Kategorija: Blaivybė

Ne vienas alkoholį vartojantis žmogus prisipažįsta, kad bent kartą bandė mesti gerti, bet, deja, nesėkmingai. Tačiau paklaustas – ką jis konkrečiai tam darė, dažnas nustemba. Paaiškėja, kad nieko specialaus žmogus nedarė, išskyrus kelias dienas ar savaites susilaikymo nuo alkoholio. Ne paslaptis, kad toks noras daugeliui kyla po gausių išgertuvių ir tėra laikinas atsisakymas nuo alkoholio, todėl nenuostabu, kad rezultatas būna trumpalaikis.

Kartais geriantysis sąmoningai vaidina bejėgį prieš priklausomybę ir sako, kad negali sustoti. Jam patogi tokia pozicija: kai tarsi turi pasiteisinimą, kai jo gailimasi. Tačiau būtent šis bejėgiškumas įrodo, kad žmogus nieko nedarė tam, kad nustotų vartoti alkoholį, o bejėgiškumas atsiranda dėl neveiklumo. Blaivybė nenukrenta iš dangaus, jos negalima nupirkti, suvaidinti, jos niekas nesuteiks. Blaivybę galima pasiekti, užsitarnauti konkrečiais kryptingais veiksmais.

Todėl jei nesiseka mesti gerti alkoholį, sąžiningai paklauskite savęs: o ką aš konkrečiai padariau, kad nustočiau gerti? Jeigu jūs nepadarėte tam jokių konkrečių žingsnių, tai to net mėginimu pavadinti negalima. Galbūt, buvo prašviesėjimo blykstelėjimas… Tačiau jei jis yra, tuomet šansų atsikratyti alkoholio vartojimo yra! Tereikia atlikti sekančius žingsnius. Kokie jie?

Pirmasis žingsnis į blaivybę turi būti nusiteikimas blaivybei – tai būtina sąlyga, kitaip visos pastangos bus bevertės. Jei alkoholio atsisakymas jums yra nepakeliama kančia, tuomet rezultatų tikrai nebus, geriausiu atveju turėsite kelis abstinencijos mėnesius. O jei jūs mobilizuojate visas jėgas į konkretų rezultatą – blaivybę, jūs nepajusite jokių sunkumų pereinamuoju periodu. Atvirkščiai – jūs jausite pakylėjimą ir džiaugsmą, nes turėsite tikslą.

Būtent psichologinis nusiteikimas blaivybei garantuoja gerą rezultatą. Vien norėti mesti gerti nepakanka, nes niekuo nepagrįstas noras greitai praeina. Todėl būkite sąžiningi su savimi ir kryptingai siekite blaivybės nuolat stiprindami savo motyvaciją – pirmiausiai teisinga informacija apie alkoholį. Turi būti tvirta atrama – nauja vertybių sistema, naujas pagrindas gyvenimui. Kuo tvirtesnė motyvacija, tuo lengviau pasiekiama blaivybė.

Dar viena svarbi blaivaus gyvenimo būdo pusė – aplinkinių reakcija. Juk gyvename visuomenėje ir atsiriboti nuo jos negalime. O kadangi joje vyrauja svaiginimosi kultas, tai aplinkiniai gali jus provokuoti išgerti alkoholio. Spaudimas, kurį daro geriantys žmonės versdami išgerti kitus, yra elementari kultūros stoka. Ir ne tik: tai kišimasis į jūsų asmeninį gyvenimą ir vertimas daryti tai, ko jūs nenorite ir kas kenkia jūsų sveikatai.

Bet kol tokia realybė, jūs turite būti tam pasiruošę iš anksto. Atsisakyti reikia mandagiai, bet tvirtai ir trumpai – kad neliktų iliuzijų ir pagrindo tolimesniems įkalbinėjimams. Būtinai iš anksto pagalvokite, kaip jūs reaguosite į įkalbinėjimus, kad nebūtumėte užkluptas netikėtai. Nereikia sakyti, kad šiuo metu nenorite gerti, tai tik sustiprins norą jus įkalbinėti (na, nors lašelį…).

Galimi atsisakymo variantai:
Aš negeriu (pats sąžiningiausias ir geriausias);
Aš mečiau gerti;
Man alergija nuo alkoholio;
Aš geriau jaučiuosi blaivas;
Aš mėgstu sveikus gėrimus – sultis ir vandenį.

Improvizuokite arba pasirinkite vieną iš variantų, bet neišsisukinėkite ir nemeluokite. Visi išvardinti atsakymai leidžia suprasti įkalbinėjančiam, kad jūs ne tik šį vakarą negeriate, bet kad tai jūsų gyvenimo nuostata. Gali būti, kad atsisakydami gerti alkoholį, jūs neteksite dalies savo draugų – būkite tam pasiruošę. Tačiau pagalvokite: jei draugystė yra paremta tik alkoholio vartojimu, tai be tokios draugystės tikrai galima lengvai apsieiti.

Nesigėdinkite atvirai pasakyti apie savo poziciją – blaivybę. Kuo atviresnis ir nuoširdesnis atsakymas, tuo mažiau kyla klausimų ir noro jus perkalbėti. Reikia pripažinti, kad geriančioje visuomenėje į blaivius žmones žiūrima su įtarimu, todėl aplinkiniams gali kilti visokių keistų klausimų ir išgalvotų prielaidų. Bet nepamirškite ir dar vieno svarbaus dalyko – jus visuomet gerbs, jei turėsite tvirtą gyvenimo poziciją. Parodykite, kad gerbiate pašnekovą, bet ginčytis dėl jūsų gyvenimo pozicijos nėra jokio reikalo.

Trečias svarbus konkretus žingsnis link blaivybės – senųjų įpročių atsisakymas. Todėl pradžioje dėl visa pikta apeikite iš tolo tas vietas, kurios jums siejasi su alkoholiu. Tai gali būti baras, kavinė ar kita draugų pamėgta susibūrimo vieta, kurioje gėrėte alkoholį, taip pat alkoholio skyriai maisto parduotuvėse. Padėkite giliau visus su alkoholiu susijusius simbolius: butelius, stikliukus ar grafinus.

Labai įdomų būdą, atgrasantį nuo šių simbolių, siūlo narkologas A. V. Melnikovas. Jis paprastas: paimkite tuščią alkoholio butelį ir užklijuokite ant jo savo užrašytą etiketę. Didelėmis raidėmis tiesiog užrašykite vieną iš tiesų apie alkoholį, pvz.:

Atsargiai – narkotikas;
Gera vėmimą sukelianti priemonė;
Patikima lėto žudymo priemonė;
Tu atėmei (įrašome skaičių) mano gyvenimo metų;
Mirtini nuodai;
Cheminė masinio naikinimo priemonė, ir pan.

Pastatykite butelį taip, kad aiškiai matytumėte užrašą – kaskart į jį pažiūrėjus, jį fiksuos ne tik jūsų sąmonė, bet ir pasąmonė. Jei tekstas nesukelia emocinio poveikio, pakeiskite jį kitu. Tikinama, kad tokiu būdu tapsite visiškai abejingas bet kokiai alkoholio atributikai, ir kas svarbu – tiesos užrašymo pagalba, taigi – jokios apgaulės. Kiekviena diena be alkoholio, kiekvienas konkretus žingsnis stiprins jūsų blaivybės poziciją, ir kaskart bus vis lengviau.

Jei vis dėlto apninka kartais abejonės, nusistatykite blaivybės terminą – tegul jis bus neilgas, bet ne trumpesnis nei 2 mėnesiai, kad organizmas pilnai išsivalytų nuo nuodų ir prašviesėtų sąmonė. Kol kyla abejonės, tą terminą vis pratęskite, kol pasijusite tvirtai dėl savo pasirinkimo. Pagrindinis kriterijus, parodantis, kad esate nusiteikęs blaivybei – tai džiaugsmas, kad gyvenate blaiviai. Jei jus tai džiugina – jūs teisingame kelyje, jei ne – padirbėkite ties motyvacijos stiprinimu.

Mūsų dienomis, kai jau įrodytas žudantis alkoholio poveikis, tapo akivaizdu, kad blaivybė – pagrindinė sveiko gyvenimo sąlyga. Jei žmogus vartoja svaigalus, jis negali būti sveikas, kad ir kaip sveikai jis maitintųsi, gertų brangiausius maisto papildus ar sportuotų. Todėl atsiminkite: jei jūs svaiginatės, jūs žalojate save. Jokios brangiausios priemonės negali neutralizuoti žudančio alkoholio poveikio žmogaus organizmui.

Blaivybė – sveikatos pagrindas. Jei norite būti sveiki, ženkite konkrečius žingsnius link blaivybės. Dėl savęs, dėl gero pavyzdžio savo vaikams ir visuomenei.

(Pagal narkologo A. V. Melnikovo knygą „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

„Nuodai yra nuodai, net ir suvynioti į blizgantį popierėlį“ – E. Fromas

Idėja gerti spiritą – akivaizdūs kliedesiai, o ginčytis su kliedesiais beprasmiška. Stebina tai, kad žmonės ne tik patiki šiais kliedesiais, bet ir vadovaujasi jais gyvenime. Medicinos psichiatrijos vadovas (M., „Medicina“, 1983, 1t, 29 psl.) rašo: „Idėja skaitoma kliedesiu tuomet, kai ji neatitinka realybės, iškreiptai ją atspindi, ir, užvaldžiusi sąmonę, pasidaro (nežiūrint į akivaizdžius prieštaravimus su tikrove) nepasiekiama ištaisymui. Tokių idėjų visuma vadinama kliedesiu“.

Nepritariantiems alkoholio vartojimo idėjai yra visiškai akivaizdu, kad ši idėja atitinka kliedesių apibrėžimą. Be to, šia idėja yra užkrėsta dauguma žmonių, todėl galime tai vadinti masiniu kliedesiu. Pabrėžiama, kad tam, kad tikėtume šiuo alkoholiniu kliedesiu, nereikia būti silpnapročiu. Atvirkščiai – kliedesių kūrimui žmonės panaudoja visas savo kūrybines pajėgas.

Vartojančiam alkoholį tai neatrodo kliedesiais, nes jis įsitikinęs, kad alkoholis yra gėrimas, todėl nieko blogo tame nemato. Blaivaus ir aiškaus proto žmogus šiuos alkoholinius skysčius mato tokiais, kokie jie yra – kaip nuodingas ir pavojingas medžiagas. Todėl nuodingoms medžiagoms nėra taikomos sąvokos „saikingai“ ar „kultūringai“ nuodytis: nuodas yra nuodas.

Kai teisingai sudedami akcentai ir viskas vadinama savo vardais, tuomet daugeliui pasidaro akivaizdūs kliedesiai, kuriais tiki didžioji dauguma žmonių. Tačiau kaip nutinka, kad žmonės tuo patiki? Kodėl tikima, kad jei valstybė prekiauja alkoholiu, tai kiekvieno šventa pareiga pirkti šiuos nuodus ir jais nuodytis? Tai dėl socialinio poveikio: tai, ką daro dauguma, atrodo teisinga. Alkoholinis programavimas – tai savotiškas pasaulėžiūros modelis, tai lyg greitai plintanti infekcija.

Ar galima prieš tokį programavimą atsilaikyti? Žinoma, galima, tereikia melą pakeisti tiesa. Jei norime padėti alkoholį vartojančiam žmogui išbristi iš alkoholizmo liūno, turime padėti jam pakeisti informacijos reikšmę, kurią jis gavo anksčiau ir per kurios prizmę jis žiūri į dabartį. Yra žinoma, kad net tikinčiam melu žmogui būna sąmonės prašviesėjimai, ir jis pradeda abejoti tuo, kas akivaizdžiai neatitinka realybės, pvz., jausdamas pagirias, žmogus dažnai suabejoja alkoholio „teigiamomis“ savybėmis.

Jei žmogus sugeba ilgiau išlaikyti distanciją nuo dirgiklių – šiuo atveju alkoholio ir išgertuvių – tuomet jis labai greitai pradeda pakankamai kritiškai vertinti savo ydingą elgesį ir to elgesio priežastį – melą, kuriuo jis įtikėjo ir visai neseniai vadovavosi savo gyvenime bei gynė. Ir, atvirkščiai, jei žmogus yra savo melagingų įsitikinumų įtakoje – šventė, išgertuvės, savaitgalio šventimas – tuomet dominuojančio, nors ir klaidingo įsitikinimo likvidavimas yra neįmanomas.

Išvados iš to paprastos:

1) Alkoholį vartojantis žmogus – ne tik klystantis žmogus, bet ir giliai tikintis „geromis“ alkoholio savybėmis ir būtinybe vykdyti alkoholinį ritualą.

2) Praktiškai padėti jam galima tik tuomet, kai vartojantis alkoholį yra atskirtas nuo melagingų įsitikinimų šaltinio (išgertuvės, alkoholis), kitaip tai panašės į skalbinių gręžimą vandenyje.

3) Išorinė pagalba gali būti tame, kad pajungus sveikai mąstančią alkoholiko asmenybės dalį, sustiprinti tikrąją alkoholio vartojimo idėjos matymą – kaip svetimą jam, įskiepytą autoagresijos stereotipą.

4) Pakeisti melagingus akcentus ir reikšmes į tiesą apie alkoholį, kuri net būnant šalia kliedesio šaltinių, padėtų išlikti nešališku ir blaiviai mąstančiu.

Vaduokimės iš melo. Nežaiskime dvejopų žaidimų: jei matome, kad alkoholis ardo artimo žmogaus sveikatą ir gyvenimą, pirmiausia tapkime jam blaivybės pavyzdžiu – tik tuomet galėsime jį motyvuoti blaivybei. Alkoholio vartojimo idealogija yra kliedesių rūšis, kurią jau baigia išsklaidyti šiuolaikinis mokslas. Būkite progresyvūs žmonės, vadovaukitės tiesa savo gyvenime ir padėkite pamatyti tiesą savo artimiesiems.

(Pagal psichiatro E. Batrakovo straipsnius, vertė ruvi.lt)

Dažnai tenka išgirsti klausimus: „Ką daryti – vyras (sūnus, motina, tėvas, duktė) vartoja alkoholį, bet girtuokliu savęs nepripažįsta, o gydytis atsisako?“ Ką galima atsakyti susirūpinusiems giminaičiams?.. Iš tiesų – ką? Kaip būtų paprasta, jei alkoholizmas būtų viso labo tik liga, o alkoholikas – ligonis: davei tabletę, ir – o džiaugsme – žmogus gyvas, sveikas ir laimingas.

Tačiau alkoholikas ne ligonis, o alkoholizmas – ne liga. „Alkoholizmas – tai visų pirma psichologinė negalia“ (G. A. Šičko). Alkoholikas – tai psichologiškai kenčiantis žmogus, kurio kančia ne smegenų liga ar funkciniai kažkokių kūno struktūrų sutrikimai. Jo kančios priežastis – įsitikinimas, kad spiritą ir su juo pagamintus gėrimus galima gerti. Maža to, jis dar ir įsitikinęs, kad spiritiniai gėrimai turi teigiamų savybių ir alkoholio vartojimas yra neatsiejama žmonijos kultūros dalis.

O kas gi tuomet yra žmogus, kuris kenčia nuo kenčiančio alkoholiko? Pirmiausiai tai žmogus, tikintis tuo pačiu, nuo ko jis nori „išgydyti“ alkoholiką. Antra – jis ir pats nieko prieš sudalyvauti vienokiuose ar kitokiuose alkoholio vartojimo ritualuose. Skirtumas tarp šių dviejų žmonių ne tikėjimo objekte, o tik ritualinio veiksmo detalėse. Dažniausiai arši polemika įsiplieskia tik vienu alkoholinių dogmatų klausimu: „kiek reikia gerti alkoholio?“.

Tuo pačiu vieni stengiasi įpiršti kažkokią konstantą – saiką, kiti gi, kategoriškai atmesdami tokį klausimo pastatymą, pareiškia, kad kiekvienas „jaučia“ savo saiką. Visiškai akivaizdu, kad esminio skirtumo tarp besiginčijančių nėra, skirtumas tik kiekybinis. Štai iš čia ir šeimyniniai vaidai, nes namiškiai savo alkoholikui tiesiogiai sako: „Mes tikime, kad vartoti alkoholį reikia, bet tu, brangusis, nors ir tiki tuo pačiu, tačiau savo tikėjimu nesivadovauk, nes tau tai kenkia“.

Na, ar ne prieštaravimai? Ko gi nori tuomet giminaičiai? Jie nori savo tikėjimo brolį išgydyti, bet ar įmanoma išgydyti nuo tikėjimo? Kas apskritai yra „alkoholinis tikėjimas?“ Kaip ir bet koks kitas: tai tam tikrų idėjų, požiūrių ir įsitikinimų suma, kurią žmogus laiko teisinga. Iš esmės alkoholinio tikėjimo pagrindas yra įsitikinimas, kad alkoholis yra toks pat gėrimas, kaip ir pvz., vanduo.

O ką šiuo klausimu sako mokslininkai ir nevartojantys alkoholio žmonės? Jie sako: „Spiritas, tai yra, alkoholis yra besąlygiškai nuodas, turintis protoplazminį poveikį“. Kas iš jų teisus? Žinoma, mokslas, kuris remiasi ne nauda, ne kulinariniais-literatūriniais skoniais, bet faktais, kurie remiasi daugybinių eksperimentų ir stebėjimų rezultatų išvadomis.

Štai tik kelios išvados, kurias pateikė autoritetingi mokslininkai:

Neurologas V. M. Bechterevas: „Alkoholis yra narkotinė medžiaga“.

Fiziologas H. E. Vvedenskis: „Alkoholio poveikis organizmui prilygsta narkotinių medžiagų poveikiui ir tipinių nuodų poveikiui, tokiems kaip chloroformas, eteris, opijus ir pan.“

Higienistas F. F. Erismanas: „Alkoholis nėra maistinė medžiaga, jis net stipriai atskiestas žmogui yra pavojingas nuodas“.

Remdamiesi šių ir kitų mokslininkų išvadomis, mes galime užduoti dar vieną klausimą: „Ar iš tiesų spiritas yra gėrimas?“ Akademikas V. G. Ždanovas teigia: „Gėrimas yra tai, ką galima gerti, kuo galima maitintis ir maitinti organizmą“. Ar galima maitintis protoplazminiu nuodu?! Kiekvienam blaiviam žmogui, turinčiam sveiką nuovoką ir aiškų protą akivaizdu: spiritu maitintis negalima niekada, niekur ir jokia forma.

Todėl visus kitus tvirtinimus, teigiančius, kad alkoholį vartoti sveika, turime vadinti net ne melu, o kliedesiais – kokioje formoje jie bebūtų pateikiami: eilėraščių apie „taurius“ vynus, filmų su alkoholio propagavimu, raginimų gerti dėl sveikatos, pilti alkoholį „dėl skonio“ į kulinarinius patiekalus ir taip toliau.

Plačiau apie tai – antroje dalyje.

(Pagal psichiatro E. Batrakovo straipsnius, vertė ruvi.lt)

Amerikiečių psichiatras-psichoanalitikas Erik’as Bern’as savo knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ aprašė ir alkoholikų gyvenimo žaidimus. Žaidimu jis įvardina elgesį, kuriuo siekiama gauti kažkokios naudos sau, paprasčiau tariant – manipuliacijas. Alkoholiko žaidime centrinė figūra yra pats alkoholikas. Jo žaidime dalyvauja personažai, palaikantys arba trukdantys palaikyti pražūtingą priklausomybę.

Visi personažai yra vienodai reikšmingi, nes kiekvienas savaip padeda žaisti alkoholikui savo žaidimą: vieni prieštaraudami sustiprina jo „pasiryžimą“ toliau gerti, kiti savo gerumu ar naivumu jį palaiko. Šiuos alkoholiko žaidimo personažus E. Bern’as pavadino „persekiotoju“, „gelbėtoju“, „naivuoliu“ ir „tiekėju“. Žvilgtelėkime, kokius vaidmenis kiekvienas atlieka.

Persekiotojas. Tai žmogus iš artimo geriančiojo žmonių rato, su kuriuo sieja giminystės ryšiai, gali būti ir viršininkas darbe (žmona, vyras, motina, tėvas, artimas giminaitis, tiesioginis viršininkas). Toks žmogus neleidžia alkoholikui ramiai gyventi: atima ir net išpila alkoholinius gėrimus, užrakina geriantįjį namie, grasina ir visais įmanomais būdais trukdo jam svaigintis. Giminaitis persekiotojo vaidmenyje yra įsitikinęs, kad tik „geležine ranka“ ir represijomis galima pažaboti silpnavalį girtuoklį.

Gelbėtojas. Priešingai, nei persekiotojas, įsitikinęs, kad tik geruoju galima įveikti geriančiojo žalingą įprotį. Žmona šiame vaidmenyje būtinai nubėgs nupirks mineralinio vandens ir visomis išgalėmis slaugys pagiringą vyrą: rūpestingai paguldys, apklos, duos tablečių, o prireikus iškvies ir gydytoją. Gelbėtojas apsaugos nuo nereikalingų pagiringam „ligoniui“ telefoninių pokalbių ir susitars su viršininku dėl laisvadienių, jei alkoholiko pagirios užsitęs. Taip pat skambins į visus įmanomus medicininius centrus, tarsis dėl antialkoholinio gydymo, ieškos visos įmanomos pagalbos.

Naivusis. Patiklus, nuolat tiki visais melagingais alkoholiko pažadais. Tai gali būti motina, duodanti pinigus sūnui, kuris prisiekinėja negersiantis, o vakare girtas vos parsliūkina namo. Šiame vaidmenyje gali būti ir gydytojas, nepajutęs ryte medicininės apžiūros metu savo paciento pagirių kvapo ir naiviai tikintis, kad alkoholizmo gydymas sėkmingas.

Tiekėjas. Dažniausiai tai sugėrovas, kuris ne tik išklauso visus alkoholiko skundus gyvenimu ir užjaučia, bet ir įpila stikliuką arba nuperka butelį. Tiekėjas – viena iš reikšmingiausių figūrų alkoholiko gyvenime – pats geriausias jam žmogus, kurį jis beatodairiškai gina, liaupsina ir gerbia.

Alkoholiko žaidimo prasmė – nežiūrint į visas kliūtis, tęsti savo įprastą gyvenimą. Žaidimo esmė – manipuliuoti aplinkiniais, kad galėtų toliau gerti. Sergantys alkoholizmu visada šitame žaidime laimi, nes yra stebėtinai kryptingi ir atkaklūs. Žaidimo personažai, ypač jei tai giminės, atvirkščiai – pralaimi. Maža to, šiame žaidime jie gali prarasti ir sveikatą, todėl jiems labai svarbu suprasti, kad tai manipuliacijos.

Išeitis – nustoti žaisti alkoholiko žaidimus ir neįsitraukti į juos. Reikia duoti alkoholikui galimybę pačiam išspręsti savo problemas su alkoholiu, ir tik po jo paties sprendimų nuspręsti – kaip ir kiek jam padėti. Alkoholikas, savo ruožtu, taip pat turi nutraukti savo žaidimus, jei nori atsisakyti savo žalingo įpročio. Nustoti manipuliuoti ir pažiūrėti tiesiai į problemą – vienintelis būdas ją išspręsti. Būkite atidūs, neleiskite žaisti savo gyvenimu.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Mokslininkai atliko daug tyrimų ieškodami žmogaus charakterio bruožų, atvedančių į alkoholizmą. Buvo siekiama atrasti taip vadinamą „alkoholinę asmenybę“ – specifinius charakterio bruožus ar žmonių psichologinius tipus, kuriems lemta tapti alkoholikais. Tačiau duomenų, patvirtinančių specifinį alkoholinį tipą, nerasta. Net alkoholikų vaikai turi tik polinkį į alkoholizmą, bet ne paveldėtą ligą – alkoholizmą. Tačiau patvirtinta, kad alkoholikų vaikai, pradėję vartoti alkoholį, paskutines ligos stadijas pasiekia greičiau.

Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa cholerikai ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir t.t.. Atrasti ir alkoholizmą skatinantys faktoriai: vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.

Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas: tipinis (vienodas) alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį ir charakteriui, ir sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimu, suvienodinimu).

Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis įrodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai.

Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus:

1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis atsiranda dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:

a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.

b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.

c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai gali būti susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.

2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ar nepritaria tam.

3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.

4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.

Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų. O problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu.

(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Jau įrodyta, kad teigiamą požiūrį į alkoholį turime dėl socialinio programavimo, t.y., elgiamės taip, kaip elgiasi dauguma. Įpirštus elgesio stereotipus galiausiai priimame kaip savus, todėl pradedame juos teisinti. Kai įpročiai tampa „savi“, mes juos kartojame automatiškai, negalvodami. Bet kokio negatyvaus išorinio poveikio galime išvengti tik turėdami informaciją apie negatyvius reiškinius.

Gavęs informaciją, išmintingas žmogus daro išvadas ir veikia ryžtingai, kitaip tos žinios bevertės. Jei anksčiau galima buvo abejoti, ar alkoholio poveikis yra pilnai ištirtas, tai šiai dienai turime daugybę tarpusavyje nesusijusių tyrėjų išvadų iš įvairių šalių, o svarbiausia – patvirtintą Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) išvadą: alkoholis yra sveikatą žalojantis narkotikas.

Garsus rusų fiziologas I. Pavlovas savo straipsnyje „Bandomoji fiziologo ekskursija į psichiatriją“ rašė, kad apgirtimas – kvailiojimas, nenatūralus linksmumas, ašaros ar agresyvumas – jam labai primena šizofreniją. Alkoholinis apsvaigimas, kurį daugelis vadina malonumu ir smagumu, yra apsinuodijimas etanoliu, pasireiškiantis smegenų hipoksija (deguonies trūkumu). Apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje.

Dėl savo žalojančio poveikio visam organizmui alkoholio vartojimas vadinamas žalingu įpročiu. Kaip ir kada apsivertė mūsų suvokimas, kad žalingą įprotį pradėjome vadinti malonumu? Taip atsitiko todėl, kad visuomenėje propaguojama „kultūringo“ arba „saikingo“ alkoholio gėrimo teorijos, bet visiškai nutylima, kad yra ir alternatyva – blaivybė, blaivus gyvenimo būdas. Taigi, gaunasi, kad mes neturime pasirinkimo: gyventi blaiviai ar gerti alkoholį – mums siūlomas tik „kultūringas“ gėrimas ir alkoholinių gėrimų gausybė.

Taip įperšama iliuzija, kad turime išmokti „kultūringai“ gerti, o šalia draugiškai pagrūmojama: kitaip būsi alkoholiku, o alkoholikas yra blogis, nes jis silpnavalis ir nekultūringas. Tuo tarpu medikai šiandien jau pagrįstai tvirtina: „saikingai“ narkotinę medžiagą vartoti neįmanoma, nes nuo narkotinės medžiagos vartojimo neišvengiamai vystosi priklausomybė.

Kiekvienas pažengęs alkoholikas stebuklingai per akimirką alkoholiku nepavirsta, jis pradeda nuo „saikingų“ dozių – tai procesas. Taip žmonės pradeda žaisti pavojingą žaidimą – prasigersiu ar neprasigersiu – ir žaloja savo sveikatą. Kadangi yra suformuotas neigiamas prasigėrusio alkoholiko vaizdinys, tai alkoholikais savęs nepripažįsta net prasigėrę – matote, kaip stipriai žmogų veikia primestos išorinės programos, nors intuityviai tikrai kiekvienas jaučia: kažkas yra ne taip su tuo alkoholiu, juk negali būti bloga nuo gero dalyko..

Sociologai taip pat patvirtina nerimą keliančius faktus: visi reiškiniai, susiję su alkoholio vartojimu, auga tiesiogiai proporcingai, augant suvartoto alkoholio kiekiui. Kokie tai reiškiniai? Smurtas, nusikaltimai, avarijos, nelaimingi atsitikimai, skyrybų padaugėjimas, moralinis nuosmukis, visuomenės sveikatos pablogėjimas, išsigimimai. Visi žinome, kad Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis per metus jau viršijo visas katastrofines ribas.

Dabar pagalvokime – jeigu tai toks nekaltas gėrimas, kodėl jis atneša tiek neigiamų ir kartais baisių pasekmių? Ar esate girdėję žinią apie kilnius ir gražius darbus, kuriuos nuveikia girti žmonės?.. Daugelis esate matę laidas apie policininkus, važiuojančius į nusikaltimo vietas – ar pastebėjote, kad didžioji dauguma nusikaltusių žmonių yra girti arba išgėrę?

Pakanka atidesnio žvilgsnio, ir kiekvienas sąmoningas žmogus supranta, kad mitai apie alkoholį suklaidino daugybę žmonių. Tie mitai stiprūs, nes sklando ne tik visuomenėje, bet ir yra palaikomi šeimose. Žmonės tarsi užburti mato tik vieną iliuzinę alkoholizmo pusę – linksma, šventė, smagu.., ir užmerkia akis į alkoholizmo pasekmes – organizmo intoksikaciją, alkoholinę priklausomybę, asmenybės degradaciją.

Supratę alkoholio vartojimo pasekmes, suvokiame, kad gerdami alkoholį, viso labo susikuriame iliuzinį atsipalaidavimą – narkotinę euforiją, iliuzinį džiaugsmą – apsinuodijimą etanoliu, iliuzinius draugus – sugėrovus, iliuzinė šventę – girtuokliavimą, ir iliuzinę laimę, kuri telpa alkoholio butelyje. Tuomet viskas sukasi aplink butelį: tam, kad jį nusipirktume, turime uždirbti pinigų, liūdesį ar džiaugsmą liejame alkoholiu, be butelio nemokame bendrauti ir švęsti.

Ar to ieškome, ar tai atrandame alkoholyje? Mūsų tikėjimas jo mistinėmis galiomis toks stiprus, kad neabejodami jį perduodame sekančioms kartoms – negailestinga statistika rodo, kad alkoholikai jaunėja, kad vos keli procentai abiturientų nevartoja alkoholinių gėrimų. Štai tokia galinga ir veiksminga alkoholinė propaganda ir tikėjimas paskleistais mitais apie alkoholį.

Kiekvienas galime ir, manau, jau turime busti iš alkoholinių iliuzijų. Šiandien tas laikas, kai alkoholio vartojimas yra ne tik asmeninis reikalas, bet ir tautos išlikimo klausimas – apie tai byloja statistika. Tik pradėję gyventi blaivybėje, mes pamatome visas pražūtingas alkoholio vartojimo pasekmes. Alkoholizmas yra nelaisvė, nes laisvas žmogus gali lengvai jo atsisakyti.

Pagalvokime – ar gali žmogus būti laimingas, būdamas alkoholio nelaisvėje? Tai, ko ieškome alkoholyje, yra netikra, o jo vartojimo pasekmės – realios, ir nuo jų neapsaugotas nei vienas žmogus. Buskime, išdrįskime pažiūrėti tiesiai į problemą – alkoholizmą – šiandien tai didelė mūsų mažos šalies problema.

Kviečiu susimąstyti apie rūkymo žalą. Šis bandymas parodo, kaip tabakas veikia žmogaus organizmą. Kiekviena cigaretė turi 18 mg dervų. Eksperimentui imami 2 blokai cigarečių po 10 pakelių, tai 400 cigarečių. Sukonstruojamas specialus įrenginys, imituojantis rūkymą ir pridegama 1, 2, 10 cigaretė, ir taip iki 400. Matome, kaip vanduo sugėrė dervas ir pasidarė juodas. Toliau šis tirpalas užvirinamas ir išgarinamas.

Iš 400 cigarečių gavosi 7200 mg arba 7,2 g dervų (400×18=7200). Tai mirtinai pavojingi, lipnūs ir kartūs nuodai, turintys dar ir per 400 įvairių cheminių junginių. Todėl nenuostabu, kad rūkantys žmonės suserga plaučių vėžiu. Pagalvokite: ši lipni nuodinga derva vis kaupiasi rūkančiojo plaučiuose kaskart, surūkius cigaretę. Ir organizmui reikalingos papildomos pajėgos tam, kad išsivalytų nuo nuodų. Nepamirškime, kad rūkymas pavojingas ir aplinkiniams – tai vadinama pasyviu rūkymu.

Verčia susimąstyti, tiesa?

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.

Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją. Todėl narkologai skeptiškai vertina „kultūringumo“ koncepciją alkoholio vartojime – tai pavojingas tikimybių žaidimas su narkotine medžiaga. Kiekvienas žmogus, sistemingai vartojantis alkoholį, rizikuoja tapti prasigėrusiu alkoholiku.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrižęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną. Priminsime, kad nepavojingų žmogaus organizmui alkoholio dozių nėra.

Pirmoji stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu.

Tai jau dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau.

Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje (jei iki to laiko dar neprarasta). Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas.

Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė. Šioje stadijoje bandoma mesti gerti alkoholį arba metama dažnai, nes nuo tokio gyvenimo būdo jaučiamas didelis nuovargis, be to, ir sveikata pradeda rimtai šlubuoti.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos ir mokesčio už palaidumą stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

Tai jau ne mėgėjas ir ne „profesionalas“, tai degraduojanti arba degradavusi būtybė visomis prasmėmis – pragertas gyvenimas ir sveikata. Kaip bepasirodytų keista, bet šioje stadijoje kartais metama gerti – dažniausiai jau garbiame amžiuje arba prispaudus ligai, kurią sukėlė alkoholio vartojimas.

Štai tokios pagrindinės alkoholizmo stadijos ir požymiai, pagal kuriuos jos nustatomos. Yra dar ir buitinių terminų, kuriais žmonės klaidinami. Tai vadinami girtuokliai ar buitinė girtuoklystė. Kas tai yra – neaišku, nes, be abejo, girtuoklis ir yra alkoholikas. Apibrėžimas „alkoholikas“ taikomas įvardinti geriančiam alkoholį žmogui, lygiai taip pat kaip rūkorius – rūkančiam. Tai ne kiekybinis apibrėžimas (kiek geriama), tai veiksmo atlikimo įvardinimas: alkoholikas – geriantis alkoholį žmogus.

Todėl bandymas kažkaip pagražinti ar sukultūrinti šį veiksmą yra savęs apgaudinėjimas. Alkoholizmas yra liga, ir jei jūs pradėjote vartoti alkoholį, reiškia, jūs rizikuojate susirgti visomis, dėsningai viena po kitos sekančiomis ligos stadijomis. Ar verta taip rizikuoti – spręskite patys.

(Pagal gydytojo narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)