai transporto kamščiai ir klaiki ekologija, kodėl perkame rankinuką ar batus už mėnesio algą.. Nes reklama tvirtina, kad tai paskutinis mados klyksmas, kad tai – prestižo reikalas.

Todėl bėgdami paskui visas šitas madingas “vertybes“ mes siekiame karjeros, lipame per galvas, piname intrigas, pavydime, patiriame stresą, kovojame, įgyjame kompleksus, lendame į paskolas. Kad paskui, gyvenimo saulėlydyje apsižvalgytume ir suprastume, kad paliekame po savęs nuolat išeinančias iš mados krūvas šlamšto. Ir pajustume gilų nepasitenkinimą gyvenimu..

Bet mus taip įtraukia toks bėgimas per gyvenimą, tos kovos, aistros ir intrigos! Iš kur gi tame bėgime atsiras laiko tyrai meilei?.. Tokiose sąlygose žmonės bendrauja su kitais tik tada, kai jiems iš jų ko nors reikia arba kai galima jais pasinaudoti.

O paskui žmonės stebisi – kodėl jų gyvenime tiek nusivylimų ir liūdesio?.. O juk viskas paprasta: ką neši pasauliui, tą jis tau ir sugrąžina. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

Nori meilės? Mylėk žmones. Nori nuoširdumo? Būk nuoširdus su kitais. Nori, kad tau sakytų tik tiesą? Būk sąžiningas su žmonėmis ir nemeluok. Nori dėmesio? Būk dėmesingas. Tiesiog pradėk daryti tai, ką norėtumei matyti savo gyvenime – štai ir visa laimės paslaptis!

Tačiau tai ne egoistinis noras, o bendros gerovės siekis, nes žmogus gali būti laimingas tik laimingų žmonių visuomenėje. Prisimenate – po savo norų ir darbų turime gerai jaustis, tuomet tai teisinga! Todėl pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes egoistas gyvena tik dėl savęs – jis nemoka besąlygiškai mylėti, nemoka gyventi dėl kitų, nemoka kurti bendros gerovės.

Besąlygiška meilė – žmones vienijanti jėga, mylėdami mes gyvename vieni dėl kitų ir visų labui. O vartotojiškas gyvenimas užgesina mūsų gebėjimą mylėti besąlygiškai ir paverčia mus šaltais, bedvasiais vartotojais materialistais.

Vartotojas nuolat siunčia pasauliui egoizmą, godumą, puikybę ir kaip atsaką gauna tą patį: jis valia-nevalia įsisuka į nuolatinio nepasitenkinimo, nusivylimo ir liūdesio ratą. Jis – bejausmis, “šaltas“ ir “kietas“, nes šilti žmogiški jausmai trukdo jo egoizmui. Meilę egoistas laiko silpnumu, sentimentalumu, senamadiška atgyvena..

Bet būtent meilė gali nutraukti šį užburtą bedvasiškumo ratą ir pažadinti žmones kurti kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Jau šiandien, jau dabar.

Todėl pradėkime kiekvienas nuo savęs: atverkime savo širdis tyrai, besąlygiškai meilei! Mylėkime – savo artimuosius, visus žmones, visą gyvybę, gamtą.. Ir meilė sugrįš ir augs, o pasaulis palengva prisipildys harmonija, džiaugsmu ir laime.

Nepamirškime: juk mes esame kūrėjai! Kurkime harmoniją, pajuskime bendros šviesios realybės kūrybos džiaugsmą 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Minimalizmas – ne mada, o sąmoningas požiūris į būtinuosius žmogaus poreikius. Todėl pirkdami daiktus su žymomis “simple“ ar “minimalist“, žmonės netampa automatiškai minimalistais – juk jie vis vien perka tai, ką jiems siūlo reklama, o ne tai, kas iš tiesų reikalinga.

Minimalistas perka daiktus tuomet, kai: yra būtinybė ar pagrįstas poreikis, arba – kai daiktas nepataisomai sugedo. Jo neįtakoja išorinė įtaka – reklama ar mada, todėl jo namai jaukūs, nes neapkrauti nereikalingais daiktais, drabužiai – visada saviti ir originalūs, o gyvenimas – laisvas nuo šablonų ir kūrybingas.

Minimalizmas – tai sąmoningas gyvenimas, todėl pirmiausiai reikia išsivalyti sąmonę nuo to, kas automatiškai, nepastebimai įtraukia į vartojimo karštinę. Taigi – kas trukdo pradėti gyventi minimalistiškai?

Pirmiausiai, žinoma, tai reklama – šimtus kartų per dieną ji tvirtina, kad vienokių ar kitokių daiktų pirkimas padarys mus laimingais, gražiais, sveikais, patraukliais, sėkmingais, turtingais, ypatingais..

Žmonės dažnai mano, kad jų neveikia reklama, bet tai netiesa, antraip reklamos gamintojai neskirtų jai tiek daug lėšų – ji kuriama taip, kad veiktų būtent tą smegenų dalį, kurios mes nekontroliuojame ir kuri yra atsakinga už mūsų impulsyvius veiksmus (tame tarpe ir spontaniškus pirkinius).

Apsisaugoti nuo reklamos poveikio galima tik sąmoningais veiksmais – atidumu tam, ką žiūrime ir klausome, ir – maksimaliu atsiribojimu.

Dar viena kliūtis minimalizmui – tai mada, jos tendencijos ir srovės, kurios keičiasi kartu su metų laikais ir liečia viską: drabužius, avalynę, rankines, kosmetiką, spalvas, kvapus, baldus, interjerą, automobilius, buitinę techniką, telefonus, kompiuterius, gėrimus, maistą ir – net kačiukų ir šuniukų veisles..

Atitikti mados reikalavimus – reiškia sutikti bėgti, taip, kaip tas asiliukas paskui pakabintą priešais nosį morką.. Tai sekinanti ir neįvykdoma užduotis, nes vos tik žmogus įsigyja kažką ultramadingo – labai greitai tai tampa beviltiškai senamadiška ir net juokinga.

Besilaikantis mados žmogus praranda nuovoką – kas jam iš tiesų patinka ir kas tinka. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis stilingas ir išskirtinis, bet iš tiesų jis tik prisijungia prie visų bėgančių paskui madą būrio, t.y., suvienodėja su jais.

Išeitis – suprasti, kas iš tikrųjų žmogui tinka ir patinka, ieškoti savo stiliaus, nebijoti saviraiškos ir kūrybingumo aprangoje ir savo namuose. Kai žmogus turi savo stilių – jo neveikia jokios besikeičiančios mados, nes jis atrado tai, kas leidžia jam jaustis gerai ir jaukiai.

Rimta kliūtis minimalizmui – polinkis lyginti save su kitais, arba – baimė neatitikti “statuso“ šablonų. Toks žmogus visada žvalgosi į kitus ir lygina save su kitais, ir dažniausiai –  savo nenaudai.

Jis nuolat liguistai ieško patvirtinimų (ir atranda!), kad kitų namai erdvesni, jie turtingesni, jų automobiliai naujesnio modelio, jų vaikai gabesni, jie dažniau atostogauja, jie nešioja madingiausius rūbus, jie turi įtakingų draugų, jie gražesni, ir apskritai – jie turi tai, ko aš neturiu..

Įveikti šią liguistą būseną padeda suvokimas, kad žmogaus orumą ir savigarbą lemia ne tai, ką jis turi, o tai, ką gero ir prasmingo jis nuveikia gyvenime. O jei ir galima save lyginti su kažkuo – tai tik su savimi praeityje, kad pamatytume savo pačių pasikeitimus ir vystymąsi.

Ir dar viena kliūtis minimalizmui – prisirišimas prie daiktų. Gali atrodyti, kad turėti daug daiktų yra labai gerai, tačiau taip nėra – dažnai tarp daugybės daiktų žmogus net pamiršta, ką jis turi, o kažko prireikus negali to daikto surasti.

Nenaudojami daiktai ne tik nereikalingas, bet ir reikalaujantis priežiūros balastas – jam reikia vietos, nedėvimus rūbus reikia saugoti nuo kandžių, o prireikus kažkokio daikto ar rūbo, viską reikia peržiūrėti ir vėl sutvarkyti. Tam reikia skirti ir nemažai laiko.

“Vaistas“ nuo tokių sandėlių paprastas: jei daikto ar rūbo neprireikė metus – galima drąsiai su juo atsisveikinti arba atiduoti kažkam, kam jo tikrai reikia.

Beje, minimalizmas puikus tuo, kad nereikalingų ar nenaudojamų daiktų žmogus tiesiog neturi, nes viskas naudojama apgalvotai ir tikslingai, o nauji daiktai įsigyjami tik iškilus poreikiui ar būtinybei.

Įveikus šias kliūtis, galima atgauti vidinę pusiausvyrą, sąmoningumą ir atsakyti sau į labai svarbų klausimą: “Turėti ar Būti?“. Minimalizmas mūsų laikais – tarsi stebuklinga lazdelė, kuri keičia gyvenimą iš pagrindų ir padeda patirti tyro gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

*Tai jau tapo mūsų kasdienybe – ideologija, kuri primeta “madingų“, bet nereikalingų daiktų pirkimą; vartotojų visuomenė, kuri perka tuos madingus daiktus; madingi daiktai, kurie laikui bėgant tampa nereikalingų šiukšlių kalnais; ir – šiukšlės, kurios nepastebimai užpildo ne tik priemiesčius, bet ir teršia dirvą, miškus, upes ir vandenynus..

*Savo veikla ir savo gyvenimo būdu žmonės nuodija ne tik supančią aplinką, gyvūniją, bet ir pačius save. Dabar žmonėms daugiau rūpi naujo telefono, madingo rūbo ar paskutinio modelio automobilio pirkimas, nei pasaulinės ekologijos, bado ar skurdo problemos. Ir kol žmogus nepabunda iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ar jo asmeniškai nepaliečia rimtos problemos (nedarbas ar ligos) – jis stengiasi atitikti visus primetamus “idealaus gyvenimo“ šablonus.

*Ir jis nepastebi, kad bėga užburtu ratu – tai nesibaigiantis troškimas vartoti, nepasitenkinimas nuo pirkinių, neviltis dėl pinigų trūkumo naujiems pirkiniams, paskolos ir skolos.., ir – vėl vis nauji ir nauji pirkiniai..

*O reklamos gamintojai labai gerai žino trumpiausią kelią į žmonių asmeninę sąskaitą – jie visomis išgalėmis stengiasi užvaldyti žmonių dėmesį, sugalvodami vis naujus “sėkmingumo“ kriterijus, kurių pagrindą sudaro vis nauji daiktai, kuriais žmonės užpildo savo namus, galvas, o galiausiai – ir sielas.

*Taigi – jei norime atsiriboti nuo primetamo išorinio poveikio ir manipuliacijų mūsų sąmone, turime būti sąmoningi ir atidūs tam, kam mes skiriame savo dėmesį. Kur mūsų dėmesys – ten ir mūsų gyvenimo energija, todėl mokykimės atsiriboti, išjungti garsą, nedalyvauti ar atsitraukti nuo to, kas neša sumaištį į mūsų gyvenimą ir atitraukia mus nuo tikrųjų vertybių.

*Juk, iš esmės, vartotojiška filosofija manipuliuoja pozityviais lūkesčiais ir.. žmonių nepilnavertiškumo pojūčiu, vis siūlydama kažką, kas padarys žmones “laimingesniais, sveikesniais, turtingesniais, geriausiais, patraukliais, populiariais, sėkmingais“.. Ir visa tai – parodai ir kitų pavydui! Ir retas susimąsto, kad tai tik dar labiau didina nepilnavertiškumą, kompleksus ir nepasitenkinimą gyvenimu – nes neįmanoma įsigyti tų vis naujų ir dar naujesnių “idealaus gyvenimo“ ir “laimės“ atributų..

*Vartotojiška filosofija padaro gyvenimą labai sudėtingu ir painiu – žmogus galiausiai netenka sveikos nuovokos, orumo ir adekvatumo, jis nuolat bėga paskui taip trokštamą, bet nepasiekiamą šabloninę-daiktinę laimę.

*Mus išmokė pirkti ne iš būtinybės, o dėl malonumo. Todėl pirkimas tapo priklausomybe, o pirkinys – silpnybės akimirka ir trumpa euforija, po kurios seka nusivylimas ir noras tą euforiją pakartoti.

*Pabusti iš vartotojiškos priklausomybės padeda minimalizmas. Būtent minimalizmas yra vartotojiško gyvenimo priešingybė ir sugrįžimas į paprastą, tikrą, laimingą, harmoningą gyvenimą. Ir tai ne mada ir ne perdėtai taupių žmonių fantazijos – tai būtinųjų žmogaus poreikių supratimas ir tikrųjų dvasinių gyvenimo vertybių suvokimas.

*Bet nėra taip lengva atsipeikėti iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ir pinklių – reikia gerokai pravalyti sąmonę nuo viso primesto informacinio balasto, kuriuo žmonės pradeda vadovautis savo gyvenime. Visų pirma reikia keisti savo mąstymą, ir minimalizmas labai padeda kelyje į sąmoningumą ir gebėjimą priimti savarankiškus sprendimus.

*Tai atmetimas to, kas nereikalinga ir sąmoningas gyvenimo resursų naudojimas. Tai labai atsakingas pasirinkimas – ką mes paliksime ateinančioms kartoms: įkvepiančią patirtį ir harmoningą supančią aplinką, ar – krūvas nereikalingų daiktų ir kalnus šiukšlių.

*Svarbiausia, ką reikia suvokti – nei pinigai, nei daiktai nedaro mūsų laimingais. Vartotojiška filosofija sukeičia vietomis tikrąsias ir dirbtinas vertybes. Laimė gimsta meilėje, geruose darbuose, kūryboje, bendros gerovės kūrime ir vienybėje, laimė – mūsų harmoninguose veiksmuose, o ne daiktuose. Minimalizmas – tai tikras, paprastas, laimingas gyvenimas 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Ne, mums nereikalingi aukso rūmai, kad būtume laimingi. Rūmai reikalingi mūsų protams, kad išaukštintų save prieš kitus protus ir tame susireikšminime pajustų piktdžiugą.

Ne, mums nereikalingi nesuskaičiuojami turtai ir prabanga. Tai mūsų puikybė ir gobšumas siekia kaupti, nes skaito žemiškus turtus pagrindiniu tikslu, gyvenimo prasme ir didžiausia vertybe.

Ne, mes neturime dirbti nemėgiamo darbo, siekdami patenkinti savo būtiniausius poreikius ir išgyventi. Tai mums primetama iškreipta pasaulėžiūra skiepija mums vergišką mąstymą, paminant prigimtinius kūrybinius gebėjimus.

Ne, mes neturime atsisakyti savo svajonių, teisindamiesi tuo, kad jos neneša pelno. Tai vartotojiškos filosofijos pinklės, kuri viską matuoja tik pinigais.

Ne, mes neturime atsisakyti bendravimo ir draugystės, jei tai neatneša mums jokios naudos. Tai klastinga savanaudiškumo “tu-man, aš – tau“ formulė, kuri griauna geranoriškumą ir nuoširdumą tarp žmonių.

Ne, mums nereikalingos aukštos tvoros, pikti sarginiai šunys ir ginklai. Tai priešiškumo, nepasitikėjimo, baimės, susvetimėjimo, neapykantos ir susiskaldymo pasekmė.

Apsižvalgykime aplink..

Jau dauguma žmonių pastebi, kad tai, ką mes vadiname progresu, iš tiesų veda mus vis toliau nuo tikrųjų bendražmogiškų dvasinių vertybių.

Mūsų pasaulis egocentriškas ir agresyvus, o aistra pinigams ir valdžiai baigia išstumti iš mūsų gyvenimo žmoniškumą. Mes nemylime vieni kitų, todėl nekenčiame, meluojame, kariaujame.

Bet pažvelkime į save tikruosius, įsiklausykime į savo širdis..

Mes taip gyvename šiandien tik todėl, kad nežinome, jog galime gyventi kitaip.

Visos mūsų negerovės – tik dėl meilės trūkumo. Visų mūsų gyvenimą, kiekvieną jo sritį gali harmonizuoti meilė.

Meilė – harmonijos pagrindas. Ten, kur meilė – viskas savo vietose, viskas sveikai sąveikauja, vystosi ir tobulėja. Ten taika ir santarvė, ten kūryba, įkvėpimas ir gyvenimo pilnatvė.

Ten, kur meilė – bendraminčių sandrauga ir dovanojimo džiaugsmas bendrai gerovei. Ten kiekvienas svarbus ir reikalingas, ten draugystė, atsakomybė ir savitarpio supratimas.

Ten, kur meilė – vienybė, gerovė, laimė..

Susimąstykime.. Mes galime taip gyventi 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Mes gyvename aktyvių permainų laikais, bet tos permainos – ne naujose technologijose, bet žmonių sąmonėje. Ir vis daugiau žmonių tai supranta: jie vis aiškiau mato mūsų gyvenimo realybę ir būtinybę keisti ją, tačiau kaip pakeisti visų mūsų gyvenimą – žino ne visi.

Bet jau akivaizdu, kad kovodami su esamos realybės blogybėmis, mes nieko nepakeisime, o tik paskęsime dar didesniame agresyvume ir chaose.. Senieji Mokymai teigia: permainos vyksta ne kovojant su atgyvenusios sistemos ydomis, bet kuriant naują – geresnę ir šviesesnę realybę.

Ir tai yra tiesa – taip vykdoma evoliucija, tačiau kaip kurti tą naują šviesią realybę? Pirmiausia – atsisakant to, kas “traukia“ mus į destruktyvumą, degradaciją ir kas stabdo mūsų dvasinį augimą. Būtent permainų laikais mes galime geriausiai pamatyti tai, kas neleidžia mums vystytis toliau.

Be to, turime turėti tvirtą tikėjimą, kad mūsų realybę galima pakeisti, kad galima ją nuolat tobulinti ir gerinti – ir kad tai yra sąmoningas kūrybinis procesas. O kad nieko nesikeičia – sako žmonės, kurie patys nesikeičia arba tiesiog bijo bet kokių pokyčių.

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese. Tai didžiausias evoliucijos stabdis.

Kiekvienas žmogus gali tapti šviesesnės realybės kūrėju ir aktyviu evoliucijos dalyviu. O pradėti turime nuo savo pačių gyvenimo – juk sistema, kurioje gyvename, yra palaikoma daugelio žmonių veiksmais, bet jei pažiūrėsime atidžiau – dauguma tų veiksmų yra ne tik nebūtini, bet ir destruktyvūs.

Todėl nelaukime, kol ateis kažkas ir išmokys mus gražiai gyventi arba surašys mums naujas gyvenimo taisykles – pradėkime keistis patys, mokykimės gyventi sveikai ir dorai. Pradėkime jau dabar? Mes visi tai galime! Nuo ko pradėti?

Atsisakykime žalingų įpročių – visos narkotinės medžiagos slopina žmogaus sąmoningumą. Maitinkimės sveikai, ir jei įmanoma, auginkime patys daržoves ir vaisius, arba – palaikykime sąžiningus ūkininkus, pirkdami jų produkciją.

Tapkime vegetarais – tai ne mada, o civilizuoto žmogaus požymis. Vegetarizmo motyvacija – nedalyvauti gyvūnų žudyme. Jau įrodyta, kad nužudytų gyvūnų mėsa yra sunkiai virškinama ir tampa daugelio ligų priežastimi.

Atsisakykime ribojančios idėjos, kad mūsų sveikata priklauso tik nuo medicinos ir vaistų. Medicina – tik kraštutiniu: ligos arba traumos atveju. Sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų mitybos, psichikos būsenos ir gyvenimo būdo.

Ilsėkimės ne restoranuose, prirūkytuose klubuose, o gamtoje. Sportuokime, vaikščiokime daugiau pėsčiomis, važinėkime dviračiais, organizuokime žaidimus ir žygius su vaikais – tai ne tik visus suartins, bet ir išmokys vaikus sveikai gyventi, mylėti gamtą ir harmoningai bendrauti.

Ribokime, o ilgainiui ir visiškai atsisakykime masinio informavimo priemonių skleidžiamos informacijos, kurioje vyrauja negatyvumas. Taip galime žymiai sumažinti psichinę įtampą – juk tam, kad neutralizuotume vienos negatyvios žinios pasekmes, reikia išgirsti kelias pozityvias žinias, kurių ten tikrai nerasime. Atidžiai ir atsakingai atsirinkime informaciją.

Mokykimės atskirti savo būtinuosius poreikius nuo primetamų – taip atsikratysime vartotojiško gyvenimo būdo. Nevaikščiokime be reikalo į parduotuves, nesivaikykime mados. Vilkėkime patogius, praktiškus natūralaus audinio drabužius. Minimalizmas – pažangus būdas suprasti savo tikruosius poreikius ir atsikratyti daugybės nereikalingų išlaidų.

Mylėkime ir saugokime gamtą – tai visų mūsų vieninteliai Namai! Sodinkime medžius ir gėles, nešiukšlinkime gamtoje. Laikykimės tvarkos ir švaros savo namuose ir visur, kur būname.

Gyvenkime dorai savo šeimoje, mylėkime žmones ir būkime sąžiningi su savimi ir kitais. Vystykime savo dvasingumą ir pagalvokime apie tai, ką perduodame ir paliekame savo vaikams ir anūkams. Gerbkime savo tėvų ir protėvių patirtį ir išmintį.

Vienykimės su bendraminčiais, dalinkimės informacija, taikykime realybėje gerinančias visų gyvenimą idėjas – bendradarbiaudami ir keisdamiesi patirtimi, žmonės auga dvasiškai. Pagal galimybes besąlygiškai padėkime kitiems, palaikykime vieni kitus.

Ir – būtinai atsikratykime įpročio mąstyti negatyviai – nerimauti, bijoti, nekęsti.. Mokykimės mąstyti pozityviai! Ir kurkime – grokime, pieškime, rašykime, dainuokime, dekoruokime, sodinkime sodus, šokime.. Tikėkime gera visų mūsų ateitimi – tai tikro gyvenimo Kūrėjo pozicija.

Štai taip mes visi galime palengva keisti mūsų visų realybę, užpildydami ją vis tobulesnėmis, harmoningomis Meilės, Tiesos ir Vienybės energijomis. Prisimenate: kartodami tą patį seną veiksmą, niekada nesukursime nieko naujo. O pastovūs nauji harmoningi veiksmai kuria tolimesnio vystymosi tendencijas visai žmonijai 🙂 .

Kurkime visi kartu mūsų Naują Šviesią Realybę 🙂 !

Žmonių gausos suvokimas dabar gerokai skiriasi nuo Kūrinijoje veikiančių gausos principų. Žmonės gausą sieja išskirtinai su materialių gėrybių kiekiu ir jų kaupimu, gebėjimu pasipelnyti, gyvenimu prabangoje ir pertekliuje. Tai labai ribotas ir iškreiptas suvokimas, sukeliantis daug kančios ir neteisybės gyvenime.

Senieji Mokymai teigia: pirmiausia, ką žmogus turi suprasti – jis pats turi tapti gausos šaltiniu Žemėje, t.y. – pagal savo gebėjimus kurti, dirbti, gerinti supantį pasaulį ir žmonijos gyvenimą. Ir – kas taip pat labai svarbu – nekenkti kitiems ir netaikyti prievartos Žemės, žmonijos ir visos gyvybės atžvilgiu.

Mūsų veiksmai neturi kurti trūkumo niekur, neturi kurti disharmonijos – nei žmonių gyvenime, nei gamtoje: mes neturime klestėti kažkieno kito sąskaita, negalime nieko savintis ar savanaudiškai kažko išnaudoti, kas tai bebūtų – kiti žmonės, gyvūnai ar gamtos resursai.

Turime su visais harmoningai sąveikauti, kad išsaugotume gausos energijų pusiausvyrą ir tuo pačiu sudarytume sąlygas kiekvienam žmogui geriausiai išreikšti savo gebėjimus ir visiems žmonėms bendradarbiauti visų gerovei.

Tam reikia ugdyti saiko pojūtį, arba – suvokimą apie būtinuosius žmogaus poreikius, pakankamumo principą. Deja, saiko suvokimą dabartiniams žmonėms sujaukia primetami dirbtini poreikiai, kurie griauna harmoningą gausos pusiausvyrą: verčia imti daugiau, nei iš tiesų reikia (tai perteklius) ir tuo pačiu kurti trūkumą (kai atimama iš kitų arba kai nuolat kažko trūksta).

Tuo “užkrėsti“ dauguma žmonių: vieni nuolat nori “kažko ypatingo“, naujo, išskirtinio; kiti visiems pavydi ir nemoka džiaugtis tuo, ką turi; treti už paskutinius pinigus perka tai, ką jiems įperša reklama; kiti – išnaudoja kažką savanaudiškais tikslais.. Jie tampa vartotojais, o vartotojas negali būti bendros gėrovės kūrėju.

Vartotojas nuolat vaikosi kažko “geresnio, naujo“, kažko iš išorės, ir net nepastebi, kad tame bėgime praranda save: savo žmoniškumą, dvasingumą, vidinę ramybę ir pozityvumą.. Dėl to atsiranda vidinė tuštuma, kurios negali užpildyti jokie išoriniai daiktai ar įspūdžiai.

Tai pats skaudžiausias – vidinis trūkumas, kuris atsiranda, kai pažeidžiame saiko principą, o kartu – ir gausos energijos pusiausvyrą. Todėl ir sakoma, kad laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka..

Gausa nėra perteklius, gausa – tai optimalios gyvenimo sąlygos, būtinų poreikių patenkinimas, tai balansas, kurio dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nebūtina, nereikalinga ar kenksminga.

Tai liečia ir vidinę žmogaus būseną – gyvenimą gausoje, dvasinį brandumą, kai žmogus turi aiškią nuovoką apie saiką, suvokia savo būtinus poreikius, pasitiki gyvenimu ir Kūrėju, jaučia atsakomybę už save, Žemę ir žmonijos ateitį, supranta evoliucijos uždavinius.

Tai sąmoningo kūrėjo pozicija, kuris gerai žino: Kūrinijos dėsnių nei apeiti, nei apgauti neįmanoma – pagal rezonanso principą šie dėsniai palaiko tą žmogų, kurio vidinė būsena, veiksmų paskatos ir darbai yra nukreipti visų gerovei.

O nebrandi, egoistiška arba mieganti sąmonė – tai besibaigianti žmonijos evoliucijos pakopa, kurioje dėl neišmanymo pažeidžiami arba iškreipiami Kūrinijos harmonijos dėsniai, tarp jų – ir gausos energijos dėsnis.

Į sekančią evoliucijos pakopą žmonija pereina palaipsniui, ne visa iš karto – visuomet yra evoliucijos šaukliai, kurie pabunda anksčiau, kviečia kitus pabusti ir savo elgesiu rodo žmonėms kitokio gyvenimo pavyzdį.

Todėl yra laikotarpis, kai vienu metu gyvena senosios pasaulėžiūros žmonės ir užgimstančio naujojo pasaulio žmonės. Ir dažniausiai jiems sunku surasti bendrą kalbą: vieni laikosi senų įprastų rėmų, kitiems jie jau nepriimtini.

Dėl to ir matome dabar mūsų gyvenime keistus paradoksus: vieni čiumpa sau viską, ką tik gali, kiti – dalinasi su kitais viskuo, kuo tik gali. Bet ir vieni, ir kiti vadovaujasi gausos principu – tik kiekvienas pagal savo supratimą.

Ir labai džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tampa ne trūkumo, bet gausos šaltiniais gyvenime: jie besąlygiškai, su meile dalinasi su žmonėmis tuo, kuo gali ir palaiko vieni kitus. Be to, vis labiau plinta minimalizmo idėjos – o tai sugrąžina žmonėms saiko pojūčio suvokimą.

Taip atgimsta gausos energijos pusiausvyra, sveika sąveika tarp gamtos ir žmonių, vienybė – žmonės pradeda vadovautis aukštesnio sąmoningumo principais. Ir, svarbiausia – taip yra palaikomas mūsų dvasingumas 🙂 ..