Apie gausą ir trūkumą

Žmonių gausos suvokimas dabar gerokai skiriasi nuo Kūrinijoje veikiančių gausos principų. Žmonės gausą sieja išskirtinai su materialių gėrybių kiekiu ir jų kaupimu, gebėjimu pasipelnyti, gyvenimu prabangoje ir pertekliuje. Tai labai ribotas ir iškreiptas suvokimas, sukeliantis daug kančios ir neteisybės gyvenime.

Senieji Mokymai teigia: pirmiausia, ką žmogus turi suprasti – jis pats turi tapti gausos šaltiniu Žemėje, t.y. – pagal savo gebėjimus kurti, dirbti, gerinti supantį pasaulį ir žmonijos gyvenimą. Ir – kas taip pat labai svarbu – nekenkti kitiems ir netaikyti prievartos Žemės, žmonijos ir visos gyvybės atžvilgiu.

Mūsų veiksmai neturi kurti trūkumo niekur, neturi kurti disharmonijos – nei žmonių gyvenime, nei gamtoje: mes neturime klestėti kažkieno kito sąskaita, negalime nieko savintis ar savanaudiškai kažko išnaudoti, kas tai bebūtų – kiti žmonės, gyvūnai ar gamtos resursai.

Turime su visais harmoningai sąveikauti, kad išsaugotume gausos energijų pusiausvyrą ir tuo pačiu sudarytume sąlygas kiekvienam žmogui geriausiai išreikšti savo gebėjimus ir visiems žmonėms bendradarbiauti visų gerovei.

Tam reikia ugdyti saiko pojūtį, arba – suvokimą apie būtinuosius žmogaus poreikius, pakankamumo principą. Deja, saiko suvokimą dabartiniams žmonėms sujaukia primetami dirbtini poreikiai, kurie griauna harmoningą gausos pusiausvyrą: verčia imti daugiau, nei iš tiesų reikia (tai perteklius) ir tuo pačiu kurti trūkumą (kai atimama iš kitų arba kai nuolat kažko trūksta).

Tuo “užkrėsti“ dauguma žmonių: vieni nuolat nori “kažko ypatingo“, naujo, išskirtinio; kiti visiems pavydi ir nemoka džiaugtis tuo, ką turi; treti už paskutinius pinigus perka tai, ką jiems įperša reklama; kiti – išnaudoja kažką savanaudiškais tikslais.. Jie tampa vartotojais, o vartotojas negali būti bendros gėrovės kūrėju.

Vartotojas nuolat vaikosi kažko “geresnio, naujo“, kažko iš išorės, ir net nepastebi, kad tame bėgime praranda save: savo žmoniškumą, dvasingumą, vidinę ramybę ir pozityvumą.. Dėl to atsiranda vidinė tuštuma, kurios negali užpildyti jokie išoriniai daiktai ar įspūdžiai.

Tai pats skaudžiausias – vidinis trūkumas, kuris atsiranda, kai pažeidžiame saiko principą, o kartu – ir gausos energijos pusiausvyrą. Todėl ir sakoma, kad laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka..

Gausa nėra perteklius, gausa – tai optimalios gyvenimo sąlygos, būtinų poreikių patenkinimas, tai balansas, kurio dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nebūtina, nereikalinga ar kenksminga.

Tai liečia ir vidinę žmogaus būseną – gyvenimą gausoje, dvasinį brandumą, kai žmogus turi aiškią nuovoką apie saiką, suvokia savo būtinus poreikius, pasitiki gyvenimu ir Kūrėju, jaučia atsakomybę už save, Žemę ir žmonijos ateitį, supranta evoliucijos uždavinius.

Tai sąmoningo kūrėjo pozicija, kuris gerai žino: Kūrinijos dėsnių nei apeiti, nei apgauti neįmanoma – pagal rezonanso principą šie dėsniai palaiko tą žmogų, kurio vidinė būsena, veiksmų paskatos ir darbai yra nukreipti visų gerovei.

O nebrandi, egoistiška arba mieganti sąmonė – tai besibaigianti žmonijos evoliucijos pakopa, kurioje dėl neišmanymo pažeidžiami arba iškreipiami Kūrinijos harmonijos dėsniai, tarp jų – ir gausos energijos dėsnis.

Į sekančią evoliucijos pakopą žmonija pereina palaipsniui, ne visa iš karto – visuomet yra evoliucijos šaukliai, kurie pabunda anksčiau, kviečia kitus pabusti ir savo elgesiu rodo žmonėms kitokio gyvenimo pavyzdį.

Todėl yra laikotarpis, kai vienu metu gyvena senosios pasaulėžiūros žmonės ir užgimstančio naujojo pasaulio žmonės. Ir dažniausiai jiems sunku surasti bendrą kalbą: vieni laikosi senų įprastų rėmų, kitiems jie jau nepriimtini.

Dėl to ir matome dabar mūsų gyvenime keistus paradoksus: vieni čiumpa sau viską, ką tik gali, kiti – dalinasi su kitais viskuo, kuo tik gali. Bet ir vieni, ir kiti vadovaujasi gausos principu – tik kiekvienas pagal savo supratimą.

Ir labai džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tampa ne trūkumo, bet gausos šaltiniais gyvenime: jie besąlygiškai, su meile dalinasi su žmonėmis tuo, kuo gali ir palaiko vieni kitus. Be to, vis labiau plinta minimalizmo idėjos – o tai sugrąžina žmonėms saiko pojūčio suvokimą.

Taip atgimsta gausos energijos pusiausvyra, sveika sąveika tarp gamtos ir žmonių, vienybė – žmonės pradeda vadovautis aukštesnio sąmoningumo principais. Ir, svarbiausia – taip yra palaikomas mūsų dvasingumas 🙂 ..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: