Paprastas gyvenimas

Šiuolaikinių žmonių gyvenimas toks sudėtingas.. Mes nuolat bėgame, skubame, mes vis neturime laiko.. Todėl dažnas užduoda sau klausimą – ar tikrai žmogus viso to nori? Ir ko gi jis iš tiesų nori?..

Mums dabar labai trūksta paprastumo – tyrų ir šviesių jausmų, nuoširdaus bendravimo, kūrybinio polėkio, prasmingo darbo, sveikos sąveikos su gamta..

Norisi nusimesti visas kaukes, šablonus ir rėmus, kurie trukdo pasijusti savimi. Pasijusti Žmogumi. Tapti Kūrėju. Pajusti vienybę su žmonija, gamta ir visa gyvybe..

Apie tai šis kviečiantis susimąstyti tekstas:

“Aš noriu gyventi paprasčiau. Viskame. Turėti paprastus namus. Jaukų lizdelį – be krūvos šlamšto, be brangios technikos ir daiktų, kurių negalima liesti ar sutepti vaikams. Kad jis būtų toks nedidelis, iš medžio, su dideliais langais ir pojūčiu, kad tu esi gamtoje. Yra tokie eko-namai.. kur ir viduje, ir išorėje – gamta. Sodas su gėlėmis ir medžiais, vanduo (upė, jūra, ežeras), daržas..

Noriu nešioti paprastus drabužius. Ne tuos, kurie madingi. Paprastas sukneles, sijonus, pasisiūtus iš natūralių audinių, minkštus ir ilgaamžius. Paprastus, pačios arba vaikų pagamintus papuošalus.. Man nereikia aukso ar deimantų, man mieli karoliai iš gilių ir apyrankės iš kriauklelių.

Noriu paprastos kosmetikos. Tiek, kiek jos iš tiesų reikia. Aliejų ir pačios pasigaminto muilo, natūralių kremų ir šampūno. Noriu šalia namo aikštelės vaikams, kurią sumeistravo jų tėtis, ir žaislų ne iš parduotuvės, o vaikų rankomis pasigamintų. Ir valgyti paprastą maistą – užaugintą čia pat, šalia namo savo rankomis, su dideliu rūpesčiu ir meile.

Nenoriu turėti pinigų. Visai. Kad jie nebūtų reikalingi. Kad viską galima būtų pasigaminti savo rankomis, arba esant būtinybei keistis su kaimynais jų rankų darbo vaisiais. Vieni derlių augina, kiti muilą gamina, treti rūbus siuva.

Nesuprantu, KAIP galima buvo prikurti tiek absurdo mūsų pasaulyje? Koks gi tai progresas, jei žmogus visą savo gyvenimą gali ieškoti laimės, ieškoti meilės, ieškoti prasmės, ieškoti savęs, ieškoti pašaukimo.. Juk viskas mums duota nuo pat gimimo, bet kažkas visa tai paslėpė po stora uždanga, ir dabar šios vertybės dulka ir atsiveria tik atkakliausiems ieškotojams.

Ta uždanga – tai šio pasaulio šurmulys, tai viskas, kuo mus bando prisotinti, pamaitinti, aprengti, pralinksminti.. Vergiškas darbas, be kurio neįmanoma išgyventi. Normaliame pasaulyje nėra vergiško darbo. Yra veikla, kuria užsiima žmonės – stato namus, augina derlių, auklėja vaikus, kepa duoną.. ir visa tai atlieka su džiaugsmu. Nėra darbų, kurie alina. Visas darbas teikia džiaugsmą ir yra naudingas. Taip-taip, naudingas.

Sunku net įsivaizduoti, kiek beprasmiško ir net kenksmingo darbo dabar atlieka žmonės. Imkime kad ir popierinį darbą – milijardai tonų popieriaus gaminama, spausdinama, dėliojama iš vienos vietos į kitą, iš vienų rankų į kitas, paskui suplėšoma, išmetama, ir vėl spausdinama. Ir kiek SVARBAUS popieriaus! Tiesiog nerealus kiekis labai svarbaus popieriaus. Jis žymiai svarbesnis, nei žmonės. Dėl jo pykstasi, kovoja, žemina, sodina į kalėjimus, žudo. Dėl popieriaus!

Kad pereitume iš vieno žemės ploto į kitą (iš vienos šalies į kitą), reikia pateikti popierių. Jei popierius tinkamas – tu gali pereiti. O jei nėra popieriaus – vaikščioti svetima žeme nevalia. Kažkas padalino žemę ir nurodė, kur kam galima, o kam ne. Na, nebent pateikus svarbų popierių.

O miestai.. Kam jie reikalingi? Kam? Tos didžiulės betoninės dėžės-butai be sielos ir oro. Jie atima energiją ir jėgas. Miestuose viskas, kas natūralu, pakeista dirbtinu. Viskas-viskas. Žmonės – dėžėse, vaikai auga su svetimais žmonėmis (vaikų darželiai, auklės), gyvūnai – narvuose, produktai – iš chemijos, žaislai – iš plastiko. Ir daug-daug vaistų, kad galima būtų visus išgydyti nuo milijono ligų, kurias sukelia miestas, visų tų depresijų, kančių ir nelaimių.

Vaikai gimsta dirbtinu būdu, vyrai ir moterys, nesuradę poros, keičia orientaciją, ir jau negali būti nė kalbos apie normalios giminės pratęsimą. Šeimos išyra dėl miesto smulkmenų, dėl daiktų, dėl iliuzinių troškimų. Žmonės pamiršta, kad svarbiausi – ne daiktai, o žmonės ir santykiai tarp jų, meilė ir rūpestis artimaisiais. Visi turi tiek problemų!!! Tiesiog krūvos ir kalnai neišspręstų problemų, kurias galima būtų išmesti į sąvartyną ir gyventi laimingai 🙂 . Bet mes pripratome, kad problemos – tai mūsų gyvenimo dalis.

O juk pakaktų išvežti žmogų į gamtą – įsivaizduokite – rami jūra, kalnai ir pakalnės, žolytė žaliuoja, saulutė šviečia.. ir palikti jį akis į akį su gamta.. ir, man atrodo, jis viską supras. Jis įsiklausys į save, į gamtą. Ir išgirs Žemę: “Aš čia, aš su tavimi, aš suteiksiu tau namus, tylą ir širdies palaimą, meilę ir rūpestį. Aš pamaitinsiu tave. Aš tave sušildysiu. Aš nenuskriausiu tavęs. Aš myliu tave. Aš suteiksiu tau Gausą ir Gerovę“. Ir žmogus negrįš į miestą, jis pasiliks gamtoje. Viską supras ir pasiliks. Taip paprasta pasitikėti Žeme. Ji gali išmaitinti milijardus žmonių, jei teisingai naudosimės jos gėrybėmis, bet mes galime pražūti, jei ir toliau gyvensime taip, kaip dabar.

Aš noriu gyventi paprasčiau. Gamtoje. Mylėti Žemę ir ja pasitikėti. Ji gausi ir dosni. Ir to pilnai pakanka, kad būtume laimingi 🙂 .“

Autorė Radost-na-Avos, vertė ruvi.lt

Geros visiems savaitės 🙂 !